ziniukai.com

Archive for Balandžio, 2010

Viena dažniausiai pasitaikančių poezijoje temų yra žmogaus santykis su pasauliu. Poetas, atskleidžiantis šią temą, dažnai apipina ją alegorijomis ar palyginimais, tuo paslėpdamas pagrindinę mintį ir taip dažnai sustiprindamas eilėraščio įspūdį. Eilėraščio mintį slepia ir Justinas Marcinkevičius savo eilėraštyje „Prisipažinimas”, tuo lyg ir skatindamas kuo įvariapusiškiau interpretuoti kūrinį ir kantriau ieškoti tikrosios reikšmės.
J.Marcinkevičiaus poetinė išraiška paprasta bei nuoširdi. Paprastais žodžiais, kuriais bendraujame kiekvieną dieną, J.Marcinkevičius šiame kūrinyje parodo eilėraščio žmogaus santykį su aplinka, parodo, kad jei ryšys tarp žmogaus ir pasaulio yra netobulas, jį reikia kurti tvirčiau ir stiprinti jį. Pasaulis jam – visų pirma gamta, į gamtą šiame eilėraštyje (o kaip beje ir visame eilėraščių rinkinyje „Gyvenimo švelnus prisilietimas) jis ir atsigręžia. Atsigręžia ne kaip jos užkariautojas, bet kaip mažytė jos dalis.
J.Marcinkevičius šiame kūrinyje – romantikas, parodantis asmenybę, ieškančią idealų, vaizduojantis jausmus ir vidinę eilėraščio žmogaus kovą. Vartodamas epitetus (mūsų akys – „grėsmingai plėšrios, alkanos ir baikščios”) bei palyginimus („kaip nešti šitą fakelą turiu”) autorius sukuria netikrovišką vaizdą, mažytę pasaką. Tuo pačiu ir vaizduojami dalykai – smulkučiai gamtos elementai skatina spręsti, kad šiame eilėraščių rinkinyje (ar bent šiame eilėraštyje) J.Marcinkevičiaus (ar eilėraščio žmogaus) požiūris yra romantiškas. Bet ne banaliai, ne vėjavaikiškai romantiškas.
Eilėraščio žmogui gamta reiškia labai daug, kiekvieną savo žingsnį, kiekvieną judesį, kiekvieną sprendimą jis palydi palyginimu su tam tikru vaizdu gamtoje. Tačiau gamta yra ne tik jį supantis pasaulis, prie kurio jis prisirišęs („kas aš be medžio, be žolės, be paukščio”). Harmonija su gamta ir yra jo siekis, jo troškimas. Kiekvieną dieną jis supranta, kad turi į ją eiti ir eiti amžinai (su amžinybe yra lyginamas fakelas), siekti idealios meilės sampratos, ieškoti idealaus ryšio su aplinka ir pasauliu.
Ne tik jis yra gamtos dalis, bet ir gamta yra dalis jo. Žodžiais „gėlele, tavo žiedas manyje” jis tarytum įkūnija savyje trapų ir švelnų žiedelį, mažytį stebuklą, už kurį jis yra pasiruošęs būti atsakingas, kuriam pasiruošęs būti ištikimas, kurį pasiruošęs gerbti ir saugoti.
Eilėraščio žmogaus gamta – harmonijų harmonija, susitaikymas ir ramybė, todėl išdraskytos strazdo gūžtos simbolis ir skaitančiajam skamba pakankamai grėsmingai ir žiauriai. Autorius strazdo gūžtą, dar vieną mažytį gamtos stebuklą, lygina su savo, su kiekvieno iš mūsų namais. Jam taip pat skaudu matyti išdraskytą paukščio lizdą kaip ir sunaikintą žmogaus pastogę. Nusivylimas yra hiperbolizuojamas – „per visą dangų liūdna buvo”, tuo labai sustiprindamas mūsų aplinkos, gamtos vertę.
Eilėraščio pradžioje įžiūrimas ilgesys tarytum dingsta ketvirtajame posme pasakotojui kalbant apie akis. Tai turbūt yra ir pats gražiausias eilėraščio posmelis, žavintis įspūdingu palyginimu ir epitetais. J.Marcinkevičius čia subtiliai parodo vidinę žmogaus kovą, žmogaus, kažkuo nusivylusio ir liovusio ieškoti. Jis nesistengia vaizduoti vidinės žmogaus būsenos banaliomis frazėmis ar įprasminti jo maištą žodžiais, kuriuos kovojantis galėtų pasakyti. Jis rašo apie tai, kas turbūt net pačiam žmogui nenorint parodo, kaip jis jaučiasi – akis. Eilėraščio „aš” akys yra grėsmingai plėšrios, alkanos ir baikščios” (J.Marcinkevičius jas labai gražiai lygina su žvėrimis). J.Marcinkevičiaus žmogus, mano nuomone, kovoja prieš savo prigimtį – nori nugalėti savo lopšį, sunaikinti visą savo aplinką, taip laikinai pagerindamas gyvenimo sąlygas jis tikisi rasti ir save. Plėšriai ir alkanai žiūrėdamas į gamtą ir tuo pačiu bailiai stovėdamas prieš jos didybę jis supranta, kad vis dėlto aplinką reikia gerbti ir saugoti.
Viso eilėraščio, visos kovos išvada tampa paskutinis posmelis, kuriame eilėraščio „aš” nuoširdžiai prisipažįsta, kad vienintelis vertas dėmesio dalykas yra meilė, tas ėjimas pirmyn, santarvė su pasauliu ir atsakomybė jam.
J.Marcinkevičiaus žmogus – ieškantis romantikas. Jo siekiai nėra sulyginti vargšų ir turtingųjų teises, iškovoti tėvynei laisvę ar sunaikinti aplink tvyrantį absurdą. Jis tik nori suprasti save per santykį su išoriniu pasauliu, nes kas žmogus be jo, „be medžio, be žolės, be paukščio”?

Lietuvių kalba laikoma viena sunkiausių dėl jos žodžių įvairovės. Įvairiai parinktos frazės, motyvai ar sąskambiai gali sukurti įvairiausią atmosferą, sukelti asociacijas, priversti skaitytoją fantazuoti. Labiausiai tai išreikšti sugeba poetai, rašydami tai, ką įsivaizduoja, ką jiems liepia širdis. Tokios mintys yra tikros, nuoširdžios ir be veidmainystės šydo. Liūnė Sutema – viena iš tokių poetų; jos slapyvardis iš skambesio sukelia gilumą ir tamsą. Tai atsispindi ir rašytojos poezijoje – gausu vaizdų, jausmų, prisiminimų.
Eilėraštis “Tėvo nukaltu raktu” aprašo būseną, kuomet žmogus nori užsidaryti savyje, atsiriboti nuo jį supančio pasaulio, džiaugtis tik vidinėm mintim ir prisiminimais. Tai ne jo kaltė, kad jis toks užsidaręs – taip jį išauklėjo ir užaugino tėvai (“Tėvo nukaltu raktu užrakinau duris”), tačiau vaikystę jis prisimena kaip mielą žaislą (“žaisliniu vaikystės skydu”), kuriuo galima apsisaugoti nuo baimės ir realybės. Širdies sustojimas reiškia mirtį, o užsisklendimas – ramybę, kuri gali trukti visą gyvenimą (“ir ramu – ir taip gyvenu”). Atsiribojama nuo visų jutimo organų – akių, ausų, širdies, dvasios.
Eilėraštyje pažymimi pagrindiniai ramybės ir saugumo drumstėjai – įsiskverbimas į vidinį gyvenimą, liūdesys, skundai, šauksmai. Kiekvienam blogam jausmui randamas atsakas geru jausmu (“migla aptraukiau akis, kad nematyčiau liūdnų veidų”, “perkūnu užtrenkiau ausis, kad negirdėčiau skundų ir šauksmų”).
Visa eilėraščio poetinė struktūra sudaro savotišką piramidę: uždaromos durys, kad niekas neįeitų – tai viršūnė, arba visiškas atsiribojimas dvasiniam gyvenimui; migla aptraukiamos akys – šiek tiek mažiau svarbus momentas, nes regėjimas yra svarbiausias jutimo organas; užtrenkiamos ausys – žmogus nebegirdės aplinkinių garsų; saugomasi mirties, kuri įvertinama kaip pati žemiausia pakopa, siekiant atsiriboti nuo pasaulio. Dvasinis gyvenimas svarbiausias, jis laikomas kiekvieno asmeniniu jausmu, kurio kiti negali keisti.
Atsiribojus nuo pasaulio ir realybės visais įmanomais būdais, pasiekiama ramybė, stagnacija, kuri tęsiasi amžinai (nėra nurodytas laikotarpis, todėl susidaro įspūdis, kad tai tęsis be galo – “ir taip gyvenu”). Tačiau ši ramybė nėra mirusi – ji gyva, nes plaka širdis (“kad iš baimės nesustotų plakus širdis”), pagrindinis organas gyvybei palaikyti. Protas skirtas mąstymui, galvojimui, tačiau tiesiogiai gyvybę reguliuoja “varikliukas”, esantis kiekvieno žmogaus krūtinėje.
Eilėraštis trumpas, tačiau jame atsispindi visi galimi užsidarymo savyje būdai, jie analizuojami, nurodomi galimi variantai tai pasiekti. Liūdni, skausmingi, baimės jausmai slopinami abejingais, žaisliniais, net linksmais, tačiau netikrais. Tai tarsi poeto gyvenimas – žmogus, suprantantis tik pats save, nenorintis liūdnumo ir trokštantis gyventi tik sau ir savo mintims. Eilėraštis turi vieną prasmę – atsiribojimą nuo supančio pasaulio, tačiau pažvelgus giliau, matome kenčiančią asmenybę, kuri trokšta reikštis, tačiau niekas jos nesupranta, todėl ji pasirenka visišką užsisklendimą savyje, kas atrodo labiausiai priimtina ir lengviausiai pasiekiama. Jeigu kiekvienas žmogus taip galvotų ir elgtųsi, greitai iš žmonių civilizacijos teliktų pavieniai individai, nenorintys su niekuo bendrauti. Evoliucija eina į priekį, naujos gyvybės keičia senas, todėl ramybė ir užsidarymas savyje reiškia egzistavimo pabaigą. Tu tampi gyvenimo šiukšle ir našta kitiems. Štai čia ir matome pagrindinį skirtumą tarp užsidariusio poeto ir paprasto žmogaus: poetas, nors ir nebendraujantis, stengiasi išreikšti savo mintis žodžiais ant popieriaus lapo, kartais net negalvodamas juos pateikti kitiems. Tačiau su laiku jis išnyksta, o užrašytos raidės lieka ir duoda didelę naudą kitiems, besidalinantiems mintimis ir patirtimi.

Šiandien kalbėsim apie gersų rusų rašytoją Levą Tolstojų ir trumpai supažindinsiu jus su jo realistiniu romanu “Karas ir taika”.

Rašytojas Gorkis apie jį rašė: “Tolstojus – tai visas pasaulis…nežinant Tolstojaus, negalima savęs laikyti kulturingu žmogumi”

Aš nrėčiau jums užduoti klausimą, ar kas nors iš jūsų prisimenat save kūdikiu?…

Tolstojus turėjo negailestingą, visą atkuriančią atmintį, prisimindavo tai, ko niekas iš mūsų prisiminti negali.
Dabar aš paskaitysiu ištrauką iš jo prisiminimų. “Štai pirmieji mano prisiminimai, tokie, kurių aš nemoku sudėti iš eilės, nes nežinau, kas buvo pirmiau, kas paskiau. Štai jie. Esu surištas, noriu ištraukti rankas ir negaliu to padaryti. Aš rėkiu ir verkiu, ir man pačiam nemalonus mano riksmas. Prie manęs kažkas stovi pasilenkę, nebeatsimenu kas, ir visa tai darosi prietamsy, bet prisimenu, kad dviese, ir mano riksmas juos veikia: jie nerimauja dėl mano riksmo, bet neatriša manęs, nors aš to noriu, ir rėkiu dar balsiau. Jiems atrodo, kad taip reikia (atseit, kad aš būčiau surištas), o tuo tarpu aš žinau, kad taip nereikia, ir noriu jiems tai įrodyti, ir aš šaukiu visa gerkle, nors tai bjauru man pačiam, ir negaliu susilaikyti. Aš jaučiu, kad neteisingi ir žiaurūs ne žmonės, nes jie manęs gaili, bet likimas, ir gailiuosi pat savęs”.

Klausimai:
1. Kodėl Tolstojus pradėjo kurti savo tikėjimą?
2. Kodėl smerkia Tolstojus bažnyčią, valstybę, mokslą, meną?
3. Į ką gilinosi Tolstojus romane “Karas ir taika”?
4. Kuo riamiasi Tolstojaus realistinis menas?

Atsakymai:
1. Tolstojus norėjo tikėti kaip liaudis, bet jis nesuprato komunijos paslapties, jam rodėsi, kad bažnyčia pritaria karams ir mirtiems bausmėms, ir nutraukia saantykius su cerkve. Pradeda kurti savo tikėjimą, paremtą evangelija.
2. 1882 m. Maskvoje surašinėjo gyventojus. Dalyvavo ir L. Tolstojus. Pamatė neturtėlių skurdą.”Taip neglima gyventi”. Kalbėjo Tolstojus, šaukdamas ir mojuodamas rankomis, ir kelis mėnesius buvo kaip ne savas. Paskui ieško to skurdo kaltininko. Turtingieji viską suėmė. Vastybė esąs turtingųjų ir galingųjų padaras; ji paglemžusi beturčius. Cerkvė jai padedanti. Mokslas ir menas telkinąs. Dėl to jis smerkė jau ne tik bažnyčia, bet ir valstybę, mokslą, meną, kurie žmogaus nekilnina, nedorina.
3. Tolstojus įlenda į savo veikėjų mintis, jausmus. Jis seka kasdieninius žmones, stebėdamas, kas darosi jų dvasioj, kai susiduria su gyvenimu, žmonėmis, gamta.
4. Realistinis Tolstojaus menas remias nepaprastai stipriu pastabumu.