ziniukai.com

Kiekvienas auklėtojas bando formuoti vaiko dvasią pagal savo panašumą. Kaip Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, taip auklėtojas savo vertybes bando perteikti vaikams. Beje, mokytojas nėra vienintelis, kuris turi įtakos vaiko auklėjimui. Yra tėvai, visuomenė, kunigai, visi jie formuoja vaiko dvasią.

Retai turime mokytojų, kurie tinkamai dirba pedagogo darbą. Yra nusistovėjęs požiūris, kad užtenka mokyti – ir būsi geras mokytojas. Tačiau ką padaryti, kad asmenybės rinktųsi mokytojo profesiją

Mokytojas savo darbe turi būti labai išlaikytas, nekelti balso pamokų metu ir su kiekvienu mokiniu atrasti savo kelią į jo dvasinį pasaulį.Darbas turi būti kūrybiškas, jei iš darbo neturėsi jokio pasitenkinimo, toks mokytojas yra pasmerktas, pas jį niekas nenorės mokytis.

Jei žmogus kupinas gėrio, doros, tada ir kiti pajunta, kad reikia sekti jo pavyzdžiu. Jei vaikas mato, kad tu su juo neteisingai elgiesi, jei mato, kad tu jo nemyli, skriaudi, persekioji, tada ir visas tavo auklėjimo triūsas nueina niekais. Neteisybė, skriauda, pavydas – blogi auklėjimo įrankiai

Mokytojas privalo pažadinti jauname žmoguje slypintį norą, kad jis gebėtų pasirinkti gėrį. Mokinys mato visuomenės idealus, tuos arba kitus mūsų charakterio bruožus. Jeigu jis užsikrečia gėrio dvasia, jam pasidaro lengva pasirinkti teisingą kelią.

Aš manau, kad tai priklauso nuo mokytojo asmenybės. Mano įsitikinimu, kiekvienas mokytojas, kuris imasi formuoti jaunąją dvasią, turi būti asmenybė. Mokytojas ateina į mokyklą ne tik užsidirbti pinigų. Jis turi būti mokytojas iš pašaukties. Neužtenka turėti žinių, mokytojas turi švytėti. Švytėti dvasia, kad vaikas justų net per savo odą, ne tik per ausis ir akis. Kad justų visa savo esybe.

Lietuvos kultūroje Maironis užėmė ypatingą vietą. Jis yra lietuvių tautos dainius, sukūręs idealizuotą Lietuvos paveikslą ir suformulavęs XIX amžiaus tautos būties problemas. Maironio kūryba įtvirtino individualų kalbėjimą lietuvių poezijoje. Poeto eilėraščiai pagal savo tematiką ir kalbėseną galėtų būti skirstomi į visuomeninius/patriotinius, kuriuose kalbama pakylėtai, idealizuojama Lietuva ir į individualiąją lyriką neretai atskleidusią paties poeto dvasinę būseną.
Eilėraštis „Ant Drūkšės ežero“ truputį skiriasi nuo kitų Maironio patriotinės tematikos eilėraščių. Jame kalbama ramiai, didžiąją dalį kūrinio sudaro lyrinio aš būsenos aprašymas. Jau pirmosiomis eilėraščio eilutėmis nusakoma lyrinio subjekto būsena; jis liūdnas, vienišas: „Man liūdna buvo ir sunku“, „Be draugo <..>“. Pirmojoje strofoje nurodoma kūrinio erdvė – plati, neapibrėžta, iš čia esančių nuorodų galima teigti, kad tai – lyrinio subjekto gyvenimas: „Keliaut gyvenimo taku“. Strofos pabaigoje atsiradę žmonės nepakeičia lyrinio subjekto būsenos, jie svetimi: „Aplinkui žmonės svetimi;“.
Lyrinis subjektas kiekvienoje eilėraščio strofoje iš pradžių pasakoja apie jo buvusią būseną, o pabaigoje – apie esamą. Jis tarsi prisimindamas, kas buvo praeityje iš naujo tai išgyvena: „Man liūdna buvo ir sunku /<..>/ Taip liūdna vien vienam.“. Antrojoje eilėraščio strofoje pastebimai kinta, siaurėja eilėraščio erdvė. Čia ji nusakoma itin tiksliai, konkrečiai: „Tarp žalio ežero bangų“. Galima teigti, kad šiose eilutėse minimas „žalias ežeras“ yra Drūkšės, nes eilėraščio pavadinimas – „Ant Drūkšės ežero“. Lyrinis subjektas atsiduria toli nuo įprastinės aplinkos, romantikų mėgiamu paslaptingu paros metu – vakare: „Tekėjo mėnuo. <..>“, „Toli nuo triukšmo, <..>“.
Antrosios strofos pabaigoje netikėtai atsiranda ir eilėraščio adresatas: „Laivelis supa mus.“ , „Man ranką padavei jautriai“, kurio dėka keičiasi lyrinio subjekto būsena: „Ir jauną širdį atdarei“. Eilėraščio adresatą ir lyrinį subjektą sieja amžina sąsaja, bendras tikslas: „Bendros žvaigždės vardu:“. Kūrinio pabaigoje lyrinis subjektas susitapatina su adresatu: „Jaučiu ašai už du.“.
Šiame Maironio eilėraštyje adresatas neįvardijamas. Galima tik nuspėti kokie jausmai taip drastiškai pakeičia lyrinio subjekto būseną. Jeigu tai meilė, natūraliai kyla klausimas meilė kam? Moteriai ar taip Maironio daugumoje eilėraščių idealizuotai tėvynei?

Maironio eilėraščio „Taip niekas tavęs nemylės“ analizė
Poeto Maironio (Jono Mačiulio) vardas – tautos dainiaus sinonimas. Per visą savo kūrybinį laikotarpį poetas išleido vieną vienintelį savo eilėraščių rinkinį („Pavasario balsai“), kuris būdavo nuolat papildomas (iš viso buvo keturi leidimai). „Pavasario balsų“ rinkinys pradedamas eilėraščiu „Taip niekas tavęs nemylės“, suteikiančiu pakilaus kalbėjimo intonaciją visam rinkiniui ir iškeliančiu svarbiausią meilės objektą.
Eilėraščio pirmoji strofa yra labai emocinga. Joje atsiskleidžia lyrinio subjekto būsena, dvasios paslapčių išsakymas. Čia išryškėja Maironiui būdingas kalbėjimo būdas/strategija, mezgasi ne įprastinis „aš“ – „tu“, o „jis“ – „tu“ dialogas. Lyrinis subjektas liūdnas, kenčiantis: „<..> nuliūdęs poeta!“, „<..> kančių tiek pakelti galės“. Strofos emocingumą padeda atskleisti retorinės priemonės (klausimas ir sušukimas) bei skyryba.
Antrajame posmelyje išlieka ta pati lyrinio subjekto būsena, nusakomas jausmo intensyvumas, palyginant subjektą su tobulybės simboliu – žvaigžde: „Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinė / Per kiauras naktis nesumerkė akių,“. Meilė objektas, numylėtoji, nepaprasta. Epitetais įvardijamas jos grožis, paslaptingumas, išskirtinumas: „Kas suteikė tau, numylėta-graži! / Tą įstabią slaptąją galią“. Numylėtosios „slaptoji galia“ – meilės galia: „Kuria į dausas jojo dvasią neši; / Vėl dega jam norai atšalę!“. Dėl šios meilės ir mylimosios ypatingumo lyrinis subjektas atsisako dviejų svarbiausių visuomeniniu požiūriu vertybių – garbės ir turtų: „Ir auksą, ir vardą žadėjo.“. Mylimosios išorinis grožis lyriniam subjektui ne toks svarbus: „Tu proto netemdai gražybe“ ir jis nesigaili dėl meilės jai paaukojęs savo jaunystę. Numylėtosios dėka lyrinis subjektas susikuria naują, kūrėjo pasaulį: „Ir naują pasaulį jis mato“, „Tada tai jo gema pirmoji giesmė“.
Aštuntojoje strofoje paaiškėja, kad lyrinio subjekto „pirmoji giesmė“ neliko neišgirsta. Ji pasklido po visą šalį – Lietuvą („Kur Nemuno vandenys bėga“): „Pasklido giesmė po tą šalį toli“. Kas yra numylėtoji, Maironis atskleidžia tik eilėraščio pabaigoje: „Tu jo numylėta tėvyne!“.
Eilėraštis „Taip niekas tavęs nemylės“ priskiriamas visuomeniniams/patriotiniams Maironio eilėraščiams, tačiau (kaip, kad būdinga šiam poetui) paskutiniosiose strofose pradeda ryškėti (vos ne tiesiogiai pasakoma) poeto būsena, šiuo atveju tai siekis būti pripažintam, neužmirštam.