ziniukai.com

Archive for Gegužės, 2010

Kalbos struktūros vienetai: mažiausias kalbos vienetas – fonema, mažiausias kalbos vienetas, skiriantis žodžius ir žodžių formas, šnekoje realizuojama garsu. Mažiausias reikšminis kalbos vienetas, susidedantis iš vienos fonemos ar fonemų grupės yra morfema. Tai tokios reikšminės žodžio dalys, kaip šaknis, priesaga, priešdėlis, galūnė, intarpas. Morfemų junginys sudaro žodžio morfeminę sandarą arba struktūrą. Neretai ta pati morfema gali turėti skirtingą fonemų sudėtį, kelis variantus. Morfemos, turinčios daiktinę reikšmę vadinamos šaknimi.Šitokie morfemų variantai lingvistinėje literatūroje kartais vadinami Pvz.: žodis kelti būtajame laike kėlė. kel- ir kėl- yra alomorfai. Morfemos konkreti realizacija šnekoje vadinama morfa. Stambesnis už morfemą kalbos reikšminis vienetas yra leksema. Leksema – pagrindinis kalbos struktūros vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir dažniausiai atliekantis nominatyvinę funkciją. Dar stambesnis kalbos vienetas yra sintagmema. Tai tam tikra žodžių junginio struktūrinė schema, egzistuojanti mūsų sąmonėje. Kad žodžiai išreikštų mintį juos reikia pavartoti tam tikromis formomis ir tam tikra tvarka. Sakinio struktūrinė schema, jo bendras modelis vadinamas logema.
Šaknis – morfologiškai neskaidoma žodžio dalis, bendra giminiškiems žodžiams ir nurodanti į tai, koks daiktas požymis veiksmas ir būklė reiškiama žodžiu. Daiktinę šaknies reikšmę daugiau ar mažiau pakeičia afiksai – morfemos, turinčios derivacinę ar reliacinę reikšmę. Jie pagal užimamą vietą šaknies atžvilgiu skirstomi į prefiksus, postfiksus ir infiksus. Prefiksai arba priešdėliai – tai afiksai, esantys prieš šaknį. Postfiksai – afiksai, esantys po šaknies. Jų yra dvi pagrindinės rūšys: sufiksai arba priesagos ir fleksijos ir galūnės. Sufiksas – tai afiksas, esantis tarp šaknies ir galūnės arba po šaknies, jeigu tam tikra žodžio forma neturi galūnės. Fleksija – tai afiksas, esantis dažniausiai žodžio gale, galūnė (po priesagos arba po šaknies jeigu žodis neturi priesagos). Infiksai arba intarpai – tai afiksai, įsispraudę į šaknį. Jie būdingi tam tikriems veiksmažodžiams ir atlieka formų darybos funkcijas. Pagal funkciją visi afiksai skirstomi į dvi rūšis: žodžių darybos ir formų darybos. Pirmiesiems priklauso priešdėliai ir priesagos, antriesiems – infiksai ir galūnės. Žodžių darybos afiksai turi derivacinę, darybinę reikšmę ir su jais daroma naujų, išvestinių žodžių. Kalbose labiausiai paplitę sufiksai.
Kalbos sistemos vienetai šnekos aktuose realizuojami garsiniu būdu ir suvokiami mūsų klausos organais todėl kalbotyroje jie priskiriami prie raiškos plano. Visi išskyrus fonemą turi dar ir tam tikrą turinį – turinio planą.
Pagal raiškos plano vienetus pagrindinis turinio vienetas vadinamas semema. Tai reikšminis morfemos, žodžio ar tam tikro žodžių junginio elementas, nesusijęs su konkrečia šių vienetų forma.
Taigi kalbos sandarą ar struktūrą sudaro tokie vienetai: Fonema – garsas; Morfema – morfa; Leksema – žodis; Sintagmema – žodžių junginys; Logema – sakinys
Sintagminiai ryšiai – tai linijiniai santykiai tarp kalbos vienetų, tekste šnekos sraute (tarp fonemų, morfemų, leksemų) grafiškai juos galima pavaizduoti horizontalia linija. Paradigminiai ryšiai – tai santykiai tarp tos pačios rūšies kalbos vienetų kaip visumos, tam tikros sistemos (pvz, tarp galūnės morfemų –as, -o, -ui sudarančių visą leksemų kaip darbas, vaikas linksniavimo grupę, paradigmą. Grafiškai juos galima pavaizduoti vertikalia linija.
Intonacija – balso tono kitimas arba melodika, su kuria tariamas skiemuo, visas žodis, sintagma ar sakinys, garsinių priemonių kompleksas, apiforminantis šnekamosios kalbos sakinį ar frazę. Konstatuojant faktą – tvirtinamoji arba konstatuojamoji, kai klausiame – klausiamoji arba interogatyvinė. Kai šaukiame – šaukiamoji arba eksklamatyvinė. Intonacija atlieka tiek sintaksines tiek stilistines funkcijas. Ją galima išreikšti jausmus. Priegaidė – skiemens intonacija. Lietuvių bendrinėje kalboje priegaidė yra dvejopa: krintančioji (tvirtapradė) arba kylančioji (tvirtagalė). Jeigu tariant skiemens balsį ar dvibalsį balso tonas staiga pakyla aukštyn ir paskui staiga krinta žemyn tada turime tvirtapradę priegaidę. Jeigu tariant skiemens balsį ar dvibalsį balso tonas laipsniškai kyla aukštyn ir pamažu nestaiga leidžiasi žemyn tuomet turim tvirtagalę priegaidę.
Kalbotyros šakos
a)Bendroji kalbotyra tiria kurios nors atskiros kalbos ar k grupės struktūrą ir raidą.
b)Specialioji kalbotyra tiria kurios nors atskiros k ar k grupės struktūrą ir raidą.
c)Diachroninė – nagrinėja kalbos reiškinių raidą ir kitimą.
d)Sinchroninė – tam tikro laikotarpio kalbos struktūrą.
e)Fonetika – nagrinėja kalbos garsų sistemą, sudarymą, kirtį, intonaciją.
f)Fonologija – garsų funkcijas kalboje.
g)Morfologija – žodžių sandara, daryba ir kaityba.
h)Sintaksė – žodžių jungimą į sakinius, ž junginius ir sakinius, jų struktūrą, rūšis.
i)Leksikologija – tiria žodžius, leksiką (kalbos žodyną). Atšakos: etimologija – žodžių kilmę, frazeologija – tiria pastovius, sustabarėjusius žodžių junginius, kurių reikšmė nutolusi nuo žodžių, onomastika – tiria asmenvardžius, vietovardžius ir kt. asmenvardžius.

1)Kiekv.ženklas yra dvipusis.Jis turi savo materialią formą, kurią suvokiame lytėjimais ir rega.Materiali forma vadinama esponentu, žymikliu, signantu. Kiekv.ženklas turi dar ir turinį arba reikšmę.Reikšminė pusė-žyminys. Svarbus ženklo požymis jo sąlygiškumas. Tos pačios materialios formos ženklas yra vienareikšmis, tam tikroje ženklų sistemoje jis turi žymėti tą patį dalyką. Jis daugeliu atvejų yra sąlyginis, pareinantis nuo tam tikros žmonių grupės sąmoningo susitarimo. Ženklas neegzistuoja izoliuotai;jo reikšmė yra nulemta kitų tos pačios sistemos ženklų.
Sistemoje visi elementai turi būti glaudžiai susiję. Kalboje tarp elementų yra sąsajos: Logemos-sintagmenos-leksemos-morfemos-fonemos. Kalbos ženklų sistema remiasi kitos sistemos. Sistema-darni ženklų visuma,kurios atskiros dalys yra glaudžiai tarp savęs susijusios yra subadimuotos (prijungtos).
Pagrindinės sistemos yra tokios, kurių vienetai yra to paties lygmens (pvz. skaičiai [1;..])
Hierarchinės yra tokios, kurios turi daugiau negu vieną lygmenį (pvz.saulės sistema). Kalba yra hierarchinė sistema. Ji turi savo dalis (posistemes, kurios vadinamos atskiromis sistemomis). Sistemos dalys vadinamos sistemos elementais arba vienetais.
Raiškos planui priklauso fonemų sistema.
Dviejų planų (raiškos ir turinio) yra leksinė ir sintaksinė sistema. Leksinei sistemai priklauso žodžiai.Sintaksinę sistemą sudaro junginiai ir sakiniai.
Turinio plano sistemai priklauso semenų sistema, vadinama semantine.
Fonemų sistema dar skyla į balsių ir priebalsių posistemes.
Pagal kalbos priemonių atrankos ir vartojimo būdą, išskiriami funkciniai kalbos stiliai:
a)Mokslinis – konstatuojami faktai, objektyviai išdėstoma, apstu daiktavardžių (tarptautinių terminų), vyrauja išplėstinė sakinio struktūra.
b)Publicistinis – rašoma aktualiais gyvenimo meto politiniais, visuomeniniais ar kt. Klausimais, siekiama prabilti į skaitytojo jausmus. Kalbama kartu ir terminais, bet kartu vaizdingesniais, emociniais žodžiais.
c)Beletristinis – faktai vaizdingai atkuriami, subjektyvus pasakojimas, meninių priemonių gausa.
d)Kanceliarinis – tai ofic. įstaigų ir jų dokumentų kalba.Ja rašomi administraciniai ir tarnybiniai dokumentai,įvairūs tvarkomieji ir kitokie reikalų raštai.Jai privalomi bendrieji norminės kalbos reikalavimai,dėsniai ir taisyklės.
e)Buitinis – pasižymi raiškos priemonių įvairove.Jam būdingas laisvumas.Vartojamos ir nenorminės kalbos dalys (skoliniai ir kt.). Atsižvelgiant į kalbinės raiškos pobūdį, kartais skiriami stiliai: iškilmingasis, intymusis, familiarusis, lipšnusis ir t.t. Bet jų išskyrimas neturi tvirto pagrindo.
Gramatinių reikšmių reiškimo būdai: Afiksacija – afikso pridėjimas prie žodžio.Jie pagal užimamą vietą šaknies atžvilgiu skirstomi į prefiksus, postfiksus ir infiksus(liet.k. linksnį reiškia galūnė, laipsnį – priesaga); Vidinė fleksija – šaknies garsų kaita. Pvz angl.k. do- did; Reduplikacija – kai pakartojama ta pati morfema arba kitas žodis.Pvz. japon. yama – kalnas, yama yama – kalnai; Supletyvizmas – to paties žodžio formų sudarymas iš skirtingų šaknų ar jų kamienų.Pvz. aš – mano; Tarnybiniai žodžiai – dalelytės( tik), pagalbiniai žodžiai.Pvz.it‘s rainning; Žodžių tvarka – svarbi, kai negalima gramatinės reikšmės išreikšti galūnėmis.Liet.k. svarbi, kai vartojamas tikrinis vardas.Pvz.Ruso nemėgo Didro; Kirtis ir intonacija – gramatinę reikšmę turi tik laisvas kirtis.Pvz.ko- katės, kas- katės.
Priebalsių klasifikacija remiasi dviem pagrindais: akustiniu ir fiziologiniu.
Pagal tono ir šlamesio santykį priebalsiai skirstomi: Trankiuosius(b,d,g,z,ž,p,t,k,s,š); Balsinguosius(l,m,n,r);
Pagal užtvaros pobūdį: Sprogstamieji(b,d,g,p,t,k,m); Pučiamieji(f,s,š,z,ž)
Pagal aktyvųjį šnekos padargą: Lūpiniai(p,b,m,v,f); Liežuvio priešakiniai(t,d,n,s,z,c,č,ž….); Liežuvio viduriniai(k,g,ch…); Liežuvio užpakaliniai(k,g,ch…) Liežuvėliniai (pranc.k. r); Paburniniai(q,h)
Dabartinės taisyklės neleidžia: 1)Išardyti dviraidžių ženklų; 2)Į naują skiemenį kelti vieną priebalsį; 3)Perskirti dvigarsių
skiemenys jungiami į skiemenų grupes (stambesnius šnekos vnt.), kurie turi vieną kirtį ir skiriasi vieni nuo kitų pauzėmis. Vienų kalbininkų vadinami taktais, o kt. – fonetiniai žodžiais.
Stambesnė už taktą yra sintagma – intonaciškai neskaidoma atkarpa, turinti tam tikrą bendrą reikšmę. Liet.k. dažniausiai skirstoma į dvi sintagmas. Pats stambiausias šnekos vnt.- fonetinė pauzė – vientisinis arba sudėtinis sakinys. Dažnai gali nesutapti su sintaksiniu skaidymu (pvz.Brazys apsisprendė. Ir nesigailės).Tai – dvi fonetinės pauzės, kurias skiria pauzė.
Pagrindiniai kalbos tipai yra: teritoriniai dialektai arba tarmės (vienetai yra: tarmė – patarmė – pašnektė, tarmėms būdingos tam tikros fonologinės, morfologinės, sintaksinės ar leksinės ypatybės), profesiniai dialektai, socialiniai dialektai (žargonai), rašomoji kalba, bendrinė kalba ir slengas (žargonybėmis atmiešta bendrinė kalba).
Skiemuo – garsas ar garsų junginys, ištariamas vienu iškvėpimu (ekspiracijos teorija). Labiausiai paplitę skiemens teorijos: akustinė/sonorinė (teigia, kad skiemuo – balsingesnio elemento junginys su mažiau balsingu) ir fiziologinė/artikuliacinė/muskulinė (teigia, kad skiemuo – tai kalbos el., tariamas vienu raumenų įtempimo impulsu, turinčiu šias fazes: įtampos stiprėjimą, įt. viršūnę (tariant balsį) ir įt. susilpnėjimą) bei funkcinė/fonologinė (skiemuo – tai tam tikros struktūros žodžio dalis, kurios centras – balsinė fonema ar dvigarsis, o priebalsiai, įeinantys į skiemenį – periferinės skiemens dalys.Svarbiausia skiemens ypatybė – jo ilgumas ar trumpumas. Skiemuo gali būti atviras, kai baigiasi balsiu ir uždaras, kai baigiasi priebalsiu. Skiemenį sudaro balsis, dvigarsis arba trigarsis. Žodžio skaidymo morfemomis teorija teigia, kad skiemens ribos sutampa su morfemomis: priešdėlis, šaknis, priesaga, galūnė.
Gramatinę sandarą sudaro žodžio forma (tas žodžio pavidalas, kuriuo jis vartojamas kalboje ar šnekta) ir tomis formomis reiškiamas santykis. Gramatinės sandaros vienetai – daiktinė elemetų reikšmė (šaknys) ir santykinė/reliacinė (galūnės). Pačią gramatiką sudaro sintaksė ir morfologija. Gramatikos vienetai – morfema, žodis, žodžių junginys, sakinys (kalbos struktūros vienetai) ????
Kalbos ir šnekos skirtumai: kalba-garsai, žodžiai, kaitymo, jungimo taisyklės. Tai visuomenės sukurtas garsinės raiškos priemonių inventorius. Tai randame žodynuose ir gramatikose. Sistema. Kalba vartojama šnekos aktuose.
Šneka-konkrečiai realizuota kalba. Šitame akte ištariamus žodžius supranta ir kt. asmenys, praktinė kalba,vartojama konkrečiu atveju.Dažniausiai dialogo forma.
Kalba: Šneka:
1)kolektyvo kūrinys
2)tradicija
3)abstrakti priemonių sistema 1)konkretus individ. reiškinys
2)neilgai trunkantis procesas
3)konkretus psichofizinis aktas.
Dabartiniame kalbos moksle šneka – tai ne tik garsai,bet ir raštu reiškiamas šnekėjimas. Šneka – bazė, kurios pagrindu formuojasi kalba.
Laisvas ir nelaisvas kirtis: žodžio ar kt.kalbos reikšminio kalbos vieneto skiemens garsinis paryškinimas kitų tos paties vieneto skiemenų atžvilgiu vadinamas kirčiu arba akcentu. Kirtis kalboje gali būti laisvas(fiksuotas) arba nelaisvas(fiksuotas).Laisvas – nesusijęs su kuriuo nors skiemens vieta. Nelaisvas – kirtis būna tik tam tikrame skiemenyje.Pasaulyje daugiau kalbų turinčių nelaisvą kirtį.
Laisvasis kirtis morfologiniu atžvilgiu: 1)pastovus(pvz.vyras,brolis); 2)nepastovus(vaikas-vaikams). Be pagrindinio kirčio gali dar turėti šalutinį.
Morfena-gramatikoje laikoma mažiausiu reikšminiu vienetu, kurio negalima skaidyti.Ji turi formalią reikšmę ir spec.reikšmę(turinį). Nulinė morfena-tai materialiai neišreikšta morfema, bet atliekanti jos funkcijas, turinti tam tikrą derivacinę ar reliacinę reikšmę. Lietuvių kalbai nulinės morfenos nėra l. būdingos,bet jų nemažai yra rusų,vokiečių ir ypač anglų kalboje. Nulinę fleksiją liet.kalboje turi veiksmažodžių būsimojo laiko trečio asmens formos(pvz.bus,eis,rašys). Šios formos neturi galūnės, bet jau pats galūnės nebuvimas signalizuoja 3 asmenį. Apie nulinę morfeną galime kalbėti tiktai tuo atveju, kai tas pats žodis kitose formose turi ir nenulines, t.y. materialiai išreikštas morfemas(pvz.negalime kalbėti apie prieveiksmių čia, ten nulinę galūnę, turint galvoje tokias formas kaip čio-nai,ten-ai, nes prieveiksmiai yra nekaitomi žodžiai). Kiti kalbininkai teigia, kad jeigu nėra morfenos, tai kalbėti apie ją nėra reikšmės.
Artikuliaciniu aspektu balsiai skirstomi pagal kalbos padargų padėtį:
1. Burnos atvirumą ir liežuvio pakilimą: a)atvirieji(žemutinio pakitimo a,e)
b)uždarieji(aukštutinio pakitimo (i,u,ū) c)vidutinio pakilimo(o,ė)
2. Pagal liežuvio horizontalų pasislinkimą dantų atžvilgiu ir jo pakilimo vietą: a)priešakinės eilės(i, e); b)užpakalinės eilės(u,a); c)vidurin. eilės(pasitaiko tarmėse,dažniausiai aukštaičių)
3. Pagal lūpų veiklą; a)lavializuoti(lūpiniai)u, ū, o b)nelūpiniai
4. Pagal minkštojo gomurio ir liežuvėlio padėtį: a)grynieji(nenosiniai; b)nosiniai
Priebalsiai: 1)Kliūtis balso trakte; 2)Kalbos padargai nevienodai įtempiami(dažnesnis įtempimas įveikiant kliūtį) 3)Paprastai stipri iškvėpiamo oro srovė 4)Lokalizuotas garsas(ryški garso susidarymo vieta)
Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienai sričiai būdingas vis kiek kitoks kalbos priemonių atrankos ir vartojimo būdas išskiriami tam tikri funkciniai stiliai.
Administracinis stilius:3 postiliai su atitinkamais žanrais:juridinis(įstatymai,įsakai,nuostatai);kanceliarinis(aktai,įsakymai,protokolai);diplomatinis (konvencija,nota,deklaracijos,sutartys).
Publicistinis stilius-publicistika vadiname aktualios visuomenės tematikos,faktiniais duomenimis paremti, tiesiogiai reiškiantys autoriaus požiūrį į idealus kūriniai.

Stilius Tipinė varojimt sfera Tipinis turinys Funkcijos Būdingos kalb.ypatybės Būdingos kalbos priemonės
Administracinis Oficialus bendravimas Valdiniai reikalai Pranešimo poveikio(valdymo) Oficialumas, šabloniškumas Standartiniai žodžių junginiai
buitinis Buitinis bendravimas Nesudėtingi konkretūs dalykai bendravimo Neoficialumas situaciškumas Leksinė ir sintaksinė frazeologija
meninis Grožinė kūryba Žmogaus buvimas Estetinio poveikio Individualumas, vaizdingumas įvairios
mokslinis Mokslinis bendravimas Susistemint žmogaus patirtis pranešimo Apibendrinimas, tikslumas,logiškumas, objektyvumas Terminai, Loginė sintaksė
Publicistinis Masinė informacija Visuomenės aktualijos Pranešimo poveikio Tiesioginis Socialinis vertinimas Dalykinė ir ekspresyvioji Leksika,loginė ir ekspresyvioji sintaksė
KALBA ŽENKLŲ SISTEMA KITA ŽENKLŲ SISTEMA
Gal būti įv.formų pvz.stalas;Dvipusis ženklas;Žymiklis; Neegzistuoja izoliuotai (leksema formos ar reikšmės atžvilgiu susijusi su kt.požymiais.Atskiro ž. reikšmė aiškėja iš konteksto,bet daugiareikšmio žodžio reikšmė suvokiama be konteksto); Reikšmė-nesusitarimo dalykas; augelis leksemų yra nevienareikšmės, pvz.akis turi 9 reikšmes vienos kurios formos
Žyminys
Sąlyginis ryšys (žmonių susitarinmo reikšmė)
Vienareikšmis
Kalboje Šnekoje
Raiškos plano vienetai
Fonema (vienplanis). Pvz.lis-3fonemos. Pačios fonemos nieko nereiškia, todėl priklauso tik raiškos planui.
Vienokios ar kitokios tiriamųjų požymių kombinacijos Garsas.
Raiškos ir turinio plano vienetai
Morfena
Leksema (ją sudaromorfenos)
Sintagmena
Logema Morfa (s). Šnekoje morfena realizujama morfais
Žodis
Žodžių junginys
Sakinys (teksto elementas)
Turinio plano vienetai
Semema (giminiškų žodžių reikšmės). 1 žodis gali turėti kelas sememas Reikšmė.Pvz.akis-žmogaus,žiedo,mezginio.

Žodžio forma – tai tas žodžio pavidalas kuriuo jis vartojamas kalboje bei šnekoje. Stal-, raš-, tipo elementų reikšmė dėl jos didesnio konkretumo dažnai vadinama daiktine, o –as, -o, – au tipo elementų reikšmė dėl jos didelio abstraktumo – santykine arba reliacine. –el, -prie, tokių elementų reikšmė vadinama darybine arba derivacine.
Analitinės ir sintetinės kalbos
Kalbos, kurių gramatinės reikšmės daugiau reiškiamos afiksais, vadinamos sintetinėmis (lietuvių, rusų, lenkų), o reiškiamos tarnybiniais žodžiais – analitinėmis ( anglų, prancūzų). Pažymėtina, kad pasaulyje nėra absoliučiai grynų sintetinių, nei analitinių kalbų: sintetinėse kalbose greta afiksų gramatinės reikšmės neretai dar reiškiamos ir tarnybiniais žodžiais, o analitinėse – greta tarnybinių žodžių ir tam tikrais afiksais. Todėl kalbų skirstymas į sintetinės ir analitines yra gana sąlygiškas.
Garsai skirstomi į dvi pagrindinės grupes: balsius ir priebalsius. Balsiai – tokie garsai, kurie tariami atvira burna ir kuriuose vyrauja tonas, balsingumas. Priebalsiai – tokie garsai, kuriuos tariant šnekos padargai sudaro kliūtis užtvaras ir kuriuose vyrauja trenksmas šlamesys. Į priebalsių atskirą grupę išskiriami balsingieji l, m, n, r,j, v, kurie vadinami sonantais (pusbalsiai). Balsių klasifikacija: skirstoma akustiniu ir fiziologiniu (liežuvio, lūpų ir minkštojo gomurio bei liežuvėlio padėties) pagrindu. Priešakinės eilės: i, e, ė. Užpakalinės eilės: a, o, u. Vidurinės eilės: tokių lietuvių bendrinėje kalboje nėra. Pagal vertikalų liežuvio judėjimą balsiai taip pat skirstomi į tris rūšis: aukštutinio pakilimo, žemutinio pakilimo ir vidutinio pakilimo.
Žodžių darybos analizė
Žodžių darybos analizė. Skiriamos dvi skirtingos žodžių vidinės sandaros analizės rūšys: morfeminė ir darybos analizė.
Morfeminė analizė skaido žodžius morfemomis(morfema – mažiausia reikšminė žodžio dalis: šaknis, intarpas, galūnė…). Morfemiškai skaidomi žodžiai, kurie turi kituose žodžiuose pasikartojančių morfemų. Jei žodį sudaro vien morfema, tai jau nieko nebepaskaidysi. Taip pat neskaidomi tie žodžiai, kurių kamienai yra unikalūs.
Morfeminė gali būti detalesnė už darybos analizę, bet žodžių tikrosios jo sandaros neparodo. Darybinėj analizėj nustatome kaip ir iš ko žodis padarytas.
Žodžių darybos analizės svarbiausios sąvokos:
1) Paprastasis žodis – kitais žodžiais nesiremia, darybiškai nekaitomas. Žodis, greta kurio dabar nevartojamas tos pačios šaknies dar paprastesnis žodis arba kurio reikšmės negalima paaiškinti kitu žodžiu;
2) Darybos pamatas/pamatinis žodis – žodis, kuriuo remiasi darinys;
3) Darinys – tai darybiškai skaidomas žodis, kurio reikšmė paaiškinama remiantis kitu ar kitais žodžiais;
4) Darybos formantas – tai, kuo skiriasi darinys nuo pamatinio žodžio;
5) Darybos reikšmė;
6) Darybos tipas – tai darybos ryšiu susijusių žodžių grupė;
7) Darybos kategorija – stambesnis vienetas už darybos tipą, jei būdinga tik apibendrinta darybos reikšmė. Pvz.: bridimas, siautulys – tai veiksmų pavadinimai, kurie yra vis kito darybos tipo, bet priklauso tai pačiai veiksmo kategorijai. Abstraktų arba asmenų kategorijai priklauso: bitininkas -bitė, darbininkas – darbas, siuvėjas – siuva, mokytojas – moko. Vietų kategorijai priklauso: mokykla – mokyti, rugienos – rugiai.
Darybiškai nagrinėjant žodį, pirmiausia nustatoma, ar tai grynasis, ar derinys. Kai nustatome, kad žodis derinys, žodžio analizėje skiriame darybos pamatą ir darybos formantą, reiškiamas žodžio kamienas. Darybos pamatas:
a) Gali sutapti su šaknimi, kai jis yra paprastasis žodis, pvz.: medinis – medis, druskinė – druska;
b) Gali nesutapti su šaknimi, bei darybos pamatas yra derinys, pvz.: pasimatymas –pasimatyti – matyti.
Derinys yra sudėtingesnis už paprastąjį žodį. Kai darant naują žodį kinta ir galūnė derinys yra tokio pat sudėtingumo kaip ir pamatinis žodis. Tas elementas, kurio derinys skiriasi nuo pamatinio žodžio, vadinamas – darybos formantu. Darybos formantą gali sudaryti: priesaga, priešdėlis, galūnės. Jų kombinacijos pvz.: suolas – pasuolė, jaunas – apynaujis, pėda -įpėdinis. Derinys su pamatiniu žodžiu turi sietis forma, reikšme. Deriniai yra skiriami į:
1. Dūrinius – žodžiai, kurie remiasi dviem ar daugiau pamatinių žodžių;
2. Vedinius (derinys, kuris turi vieną pamatinį žodį ir darybos formantą). Pagal atitinkamą darybos formantą skiriamos vedinių rūšys:
1) Priešdėliniai vediniai (antgalis, bekraštis – kraštas);
2) Priesaginiai vediniai (darželis-daržas);
3) Galūnių vediniai (įpėdinis – pėda). Derinys, kuris remiasi daugiau negu dvejais ar daugiau pamatinių žodžių, vadinamas deriniu (laumžirgis, grėbliakotis).
Žodžių darybos būdai. Jie išryškėja iš darinio struktūros dėmenų, bei jo santykio, pvz.: darinių mokytojas, skaitytojas, darybos reikšmė išryškėja iš darybos pamatų mokyt ir skait, kurie reiškia tam tikrą veiksmą ir darybos formantą, kuris rodo darinio pasakyto asmens priklausymą veikėjų kategorijai. Šis derinys suvokiamas kaip veikėjas. Darybinė reikšmė susidaro iš pamatinio kamieno ir darybos formanto reikšmių. Pvz.: beržynas, eglynas.
Darybos tipas – tai darybos ryšiu susijusių žodžių grupė, kuriai būdingi šie požymiai:
1) Darybos pamatas turi priklausyti vienai kalbos daliai;
2) Tas pats darybos formantas;
3) Ta pati darybos reikšmė. Pvz.: derinių uogauti (uoga), riešutauti (riešutas), grybauti (grybas) pamatinis žodis yra daiktavardis. Bendras šių derinių darybos formantas priesaga – auti. Ta pati darybos reikšmė rinkti kas pasakyta pamatiniu žodžiu.
Žodžių darybos būdai:
1. Prefiksacija – toks žodžių darybos būdas, kai darybos formantu eina priešdėlis (bėgti – išbėgti, nubėgti…). Lietuvių kalboje veiksmažodžiams būdinga grynoji prefiksacija, o daiktavardžiams ir būdvardžiams priešdėlių pridėjimas pakeičia ir galūnę;
2. Sufiksacija – žodžių darybos formantu eina priesaga. Pvz.: cover – cover-age (aprėpimas), cover-ing (priedanga). Lietuvių kalboje gryna priesaga retai eina žodžių darybos formantu. Dažniausiai pakinta ir galūnė;
3. Fleksinė derivacija – darybos formanto funkcijas eina galūnė. Pvz.: apklaus-a (apklaus-ti), jung-as (jung-ti);
4. Kompozicija – kai į vieną žodį sujungiami du ar daugiau žodžių. Pvz.: geras+širdis=geraširdis. Tokiu būdu sudaryti žodžiai vadinami sudurtiniais žodžiais arba dūriniais. Ji būdingiausia vokiečių kalbai, Lietuvoje išpopuliarėjo tik naujesniaisiais laikais.
Mišrieji darybos būdai:
1. Prefiksacija – sufiksacija. Žodžiai sudaromi ir su priešdėliu, ir su priesaga drauge, formantas yra sudėtinis. Pabėgėti, pa-eiti.
2. Kompozicija – sufiksacija. Žodžiai sudaromi su priesaga ir tam tikra sandūros forma. (žmog-ėd-ra).
Dar gali būti skiriami:
1. Konversija – žodis pereina į kitą kategoriją ir įgyja naują funkciją bei reikšmę, kartais ir naujų kaitybos formų. Lietuvių kalbai nelabai būdingas. Anglų, iš dalies vokiečių ir prancūzų (toms kalboms, kurios turi silpnai išplėtotą afiksaciją.
2. Retrogradinė/atgalinė. Žodis sudaromas trumpinant tariamus vedinius, numetant jų tariamus afiksus.
Darybos būdų atžvilgiu žodžių daryba skirstoma į derivaciją (vedybą) ir kompoziciją (darybą). Derivaciją sudaro prefiksacija, sufiksacija, paradigmacija (fleksinė derivacija). Kompozicija vadinami deriniais arba kompozitais. Darinio reikšmė gali sutapti su jį sudarančiais dėmenų reikšmę (kirvakotis, žvakigalis) arba nesutapti kai derinys leksikuliuotas.
Kalbos dalių klasifikacija
Žodžių klasifikacija kalbos dalimis yra viena iš komplikuočiausių gramatikos problemų, kelianti daug visokių ginčų ir nesutarimų ir tebelaukianti tolesnių tyrinėjimų.
Tradicinė(mokyklinė) žodžių klasifikacija daugiausia kritikuojama dėl to, kad ji remiasi nevieningu skirstymo pagrindu. Daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis joje išskiriamas pagal toms klasėms būdingas formas ir reikšmės ypatybes, jungtukas, prielinksnis, dalelytė – pagal sintaksines funkcijas, o jaustukas, ištiktukas – pagal ekspresinius bei emocinius požymius.
Visas kalbos dalis įprasta grupuoti į dvi rūšis (tipus):
1. Savarankiškosios ( įvardijamosios, nurodomosios, raiškiosios)
2. Nesavarankiškosios
Prie savarankiškųjų priskiriamos: įvardijamosios(daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, veiksmažodis, prieveiksmis), nurodomosios (įvardis), raiškiosios (jaustukas, ištiktukas), t.y. turinčios savarankišką reikšmę.
Prie nesavarankiškųjų tarnybinių: jungtukas, prielinksnis, dalelytė, artikelis, t.y. neturinčios tokios reikšmės.
Visos kalbos dalys, pagal jų atliekamas funkcijas grupuojamos į:
1. Nominatyvines (prie šių priskiriamos tos vad. savarankiškosios)
2. Nenominatyvinės (visos likusios): a)tarnybinės (prielinksnis, jungtukas, dalelytė)
b) emocinės- ekspresinės (jaustukas, ištiktukas)
Naujesniuose kalbotyros vadovėliuose kalbos dalys grupuojamos net keliais pagrindais:
• reikšmės atžvilgiu autosimantines (pilnareikšmės) ir sinsemantines (nepilnareikšmes, pagalbines)
• formos atžvilgiu – į kaitomąsias, nekaitomąsias ir amorfiškas (jaustukas)
• sintaksės atžvilgiu – į autosintagmines (einančias sakinio dalimis), sinsintagmines (neinančias sakinio dalimis)
Linksnio, giminės, skaičiaus kategorija.
1)Linksnio kategorija
Ši kategorija realiai motyvuota. Linksnis – tai tokia vardažodžio forma, kuri išreiškia vardažodžio santykius su kitais žodžiais sakinyje. Linksnių gali būti įvairių; jų skaičius atskirose kalbose taip pat gerokai įvairuoja – nuo dviejų iki keliasdešimt.
Lietuvių kalboje yra šeši linksniai (be šauksmininko, kuris iš tradicijos laikomas septintuoju linksniu, nors ir nereiškia žodžių santykių).
Iš visų linksnių savarankiškiausias yra vardininkas; juo pavadinami įvairūs daiktai bei reiškiniai.
Linksnio kategorija reiškiama arba tam tikromis galūnėmis, arba galūnėmis drauge su jas atstojančiomis priemonėmis (prielinksniais, kirčiu, intonacija ir kt.). Tačiau apie šios kategorijos buvimą tam tikroje kalboje galima šnekėti tiktai tuomet, jeigu ta kalba turi kaitybos galūnių (todėl negalima išskirti linksnio kategorijos kinų kalboje, kurioje žodžiai nekaitomi).
Neretai pasitaiko, kad atskirų linksnių formos kalbose sutampa (sinkretizmas).
Tose kalbose, kurios neturi linksnio kategorijos arba kuriose ši kategorija apnykusi, jos funkcijas paprastai atlieka prielinksniai. Tačiau linksnių ir prielinksnių funkcijos nėra identiškos. Tose kalbose, kurios neturi daug linksnių, kiekvienas linksnis paprastai turi ne vieną gramatinę reikšmę, atlieka ne vieną sintaksinę funkciją (J. Jablonskis išskyrė net 13 lietuvių kalbos įnagininko reikšmių).
Linksnio gramatinė kategorija kiekvienoje kalboje sudaro specifinę sistemą, be to, daugelio kalbų raidoje pastebimas tam tikrų linksninių konstrukcijų nykimas ir prielinksninių konstrukcijų įsigalėjimas jų vietoje.
2) Giminės kategorija
Nors ši kategorija yra universalesnė, bet ji randama ne visose kalbose. Ji būdinga daugeliui indoeuropiečių kalbų, be to, semitų, dravidų kalboms.
Gramatinę giminės kategoriją dažniausiai turi daiktavardžiai, bet kai kuriose kalbose ji pasitaiko ir veiksmažodyje(pvz. rusų)
Senovės graikų, lotynų, sanskrito, prūsų, vokiečių, rusų kalbose yra trys dalinės giminės kategorijos: vyriškoji, moteriškoji, niekatroji. Pvz.: romanų kalbos teturi dvi: niekatroji sutapo su vyriškąja. Kai kuriose kalbose iš gramatinės tradicijos išskiriama dar bendroji giminė. Jai priskiriami tokie daiktavardžiai, kaip lietuvių akiplėša, kerėpla ir t.t. Tačiau jie gali turėti tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės reikšmę, atskiros kategorijos nesudaro.
Gramatinė giminės kategorija paprastai turi vienokius ar kitokius formos rodiklius, ją galima atskirti iš formos. Pvz., liet.kalbos daiktavardžiai, besibaigiantys vienaskaitos naudininke galūne –(i)ui, yra vyriškosios giminės, o galūnėmis –(i)ai, -ei,- moteriškosios giminės.
Giminės kategorija gali būti reiškiama: afiksais (galūnėmis ir priesagomis), supletyviškai, tarnybiniais žodžiais, mišriuoju būdu.
Supletyvišką giminės kategorijos raišką kalbose turi atskiri giminystės terminai ir tam tikrų gyvulių, paukščių pavadinimai (pvz.tėvas- motina)
Giminės raiška tarnybiniais žodžiais, ypač artikeliais, būdinga vokiečių, prancūzų kalboms (pvz.vok. der Band- tomas, ir das Band- ryšys).
Mišrusis būdas- kai giminės rodikliu eina tarnybinis žodis (dažniausiai artikelis) drauge su supletyvine šaknimi arba tarnybinis žodis su afiksu. Artikeliu ir supletyvine šaknimi reiškiama giminės kategorija jau minėtose vokiečių, prancūzų kalbose (der Vater- die Mutter), o artikeliu ir afiksu- tokiuose tų kalbų žodžiuose, kaip le danseur ,,šokėjas“- la danseuse ,,šokėja“.
3)Skaičiaus kategorija
Ji remiasi vieno daikto priešprieša dviem, keliems, arba daugeliui daiktų. Gramatinė skaičiaus kategorija randama įvairiose kalbose, be to, ji būdinga ne tik vardažodžiams, bet ir veiksmažodžiams (pvz. valgau ir valgome).
Daugelyje dabartinių indoeuropiečių kalbų yra dvi dalinės skaičiaus kategorijos: vienaskaita ir daugiskaita. Tačiau kai kurioms būdinga dar ir dviskaita (pvz. žemaičių, vakarų aukštaičių tarmės, slovėnų, sorbų, islandų ir kt. kalbos). Kai kuriose Australijos vietinių gyv., taip pat Amerikos indėnų kalbose yra dar dalinės triskaitos, keturskaitos kategorijos.
Iš dalinių skaičiaus kategorijų anksčiau atsirado dviskaita (triskaita, keturskaita), o vėliau- daugiskaita.
Atskirose kalbose gramatinė skaičiaus kategorija reiškiama įvairiais būdais: galūnėmis, vidine fleksija, tarnybiniais žodžiais, supletyvizmu, reduplikacija ir kt. Indoeuropiečių kalboms būdingas skaičiaus kategorijos reiškimas galūnėmis (pvz.vns. vaikas- dgs. vaikai). Vidinė fleksija ir tarnybiniai žodžiai, ypač artikelis (pvz. anglų vienaskaitos man – daugiskaita.men). Supletyviškai (iš daiktavardžių tiktai ,,žmogaus“ sąvokos pavadinimai kartais turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas) (pvz.: ček.človek – lide). Reduplikaciniu būdu skaičiaus kategorija reiškiama kai kurių Afrikos tautelių, Amerikos indėnų, Okeanijos, japonų kalbose (pvz.hausų kalboje beždžionė vns. biri- dgs. biri biri)
Paprastai daugiskaitos formos sudaromos iš vienaskaitos formų, tačiau kalbose pasitaiko ir atvirkštinių variantų.
Gramatinė skaičiaus kategorija visada būna glaudžiai susijusi su žodžio reikšme. Pvz., liet.k. žodžiai grožis, kantrybė, lygybė, meilė, šiluma ir pan. Neturi daugiskaitos, nes jų abstrakti reikšmė neleidžia jos sudaryti:nerodo vieno daikto priešpriešos daugeliui.Panaši situacija yra ir su kai kurių medžiagų, valgių pavadinimais (auksas, duona), kuopiniai daiktavardžiai (jaunimas), tikriniai vardai (Lietuva).
Yra žodžių, kurie turi tik daugiskaitą. Kai žodžiu reiškiamas daiktas susideda iš dviejų ar daugiau dalių, tada toks daiktas suvokiamas kaip tam tikra kiekybinė sankaupa (pvz. kelnės, akiniai, dažai).
Pasitaiko, kai žodžio vienaskaita turi vieną reikšmę, daugiskaita- kitą (pvz. vns. ratas ,,tekinį“, dgs. ratai- ,,vežimą“).

Daiktavardis, veiksmažodis, būdvardis, skaitvardis.
1) Daiktavardis
Svarbiausia, universaliausia, seniausia. Dar nežinome nė vienos kalbos, kurioje nebūtų daiktavardžio, t.y. kuri neturėtų žodžių įvairiems daiktams ir reiškiniams vadinti. Daugelyje dabartinių kalbų daiktavardžiais žymimi ne tik konkretūs daiktai bei reiškiniai (akmuo, saulė, karvė…), bet ir abstraktūs dalykai, tarp jų net ,,daiktiškai“ suvokiami veiksmai (gėrimas, nešimas), būsenos (miegas, kančia), ypatybės (gerumas, gražumas) ir kt.
Nors visų kalbų daiktavardį jungia bendra gramatinė daiktiškumo reikšmė ir nominatyvinė funkcija, tačiau atskirose kalbose jis turi nemažai skirtybių. Lietuvių (kaip rusų, lenkų, vokiečių ir daugelyje kt. indoeuropiečių kalbų) daiktavardžiui būdingi tam tikri kaitybos afiksai (galūnės), ne vienu atveju jau ir formos atžvilgiu skiriantys jį nuo kt. kalbos dalių. Tuo tarpu anglų kalbos daiktavardis šiuo atžvilgiu dažnai nesiskiria nuo veiksmažodžio (pvz., love ,,meilė“, ir ,,mylėti“). Lietuvių kalbos daiktavardžiui būdingos giminės, skaičiaus, linksnio kategorijos (tokias kategorijas turi rusų, lenkų, vokiečių kalbos daiktavardžiai). Giminės kategorijos neturi anglų kalbos daiktavardis, o linksnio- prancūzų. Nė vienos iš trijų kategorijų neturi kinų kalbos daiktavardis.
Pagal reikšmę daiktavardžiai dažniausiai skirstomi į:
• Bendrinius (namas, gėlė, šuo)
• Tikrinius (Jonas, Ona, Vilnius)
• Konkrečiuosius (stalas, siena, katė)
• Abstrakčiuosius (meilė, viltis, protas)
• Vienetinius (arklys, saulė, beržas)
• Kuopinius (šeimyna, visuomenė, studentija)
• Gyvastinius (lapė, kregždė, voras)
• Negyvastinius (medis, pienas, geležis)
Kaitymo atžvilgiu daiktavardžiai skirstomi į:
• Linksniuojamuosius (liet.vaikas, vok. Kind)
• Nelinksniuojamuosius (liet.fojė, vok. Socializmas)
Skaičiaus kategorijos atžvilgiu į:
• Vienaskaitinius (liet.auksas, angl.gold)
• Daugiskaitinius (liet. Kelnės, angl.trousers)
2) Veiksmažodis
Labai svarbi, universali ir sena kalbos dalis.
Veiksmažodžių kategorijos:
• Laiko kategorija rodo veiksmažodžiu reiškiamo veiksmo santykį su kalbamuoju momentu (pvz., nešu reiškia, kad veiksmas vyksta kalbamuoju momentu, nešiau- kad veiksmas vyko anksčiau, prieš kalbamąjį momentą, o nešiu- kad veiksmas vyks vėliau, po kalbamojo momento)
• Gramatinė asmens kategorija rodo veiksmažodžiu reiškiamo veiksmo santykį su kalbančiuoju asmeniu.
• Nuosakos kategorija- veiksmo santykį su tikrove.
• Rūšies kategorija- veiksmo santykį su veiksmo subjektu ir objektu.
• Veiksmo kategorija- veiksmo pobūdį (veiksmo tęsimąsi, baigtumą, vienalaikiškumą).
Suprantama, kad atskirų kalbų veiksmažodis taip pat turi nemažą įvairių skirtumų(pvz. liet.k veiksmažodžio laikų sistemoje yra būtasis dažninis laikas, kurio nėra nei anglų, vokiečių, prancūzų kalbose.Antra vertus pastarosiose yra kalbai nebūdingų prefektinių laikų, reiškiančių veiksmą vykusi anksčiau nei kitas laikas ar kalbamasis momentas.
Tose kalbose, kuriose sintaksiniai santykiai reiškiami įvairiais kaitybos afiksai, veiksmažodis paprastai turi dar tranzytivumo / intranzytivumo kategoriją.Jį rodo santykis su objektu.Jeigu tam tikras veiksmas tiesiogiai nukreiptas į objektą, tad jį žymintis veiksmažodis yra tranzytivus, o jei tiesiogiai nenukreiptas į objektą – intranzytivus.
Gramatinės reikšmės atžvilgiu veiksmažodžiai skirstomi į:
• Darybinius (austi, rašyti, siūti)
• Nedarybinius /būsenos(gerti, jausti, sirgti)
• Kartinius(gerti, rėkti, šaukti)
• Kartotinius /iteratyvinius (braidyti, rėkauti, šūkaiti)
• Savaiminius (augti, dygti, kilti)
• Priežastinius/akuzatyvinius (auginti, daiginti, kildinti)
Reikšmės ir funkcijos atžvilgiu dar išskiriami:
• Faziniai, reiškiantys veiksmo pradžią, eigą ar galą(pradėti, tęsti, baigti)
• Modaliniai, reiškiantys kalbančiojo santykį su veiksmu (norėti, privalėti, galėti)
• Kopuliatyviniai/ jungiamieji, einantys tarinio jungtimi(būti, tapti)
Daugelyje kalbų atskirą rūšį sudaro vad. sangrąžiniai / refleksyviniai veiksmažodžiai, reiškiantys į patį veikėją nukreiptą veiksmą (praustis, pasirašyti, susižavėti).Lietuvių kalboje sangrąžiniai veiksmažodžiai turi įvardinės kilmės formos rodiklį – dalelytę – si
3) Būdvardis
Kalbos dalis apimantis kokybės bei ypatybės reikšmę turinčius žodžius , būdvardis yra kilęs iš daiktavardžio .Dabartinėse kalbose būdvardžio ir daiktavardžio skirtumai gali būti tiek morfologine tiek sintaksinio pobūdžio (pvz. būdv. Šaltas savo forma skiriasi nuo daiktav. Šaltis)
Dėl genetinės būdvardžio sąsajos su daiktavardžiu abi šios kalbos dalys turi ir bendrų gramatinių kategorijų.Yra nemaža kalbų, kurių būdvardžiui kaip ir daiktavardžiui, būdingos linksnio, skaičiaus, giminės kategorijos.Bet be šių, būdvardžiui būdinga dar specifinė laipsnio kategorija,.Ji gali būti reiškiama įvairiai, dažniausiai arba tam tikrais afiksais ( pvz. stambus – stambesnis – stambiausias).Rečiau laipsnio kategorija reiškiama pakeičiant nelyginamojo laipsnio būdvardį kt. šaknų žodžiais ( pvz. angl. Good – beter – best) arba pakartojant tuos pačius būdvardžius (pvz. maža maža trobelė).
Reikšmės atžvilgiu būdvardžiai dažniausiai skirstomi į :
• Kokybinius (baltas, gražus)
• Santykinius ( medinis, tėviškas)
Naujesniuose lietuvių kalbos gramatiniuose darbuose būdvardžiai skirstomi į :
• Kintamosios ypatybės , kuriais reiškiama nepastovi, galinti kiekybiškai kisti daikto ypatybė( baltas – baltesnis)
• Nekintamosios ypatybės – pastovi , nekintanti daikto ypatybė ( medinis, vilnonis)
Kai kurioms baltų kalboms būdingi yra dar įvardžiuotiniai būdvardžiai, kuriais įskiriamas tam tikrą ypatybę turintis daiktas iš kitų tos pačios rūšies daiktų ( geroji Onelė)
4) Skaitvardis
Kalbos dalis, apimanti kiekybės reikšmę turinčius žodžius.Kalbų tyrinėjimai rodo, kad skaitvardis atsirado iš daiktavardžio.Seniausi skaitvardžiai yra nuo 1 ligi 10: jie paprastai pasižymi dideliu pastovumu ir neskolinami iš kitų kalbų.
Atskirose kalbose skaitvardis, kaip ir kitos kalbos dalys, turi savo specifiką, priklausančią nuo tomis kalbomis kalbančių žmonių priimtos skaičiavimo sistemos.Indoeuropiečių kalbose skaitvardis remiasi dešimtaine, arba decimine sistema (pvz. vienuolika – vienas, liekantis po dešimties).
Tačiau kai kurių indoeuropiečių kalbų skaitvardžiuose esama ir kitokių skaičiavimo sistemų ( devintainės, dvyliktinės, dvidešimtainės ir kt.)
Morfologiniu atžvilgiu daugelio kalbų skaitvardis yra labai įvairus, heterogoniškas .Pirmojo dešimtuko ( nuo 1 – 10 ) skaitvardžiai kiekvienas paprastai turi savo atskirą šaknį, o tolimesnieji (po 10 ) dažniausiai yra tų pirminių visokios kombinacijos.B e to, atskiros skaitvardžių grupės neretai skiriasi kaityba ir gramatinėmis kategorijomis.
Dėl to heterogeniškumo pastaraisiais dešimtmečiais skaitvardžiui priskiriami žodžiai išskaidomi po įvairias kitas kalbos dalis ir nepripažįstama jiems savarankiškos kalbos dalies statuso .
Pagal reikšmę skaitvardžiai paprastai skirstomi:
• Kiekinius (vienas, du, dešimt)
1. kuopiniai( trejetas, penketas)
2. dauginiai (treji, penki)
3. trupmeniniai (viena penktoji)
• Kelintinius (pirmas, antras, dešimtas)
Darybos atžvilgiu visi skaitvardžiai skirstomi į :
• Paprastuosius ( du penki, trečias)
• Sudurtinius (vienuolika, dvidešimt)
• Samplaikinius ( dvidešimt penki, penkiasdešimt šeštas).

Sintaksinis ryšys ir jo rūšys.
Šnekos procese ne bet kokie žodžiai ir ne bet kaip jungiami į stambesnius vienetus – žodžių junginius bei sakinius. Žodžių junglumas (valentingumas) – galėjimas jungtis su kitu žodžiu, priklauso tiek nuo žodžio konkrečios reikšmės, tiek nuo formos.
Žodžio galėjimas jungtis su kitu žodžiu ar žodžiais, nulemtas tų žodžių reikšmės, vadinamas leksiniu valentingumu, o tų žodžių formos – gramatiniu (sintaksiniu)valentingumu.
RYŠIŲ RŪŠYS:
• Žodžių derinimas (kongruencija) – tai vieno žodžio gramatinio kategorijų pritaikymas prie kito žodžio kategorijų. Ypač būdinga daiktavardžių ir būdvardžių bei tam tikrų įvardžių sudarytiems junginiams. Pvz.: geras studentas.
Derinimas gali būti :
1. Pilnasis – vienas žodis pritaikomas prie kito žodžio visomis gramatinėmis kategorijomis (geras studentas).
2. Nepilnasis – kai pritaikomas tiktai kai kuriomis gramatinėmis kategorijomis (drąsūs vyrai ir moterys).
Koordinacija – veiksmažodžio (tarinio) formų pritaikymas prie daiktavardžio (veiksnio). Pvz.: Aš rašau. Jis yra gražus.
Žodžių derinimas labiausiai paplitęs kalbose, turinčiose turtingą fleksiją.
• Žodžių valdymas (rekcija) – tai vieno žodžio gramatinių kategorijų bei formų priklausymas nuo kito žodžio gramatinių ar semantinių ypatybių (pvz.: rašyti laišką, pilnas vandens). Daiktavardžius gali valdyti patys daiktavardžiai (darbas mokykloje), veiksmažodžiai (rašyti laišką), būdvardžiai (pilnas vandens), prieveiksmiai (daug studentų). Dažniausiai daiktavardžius valdo veiksmažodžiai, todėl skiriamas:
1. Veiksmažodinis valdymas;
2. Vardažodinis valdymas.
Be šių dar skiriami:
Linksnisnis valdymas – kai valdoma tik tai kuri nors linksnio forma (pagelbėti draugui).
Prielinksnisnis valdymas – kai valdomas linksnis su prielinksniu (grįžti iš miško).
Apibrėžtasis valdymas – kai (linksnių ir prielinksnių) formų kiekis yra griežtai ribotas (liet. k. atstovauti valdo tiktai naudininką (atstovauti fakultetą)).
Neapibrėžtasis valdymas – kai valdomųjų (linksnių ar prielinksnių) formų kiekis nėra griežtai apibrėžtas, kai valdantysis žodis valdyti įvairias žodžių formas(nešti naštą, nešti maišu, nešti iš miško, nešti į mišką, nešti už miško).
Stiprusis valdymas – kai valdantysis žodis būtinai reikalauja tam tikros žodžio formos, semantiškai ir gramatiškai su juo susijusios (objektyviniais santykiais susijusiame žodžių junginyje, sudarytame iš tranzityvinio veiksmažodžio ir daiktavardžio galininko :skaityti knygą, rašyti laišką).
Silpnasis valdymas – kai valdantysis žodis būtinai nereikalauja valdomojo žodžio (šis gali būti išleistas). Pvz.: Skaityti knygą skaitykloje.
Pastaba: nėra labai griežtos ribos tarp silpnojo ir stipriojo valdymo ir kad tokių valdymo rūšių išskyrimas gana problematiškas.
• Žodžių šliejimas — žodžių ryšių rūšis, kuri remiasi tik žodžių reikšmių sąsaja ir nelydima formos kitimo (gerai mokosi, gulėdamas skaito). Dažniausiai šliejasi nekaitomieji žodžiai ar atskiros kaitomųjų žodžių formos (prieveiksmiai, bendratys, padalyviai, pusdalyviai ir t.t.).
Žodžių junginiu sudarantys žodžiai sintaksės atžvilgiu nelygiaverčiai. Vienas žodis yra savarankiškesnis, pagrindinis, o kitas – nuo jo priklausomas.
Žodžių derinimas, valdymas ir šliejimas ir kai kurios kitos žodžių ryšių rūšys (ne indoeuropiečių kalbų) sudaro bendresnį prijungiamųjų arba hipotaksinių ryšių tipą. Priešingybė -sujungiamųjų arba parataksinių ryšių tipas, kuriam būdingas sintaksiškai lygiaverčių žodžių siejimas (brolis ir sesuo, ne brolis, bet sesuo).

Sakinys. Sakinių klasifikacija.
Pagrindinis sintaksės vienetas – sakinys.
Sakinys yra pagrindinis komunikacinis šnekos vienetas, išreiškiantis mintis, jausmus, valią, nuotaikas ir kt.žmogaus sąmonės reiškinius.
Sakiniai gali būti klasifikuojama įvairiais pagrindais. Tačiau labiausiai paplitusi yra sakinių klasifikacija pagal jų struktūrą, sintaksinius santykius, taip pat pagal jų intonaciją ir modalumą.
Pagal intonaciją ir modalumą:
• Tvirtinamieji arba konstatuojamieji (kuriais tvirtinama, teigiama, neigiama. Būdinga:kylančioji intonacija.pvz.aš nenoriu miego).
Atskirą grupę sudaro sąlyginiai (kondicionaliniai) sakiniai, kuriais reiškiamas kalbančiojo pageidavimas (galėtų ir negrįžti namo).
• Klausiamieji arba interrogatyviniai (Būdinga klausiamoji intonacija. Kur eisi?)
• Skatinamieji arba stimuliuojamieji (kuriais reiškiamas kalbančiojo noras ar valia ką nors padaryti ir kuriems būdinga kintančioji intonacija). Skirstomi į:
1. Liepiamieji (imperatyviniai). Pvz.: Baik šnekėti!
2. Geidžiamieji (dezideratyviniai). Pvz.Te visada šviečia saulė!
• Šaukiamieji arba eksklamatyviniai (reiškiamos emocijos, kalbančiojo reakcija į tam tikrą reiškinį ar faktą ir kuriems būdinga krintančioji reakcija. Pvz.: Valio mūsų šauniems studentams!)
Pagal struktūrą:
1. Vientisiniai (1 predikatinis centras):
• Vienanariai (1 pagrindinė sakinio dalis. Pvz.: aušta):
asmeniniai (palauksim)
nominatyviniai (žiema)
infinityviniai (nerūkyk!)
vokatyviniai (vok.feuer!)
§ Dvinariai (turi veiksnį ir tarinį.pvz.mes palauksime.)
§ Benariai (neturi pagrindinių sakinio dalių. Pvz.: Taip. Kažin? Ne.)
2. Sudėtiniai (2 ar daugiau predikatinių centrų):
• Jungtukiniai
• Prijungiamieji (hipotaksiniai) sudaro sintaksiškai nelygiaverčiai dėmenys: 1 savarankiškas. O kiti – nesavarankiški.
• Sujungiamieji (parataksiniai) sudaro 2 ir daugiau lygiaverčių dėmenų. Skirstomi į:
a) Sudedamojo sujungimo (kopuliatyviniai) dėmenų turiniui būdingas veiksmų vienalytiškumas, seka, gretinimas. Saulė nusileido, ir pakilo rūkas.
b) Priešpriešinio sujungimo (adversatyviniai) dėmenų turiniui būdingas veiksmų priešingumas. Noriu miego, bet miegas neima.
c) Skiriamojo sujungimo (disjunktyviniai) dėmenų turiniui būdingas veiksmų alternatyviškumas, t.y. vienas veiksmas pašalina kito veiksmo galimybę. Arba lis, arba bus giedra.
d) Paremiamojo sujungimo (konsekutyviniai) dėmenų turiniui būdingas priežastingumas, vieno dėmens turinys aiškina kito dėmens turinį. Pvz.: Nekask kitam duobės-pats įkrisi/
• Sujungiamieji – prijungiamieji (mišraus tipo). Sujungiamuoju (parataksiniu) ir prijungiamuoju (hipotaksiniu) ryšiu susieti dėmenys. Paprastai tokie sakiniai turi ne mažiau kaip 3 dėmenis. Pvz.: Mes girdėjome kaip šniokščia Nemunas, bet nežinojome, kad varo ledus.
• Bejungtukiai

Sakinio dalių samprata tradicinėje ir dabartinėje lingvistikoje

Sakinio dalys yra sakinio sandaros vienetai. Sakinio dalys skirstomos pagal prasmę, funkciją, gramatinę reikšmę.
Dabartinėje kalbotyroje sakinio dalys skiriamos pagal žodžių formų sintaksinius ryšius. Sakinio sandaros pamatu laikomas tarinys.
Veiksnys – gramatiškai savarankiška sakinio dalis, žyminti sakinio subjektą.
Tarinys – gramatiškai iš dalies savarankiška sakinio dalis, žyminti subjekto veiksmą ar būseną.
Papildinys – gramatiškai nesavarankiška sakinio dalis, žyminti kokį nors objektą.
Pažyminys – gramatiškai nesavarankiška sakinio dalis, žyminti kokį nors objekto ar subjekto požymį.
Aplinkybė – gramatiškai nesavarankiška sakinio dalis, žyminti subjekto veiksmo, būsenos ar proceso požymį.
Sakinio dalis, turinti dvilypius prijungiamuosius ryšius, su tariniu ir drauge su papildiniu ar veiksniu, vadiname tarininiu pažyminiu. Pvz.: Broliai grįžo linksmi.
Sintaksiniai žodžių junginiai yra tiesioginiai (betarpiški) ir netiesioginiai (tarpiški).
Maži-vaikai-skynė-gėles gražioje pievoje.
Maži-vaikai-SKYNĖ-pievoje-gražioje
Laisvas narys -gėles Laisvas narys
maži vaikai ir pievoje gražioje netiesioginiai ryšiai
pabrauki žodžiai susiję tiesioginiu ryšiu su veiksmažodžiu.

Ar tikslinga išskirti sakinio dalis ir ar jos būtinai turi būti tokios, o ne kitokios?

Vis daugiau žmonių tvirtina, kad sakinio dalių toks skyrimas esąs jau atgyvenęs, pasenęs dalykas. Iš tikrųjų sakinio dalis imta skirtu labai seniai, dar antikiniais laikais.Tačiau kol kas, dar nėra sukurta tobulesnė sakinio sintaksinių vienetų klasifikacija.
Tradicinė sakinių dalių skyrimo klasifikacija yra pagrįsta.todėl, kad:
• Sintaksė dar toliau tęsia morfologijos abstrachavimo procesą: ji abstrachuoja bendrus morfologinių kategorijų žodžių klasių požymius.Tai yra naujas, aukštesnis abstrakcijos laipsnis.
• Sintaksei svarbu nustatyti, kokį vaidmenį, kokios funkcijas tam tikrai morfologinei kategorijai priklausantis žodis atlieka sakinyje ar sintaksiniame žodžių junginyje.
• Sintaksei svarbu nustatyti, kokie yra santykiai tarp tos kategorijos žodžių ir ar tuos santykius reiškiantys žodžiai yra savarankiški ar nesavarankiški.
• Suprantamas tradicinis sakinio dalių skirstymas į pagrindines ir antrines.Yra ryškus kokybinis skirtumas tarp to vaidmens, kurį atlieka sakinyje pagrindinės ir antrinės sakinio dalys, reikšdamos įvairius tikrovės dalykus.
Pagrindinės sakinio dalys
Jos reikalingos minčiai perteikti, ką nors pranešti kitam ar kitiems, jos sudaro sakinio struktūros branduolį. Be jų (ypač tarinio) nebūna nė sakinio tikra šio žodžio prasme. Lietuvių kalboje veiksnys su tariniu derinamas gimine, skaičiumi ir asmeniu. Tarinys gramatiškai priklausomas nuo veiksnio, bet sakinyje atlieka pagrindinį organizuojamąjį vaidmenį. Tai tokia sakinio dalis, kuri išlaiko svarbiausius sakinio požymius. Kalbose tarinys reiškiamas ir kitomis savarankiškomis kalbos dalimis (daiktavardžiu, būdvardžiu, skaitvardžiu, įvardžiu, prieveiksmiu, jaustuku, ištiktuku).
Antrinės sakinio dalys
Be antrinių sakinio dalių sakinys galimas, nors komunikacijos poreikiai dažnai reikalauja išplėsti pagrindines sakinio dalis antrinėmis.
Iš antrinių sakinio dalių reikšmingiausias – papildinys.
Pažyminys yra antrinė sakinio dalis, kuri determinuoja (apsprendžia) veiksnį ar papildinį, o aplinkybės – antrinės sakinio dalys, kurios nusako tariniu reiškiamo veiksnio, būsenos ar proceso vietą, laiką, priežastį, tikslą, būdą, sąlygą.
Antrinės sakinio dalys yra fakultatyvaus pobūdžio, tai yra jos nėra būtini sakinio struktūros elementai.
Tiek pagrindinėmis, tiek antrinėmis sakinio dalimis gali eiti ne tik atskiras žodis, bet ir žodžių junginys (Jis yra jaunas.Yra jaunas-sudėtinis tarinys).
Visos sakinio dalys yra tarp savęs susijusios tam tikrais sintaksiniais ryšiais, kurie vienose kalbose reiškiami įvairiomis galūnėmis, o kitose – tarybiniais žodeliais, žodžių tvarka ir kt.priemonėmis. Sintaksės mokslas išskiria keletą tokių santykių rūšių:
• Predikatinius – tarp veiksnio ir tarinio, t.y. tarp gramatiškai nepriklausomo ir iš dalies priklausomo žodžio (vaikas skaito).
• Atributinius – tarp pažymimojo ir pažyminio žodžio t.y. gramatiškai priklausomų sakinio dalių, kurių vienas žymi objektą, kitas-požymį (raudona vėliava).
• Objektinius – tarp tarinio ir papildinio, t.y. gramatiškai iš dalies priklausomo žodžio ir priklausomo, žyminčio tam tikrą objektą (skaitau knygą).
• Cirkumstancinius (aplinkybinius) – tarp tarinio ir aplinkybių. t.y. gramatiškai iš dalies priklausomų ir priklausomų žodžių, kurie žymi tuo iš dalies priklausomu žodžiu reiškiamo veiksmo, būsenos ar proceso aplinkybes bei ypatybes (gražiai rašo).
Leksikologija – kalbos mokslo šaka, tirianti kalbos žodyną, arba leksiką. Leksikologija kaip mokslo šaka susiformavo 19 a. pabaigoje. Pagal kilmę leksiką sudaro savieji (indigenūs) žodžiai ir skoliniai, pagal darybą — dariniai ir paprastieji žodžiai, raidos atžvilgiu – neologizmai ir archaizmai, stiliaus atžvilgiu – neutralioji ir stilistiškai žymėta (konotuota) leksika, pagal žodžių reikšmes ir jų santykius skiriami leksiniai sinonimai ir antonimai, homonimai ir paronimai.
Leksikologijos kryptys:
Bendroji. Ji nagrinėja visoms kalboms bendras problemas (žodžių reikšmės, istorijos, kilmės, vartojimo).
Dalinė nagrinėja tik kuriai nors atskirai kalbai būdingas problemas.
Leksikologija gali būti sinchroninė, arba aprašomoji (nagrinėja vieno laikotarpio leksiką), ir diachroninė, arba istorinė, nagrinėja kelių epochų leksiką.
Lyginamoji leksikologija lygina dviejų ar kelių kalbų žodynų panašumą ir skirtumus.
Leksikologijos pagrindinis objektas — žodis. Iš tradicijos leksikologija nagrinėja ir frazeologizmus, kurie yra vientisos reikšmės (reikšmės atžvilgiu neskaidomas vienetas) žodžių Svarbiausi žodžio kaip leksikologijos objekto požymiai:
1) garsinė raiška (žodis turi tam tikrą nekintamą garsinę struktūrą. Nekintamą todėl, kad negalima į žodį įterpti kitų garsų nepakeitus jo reikšmės);
2) reikšmė (kiekvienas žodis ką nors reiškia, t.y. jo garsinė raiška yra susijusi su tam tikru tikrovės daiktu, reiškiniu, ypatybe, veiksmu, būsena, sąvoka);
3) gramatinė raiška (t.y. priklausymas kuriai gramatinei žodžių klase).
4) žodžių junginio sudaromasis elementas.
Žodžio pagrindinės funkcijos:
1) nominacinė, arba įvardijamoji (įvardija daiktą, veiksmą, ypatybę —daiktavardžiai, būdvardžiai, veiksmažodžiai);
2) nurodomoji (jie neįvardija, o nurodo — įvardžiai);
3) ekspresinė, arba emocinė (nominaciniai žodžiai vypsoti, erzelynė, liežuvauti ir jaustukai, ištiktukai, dalelytės – ajajai, ui, pešt, pliumpt, nagi, net, juk).
Tikrasis leksikologijos objektas – nominatyvinę funkciją atliekantys žodžiai.
Žodį kaip ženklą sudaro žyminys (turinys) ir žymiklis (raiška arba forma). Žyminį, t.y. žodžio turinį sudaro gramatinė, darybinė ir leksinė reikšmės. Gramatinė reikšmė išreiškiama galūnėmis, formų darybos afiksais. Gramatinė reikšmė pati abstrakčiausia, bendriausia žodžio turinio dalis, pvz.: beržas — daiktavardis, vyriškoji giminė, vardininko linksnis, vienaskaita. Darybinė reikšmė ryškėja iš žodžio darybos struktūros, pvz.: beržynas „vieta, kurioje auga tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“. Na, o beržas apibūdintas kaip „lapuotis balsvu kamienu, smulkiais lapais“ bus žodžio leksinė reikšmė. Leksinė reikšmė — tai žodžio turinys, pagal kurį skiriamas vienas tuo žodžiu vadinamas daiktas ar dalykas nuo kito. Taigi leksinė reikšmė nuo darybos ir gramatinės reikšmės skiriasi savo individualumu, plg. griuvėsis ir džiūvėsis. Šių žodžių tiek darybos (priesagos –ėsis veiksmo rezultato reikšmės dariniai), tiek gramatinė reikšmės (daiktavardis) vienodos. Skiriasi tik leksinė reikšmė griuvėsis „sugriuvusio trobesio bei sugriuvusių pastatų (daiktų) liekanos“, džiūvėsis „sudžiūvusi duonos ar pyrago riekė, sausainis“. Leksinė reikšmė — tai žmogaus sąmonėje apibendrintai atspindimos kurio nors dalyko esminės ypatybės. Dažniausiai žodyje visos trys reikšmės neatribojamos ir suvokiamos kartu.
Kaip susidaro žodžio reikšmė . Išskiriami du aspektai: denotatinis ir signifikatinis. Denotatas — tai tikrovės daiktas, dalykas, pavadinamas žodžiu. Signifikatas — žmonių sąmonėje susidariusi sąvoka apie kokį nors dalyką (apibendrintas dalyko atspindys žmonių sąmonėje).
Leksinė reikšmė yra santykis tarp žodžio (garsų grupės) ir reiškiamos sąvokos. Svarbiausia žodžio leksinės reikšmės savybė — apibendrinamasis pobūdis. Nes ir pati sąvoka, kurią išreiškia reikšmė yra apibendrinta esminių požymių visuma.
Leksinė reikšmė dar vadinama semema. Žodis gali būti tiriamas dviem aspektais: raiškos ir turinio aspektu. Kai žodis tiriamas kaip raiškos vienetas, žodis vadinamas leksema, o kaip turinio — semema. Sememą gali sudaryti viena sema arba kelios. Sema — mažiausias reikšmės vienetas, neturintis materialios raiškos. Semos skiriamos į bendrąsias, arba archisemas, ir skiriamąsias, arba diferencines. Bendrosios yra bendros tam tikrai žodžių grupei, ją vienija, apjungia. Pušis, beržas turi bendrą semą „medis“. Skiriamosios semos — tai specifinės žodžio semos, skiriančios vieno žodžio reikšmę nuo kitos, pvz.: beržas „lapuotis“, pušis „spygliuotis“. Beržą iš kitų lapuočių tarpo išskiria skiriamoji sema „baltakamienis“.

Skiriami du Leksinės reikšmės tipai: signifikacinė ir konotacinė reikšmė.
Žodžio ir sąvokos santykiai rodo, kad žodžio reikšmė pirmiausia yra signifikatinė (lingvistikoje dar vartojami terminai designatinė arba konceptinė reikšmė). Ją sudaro semos, fiksuojančios žodžio ryšį su sąvoka. Signifikatine reikšme suprantamas žodžio santykis su sąvoka. Beržas „medis“, „lapuotis“, „baltakamienis“. Ne visi žodžiai turi signifikatinę reikšmę. Jos neturi tarnybiniai žodžiai, tikriniai vardai. Tuomet kalbama tik apie denotatinę reikšmę.
Konotacinę reikšmę turintys žodžiai išreiškia požiūrį į tikrovę, jos vertinimą. Šią reikšmę sudaro emocinė sema ir stilistinis atspalvis. Žodžiai, turintys emocinę semą, yra stilistiškai žymėti, neturintys — stilistiškai neutralūs, plg.: krizenti, kikenti ir juoktis.
Kai žodis turi vieną reikšmę, kalbama apie vienareikšmį arba monosemantinį žodį (astma, laikraštis). Kai žodis turi daugiau nei vieną reikšmę, jis vadinamas daugiareikšmiu arba polisemantiniu (akis, ožys). Daugiareikšmio žodžio reikšmės nevienodos. Dažniausiai skiriamos pagrindinės ir antrinės (šalutinės), tiesioginės ir perkeltinės reikšmės.
Pagrindinė žodžio reikšmė — tai tokia reikšmė, kuri pirmiausia ateina į galvą išgirdus žodį (akis — regėjimo organas, mazgotė — skuduras indams, baldams šluostyti). Pagrindinei žodžių reikšmei suvokti nebūtinas kontekstas. Todėl jos vadinamos laisvosiomis reikšmėmis.
Šalutinė reikšmė priklauso nuo konteksto. Šalutinių reikšmių žodis gali turėti daug, pvz.: akis — žiedo akis, mezginio akis, bulvės akis, kortų lošimas (21) „akis“.
Tiesiogine reikšme vartojami žodžiai daiktus įvardija, bet jų nevertina. Jie yra emociškai nežymėti. Žodis gali turėti daugiau tiesioginių reikšmių (ožys „ožkų patinas“, „pastovas malkoms pjauti“ reikšmės). Šie žodžiai turi tik signifikatinę reikšmę.
Perkeltinėje reikšmėje dominuoja emocinė arba vaizdinė semos, išreiškiančios vertinimą, galinčios kurti vaizdinį (pilkas gyvenimas, elgiasi kaip gyvulys). Tokie žodžiai atlieka nominacinę ir emocinę–ekspresinę funkciją. Perkeltinės reikšmės būna žodyninės, arba sisteminės, ir autorinės, individualiosios, arba tropai. Pirmosios žodynuose žymimos prk. Jas žino ir vartoja visi žmonės. Individualią reikšmę sukuria neįprastas žodžių junglumas (mėlynas dangaus dūmas, mėlynas balsas). Tropus tyrinėja stilistika.
Lietuvių kalbos žodynas kilmės atžvilgiu skirstomas į savąjį ir skolintinį. Savoji leksika yra dvejopa: veldiniai ir tikroji lietuviškoji leksika.
VELDINIAI yra:
1) iš indoeuropiečių prokalbės paveldėti žodžiai, pavadinantys kasdienės buities daiktus, veiksmus: arti, lot. arare, lat. art., sen sl. orati; motina, lat. mate, lot. mater, angl. mother, rus. matj; vilkas, lat. vilks, pr. wilkis, lot. lupus, rus. volk.
2) baltų ir slavų bendrybės, pvz., galva, lat. galva, pr. galwo, rus. golova; ranka, lat. roka, pr. renken, rus ryka, žemė, lat. zeme, pr. semme, rus. zemlia.
3) baltų kalbų bendrybės, pvz., labas, lat. labs, pr. labs; šuo, lat. suns, pr. sunis. Veldiniai bendri lietuviams ir latviams: kalnas — kalns, plg. pr. garbis; lietus — lietus, plg. pr. aglo; pienas — piens, pr. dadan.
Lietuvių ir prūsų bendrybės: antis — antis, plg. lat. pile; stogas — stogis, plg. lat. jumts.
Tikrieji lietuviški žodžiai (audra, didis, drebulė, druska, kėdė, saulė, kūdikis, kregždė, pirkia, plaukas, putinas, šaukštas, vaikas, valanda, žagrė) atsirado lietuvių kalbai atsiskyrus nuo kitų baltų kalbų (I m.e tūkst.vidurys).
SKOLINIAI pagal kilmę skirstomi į slavizmus, germanizmus (iš vokiečių ir anglų kalbų atėję žodžiai), lotynizmus ir kt.
Skoliniai patenka į savąją kalbą keliais būdais. Pagal skolinimosi būdą skolintinė leksika skirstoma į tikruosius skolinius, svetimybes, tarptautinius žodžius, hibridus, vertinius ir semantinius vertinius, arba semantizmus.
Tikrieji skoliniai yra visiškai asimiliavęsi skolinti žodžiai. Jie savo fonetine raiška ir morfologine sandara primena savuosius žodžius. Jie vieninteliai daiktų pavadinimai, t.y. neturi kitų atitikmenų bendrinėje kalboje (baravykas, barščiai, burokas, butelis — slavizmai, kunigas, kambarys, gandras — germanizmai).
Svetimybės nuo tikrųjų skolinių skiriasi tuo, kad turi gerų atitikmenų savojoje kalboje. Svetimybės bendrinėje kalboje nevartotinos: slavizmai baba (=močiutė, senelė), bliūdas (=dubuo), germanizmai bantas (=kaspinas), šnapsas (=degtinė).
Tarptautiniai žodžiai iš vienos kalbos yra patekę į kelias ar daugiau kalbų. Vieni tarptautiniai žodžiai neturi atitikmenų savojoje kalboje (cigaras), kiti turi (infinityvas — bendratis, lingvistika — kalbotyra). Kai kurie tarptautiniai žodžiai, pakliuvę į kitas kalbas, keičiasi ir semantiškai, pvz.: konservas ir konservatorius, chalatas ir galantiškas ar galanterija yra tos pačios kilmės žodžiai. Chalatas kilęs iš arabų kalbos, kur jis reiškė „garbės apdaras, garbės drabužiai“, iš jo atsirado vedinių ispanų, italų kalbose, kur galante „elegantiškas, madingai apsirengęs“. Šiandien mūsų galantiškas „ypač mandagus, labai meilus“. Chrizantema reiškia „aukso gėlę“).
Hibridai atsiranda vienos kalbos žodžio dalį siejant su kitos kalbos žodžio dalimis. Dažniausiai prie lietuviško ar tarptautinio žodžio pridedama slaviška priesaga, priešdėlis: kaimynka (=kaimynė), smėliavas (=smėlinis), danešti (=prinešti). Bendrinėje kalboje nevartotini.
Vertiniai sudaryti pagal kitos kalbos darybos modelį. Tai pamorfemiui iš kitos kalbos išversti žodžiai. Vieni jų reikalingi, praplečia lietuvių kalbos žodyną (dangoraižis, ataskaita, savikaina), kiti — nevykę vertiniai, arba vertalai (išguldyti (=išdėstyti), išsireiškimas (=pasakymas, posakis)). Terminas vertiniai taikomas ir plačiau. Jis apima tokius atvejus, kur sunku kalbėti apie tikslų komponentų vertimą ar kopijavimą. Lionginas Pažūsis tyrinėjo Amerikos lietuvių kalbą, smarkiai paveiktą anglų kalbos, pvz. antrarankis plg. second hand „pagalbinis darbininkas, pagalbininkas“, sveturgimis plg. foreign-born „svetur gimęs“, pušies obuolys plg. pineapple „ananasas“.
Semantiniai vertiniai, arba semantizmai, — tai savos kalbos žodžiai skolinta reikšme. Veikiamas svetimos kalbos lietuviškasis žodis imamas sieti su gimtajai kalbai nebūdinga reikšme (skaitau plg. sčitaju „manau“, sekančiai plg. sledujusčim „šitaip“).

Leksikografija ir žodynų tipai
Kad būtų galima mokytis kurios nors kalbos ar tyrinėti žodžius bei žodžių junginius, jau nuo seno sudarinėjami įvairūs jų rinkiniai – žodynai, arba leksikonai. Žodynų sudarymo teorija ir praktika vadinama leksikografija.
Leksikografijos teorijai rūpi nustatyti žodynų sudarymo principus ir metodus, kuriais turi remtis įvairių tipų žodynų rašytojai. Tam reikalui ji privalo nuolatos sekti leksikologijos, kaip svarbiausios savo bazės, pažangą, be to, neatitrūkti nuo fonetikos bei fonologijos, gramatikos, stilistikos ir kitų lingvistinių disciplinų raidos. Ypač svarbios leksikografijos teorijai žodžių ar žodžių junginių atrankos, jų reikšmių aiškinimo, žodyninio straipsnio sandaros problemos: nuo vienokio ar kitokio jų sprendimo daugiausia ir priklauso žodyno vertė.
Leksikografijos praktika apima patį žodynų sudarymo darbą: leksinės bei frazeologinės medžiagos rinkimą, jos sisteminimą (alfabetinės kartotekos pavidalu), žodyno teksto rašymą, redagavimą, koregavimą, spausdinimą ir taip toliau.
Žodynų gali būti labai įvairių. Visų pirma pagal pobūdį išskiriami enciklopediniai ir lingvistiniai žodynai. Enciklopediniuose žodynuose stengiamasi aprėpti daugelį mokslo, technikos, kultūros sričių ir paaiškinti reikalingesnes tų sričių sąvokas, pateikti duomenų apie svarbesnius gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinius, žymesnius žmones. Tačiau atskirų žodžių ar žodžių junginių reikšmės juose neaiškinamos. Dėl to enciklopediniai žodynai, arba enciklopedijos lieka už lingvistinio tyrinėjimo ribų.
Lingvistiniai žodynai – tokie, kuriuose aiškinami jau patys žodžiai, o ne sąvokos. Juose nurodomos leksinės žodžių reikšmės, duodama gramatinė, akcentologinė, kartais ir etimologinė, stilistinė žodžių charakteristika.
Tokie žodynai pirmiausia klasifikuojami į du tipus: bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji – tokie, kuriuose fiksuojami įvairių profesijų žmonėms reikalingi ir plačiau vartojami žodžiai bei žodžių junginiai. Specialieji – tai kurios nors atskiros mokslo ar technikos šakos žodžius, daugiausia terminus, fiksuojantys žodynai. Dar vadinami terminologiniais.
Pagal kalbų apimtį bendrieji žodynai gali būti vienakalbiai, dvikalbiai, trikalbiai, daugiakalbiai. Iš jų populiariausi ir praktikos tikslams reikalingiausi yra dvikalbiai.
Iš vienakalbių reikšmingesni ir naujesniais laikais populiarūs aiškinamieji žodynai – išskirti ir paaiškinti kurios nors kalbos žodžių ir frazeologizmų reikšmes tam tikromis pažymomis, arba kvalifikatoriais, nurodyti jų priklausymą gramatinei klasei, vienokiam ar kitokiam leksikos sluoksniui, jų stilistinę konotaciją.
Aiškinamojo pobūdžio, bet jau specialaus tipo yra etimologiniai, istoriniai, dialektologiniai, frazeologiniai, tarptautinių žodžių žodynai.
Etimologiniai žodynai aiškina kurios nors vienos kalbos ar giminiškų kalbų grupės žodžių kilmę, etimologiją.
Istoriniai žodynai, kurių pagrindinis tikslas – remiantis įvairių epochų rašto paminklais, nušviesti atskirų žodžių istoriją, jų reikšmių raidą.
Dialektologiniai žodynai – tokie, kuriuose fiksuojami ir aiškinami atskirų tarmių ar šnektų žodžiai, jų gali būti dvejopų: diferencinių ir nediferencinių. Diferenciniai apima tik tuos žodžius, kurie skiriasi nuo bendrinės kalbos leksikos, o nediferenciniai – visokius tam tikroje tarmėje ar šnektoje vartojamus.Leksikografija ir žodynų tipai Kad būtų galima mokytis kurios nors kalbos ar tyrinėti žodžius bei žodžių junginius, jau nuo seno sudarinėjami įvairūs jų rinkiniai – žodynai, arba leksikonai. Žodynų sudarymo teorija ir praktika vadinama leksikografija.
Kalbos tyrinėjimo metodai
Kalba, kaip ir bet kuris kitas gamtos ar visuomenės reiškinys, gali būti tiriama įvairiais būdais, arba metodais. Tai priklauso nuo tyrinėjimo tikslo, aspekto, taip pat nuo to, koks kalbos lygmuo imamas tyrinėti. Atsižvelgiant į kalbos tyrimo aspektą, visus lingvistinius metodus galima skirstyti į dvi rūšis: diachroninius ir sinchroninius.
Diachroniniai metodai – jiems būdingas istorinis kalbos faktų tyrimas bei interpretavimas, t.y. atsižvelgimas į jų kitimą, evoliuciją.
Filologinis metodas – remiasi ta pačia kalba rašytų skirtingų epochų tekstų lyginimu. Lyginant vienodas funkcijas atliekančius kalbos reiškinius ankstesniuose ir vėlesniuose tekstuose, nustatoma tų reiškinių raida. Šis metodas dar kartais vadinamas istoriniu, bet toks pavadinimas per daug bendras, apimantis ir kitus diachroninio pobūdžio metodus.
Lyginamasis istorinis metodas – jau pats jo pavadinimas, yra toks, kai lyginami giminiškų kalbų faktai, nustatomi reguliarūs fonemų atitikmenys ir tuo būdu stengiamasi atkruti tų kalbų praeitį, siekiančią tolimus priešrašytinius laikus. Šis metodas atsirado XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais drauge su lyginamosios istorinės kalbotyros gimimu. Lyginamasis istorinis metodas, įgalinęs moksliškai klasifikuoti pasaulio kalbas, prasiskverbti į giminiškų kalbų raidos seniausius etapus ligi pat jų prokalbės, nenustojo savo reikšmės ir mūsų dienomis. Juo remdamiesi, dabartiniai lingvistai taip pat sėkmingai tyrinėja atskirų kalbų ir giminiškų kalbų grupių istorinės gramatikos, istorinės leksikologijos ir kitas problemas.
Vidinės rekonstrukcijos metodas – toks metodas, kai atstatomi senesnių epochų kalbos reiškiniai, remiantis tos pačios kalbos duomenimis ir ypač žiūrint tų reiškinių vidinių, sisteminių ryšių. Istorinės gramatikos darbuose vidinės rekonstrukcijos metodas neretai derinamas su lyginamuoju istoriniu, ir tai dažniausiai duoda neblogų rezultatų.
Sinchroniniai metodai – jiems būdinga tai, kad jie neatsižvelgia į kalbos reiškinių kitimą, bet tuos reiškinius tyrinėja tokius, kokie jie egzistuoja tam tikru laikotarpiu.
Gretinamasis, arba konfrontacinis, metodas – toks, kai tiriamos bei aiškinamos dviejų ar net kelių kalbų struktūros bendrybės ir skirtybės. Gali būti gretinama atskirų (tiek giminiškų, tiek negiminiškų) kalbų fonologinė sistema, morfologija, sintaksė, leksika, atskiros gramatinės kategorijos ir kita. Gretinamuoju metodu paremti tyrinėjimai turi ir teorinę, ir praktinę reikšmę. Teoriniu atžvilgiu jie reikšmingi tuo, kad leidžia geriau pažinti gretinamųjų kalbų struktūros ypatybes, atskleisti kartais labai subtilius, sunkiai įžvelgiamus tų kalbų skirtumus. Praktikai tokie tyrinėjimai reikšmingi tuo, kad palengvina sąmoningai mokytis kurios nors iš gretinamųjų kalbų, taip pat versti iš vienos kalbos į kitą.
Distribucinis metodas – toks, kuris remiasi aplinkos, padėčių, kuriose gali būti vienoks ar kitoks kalbos elementas, analize. Pavyzdžiui, tyrinėjant kurios nors fonemos kokybę, žiūrima, prieš kokias ir po kokių fonemų ji gali atsirasti. Šio metodo taikytojai, nustatinėdami kokio nors kalbos elemento distribuciją, neretai naudojasi dar pakaitos, arba substitucijos, eksperimentu: tiriamąjį elementą pakeičia tam tikrame kontekste kitu tos pačios rūšies elementu. Šis metodas dabar gana plačiai taikomas fonologijos, morfologijos, sintaksės, leksikos tyrinėjimuose.
Tiesioginių dėmenų metodas – toks, kai stambesnis kalbos vienetas skaidomas į turinio ir formos atžvilgiu tiesiogiai susijusius smulkesnius vienetus. Tiesioginių dėmenų metodas dažniausiai taikomas sintaksėje, žodžių daryboje, tačiau jis yra mažiau universalus negu, sakysim, distribucinis metodas. Jis kartais padeda objektyviau nustatyti sintaksinius santykius, bet neišryškina skirtybių tarp sintaksiškai ekvivalentiškų, bet prasmės atžvilgiu nevienodų konstrukcijų, negali atstoti tikros žodžio darybos analizės. Todėl jis paprastai papildomas kitais metodais.
Transformacinis metodas – toks, kai tiriamasis kalbos reiškinys pakeičiamas reikšmės atžvilgiu kitu ekvivalentišku jo variantu. Šis metodas daugiausiai taikomas sintaksėje – sintaksiniams santykiams tiksliau nustatyti, ypač tais atvejais, kai tie santykiai gali būti keleriopi. Transformacinis metodas, plačiau pradėtas taikyti nuo šeštojo mūsų amžiaus dešimtmečio, ir dabar dar yra gana populiarus, neretai panaudojamas greta kitų metodų. Tačiau jis taip pat nėra universalus.
Opozicijų metodas – toks, kai tiriamasis kalbos faktas aiškinamas, nustatomos jo ypatybės, iš jo supriešinimo su kitais to paties lygmens faktais. Opozicijų metodas pirmiausia buvo pritaikytas fonologijoje, bet vėliau jis imtas taikyti morfologijoje, sintaksėje ir net leksikologijoje.
Statistinis metodas – susijęs su matematika. Tai toks metodas, kai kalbos reiškiniai nagrinėjami matematinės statistikos priemonėmis (apskaičiuojamas jų dažnumas, aiškinama tam tikrų kalbos reiškinių vartojimo tikimybė ir kita). Mūsų laikais šis metodas pasidarė vienas iš universaliausių pagalbinių metodų ir taikomas bemaž visose kalbos mokslo srityse.
Kartografinis metodas – kalbos reiškinių paplitimo vaizdavimas tam tikrais, sąlygiškais ženklais žemėlapiuose, taikomas paprastai dialektologijos tyrinėjimuose. Mūsų laikais daug kur sudarinėjami ir dialektologiniai atlasai, tokių žemėlapių rinkiniai.
Instrumentinis metodas – tai kalbos reiškinių tyrinėjimas įvairiais prietaisais, instrumentais. Daugiausia šis metodas vartojamas fonetikoje, analizuojant garsų artikuliacines ir akustines ypatybes. Tam reikalui dabar vartojami tokie aparatai, kaip magnetofonas, oscilografas, rentgenoskopas ir kiti.

Leksikologija
Leksikologija – kalbotyros šaka, tirianti žodžius, leksiką. Ji susiskaido dar į keletą atšakų: etimologiją, frazeologiją, onomastiką.
Etimologija – leksikologijos atšaka, tyrinėjanti žodžių kilmę.
Frazeologija – leksikologijos atšaka, tyrinėjanti pastovius žodžių junginius, arba frazeologizmus.
Onomastika – leksikologijos atšaka, tyrinėjanti tikrinius žodžius.

Žodžio leksinė reikšmė
Žodžio elementai gali turėti daiktinę, kiti – gramatinę, vėl kiti – darybinę reikšmę. Tačiau visas žodis kaip tam tikras šnekos vienetas, kaip tam tikras garsų kompleksas taip pat turi savo atskirą, savarankišką reikšmę, kuri vadinama leksine reikšme ir kurią tiria leksikologija.
Žodžio leksinė reikšmė – tai ta minėtoji žodžio idealioji pusė, žodžio turinys, kuris išlieka visose žodžio formose ir kuriuo vienas žodis skiriasi nuo visų kitų žodžių.
Vieni tyrinėtojai leksinę žodžio reikšmę linkę sutapatinti su sąvoka, kiti ją laiko savotišku daiktų bei reiškinių atspindžiu žmogaus sąmonėje, treti ją traktuoja kaip tam tikrą „suprastintą sąvoką“, kaip tam tikrą sąvokos turinio dalį. Žodžio leksinė reikšmė – žodį sudarančio garsų komplekso santykis su tuo kompleksu reiškiamu daiktu, reiškiniu, sąvoka.
Žodžio semantinio turinio svarbiausią komponentą sudaro designatinė, arba signifikacinė, reikšmė, t.y. toji reikšmė, kuri iškyla aikštėn iš žodį sudarančio garsų komplekso santykio su sąvoka ir yra apibendrintas kokio nors daikto ar reiškinio (denotato) atspindys žmogaus sąmonėje. Pavyzdžiui, designatinė reikšmė bus regėjimo organas.
Tačiau designatinę reikšmę neretai papildo įvairūs emociniai-ekspresiniai komponentai, ir tuo būdu žodžio leksinė reikšmė įgyja sudėtingesnę struktūrą. Tie emociniai-ekspresiniai atspalviai, sudarantys papildomąjį žodžio leksinės reikšmės komponentą, dažnai vadinami konotacija. Skiriama dvejopa žodžių konotacija: pastovioji, arba sisteminė, ir nepastovioji, arba situacinę, kontekstinė. Yra ir tokių žodžių, kurių semantinį turinį tesudaro vien tik emocinis-ekspresinis komponentas. Tai įvairūs jaustukai, ištiktukai, neturintys nei designatinės, nei denotatinės reikšmės.
Mažiausias žodžio leksinės reikšmės elementas yra sema. Tai toks neskaidomas elementas, kuris atriboja vieno žodžio reikšmę nuo kito. Semos gali būti bendrosios ir dalinės. Bendrosios – tokios, kuriose
leksinių reikšmių. Žodžio daugiareikšmiškumas vadinamas polisemija. Priešingas polisemijai reiškinys – monosemija. Dažniausiai monosemiški būna terminai, t.y. specialias kurios nors mokslo srities sąvokas reiškiantys žodžiai.

Žodžio leksinių reikšmių rūšys
Ne visos daugiareikšmio žodžio leksinės reikšmės yra vienodos. Jos skiriasi pagal tai, koks yra tų reikšmių ryšys su daiktais bei reiškiniais (denotatais), sąvokomis (designatais) ir kitais žodžiais tam tikrame kontekste ar situacijoje.
Pagrindinė reikšmė, mažiausiai priklausoma nuo konteksto ar situacijos. Antrinės, šalutinės išryškėja tik iš konteksto.
Daugelio neišvestinių žodžių pagrindinė reikšmė yra seniausia ir nemotyvuota, t.y. jos negalima paaiškinti, išvesti iš kitų to paties žodžio reikšmių. Žodynuose pagrindinė reikšmė paprastai pateikiama pirmoje vietoje.
Šalutinėms reikšmėms, kaip pagrindinės reikšmės priešybei, būdingi tokie antipodiniai požymiai: jos visuomet priklauso nuo konteksto ar situacijos, jos vienaip ar kitaip yra motyvuotos pagrindinės reikšmės ir jas lengviau ar sunkiau galima paaiškinti išvesti iš kitų to paties žodžio reikšmių.
Šalutinės reikšmės gali būti tiesioginės ir netiesioginės, arba perkeltinės. Tiesioginės būna betarpiškai susijusios su kokio nors denotato atspindžiu žmogaus sąmonėje, p netiesioginių sąsaja su denotatu būna tarmiška, atsirandanti kaip žodžio garsinio komplekso perkėlimo kitam denotatui rezultatas.
Pagal tai, ar susijusios su paprastomis, ar su specialiomis sąvokomis, leksinės reikšmės skirstomos į terminologines ir neterminologines. Neretai to paties žodžio leksinių reikšmių sistemoje gali būti ir terminologinių, ir neterminologinių reikšmių. Tarptautiniams žodžiams paprastai būdingos tik terminologinės reikšmės. Jos pasižymi tuo, kad jomis reiškiamos tam tikros sąvokos, nenuspalvintos kokių nors emocijų ar valios apraiškų. Tuo tarpu neterminologinės reikšmės dažnai jau turi vienokių ar kitokių emocinių-ekspresinių atspalvių, vienokią ar kitokią konotaciją.
Pagal tai, ar kuri nors reikšmė yra savarankiška, ar nesavarankiška, susijusi su kito žodžio ar žodžių reikšmėmis, išskiriamos laisvosios ir nelaisvosios. Laisvosios nepriklausomos nuo kitų žodžių reikšmės, konteksto ar situacijos, yra pagrindinės, o nelaisvosios, arba sietinės, – šalutinės reikšmės.
Ypač ryškus sietinių reikšmių nesavarankiškumas frazeologiniuose žodžių junginiuose. Juose atskiri žodžiai kartais visiškai netenka savo leksinių reikšmių, kurios ištirpsta bendroje frazeologizmo reikšmėje. Turint galvoje kalbos ir šnekos lygmenis, galima dar skirti sistemines (seniau vadintos uzualinėmis) ir nesistemines (okazines). Sisteminės yra prigijusios tam tikros kalbos leksinėje sistemoje, visų tos kalbos vartotojų priimtos, o nesisteminės – individualios, neįprastos, visuotinai nepriimtos, suvokiamos tik iš konkretaus šnekos akto, situacijos.
Leksika kilmės atžvilgiu
Nevienodi yra kalbos žodžiai kilmės atžvilgiu. Vieni jų – savi, kiti – svetimi, pasiskolinti iš kitų kalbų. Taip išsiskiria du pagrindiniai leksikos sluoksniai: savoji ir skolintinė leksika. Savieji žodžiai
Savieji, t.y. pačių kurios nors kalbos atstovų susikurtieji, žodžiai genetiškai taip pat nėra vienodi. Juose šiuo atžvilgiu visų pirma galima išskirti du stambesnius sluoksnius: 1) veldinius – iš senų senovės paveldėti žodžiai, ir 2) darinius – iš veldinių vėliau sudaryti žodžiai.
Iš veldinių seniausią pasluoksnį sudaro tie žodžiai, kurie paveldėti iš kokios nors giminiškų kalbų šeimos (indoeuropiečių, ugrų-finų ir t.t.). jie turi bendrą šaknį su atitinkamais kitų indoeuropiečių kalbų žodžiais ir siekia tolimus priešistorinius laikus.
Kitą, kiek jaunesnį veldinių pasluoksnį sudaro žodžiai, paveldėti iš kokios nors giminiškų kalbų šakos (baltų, germanų ir kt.) prokalbės. Kartais šio pasluoksnio žodžiai gali turėti bendrą šaknį ir dviejų ar net kelių šakų kalbose.
Pagaliau galima išskirti dar vieną veldinių pasluoksnį – žodžius, paveldėtus iš kokios nors giriškų kalbų grupės ( rytinių baltų, šiaurės germanų ar kt.) prokalbės.
Dariniais, kaip jau buvo minėta, laikomi iš veldinių sudaryti žodžiai. Kai kurie iš jų taip pat gali būti labai seni, siekiantys tam tikros giriškų kalbų šakos ar grupės prokalbės laikus.
Senųjų darinių priešybė yra naujieji dariniai, t.y. visi kiti, kurie atsiradę vėlesniais laikais, jau atskirų kalbų plėtojimosi epochoje. Savaime suprantama, kad naujieji dariniai sudaro didžiausią darinių sluoksnį, o apskritai darniai – didžiausią savosios leksikos dalį.

Skoliniai
Tai žodžiai, pasiskolinti iš kitų kalbų. Skolinių kiekį kurios nors kalbos leksikoje lemia konkrečios istorinės ta kalba kalbančios tautos gyvenimo sąlygos. Ypač didelę reikšmę čia turi tai, su kokiomis tautomis ji palaiko glaudžius ekonominius, politinius ir kultūrinius santykius.
Skolinių ypač pagausėja dvikalbystės, arba bilingvizmo, atveju, t.y. kai platesni tam tikros visuomenės sluoksniai ar net visa tauta šalia savo gimtosios kalbos ima vartoti ir kitą, svetimą kalbą.
Žodžiai gali būti paskolinami tiesiogiai iš kitos kalbos ir per kitas kalbas tarpininkes. Tokius skolinius, kurie tiesiogiai paskolinti iš kurios nors kitos kalbos, galima vadinti tiesioginiais, o per kalbas tarpininkes – netiesioginiais.
Paprastai žodis iš kitos kalbos pasiskolinamas ne su visomis jo reikšmėmis (dažniausiai tikrai viena kuria nors reikšme).
Kartais pasiskolintas žodis įgyja kitokią reikšmę negu ta, kurią jis turėjo kalboje skolintojoje. Patekęs į kitą kalbą ir joje pradėtas plačiau vartoti, skolinys dažniausiai pritaikomas ir prie kalbos fonologinė, morfologinės sistemos. Pakeičiamos ar išmetamos skolininkei kalbai nebūdingos fonemos, pridedamos tam tikros galūnės ir kt.
Skolinių, kaip ir kitų leksikos sluoksnių, gali būti įvairių rūšių. Be anksčiau minėtų tiesioginių ir netiesioginių, skoliniai paprastai skirstomi dar pagal tai, iš kokios kalbos ar giminiškų kalbų grupės jie yra paskolinti. Šiuo atžvilgiu skiriami, pavyzdžiui, anglizmai, rusizmai, galizmai, germanizmai ir t.t. tai pati bendriausia genetinė skolinių klasifikacija.
Tačiau skoliniai gali būti skirstomi ir įvairiais kitais pagrindais: pagal jų atsiradimo būdą, pagal pritaikymo, arba adaptacijos, laipsnį kalboje skolininkėje, pagal jų paplitimą kalbose, pagal jų vartosenos tikslingumą, pagal jais žymimų denotatų bei designatų pobūdį.
Pagal skolinių atsiradimo būdą jie skirstomi į liaudinius ir knyginius. Pirmieji yra tokie, kurie patenka į kalbą nerašytinio įvairių tautų atstovų bendravimo keliu. Tai daugiausia visokie buitinio gyvenimo daiktus, reiškinius bei sąvokas žymintys skoliniai. Antrieji – per įvairius raštus, literatūrą patekę skoliniai.
Pagal skolinių pritaikymo, arba adaptacijos, laipsnį jie gali būti taip pat skirstomi į dvi rūšis: adaptuotuosius ir neadaptuotuosius. Kuo senesnis skolinys ir kuo plačiau vartojamas, tuo jis būna labiau pritaikytas prie kalbos fonologinė, morfologinės ir semantinės sistemos. Todėl seni skoliniai tvirtai įauga į kalbos leksinę sistemą ir pasidaro savo žodžiai.
Naujieji ypač mažiau paplitę skoliniai paprastai ilgesnį ar trumpesnį laiką įvairuoja formos atžvilgiu, kol ilgainiui nusistoja tam tikras variantas.
Pagal skolinių paplitimą kalbose jie gali būti skirstomi į paprastuosius, arba neinternacionalinius, netarptautinius, ir internacionalinius, tarptautinius. Paprastieji yra tokie, kurie paplitę tik vienoje kurioje nors kalboje, o internacion
yra prigiję ir adaptavęsi kurios nors kalbos leksikoje arba kurie naujai įvesti nesant savų žodžių tam tikriems daiktams ar sąvokoms pavadinti. Prie neteiktinųjų priskiriami tie, kurie atsiradę kalboje šalia savų žodžių kaip nereikalingos grotybės ir kurie dėl struktūros ar reikšmės neįprastumo jaučiami kaip tam tikri svetimkūniai.
Leksikos gryninimas yra vadinamas purizmu. Purizmas gali būti kraštutinis ir nuosaikusis. Kraštutinis purizmas, kurio atstovai stengiasi bet kokius skolinius keisti savais žodžiais yra žalingas kalbos raidai: jis gali izoliuoti kalbą nuo labai reikšmingo tarptautinės leksikos fondo. Tuo tarpu nuosaikusis purizmas, kurio šalininkai rūpinasi tik pakeisti nereikalingus skolinius, visuotinai pripažįstamas reiškinys.

Vertiniai
Artimi skoliniam yra ir leksiniai vertiniai, arba kalkės. Vertiniai yra savotiški hibridai, t.y. verčiant pamorfemiui kitos kalbos žodžius, nusižiūrima į tų žodžių struktūrą ir reikšmę, bet panaudojamos savos kalbos darybos taisyklės, priemonės.
Vertinių ypač pasigaunama tada, kai prireikia sukurti naują žodį kokiai nors iš svetur atėjusiai sąvokai žymėti, bet nenorima vartoti skolinio ar nepavyksta sudaryti gero naujadaro vien tik savomis kalbos priemonėmis.
Vertiniai skirstomi pagal vertimo adekvatiškumą (tolygumo laipsnį). Šiuo atžvilgiu išskiriami adekvatieji ir neadekvatieji vertiniai. Adekvatieji yra tokie, kurie tiek savo darybine struktūra, tiek reikšme atitinka verčiamąjį žodį. Tuo tarpu neadekvatieji – tokie, kurių darybinė struktūra ir/ar reikšmė tik iš dalies yra ekvivalentiškos.
Vertiniai, kurie sudaromi kūrybiškai, atsižvelgiant į gimtosios kalbos žodžių darybos ir žodžių jungimo dėsnius ir kuriems nėra tinkamų savų atitikmenų, praplečia kalbinės raiškos išgales, praturtina kalbos leksiką. Tuo tarpu tie, kurie sudaromi nekūrybiškai, stengiantis vergiškai, mechaniškai perteikti svetimos kalbos žodžio morfeminę sandarą ar sintaksinės konstrukcijos struktūrą, be to, kuriems yra gerų savų atitikmenų, tampa kalbos balastas.

Leksika raidos atžvilgiu
Leksikos raidoje nuolatos vyksta trys būdingiausi procesai: a) naujų žodžių atsiradimas, b) pasenusių žodžių nykimas ir c) žodžių leksinių reikšmių kitimas
Neologizmai
Neologizmai – tai tam tikru metu pasirodę nauji, galutinai kalboje dar neprigiję žodžiai, darantys šviežumo, neįprastumo įspūdį.
Neologizmų gali būti dviejų rūšių: neologizmai skoliniai ir neologizmai dariniai, arba naujadarai. Pirmieji – tai naujai paskolinti iš kitų kalbų žodžiai, o antrieji – naujai sudaryti žodžiai. Kadangi pastarieji gali būti sudaryti įvairiais būdais, tad jie susiskaido dar į smulkesnius porūšius: verstinius ir neverstinius, semantinius, mišriuosius naujadarus.
Verstiniai naujadarai – tai naujai iš kitų kalbų išversti žodžiai, nauji vertiniai.
Neverstiniai naujadarai – savomis žodžių darybos priemonėmis susidaryti nauji žodžiai.
Semantiniai naujadarai – tai žodžiai, įgiję naujų reikšmių. Mišrieji naujadarai – tokie, kurie sudaryti iš skolintinių ir savų elementų. Juos galima vadinti ir hibridiniais naujadarais.
Individualūs, atskirų rašytojų, mokslininkų ar apskritai kultūros veikėjų susidaryti neologizmai, kurie neįsitvirtina kalbos sistemoje, neretai vadinamo okazionalizmais, o kurie įsitvirtina – sisteminiais (kartais lingvistiniais).
Daug visokių neologizmų atsiranda mūsų laikais, mokslo ir technikos nepaprasto progreso amžiuje.
Archaizmai ir istorizmai
Pasenusių žodžių nykimo rezultatas – archaizmai ir istorizmai.
Archaizmai, arba senžodžiai, tai žodžiai pasitraukę iš aktyvios vartosenos, išstumti kitų tą patį denotatą žyminčių žodžių. Ne visų archaizmais laikomų žodžių nykimo laipsnis yra vienodas. Vieni jų yra visiškai išnykę ir niekam nežinomi. Kiti dar gali būti išlikę atskirose tarmėse ar šnektose, bet težinomi dažniausiai tiktai tų tarmių ar šnektų senosios kartos atstovams. Pagaliau treti gali būti išnykę kaip savarankiški žodžiai, kaip atskiros leksemos, bet išlikę kitų plačiau vartojamų žodžių ar sustabarėjusių žodžių junginių sudėtyje.
Paprastai skiriamos dvi leksinių archaizmų rūšys: a) darybiniai, arba struktūriniai ir b) semantiniai, arba reikšmės, archaizmai. Pirmieji – tokie, kurių tik forma, morfeminė struktūra yra pasenusi, o antrieji – tokie, kurių pasenusios atskiros reikšmės.
Istorizmai – tai žodžiai, pasitraukę iš aktyvios vartosenos drauge su jais žymimais denotatais. Istorizmų atsiradimo priežastys yra nekalbinės ir gana aiškios. Tai visuomenės gyvenimo kitimai ir su jais susijęs tam tikrų daiktų, reiškinių, sąvokų nykimas. Istorizmai paprastai tik įvardija praeities realijas ar sąvokas, t.y. atlieka nominatyvinę funkciją, o archaizmai, ypač grožinėje literatūroje, suteikia kalbai iškilmingumo, poetiškumo, t.y. tarnauja meniniams-stilistiniams tikslams.

Kristijonas Donelaitis kūrė XVIII a. viduryje Mažojoje Lietuvoje. Jo kūryba yra visos lietuvių grožinės literatūros pamatas. Skaitydami poeto darbus, išvystame tuometinį sunkų Lietuvos būrų gyvenimą, išgirstame jų šneką, kuria tuo metu buvo kalbama Mažojoje Lietuvoje. Tačiau vis labiau plito vokiečių kalba. Ponai lietuviškai beveik nekalbėjo, nes šią kalbą skaitė prasčiokų kalba. Būtent todėl šie kūriniai turėjo ypatingą reikšmę tautos kalbos išsaugojimui ir propagavimui .
Kristijonas Donelaitis gimė 1714m. sausio 1d. Lazdynėlių kaime netoli Gumbinės. Poeto gyvenimu imta domėtis tik XIX a. pradžioje. Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza (1776-1840) pradėjo kaupti žinias apie Donelaičio gyvenimą. Būtent jis ir parengė pirmuosius “Metų” ir pasakėčių leidimus.
Būsimojo poeto tėvų gyvenimas nebuvo lengvas, nes augo didelė šeima. Didelės permainos prasidėjo po ankstyvos tėvo mirties bene 1720m. Motina liko viena su septyniais ar aštuoniais vaikais.
Vidurinį išsilavinimą Donelaitis gavo Karaliaučiaus Kneiphofo, arba Katedrinėje mokykloje (kolegijoje). Neaišku, kur jis pradėjo lankyti mokyklą: ar kaime, ar jau atvežtas į Karaliaučių. Į minėtą kolegiją įstojo 1731m. Pagrindiniai dalykai buvo lotynų kalba ir tikyba. Taip pat mokėsi retorikos, susipažino su antikine literatūra. Ten Donelaitis gerai išmoko lotyniškai ir galėjo skaityti romėnų autorius. Gyvendamas vokiškame mieste, labai greitai išmoko ir vokiečių kalbą. Universitete jaunuolis dar mokėsi lotynų, hebrajų ir prancūzų kalbų. Teologijos fakultete privalomas dalykas – muzika, studijuojama ir teoriškai, ir praktiškai. Donelaitis pasižymėjo gabumais muzikai: vėliau klebonaudamas Tolminkiemyje, sugebėjo pats pasidaryti fortepijoną, mėgo dainuoti, komponavo muzikos kūrinius.
Donelaičio mokslo metais Karaliaučiuje veikė ir lietuviška bažnyčia. Ten jis galėdavo pasiklausyti lietuviškų pamoslų.
1736m. Kristijonas kolegiją baigė ir įstojo į Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą. Į studentų sąrašus buvo įrašytasDoneleičio pavarde, tačiau baigęs universitetą , ėmė visur save rašyti lotyniškai – Donalitius. XX a. 4-ajame dešimtmetyje nuspręsta, kad “Metų” autoriaus pavardė lietuviškai skambėjo Donelaitis, nors tokia forma niekur nebuvo paliudyta dokumentiškai.
Tačiau A. Jovaišui pagaliau pavyko rasti dokumentą, kuris patvirtino šios išvados teisingumą. Pasirodo naujasis studentas dar buvo įtrauktas į atskirus Teologijos fakulteto sąrašus. Ten jo pavardė parašyta lietuviškai.
Donelaitis mokėsi labai rimtai, mokydamasis gyveno studentų bendrabutyje, į kurį patekdavo gabiausi, geriausiai lotynų kalbą mokantys studentai.
Karaliaučiaus universitete Teologijos fakultete nuo 1723m. veikė lietuvių kalbos seminaras-pratybos. Jį lankė ir Donelaitis, nes buvo kilęs iš lietuviško krašto, mokėjo lietuvių kalbą ir be abejo, tikėjosi po studijų grįžti pas tautiečius. Seminare studentai susipažino su senomis ir naujonis lietuviškomis knygomis. Visa tai skatino Donelaitį dirbti savo tautos labui.
Gavęs universitetinį vokiškos orientacijos išsilavinimą , vis dėlto jis netapo vokiečių poetu. Pasirinkti lietuvybę jį paskatino suaktyvėjusi Mažosios Lietuvos parapijų kunigų veikla. Jie labai rūpinosi lietuvių kalbos ir raštijos ugdymu.
Donelaitis baigęs mokslus buvo nusiteikęs kurti lietuviškas eiles. Jaunuolis iš Karaliaučiaus išvyko gavęs aukštąjį išsilavinimą ir nepraradęs kultūrinio bei dvasinio ryšio su savąja tauta.
Stalupėnuose jis tapo pirmuoju mokytoju, kuris buvo vadinamas rektoriumi , arba vedėju. Jis vedė buvusio rektoriaus našlę Oną Reginą.
1743m. Donelaitis buvo paskirtas į Tolminkiemį. Ten gavo valdyti klebono ūkį. Naujasis klebonas bažnyčioje apeigas atlikinėjo ir pamokslus skaitė dviem kalbomis: vokiečių ir lietuvių. Vizitatorius S. Mileris, lankęsis Tolminkiemyje 1744m., pažymėjo, kad Donelaitis “pamokslus sako vokiškai ir lietuviškai, pastaruosius su labai dideliu meistrišumu”. Klebonas į savo lietuviškus pamokslus įtraukdavo hegzametrus iš savo kūrinių.
Gyvendamas Tolminkiemyje, Donelaitis parodė ir organizacinių sugebėjimų. Jam rūpinantis ir dalyvaujant, čia buvo pastatyta senosios vietoje nauja mūrinė bažnyčia (1756m.), kapitališkai perstatyta klebonija (1764m.), sudegus mokyklai, nedelsiant patatė naują (1760m.). Su žmona, iš savo santaupų pastatydino klebonų našlių prieglaudos namą. Tame name ir įsikūrė vėliau O.R. Donelaitienė, pergyvenusi savo vyrą 15 metų.
Tolminkiemyje Donelaitis dirbo daugiau kaip 36-erius metus. Mirė 1780m. vasario 18d., eidamas 67-uosius, palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje.
Poetas buvo jautrus, ieškantis teisybės žmogus. Tai atsispindi ir jo kūryboje. Buvo aukštos moralės, garbingas žmogus. Iš daugelio Mažosios Lietuvos kunigų jis išsiskyrė ne tik savo literatūriniais ir kultūriniais interesais, kūrybiškumu, bet ir tuo, kad mėgo meistrauti, eksperimentuoti. Teorinių darbų nerašė. Iš prigimties buvo labai ausylas, emocingas, bet ne teoretikas, abstraskcijomis, atrodo, nesižavėjo. Tai menininko prigimtis. Tačiau žavėjosi praktine mechanika, optika ir fizika.
Ryškus Donelaičio asmenybės bruožas – lietuviškumas. Šis jo nusistatymas yra labai demokratiškas. Ponai tada kalbėjo daugiausia vokiškai, o lietuvių kalbą vartojo valstiečiai. Vokiškumas plito. Donelaitis tai matė ir suprato, jis tapo autoritetingu lietuvių kalbos užtarėju, ėmė garsėti, kaip žymus poetas, rašantis lietuvių kalba. Jam atrodė, kad jau pats kalbėjimas lietuviškai liudija žmogaus aukštą dorovę. Rūpinosi, kad lietuvių kalbą geriau mokėtų vietiniai. Nepalankiomis Mažojoje Lietuvoje lietuvių kultūrai sąlygomis Donelaitis svarbiausia lietuvių kalbos saugotoja galėjo laikyti tik bažnyčią. Kunigai tuomet buvo kone vieninteliai lietuvių inteligentai.
Poeto šlovę Donelaičiui atnešė lietuviškieji kūriniai, kuriuos jis rašė hegzametru – antikinės eilėdaros metru, sudarytų iš šešiapėdžių nerimuotų eilučių. Svarbiausias kūrinys, be abejo, epinio užmojo poema ”Metai”. Prieš tai parašytos šešios pasakėčios, pasakojimas “ Pričkaus pasakojimas apie lietuvišką svodbą” ir vadinamasis “Tęsinys”. “Pričkaus pasaka” ir “Tęsinys” didžia dalimi panaudoti “Metuose”, savarankiškai neegzistuoja, todėl laikomi ankstyvaisiais kūrybiniais bandymais.
Visam kūriniui bendrą pavadinimą “Metai” sugalvojo pirmasis jo leidėjas L.Rėza. jis iš rankraščių, sutrumpinęs, poemą išleido 1818m. Karaliaučiuje. Tai pavadinimas, atitinkąs autoriaus sumanymą pavaizduoti būrų gyvenimą kalendorinių metų laikotarpiu. Pats Donelaitis buvo davęs pavadinimus tik atskiroms dalims: “Pavasario linksmybės”, “Vasasros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”.
Kitą Donelaičio rašytinį palikimą, jau nebepriklaisantį grožinei literatūrai, sudaro:
Vadinamoji “Brošiūra apie separacijos naudą”. Vertimas iš vokiečių kalbos, išspausdintas Karaliaučiuje 1769m. Šį darbą Donelaitis atliko valdžios užsakymu.
Du laiškai J.G.Jordanui, vienas lietuviškas, kitas vokiškas. Pirmasis parašytas apytikriai1776 – 1777 metų vasarą, antrasis – 1777m. rugpjūčio 16d.
Autobiografinio pobūdžio “Žinios”, rašytos vokiečių kalba 1773 –1779m. Jos adresuojamos būsimajam Tolminkiemio klebonui. Donelaitis nežinojo, kas užims šią vietą.
Bylos su T.Ruigiu dėl žemių separacijos dokumentai vokiečių kalba (1775 – 1778m.).
Pastabos krikšto metrikų 1743 – 1779 metų knygose, padarytos peržiūrint šias knygas 1773 – 1774 metais (vok. k.).
Jau Antikos laikais atsirado išmintingas posakis ”Knygos turi savo likimą”. Neišvengė didelių pavojų ir Donelaičio kūrinių rankraščiai.
Poetui mirus, Ona Regina jo lietuviškuosius kūrinius, gaidas, laiškus perdavė saugoti J.G.Jordanui. jie tapo žinomi ir kitiems Lietuvos šviesuoliams. “Metų” rankraščiais pasinaudojo Pilkalnio mokytojas K.G.Milkus, rašydamas lietuvių kalbos gramatiką ir lietuvių-vokiečių kalbų gramatiką.
Savo kūrybinį kelią Donelaitis pradėjo pasakėčiomis apie 1750m. Jo pasakėčių moralai nėra trumpi. Svarbiausios alegorinės figūros yra būdingos lietuviškai aplinkai: lapė, gandras, šuo, avelė, juodvabalis, vilkas, ožkaitė, ąžuolas, nendrė. Jo pasakėčios savo siužetiniais motyvais nėra labai originalios, ir vis dėlto jos labai savitos. Čia svarbiausia ne tiek siužetų kilmė, kiek stilius. Nepakartojamą įspūdį palieka lietuviškas kalbėjimo būdas, detalės ir ypač pasakėčių emocingumas. Jos nėra racionalistinės. Tai ne tiek proto, kiek širdies balsas.Niekinamų baudžiauninkų gynimas, krikščioniškos dorovės mokymas lėmė šių pasakėčių problematiką.
Donelaitis parašė šešias pasakėčias: “Lapės ir gandro česnis”, “Rudikis jomarkinis”, ”Šuo Didgalvis”, “Pasaka apie juodvabalį”, “Vilks provininks” ir “Ąžuols gyrpelnys”.
Poeto meniniai sumanymai greit ėmė nebetilpti į mažąsias formas. Tada Donelaitis parašė “Pričkaus pasaką apie lietuvišką svodbą”. Jai būdingas šokiruojantis didaktikos ir stačiokiško vaizdavimo susipynimas. “Pričkaus pasaka” nustojo egzistuoti kaip savarankiškas kūrinys, suskilo į 17-ka gabalėlių ir “ištirpo” “Metų” tekste.
“Metus” Donelaitis sukūrė apie 1760-1770 metus. Pirmiausia jis atmetė alegorinį, pasakėtinį vaizdavimo būdą. Skaitant, labai aiškiai galima suprasti kūrinio idėjas.
Viskas yra Dievo valioje. Jis sukūrė Pasaulį ir žmoniją. Gyvenime šalia gėrio reiškiasi ir blogis. Plinta bedievystė ir kitos žmonių ydos. Kas nori būti Dievo išganytas, turi būti tikintis ir nebijoti darbo.
Žmogus gimsta, subręsta, užaugina vaikus ir miršta. Gamta pavasarį atbunda, pražysta, subrandina derlių, o žiemą vėl užmiega, laikinai miršta.
“Metuose” vyrauja konkretūs lietuvių būrų buities vaizdai, kurie leidžia mums iš arti stebėti kaimo gyvenimą. Moralės normų pažeidėjai pirmiausia yra ponai. Būrai taip pat turi daug moralinių ydų, bet jie dar gali pasitaisyti. Tačiau ponai jau nebepataisomi.
Nėra abejonės, kad poemos vaizdai ir įvykiai visapusiškai susiję su Tolminkiemiu.
Donelaičio meninio sumanymo tikslas – pavaizduoti lietuvių būrų bendruomenės gyvenimo situacijas ir visa tai įvertinti įvairiais požiūriais: moraliniu, socialiniu, religiniu, tautiniu. Kompozicijos pagrindas – keturių metų laikų ciklas, leidžiantis aprėpti būrų gyvenimo visumą. Taip kūrinys įgavo epinį pobūdį ir gali būti vadinamas epu arba epine poema. Donelaitis meniškai pavaizdavo lietuvių tautą Mažojoje Lietuvoje, taigi, galima sakyti, sukūrė tautinį epą.
Rašytojo stijių atskleidžia kalbinė raiška. Jau fonetika poezijoje yra reikšminga. Dar didesnis vaidmuo tenka leksikai ir retorikai. Skaitant Donelaičio tekstą negalima neišgirsti garsų efekto. Jo kalbėjimo manierai būdingas akustinis grožis, darnumas.

Vyžos su blogais sopagais vandenį siurbia
Ir bjaurius purvus kaip tešlą mindami minko.
(RG, eil. 20 – 21)

Skaitant šią poeziją nesunku prisiminti, kad Donelaitis buvo muzikas.
Donelaitis yra lietuvių grožinės literatūros klasikas. Vadinti klasiku – reiškia pripažinti didžiulius ir nenykstančius rašytojo nuopelnus savo tautai.
Donelaitis tobulai mokėjo gimtąją kalbą ir ją pasirinko kūrybai dar tada, kai, jo žodžiais tariant, gerų lietuvių buvo reta. Kūrė tokiu metu, kai grėsmingai didėjo pavojus tautai prarasti savo egzistencijos pagrindus. Pasiryžo stiprinti tautiečių dorovę, ginti jų žmogiškąjį ir socialinį orumą. Donelaitis buvo pavyzdys ir atrama, galima sakyti, visiems lietuvių tautos kultūros ugdytojams ilgame ir sunkiame pažangos kelyje.
Rašytojo kūrybos leidimai yra tarsi šaknys, kuriomis jis įauga į tautinės kultūros dirvą.
Pirmą kartą plačiai nuskambėjo Donelaičio vardas XIX a. pradžioje, kai Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza šiame mieste išleido “Metus” ir pasakėčias. Tačiau pirmasis “Metų” leidimas turėjo daug trūkumų. L.Rėza nedrįso paskelbti visą kūrinio tekstą, todėl praleido tokias vietas, kurios, jo nuomone, rodė lietuvių “neviežlybumą” (sušvelnino girtuoliavimo, keikimosi, muštynių, vagysčių scenas). “Metai” turi 2968 eilutes. L.Rėza išbraukė 468 eilutes, t.y. beveik 16 nuošimčių teksto. Leidėjas taip pat kaitaliojo veikėjų vardus, iš vieno personažo padarė kelis. Be to, leidimas išėjo kaip vokiška knyga.
Donelaičio pasakėčias L.Rėza paskelbė lietuviškoje knygoje “Aisopas, arba Pasakos”, kurioje buvo 102 Ezopo ir 7 kitų autorių, daugiausia Ch.F.Gelerto, pasakėčios.
Taip atidaryti Donelaičio kūrybai vartai į pasaulį. Poeto vardas pasidarė žinomas Vokietijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir kitur.
Lietuvos pirmoji pažintis su Donelaičiu įvyko 1829m. Tada Vilniuje išėjo puiki knyga “Šešios pasakos Simono Stanevyčios, žemaičio, ir antros šešios Krizo Donalaičio, lietuvininko prūso”.
Lietuvai prasidėjo labai sunkūs laikai. Du sukilimai prieš caro valdžią (1831m.ir 1863m.), aukštesnės lietuviškos mokyklos nebuvimas, spaudos draudimas (1864 – 1904m.), lietuviškų laikraščių (nelegalių) tik paskutiniajame XIX a. dvidešimtmetyje atsiradimas, lietuviškų mokslo organizacijų neturėjimas – visa tai užkirto kelią Donelaičio kūrybai Lietuvoje skelbti,o Mažojoje Lietuvoje (nors ten XIX a. antroje pusėje ėjo vietiniai lietuviški laikraščiai) lietuvių kalba, susikūrus Vokietijos imperijai (1871m.), buvo mokyklose uždrausta. Vis dėlto lietuvių tauta pamažu kėlėsi, ir Donelaitis jai darėsi didžiai reikalingas.
Labai svarbūs yra vokiečių kalbininkų A.Šleicherio ir G.H.F.Neselmano parengti Donelaičio kūrinių pilni leidimai. Garsaus Jėnos (Vokietija) universiteto profesoriaus A.Šleicherio leidimas išėjo Sankt Peterburge 1865m. Rusijos Mokslų akademijos lėšomis. Karaliaučiaus universiteto profesorius G.H.F.Neselmanas pralenkė A.Šleicherį filologiniu ir tekstologiniu kruopštumu (Karaliaučius, 1869m.). abu profesoriai siekė pirmiausia pagelbėti kalbos mokslui.
Patys lietuviai spaudos draudimo metais Lietuvoje išleisti Donelaičio kūrinių negalėjo. “Pavasario linksmybės” atskira knygute pasirodė 1891m. Tilžėje Martyno Jankaus lėšomis, o 1897m. pagaliau Šenandoro mieste (JAV), kur buvo stipri lietuvių atvykėlių bendruomenė, išeiviai kunigai Aleksandras Burba ir Antanas Milukas išleido Donelaičio “Raštus”.
Lietuvoje pirmąją Donelaičio “Raštų” publikaciją (be teksto praleidimų, sukirčiuotą) parengė ir Vilniuje 1914m. paskelbė kalbininkas ir kultūros veikėjas, gydytojas, Jurgis Šlapelis.
Reprezentacinis “Metų” leidimas buvo parengtas 1939m. Spaudai jį paruošė Juozas Ambrazevičius (nuo 1944m. – Brazaitis). Meninį šriftą sukūrė ir iliustravo medžio raižiniais įžymus dailininkas grafikas Vytautas Kazimieras Jonynas. Tačiau išspausdinta ši knyga buvo jau netekus Lietuvai nepriklausomybės – 1940m. antrojoje pusėje.
Iš mokyklinių ir šiaip populiarių ar proginių Donelaičio kūrybos leidimų išsiskiria Vilniuje 1956m. išleisti “Metai”, redaguoti Aleksandro Žirgulio. Iliustracijas sukūrė grafikas Vytautas Jurkūnas.
Iki šiol neturime mokslinės, arba, kaip įprasta sakyti, akademinės Donelaičio raštų publikacijos.
Rašytojo tarptautinę reikšmę taip pat galima bandyti matuoti tam tikrais matais. Iš karto reikia pasakyti, kad Donelaitis nėra tiek pripažintas, kad jo kūryba būtų studijuojama visuotinės literatūros istorijoje. Kol kas Donelaitis daugiausia domina vokiečių literatūros istorikus, nes lietuvių poetas gyveno krašte, kurį 700 metų valdė vokiečiai. Bandoma Donelaitį propaguoti anglų kalba kalbančiuose kraštuose – JAV, Kanadoje. To siekia ir lietuviai išeiviai. Išvertus Donelaičio kūrybą į rusų kalbą, jis tapo žinomas Rytų pasaulyje.
Jo kūryba verčiama į kitas kalbas. Vadinasi, kuriamas pgrindas, jo pripažinimui svetur. Donelaičio kūriniai specialistų lyginama su kitų panašia kaimo ir gamtos tematika XVIII a. viduryje rašiusių poetų didesnės apimties kūriniais. Tyrinėjimai rodo, kad šios tematikos poezijoje Donelaitis išsiskiria dideliu demokratiškumu ir stiliaus originalumu.
Donelaičio dėka atsivėrė Europai galimybė, tiesa, tik nuo XIX a. pradžios, susipažinti su mažai kam žinomos lietuvių tautos gyvenimu ir kalba.
Kaip “Metų” autorius, Donelaitis pateko į Europos literatūros šedevrų sąrašą, kuris apima literatūros kūrinius nuo Antikos iki 1940m. Sąrašas vadinasi “Europos literatūros šedevrų biblioteka” ir paskelbtas Tarptautinės literatūroskritikų asociacijos biuletenyje Paryžiuje 1977m. “Bibliotekos” tikslas saugoti kultūrą šiais technikos įsigalėjimo laikais, naujais vertimais, ypač iš mažai paplitusių kalbų, suartinti tautas, skatinti bendrą kultūros pakilimą. Džiugu, kad prie šių taurių siekių prisideda ir Kristijono Donelaičio kūryba.

Literatūros sąrašas:

Biržiška M. Donelaičio gyvenimas ir raštai / 3-čias leid. – K., 1927.
Donelaitis K. Metai / Spaudai paruošė J.Ambrazevičius. Iliustravo medžio raižiniais V.K.Jonynas. – k., 1941.
Grinius J. Veidai ir problemos lietuvių literatūroje. – Roma, 1973.
Jovaišas A. Kristijonas Donelaitis : Mažosios Lietuvos dainius – K., 1992.

XX a. pradžioje Lietuvoje tebeviešpatavo pozityvistinė „Varpo” nuostata: menas vykdo tą pačią pasaulio pažinimo funkciją, kaip ir mokslas; menininkas yra realių visuomenės socialinių, ekonominių, moralinių santykių tyrinėtojas; meno kūrinys atveria žmonėms akis į viešpataujantį blogį, padeda jį suprasti, tuo pačiu ir nugalėti. Aristoteliška rusų revoliucinių demokratų (N.Černyševskio) tezė – menas tik atkuria tikrovės grožį, bet jo nesukuria – tebebuvo lietuvių estetikos pamatas. Kadangi menas tik atspindi esamus pasaulio pavidalus, jis privalo laikytis natūralios daiktų tvarkos. Kadangi tikrovė išlaiko primatą meninės kūrybos atžvilgiu, ji tampa objektyvios tiesos kriterijumi, kuriuo matuojamas kūrinys. Menas, suvoktas kaip gnoseologijos sritis, turi būti vertinamas lygiomis su mokslu pagal sukaupto pažinimo kiekį ir gylį.

„Svarbiausia beletristo užduotis… – rašė J.Biliūnas 1901 m. – duoti skaitytojui tikrą aprašomosios draugijos paveikslą, su įvairiais iš jos gyvenimo sukoncentruotais jame apsireiškimais…” P.Višinskis graudeno 1903 m. Šatrijos Raganą, kad būtų „didelė klaida duoti mums paveikslą, neparemtą ant reališko gyvenimo”. G.Petkevičaitė-Bitė 1911 m. įtikinėjo, kad kūrėjai, tikį pažintine ir pasaulį tobulinančia meno galia, „tiesiog studijuote studijuoja žmonių gyvenimą, idant apvertimus jame kiekvieną apsireiškimą ir paskyrus jam priguliančią žmonių visuomenėje vietą”. P.Kragas, „Draugijos” žurnalo kritikas, 1911 m. išgyrė Žemaitę, kad ji „reališkai piešia Lietuvos gamtą” ir savo veikėjų „fizionomijas, dvasišką ir ekonomišką stovį”, todėl juose „išsyk pažįsti Lietuvos dėdes ir dėdienes su jų tėvukais ir vaikais”.

Literatūra, kaip tikrovės reprodukcijos samprata („O kas yra literatūra? Gyvenimo paveikslas”, – rašė J.Gurauskis 1908 m.), iškėlė į kūrybos centrą „prigimties pamėgdžiojimą”. A.Jakštas, uolus ir griežtas prieškario lietuviškų knygų vertintojas, aiškino, kad „pasirinkus kokį objektą nupiešti, menininkui reikia išvesti įgimtas to objekto kontūras”, o kritikui būtina „sutaikinti dailės veikalą su matoma gamta”. Netrukus J.Herbačiauskas, lenkų modernizmo auklėtinis, sukils prieš šitą „klasicizmo beždžionybę”, su kuria „galima nuvažiuoti tik į Balbieriškio miestelio „kultūrišką centrą”. S.Kymantaitė-Čiurlionienė, grįžusi į Vilnių po Krokuvos literatūrinių studijų, kategoriškai paneigs meną, kuris tik „fotografuoja, arba piešia tai, ką mato, girdi, pastebi”, nes menas „turi gaminti naujas vertybes”. Tačiau XX a. pradžios rašytojų įsitikinimai, kad meninis vaizdas „neturi priešintis teisybei ir ją perkreipinėti” (J.Biliūnas), kad „talentų priedermė juk – tautos viltį, tautos skausmus, gal ir tautos nusiminimus piešti” (G.Petkevičaitė-Bitė), padėjo plėsti literatūros gyvenimiškąjį placdarmą, dar gana siaurą, o pasakojimo meną įstatė į realizmo sistemą, kuri XIX a. Europos prozą iškėlė į meniškumo viršūnes. Realizmo poetikos atvirumas tikrovės įvairovei ir kritikai, priežastinių ryšių tarp žmogaus ir aplinkos dialektika, veiksmo erdvės ir veiksmo laiko pulsuojančios jungtys, kalbos daugiabalsiškumas turėjo tapti ir lietuvių pasakojimo meno savastimi. Išsiugdyti lanksčią ir judrią realistinio pasakojimo sistemą tapo kiekvienos nacionalinės literatūros būtinybe, atsiradus masiniam skaitytojui, o pasakojimo žanrams (romanui, apysakai, apsakymui) užkariavus dominuojančią padėtį tiek leidyboje, tiek kritikos dėmesio lauke.

XX a. pradžioje lietuvių literatūrinė savimonė jau buvo ištrūkusi iš lenkų romantizmo traukos. Mėgstamiausia lektūra lenkų kalba tapo realistiniai M.Konopnickos, E.Ožeškovos, B.Prūso romanai. Rusiškose gimnazijose besimokantieji ieškojo „galutinės tiesos” L.Tolstojaus ir F.Dostojevskio romanuose, L.Turgenevo ir A.Čechovo apsakymuose, kur „natūrinė mokykla” pasiekė stulbinančio tikroviškumo – viskas, kas vaizduojama, regis, vyksta čia pat, beveik ranka paliečiama, atjaučiama ir išgyvenama. Laikraščių atkarpose ėjo G. de Maupassanto, P.Mérimée, A.Daudet, J.Vergos novelių vertimai, žiesdami įtempto ir vientiso pasakojimo normą. Skelbdama greta politinių straipsnių ir šios dienos kronikos žinučių meninės prozos tekstus, legalioji lietuviška spauda valdingai orientavo kūrėjo mintį nuo „šlovingos praeities” romantinių stereotipų į dabartinio gyvenimo analitiką, kuriai geriausiai tiko realistinis pasakojimas, tapęs literatūros brendimo etalonu.

Žemaitės „Paveikslai” (1901) ir G.Petkevičaitės-Bitės „Krislai” (1905) – pirmosios XX a. pradžios lietuvių prozos knygelės, anuo metu suvoktos kaip „gyvenimo fotografijos” (J.Jablonskis), iš tiesų buvo sukurtos iš arti stebint realius įvykius, žmones, socialinius santykius ir įsiklausant į autentiškus pašnekesius. Ne vieną savo apsakymą Žemaitė motyvuoja kaip pasiklausymą: „Kiūtau sau, kol anie praeis, ir klausausi, ką šnekasi”. G.Petkevičaitė-Bitė dėsto kelionės įspūdžius ir atpasakoja pokalbius su bendrakeleiviais („Man įdomu buvo patirti jos mintis ir prakalbinau…”). Nusiklausytas žodis Žemaitės apsakymuose skambėjo taip gyvai ir natūraliai, tarytum įrašytas į magnetofono juostą. Ušnėnų kaimo valstietė turėjo unikalią klausą pagauti šnekamosios intonacijos pirmapradę energiją, aštrius sprūdžius ir kapotą ritmiką, taip pat ansamblinį tokių intonacijų gaudesį. Žemaitės dialogai, užimą pusę kūrinių ploto, perduoda gyvus žmonių balsus, natūraliai tebeskambančius ir rašytiniame tekste. Šnekamosios kalbos intonacijų srautas, pilnas išraiškingų foninių gestų, įsiliejęs į literatūrinį tekstą kaip gyvų balsų imitacija, buvo pirmutinis realistinio pasakojimo dėmuo.

Kitas svarbus tokio pasakojimo elementas – meninės prozos galia absorbuoti daiktišką tikrovę. Žemaitė nepaprastai išplėtė daiktų inventorių, kurį fiksuoja rašytinis žodis. Jos stebėjimo lauke – valstiečio troba su visais užkaboriais, dvaras, klebonija, bažnyčia, valsčiaus raštinė, kasdieniniai ūkio darbai ir kaimo papročiai – krikštynos, vestuvės, budynės, vaikų ligos, senutės merdėjimas, skenduolio gaivinimas. Ji ryškiai pagauna optinius daiktų kontūrus, išlaikydama juslinės pagavos aštrumą bei liaudiškų frazeologizmų vaizdinę atmintį („stogas per vidurį giliai įlinkęs kaip kumelės nugara”). Daiktiškoji plastika, būtina vaizdiniam regėjimui, Žemaitės įtraukta į gaivalingą judėjimą, permainingumą, priešingų gestų ir balsų sūkurį, kuris tryško tiek iš pačios pasakotojos gyvastingumo, tiek iš socialinių priešingybių įtampos. „Ant skiedryno vyrai mus pajuto, ėmė pulti į virtuvę, bet šeimininkė sustūmė mudvi į užstalę ir pati nuo krašto užsisėdo. Vyrai, kaip šunys, mus per stalą – kėpšt!… pešt!… ir mes priešais per stalą botarainiu – pliaukšt! šmaukšt! – kaip šunims. Nors akla, sau tako nematau, bet kuriam tik botarainiu pašiaušiu – devynios pampos iššoka… o čia kleckus maukiam ir maukiam”.

Šitą verpetuojančią vaizdų masę Žemaitė surikiuoja į gana vientisą pasaulio perspektyvą, kurią lemia kritiškas požiūris į visuomenės sandarą ir pačią žmogaus prigimtį. Kone kiekviename jos pasakojime gyvenimas skyla į nesutaikomus kontrastus – viešpataujančios jėgos ir kankinančios priespaudos, poniškos prabangos ir nepakeliamo skurdo priešpriešas. Turto godulys ir egoizmas diktuoja jos veikėjų elgesį, kurį autorė negailestingai apnuogina („Budynėje” prie mirusios motinos karsto duktė ir brolienė draskosi dėl pagalvės). Ji neturėjo iliuzijų, kad kaimo žmogus yra visuotinio gerumo įsikūnijimas, o žemdirbio darbas – palaimos ir grožio šaltinis („Dirvoje dvi kapstytojos purvinos ligi juostos, vanduo varva nuo skepetų per burną į akis, bėga į rankoves; nuo padalkų taip pat varva; kojos basos, raudonos, ligi pusblauzdžio molyje braido…”). Žemaitės pasakojime atsirado kietas, net žiaurus santykis su vaizduojama tikrove, būdingas XIX a. realizmo klasikams, tačiau dažniausiai palenktas didaktinėms išvadoms. Ji, kaip ir G.Petkevičaitė-Bitė, tebebuvo varguolių gynėja, visuomenės taisytoja, protestuotoja („Dievuliau mano! Kame čia teisybė?”).

XIX a. proza (Aišbė, V.Pietaris, G.Petkevičaitė-Bitė, Žemaitė) išvystė išoriniu stebėjimu pagrįstą vaizduoseną, sukaupė didžiulius leksikos fondus kaimo buities detalėms ir vyksmui aprašyti, pagavo šnekamosios kalbos akustiką. Pašaukti „Varpo” rašyti knygas, kurios „pamokytų gyvenimą pagerinti”, to meto prozos autoriai sudėdavo į veikėjų lūpas apsčiai vertingų idėjų, kurios natūraliai neišplaukdavo iš jų charakterio. Tezinis mąstymas stūmė į schematiškas gėrio ir blogio priešpriešas, kurioms atstovauja antagonistinės klasės, grupės, net lytys, o ne atskiras besiblaškantis žmogus. Socialinės aplinkos determinizmas, valdantis žmogų (G.Petkevičaitės-Bitės apsakyme „Homo sapiens” vaikas žada mylėti savo globėjus, kol jie turės duonos), nepaliko erdvės jo savotiškam vidiniam tapsmui. Stovėdamas šalutinio stebėtojo nuošalėje, prozininkas negalėjo iš arti prisiglausti prie savo veikėjo charakterio, persiimti jo išgyvenimais ir mąstymu. Tuo labiau nedrįso prabilti pats apie save ir visą pasakojimą persmelkti savo paties tonacija. Aprašomoji stilistika leido laisvai dėlioti tekste įvairiopos informacijos kiekius, todėl kūrinių kompozicijos išeidavo gana amorfiškos (peizažinės įžangos, statiškai atpasakotos biografijos, savarankiškos dialogų virtinės kaip dramoje).

XX a. pradžios prozininkų kartai, brendusiai dar XIX a. paskutiniame dešimtmetyje, iškilo uždavinys suglausti gana autentišką ir reportažiškai padriką pasakojimą į koncentruotas formas, palenkti išorinę vaizdinę plastiką psichologinio veiksmo dialektikai, sukurti daugiabriaunę pasakotojo figūrą, kurios dvasinis spinduliavimas jungtų potekstiniais ryšiais visus kūrinio lygmenis. Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, J.Biliūnas, A.Vienuolis lietuvių meninės prozos kūrybą bei realistinio pasakojimo žanrus pasuko profesionalumo vėžėmis.

Lazdynų Pelėda

Pirmoji rašytoja, pritaikiusi lietuvių pasakojimo meną prie laikraštinės spaudos ritmo, įvedusi intrigos momentą ir jausmingą toną, išrutuliojusi „tikras gyvenimo istorijas” iki romano, išplėtusi temų diapazoną (vargdienio skriauda, dvarininkijos degradacija, lietuvio inteligento savigrauža, didmiesčio proletariatas). Vos ne kiekviename dienraščio „Viltis” numeryje (1907-1911m.) spausdinamų apsakymų ir apysakų daugiatemiškumas buvo nulemtas dviejų seserų, skelbusių savo kūrybą tuo pačiu slapyvardžiu, skirtingos gyvenimo patirties: Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (1867-1926), įaugusi j Žemaitijos kaimo aplinką („išsižadėjau visų ženklų bajorystės ir esmi tarp mužikų tuomi, kuomi norėjau būti”); Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė (1872-1957) – Varšuvos, Peterburgo, Rygos siuvimo dirbtuvių darbininkė, lenkų socialistų partijos aktyvistė. Pirmuoju smuiku šiame duete grojo S.Pšibiliauskienė – nuo 1905 m. ji vertė į lietuvių kalbą sesers kūrinius, rašomus lenkiškai, ieškojo lietuviškos frazeologijos neįprastoms didmiesčio realijoms ir dialogams. Ji turėjo natūralios ir vaizdingos kalbos jausmą, įgimtą pasakotojos dovaną, nors lietuvių rašybos taisyklių taip ir neišmoko iki mirties. Dviejų seserų literatūriniame palikime S.Pšibiliauskienės kūrybai atitenka pagrindinis svoris, taip pat aktyvus vaidmuo įteisinant pasakotojo figūrą, stebinčią ne tik išorinį pasaulį, bet ir patį save.

Gimusi žemaičių bajoro, dailininko (studijos Peterburge ir Miunchene) ir literato (du romanai lenkų kalba) šeimoje, niekur nesimokiusi, tik nuo mažens skaičiusi visas tėvų bibliotekos knygas, ištekėjusi už prasigėrusio senyvo dvarininko, kad taptų „nupuolusio nusidėjėlio angelu išganytoju”, skaudžiai nusivylusi („Visas mano gyvenimas – tai varginga aklojo klajūnė “), S.Pšibiliauskienė iš nevilties ėmė kurti lenkiškus eilėraščius ir vaizdelius. Lietuviai studentai P.Višinskis ir V.Sirutavičius įtraukė į lietuvišką kultūrinę veiklą, suredagavę ir išspausdinę jos pirmąją apysaką „Varpe” 1898 m. Palikusi nugyventą Meškių dvarą, 1903 m. atsikėlė į Vilnių su dviem vaikais, dirbo P.Vileišio įsteigtame knygyne, kol tas užsidarė, tarnavo Vievyje vaistininko šeimininke, vertėsi siuvinėjimu, bandė gelbėtis iš skurdo laikraščių honorarais, rašydama lengvai ir greitai.

Užsibrėžusi pagal „Varpo” programą „blaškyti tamsybę, aiškinti takus, kiek mano mažas mokslas daleis”, grįsdama savo apsakymus ir apysakas „pačiais gyvenimo faktais”, nusižiūrėtais kumetynų lūšnynuose ar išgirstais iš Vilniaus gatvės moterų ir buvusių kalinių, Lazdynų Pelėda, išauklėta jausmingų lenkiškų romanų, daug atviriau prabilo apie savo pačios gyvenimą negu drįso Žemaitė ar G.Petkevičaitė-Bitė. Ji patyrė savo pačios likimu socialinį ir moralinį dvarininkijos luomo žlugimą (praskolintame dvarelyje badmiriavo, pati verpė linus, vilnas; į jos vestuvių pokylį įsiveržė neteisėta vyro žmona su trimis mažais vaikais). Apsisprendusi dirbti Lietuvai, jos „kenčiantiems vargdieniams”, su kuriais „iš vieno bliūdo valgau”, ji liko „atstumta nuo visų” ir paniekinta sulenkėjusios aplinkos. Kupina demokratinio idealizmo, bet nukamuota brutalaus vargo, ligos (1902 m. suserga džiova), septyniolikmetės dukters mirties, rašytoja gyveno kintančiomis pasiaukojimo ir nuovargio, ilgesingų svajonių ir nevilties nuotaikomis, jausdamasi bejėgė žiaurioje kovoje dėl būvio („Bijau ateities, nejaučiu spėkų kariauti…”). Išbadėjusi ir apiplyšusi gimtojo Paragių dvarelio šeimininkė 1917 m. „daugiau į lavoną panėšėjo negu į gyvą žmogų”, pasak vieno memuaristo.

Lazdynų Pelėda stovi visiškai arti skriaudžiamo vargdienio, apviltos mergaitės, našlaičio – pagrindinių savo prozos herojų, įliedama į jų sugriauto gyvenimo istorijas savo pačios aimaną (jau pirmojoje apysakoje „Našlaitė” vaizduojama mirštanti moteris, ištekėjusi už alkoholiko iš gailesčio, tikėdama „į gerą kelią išvesianti”). Rašytoja pirštu prikišamai nurodo to nelaimingo gyvenimo priežastis – socialinę nelygybę, valdžios siautėjimą, turto godulį, miestą, ryjantį kaip smakas doras sodžiaus mergaites. Kaip ir M.Valančius, ji įterpia didaktinį pamokslėlį: šitaip nereikia gyventi. Tačiau jai labiausiai rūpi sužadinti skaitytojo užuojautą egoizmo ir žiaurumo aukoms, kurios negali pačios apsiginti ir išstumiamos iš šio pasaulio (panašaus efekto siekė ir jos mylimos lenkų beletristės M.Konopnicka, E.Ožeškova).

Lazdynų Pelėda aiškiai nubrėžia išorines „kvailo, bjauraus gyvenimo” aplinkybes, bet nerezga viso pasakojimo iš tankaus detalių audinio, kaip Žemaitė. Ji skuba atverti personažo savijautą, jausmų gimimą ir kaitą, minčių maišatį, valios palūžimą ir neviltį kaip vidinį vyksmą, kuriam išorinės priežastys duoda tik pradžią, bet jo neišsemia. Ji stengiasi įsijausti į šį vyksmą, ieško tinkamų moralinių kategorijų, emocinių apibūdinimų, peizažo paralelių, susijaudinimą perduodančios pasakojimo tonacijos.

Apysakoje Klajūnas (1902) dialogas, vis dar dominuojantis pasakojime, tolsta nuo informacinės funkcijos (kas, kur ir kada vyksta) ir prisipildo kintančio emocinio turinio, atverdamas žmonių vidines būsenas, kurios čia pat gimsta, artėja viena prie kitos ir lūžta. Suaugęs vyras ir guvi šešiolikmetė, rnylį vienas kitą, turi atsisveikinti – vienturtis ūkininko sūnus išeina į dvarą „užsidirbti daug pinigų”, o mergaitė lieka tėvų namuose.

Juozas sakė ir į langą žiūrėjo, negalėjo suprasti, ar pats girdi savo žodžius. Prie Barbelės priėjęs, apkabinti ją norėjo, bet mergaitė atsitraukė.

– Et, ką gelbės, – tarė, – neversk savęs: per nevalią bučiuojant, dvasia smirdi. Eiki, kur einąs, aš lauksiu, rasit, sugrįši…

– Dėl ko taip? ar manęs nemyli?

– Neklauski, Juozai, – atsakė verkdama Barbelė, – neapgaudinėkime savęs, man širdis sako, kad nuo šios dienos eisime mudu kiekvienas sau.

Santykis tarp dviejų žmonių šioje apysakoje komplikuojasi ne dėl išorinių aplinkybių, kaip įprasta, o dėl skirtingų potraukių, įgimtų savybių, moralinių nuostatų nesuderinamumo, kuris virsta pasakojimo ašimi. Jauną drovų vyrą dvaro aplinka greitai įtraukia į savo linksmybes – patvirkusi „poniškos veislės” merga čia jam pati „drebiasi ant kaklo”, per išgertuves jis jau pasipūtęs šūkauja – „ašš”, o po to „nesuprantama nerimastis jį žudė, buvo ilgu, bet ko, nė pats suprasti negalėjo”. Sutikęs Barbelę, jis raudonuoja, jam gaila mergelės ir pikta ant savęs, susirūpinęs nebegali užmigti („širdis tokia liūdna buvo, tokia liūdna!”). Sutrikęs jis stebi pats save, nesuprasdamas, ar „Barbelė atsimainė”, ar „tik aš vienas kitoks”. O Barbelė, žvelgdama į pasimetusį mylimąjį, „nekalbėjo nieko, tik veidu mainėsi ir drebančiais pirštais priekaiščio kertelę smaukė”.

Apysakoje Dzidė (1912) šaunus kaimo siuvėjas, „apskritaburnis” merginų viliūgas, gyvenantis „be jokio rūpestėlio”, vienoje ūkininko sodyboje staiga praranda ramybę – „lyg koks apžolėjimas”. Nesupranta, kodėl jam lūžinėja adata, Elzytei įėjus į seklyčią. „Nerimas jį ėmė”, „pasijuto nedrąsus su ja”, „nematoma siena buvo jųdviejų tarpe”. Vedęs Elzytę, pašankus padauža vėl pasiilgsta laisvės, trankosi smuklėje ir sunkiai suserga, apkultas pavydaus senio. Vieną naktį pamestoji žmona girdi: kažkas priėjo prie lango. „Neapsiriko: Dzidė stovėjo už lango, tik toks keistas, lyg giedras, be kepurtės”. Jis kalbėjo prašydamas atleidimo ir „lingavo, lyg vėjo pūtimo siūbuojamos miglos sruogelės paupy”. Tai psichologinė kulminacija, pagimdyta šeimyninio gyvenimo krizės, nuojautos, moralinės kolizijos, kuri tampa būdingu realistinio pasakojimo motyvu.

Apsakyme Motulė paviliojo (1908) gamta – išorinis vidinių įvykių rėmas ar paralelė – atsiduria pačiame vyksmo centre kaip paslaptinga jungtis tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Jau pirmieji sakiniai įveda į susitvenkusią emocinę įtampą: „Brėško. Kas valanda tamsiau darėsi. Dvejetas mažučių vaikų, prisikišusių prie apšalusio langelio, žiūri į taką, ar neužjuoduos motulė grįždama”. Vaikai klausosi tamsoje, kaip vaitoja kamine vėjas, kaip jis baldosi aplink trobelę – tai vietos neradusios mirusiųjų vėlės. Vaikai jaučia, kad prie jų artinas „kažin kas baisu”. Rytmetį sužino, kad jų „motulė po ledu pasmukusi”. Engiama godžios ir piktos šeimininkės, trapi našlaitė išvysta sapne motulę, stovinčią meldyne ir jos laukiančią. Ji išeina, išsivesdama ir broliuką.

– Motule! Motule! – dejuoja, – ar supykai? Tai aš, Katriukė, motule!..

Staiga iš lelijų tarpo dvejetas rankų išsitiesė, ir viršuj slaptingos gelmės matė mergelė savo motulę!

– Eik šen, dukrele, eik šen, mažute! – sušnabždėjo laibi meldai ir lelijos. — Motule! — sušuko mergelė, ištiesė savo liesas rankas ir puolė gelmėn…

Mirtis – būdingas daugelio Lazdynų Pelėdos apsakymų ir apysakų finalas, paveldėtas iš sentimentaliosios lenkų beletristikos, bet atliepęs jos pasaulėjautą, beviltiškai ieškančią išeities iš pasaulio priešingybių, trokštančią pabėgti „nuo žemės, paskendusios tamsybėse, purvyne ir kraujuose”. Rašytoja aukštino savo herojuose dvasios taurumo, pasiaukojimo, polėkio pradus („dvasią turėjo aukštesnių geismų pilną”), o kartu matė sutryptą gerumą, išduotą meilę, žiaurią savanaudiškumo jėgą, kuri stumia lauk iš gyvenimo našlaitį ir seną tėvą („Seni, kada mirsi? pūstiji duoną, juk iš tavęs nėra naudos!” – šūkauja anūkas). Ji jautė neperžengiamą sieną tarp dvaro ir kaimo: piktai smerkė dvarą kaip socialinės neteisybės instituciją ir moralinio pakrikimo židinį („jie fortepijonus kliunkins, o tu, žmogau, dvėsk, kad ėsti neturi”), tyčiojosi iš dvarponių saloniškų manierų ir veidmainiškos filantropijos (kumečio našlė, guodžiama „panikės” dėl vyro mirties, išsigandusi pasižada iki pavasario vėl ištekėti, nes be dirbančio vyro ją išmes iš dvaro), šaržiškai vaizdavo šeimas, sukurtas ant klasinio ir kultūrinio antagonizmo pamatų (apysaka „Ponas Dramblevičius”). Tačiau pati rašytoja, suproletarėjusi savo padėtimi, neišsinėrė galutinai iš dvaro psichologijos ir kultūros klodo, kaip Žemaitė. Skausmingas vidinių būsenų kontrastiškumas, pereinantis į pastovias šviesių ir tamsių spalvų priešpriešas, buvo jos kūrybos gyvybinis branduolys.

Lazdynų Pelėdos pasakojime viena situacija būtinai šaukiasi savo priešingybės, iš tos išsilukštena pagal poliariškumo principą vėl kita situacija, šitaip susidaro ištisinė grandinė, atverianti tam tikrą procesą, reikalingą stambesnio prozos kūrinio sandarai. Rašytoja lengvai užmezga jau kūrinio pradžioje laukimo momentą (kas gi bus toliau?), nukreipia visą kontrastingą bangavimą viena kryptimi, išlaikydama greitą slinktį, būtiną intriguojančiam pasakojimui, laikraščio atkarpose (intrigos dominavimu, išgairinančiu veiksmo vietos ir laiko konkretumą, išsiskyrė M.Lastauskienės apysakos „Auka”, „Naujasis takas”, romanas „Iki mirties”). Lazdynų Pelėda sugeba persijungti į skirtingus mąstymo būdus ir imituoti socialinius žargonus, išlaikydama tuo pat metu panoraminį visos veiksmo erdvės stebėjimą. Tai romano struktūros pradmenys, išplėtoti apysakose „Klajūnas”, „Ir pražuvo kaip sapnas” (1908).

Romane Klaida (1909) Lazdynų Pelėda suduria kaktomušais skirtingas gyvensenas, ideologijas ir kultūras. Išsipudravusi miesto panelė kaimiečiams juokinga – „burna gi visa miltais nubarstyta, tartum žiurkė, iš miegų išlindusi”. O iš didmiesčio atvykusi skribliuota marti, nuplikusių didžponių duktė, žiūri su panieka į „mužikiškus” sutiktuvių papročius ir baisisi „baudžiauninkų krauju”, kuris dar atsiliepia jos vyro, lietuvio advokato, elgesyje. Petras Jonaitis, pagrindinis romano herojus, tampa dviejų priešingų pasaulių susidūrimo auka. Lenkiškoji miesto kultūra atplėšia jį nuo apkerpėjusios tėvų trobelės, gimtojo krašto, jaunystės įžadų šviesti kaimo žmones, ginti jų teises. Pamestas žmonos, apkartęs ir nusivylęs, Petras Jonaitis grįžta į tėviškę, genamas savigraužos ir troškimo ką nors nuveikti „tėvynei, visuomenei”. Jaunystės draugas įtraukia jį į 1905 m. revoliucijos įvykius. Tai jo antroji klaida, pražudžiusi tėviškę (kareiviai sudegina sodybą ir užmuša tėvus).

„Klaida” – kelių tematinių sluoksnių romanas, nesubalansuotas, kaip ir V.Pietario „Algimantas”. Nėra vidinės jungties tarp sodriai piešiamo kaimo buities klodo ir šaržiško, į sudėtingas peripetijas įstatyto, perdėm literatūrinio miesto atvaizdo. Nesukimba konkrečių detalių ir šnekamosios kalbos stilistika su nukonkretinta, knygine, bėglia, pamokomų samprotavimų stilistika, kurios, matyt, nemažai įliejo pagal laikraštinės kalbos standartus romano perrašinėtojas Vievio vaistininkas J.Milančius. Pagal didaktinės prozos tradiciją autorinė visažinio pasakotojo pozicija čia nuolat užleidžiamą pamokslaujantiems personažams. Pradėta kaip realistinio vaizdo ir psichologinio įsijautimo kūrinys, „Klaida” virsta poleminiu romanu. Lazdynų Pelėda kategoriškai neigia, kaip ir F.Dostojevskis romane „Kipšai”, pačią revoliucijos idėją („sugriauti pasaulį ir statyti iš naujo”), klasių kovos šūkius, supriešinančius tautą („kas tiktai ne su mumis, tas laikomas prieš mus einąs”), progresą skubinančios prievartos metodiką („Tikslas neretai teisina sunkiausias priemones”). Įsikarščiavusi polemistė, pati dalyvavusi Didžiajame Vilniaus seime, visiškai neįžvelgė lemtingos 1905 m. revoliucijos reikšmės lietuvių pilietinės ir valstybinės savimonės raidai. Todėl pirmasis lietuvių romanas aktualia dabarties tema sukėlė spaudoje netikėtai aštrią diskusiją (G.Petkevičaitės-Bitės, M.Biržiškos ir A.Janulaičio, A.Smetonos ir A.Jakšto straipsniai).

Gausiai siųsdama laikraščių redakcijoms savo kūrinius, Lazdynų Pelėda buvo visiškai abejinga redaktorių taisymams ir pati nesiėmė tobulinti jau kartą išspausdinto teksto. Spontaniško talento pasakotoja, praplėtusi lietuvių realistinio vaizdavimo sferą ir ją suaktualinusi, bet neišlaisvinusi nuo didaktizmo ir sentimentalumo, dar neturėjo individualaus menininko savimonės.

Šatrijos Ragana

(tikr. Marija Pečkauskaitė, 1877-1930)

Intymaus pasakojimo pradininkė, įteisinusi prozoje asmenybės saviraišką, sąmoninga subtilaus žodžio menininkė, suvokusi kūrybos kančią („neišeina taip, kaip noriu, netinka ir netinka, nors šauk ir verk…”) ir kategoriškai gynusi savo stiliaus bei kalbos individualumą („Kas parašyta, tas ir teesie”). Kaip I.Turgenevas rusų literatūroje, taip Šatrijos Ragana lietuvių literatūroje išsaugojo gęstančios dvaro kultūros vidinį turiningumą ir melancholišką grožį. Įtraukta P.Višinskio į lietuvių nacionalinį judėjimą, ji pozityvistinę švietimo ir praktinio darbo programą sujungė su krikščioniška artimo meile bei tikėjimu žmogaus gerumu, išsiugdydama taurią pasiaukojimo kitam ir pareigos visuomenei etiką, kurios matais vertino pati save ir savo kūrinių herojus. Tėvų namuose lavinta prancūziškai ir vokiškai kalbančių guvernančių, pati energingai siekdama išsimokslinimo, kad taptų savarankiška ir galėtų išlaikyti besimokančius brolius (Varšuvoje 1896 m. mokosi bitininkystės, Ciuriche ir Friburge 1905-1906 m. klauso pedagogikos, estetikos, filosofijos, literatūros paskaitų), rašytoja jautė pašaukimą tarnauti atbudusios tautos mokymui ir auklėjimui – vieninteliam vaisingam, jos supratimu, pasaulio tobulinimo būdui. 1909-1915 m. ji – Marijampolės „Žiburio” progimnazijos vedėja, katalikiškos pedagogikos (F.W.Fersterio) veikalų vertėja į lietuvių kalbą, pavargėlių prieglaudos globėja ir blaivybės namų statytoja Židikuose…

Pirmieji Šatrijos Raganos apsakymėliai (Margi paveikslėliai, 1896; Pirmas pabučiavimas, 1898) buvo sukurti objektyvaus aprašinėjimo stilistika, į kurią dvidešimtmetė altruistė buvo pakankamai įsižiūrėjusi, perrašinėdama savo kaimynės Žemaitės kūrinių rankraščius. Čia sekamos įprastos socialinio blogio istorijos (girtas vyras, švaistydamas mietu, išvaiko iš trobos žmoną ir vaikus). Čia intonuojamas žmogaus balsas ir išlaikoma tarminė fonetika („Vo je muna Domelis gulės nušauts lauke ir anos prilėkusios išles jam akeles… Vo Dyvulėliau!”). Bet stebėjimo laukas nėra platus – „dvaro panelė” nemato valstiečio trobos rakandų, mėšlavežio ir pjūties darbų, vyrų ir moterų nešiosenos. Aprašinėjimo stilistika, negavusi tiršto detalių klodo ir nemaitinama socialinių kontrastų įtampos (kaip Žemaitės ir Lazdynų Pelėdos kūryboje), lieka statiška ir blyški. Stovėdama neutralaus stebėtojo pozicijoje, Šatrijos Ragana ne tiek konstatuoja tai, kas yra, kiek teigia jai rūpimus dalykus ir brėžia idealios tikrovės variantus. Apsakyme Adomienė (1906) ji gėrisi beturte moterimi, dvaro aukle, kuri sugeba pasitenkinti mažu, ištvermingai pakelia savo nelaimes ir mato vargą kitų žmonių, kurie „šimtą sykių už mane biednesni”. Apysakoje Vincas Stonis (1906) autorė dėsto Lietuvos kaimo švietimo programą: ūkininkaitis semiasi žinių dvaro mokykloje, jas perduoda savo artimiesiems, ketina klasę kamaroje įruošti, kur mokys kaimo vaikus, pagaliau pats ima gyventi pagal tėvynės pažinimo ir tėvynės meilės mokslą („didelė nuodėmė apleisti savo tėvynę ir eiti į svetimą šalį dėl to, kad geriau valgyti duoda”, – parašo tėvui, kviečiančiam į Ameriką). Į apysaką įterpiamos pagal didaktinės prozos modelį (M.Valančiaus „Pasakojimas Antano Tretininko”) atskiros gamtos mokslo ir istorijos pamokos – apie debesis, Lietuvos kunigaikščius, Vilniaus įkūrimą. Kūrinys netenka vieningos motyvacijos, o pagrindinio veikėjo charakteris vidinės logikos, užspaustos apriorinės teigiamų pradų idealizacijos.

Šatrijos Raganos pasakojimas įgauna meninio savitumo, kai autorė pasiduoda vidinių impulsų srautui, kai idealybės siekiniais, moralinio taurumo dvasia ir amžinybės kontempliacija peršviečia savo pačios autobiografiją, kurią įteisina kaip esminį prozos šaltinį. Šatrijos Ragana – pirmoji sudėtingo vidinio pasaulio, inteligentiškos savimonės lietuvių rašytoja, ėmusi ieškoti naujų vaizdinės plastikos ir emocinės sugestijos elementų reikšti įtemptam minties gyvenimui, nuotaikų kintamumui, dvasinei pilnatvei žmogaus, kuris nebėra tik visuomeninių santykių produktas.

Apysakoje Viktutė (1903), parašytoje dienoraščio forma, atsirado lietuvių prozoje neįprasta intymaus pokalbio su savimi tonacija, reikalaujanti „absoliutiško atvirumo”, pasak autorės. Jau laiškuose P.Višinskiui išmokusi kalbėti šokinėjančiais ir nutrūkstančiais sakiniais, padiktuotais spontaniškų nuotaikos blyksnių, ji sukūrė visą apysaką klausimais ir šūksniais pulsuojančių frazių maniera, kuri turėjo žavaus mergaitiško trapumo ir lengvumo. Parašytam žodžiui suteikė ryškų emocinį elementą, ardantį referatyvinį pasakojimo objektyvumą. Žodis fiksavo gimstantį ir besiskleidžiantį įspūdį iš arti, be jokios distancijos, tarytum eilėraštyje, lengvai siūbuodamas šūktelėjimų ir atodūsių gamoje, kurią diktuoja autentiški pačios autorės išgyvenimai („Bet kaip man gera dabar, Dieve mano! Norėčiau, kad niekados nepasibaigtų ir neatsimainytų niekas…”). Formuojasi emociniu atsivėrimu grindžiamas pasakojimas, nesuspaustas išankstinės fabulos rėmų, nešamas vieno plykstelėjusio įspūdžio, peršokantis į kitą, grįžtantis atgal, nepaprastai judrus ir natūraliai paprastas, tarytum laiškas artimam draugui. Fragmentiškumas – tokio pasakojimo norma, atliepianti moteriško intymumo prigimtį.

Kasdieninių įvykių ir smulkmenų tėkmėje, kurią tarsi be jokio apriorinio plano ir įtampos atskleidžia dienoraštiniai užrašai, palengva mezgasi ir plėtojasi vienas lemtingas išgyvenimas, virsdamas būties „aukščiausia akimirka”. Pirmą kartą lietuvių prozoje meilės jausmo istorija tampa pasakojimo ašimi. Jauna dvarininkaitė, skambinanti Beethoveną ir Chopiną užkampio dvarelyje, išsiilgusi grožį ir meną vertinančių inteligentų, susipažįsta su ką tik atvykusiu miestelio daktaru, grojančiu smuiku, rašančiu eilėraščius, juodais „lyg kregždės sparnai” plaukais ir jausmingo balso vyriškiu. Ji ima laukti daktaro, kad drauge muzikuotų ir kalbėtųsi apie lietuvybę. Vieną žiemos vakarą abu grįžta iš kaimyninio dvarelio rogėmis per mišką, ir ji pajunta stebuklingą nakties gražumą („mėnuo, didelis, apskritas, keliavo sau vienas vienintelis, lyg koks karalius”). Dar nesuvokia, kas su ja darosi – tai ilgisi, tai bėga šalin, tai juokiasi, tai neprataria nė vieno žodžio. „Pati nežinau, kas man yra… ar esu laiminga, ar pikta, ar liūdna…” Meilė skleidžiasi vos regimais niuansais (ji staiga atitraukia ranką, kurią daktaras lenkėsi bučiuoti pagal dvaro etiketą) ir galų gale virsta didžiuoju jausmu, kuris „tveria lig mirties”, džiaugsminga būties pilnatve ir harmonija, kurios nedrasko nei materialiniai išskaičiavimai, nei pažiūrų priešingumas („neįsivaizduoju tokio vyro, kurs su manim kartu nesimelstų, nejaustų, nesidarbuotų”). Tai amžina dviejų sielų tapatybė, atsiverianti idealumo ir poetiškumo sferoje, kuri ilgam taps lietuvių literatūroje meilės suvokimo ir vaizdavimo principu (S.Nėries lyrika, A.Vaičiulaičio romanas „Valentina”).

Mylinti „Viktutės” herojė, laukianti laimės išsipildymo, nuolat tardo pati save: „Ką aš čia gero darau? Išnykus man iš pasaulio, ar kas bent pajustų?!” Kartu su meilės ilgesiu, nerimu, ekstaze ji išgyvena tautinio ir etinio apsisprendimo lūžį. „ <…> lenkų kalba išlavinta, girdinti nuolat, kad esu lenkė, kas esu iš tikrųjų?!” – klausia Viktutė, ir pati sau atsako draudžiamosios lietuvių spaudos argumentais: tavo protėviai gimė ir mirė Lietuvoje, čia tavo tėvynė, ir tu negali apleisti „sergančios ir nuvargusios motinos”. Viktutė – demokratinio pozityvizmo auklėtinė, išsižadanti „mėlyno kraujo” privilegijų (visi esam iš to paties molio), įsipareigojanti dirbti savo krašte, šviesti žmones gimtąja kalba, padėti varguoliams („palengvinti vargus… nėra man didesnės laimės”) ir kantriai stumti pasaulį „prie idealo”. Ar tu reikalinga kitiems žmonėms, ar tu naudinga savo kraštui – pagrindinis kriterijus, pagal kurį ji vertina ir projektuoja būsimą gyvenimą (pramoks lietuviškai rašyti, ką nors išspausdins ir galės „kiek daugiau naudos atnešti savo tėvynei”). Tautinio ir moralinio idealizmo argumentai, nulėmę pačios autorės persilaužimą iš vienos visuomeninės-kultūrinės sanklodos į kitą, formuluojami aistringai ir tvirtai kaip vienintelis prasmingo gyvenimo ir meilės pagrindas {„Mūsų namai bus grynai lietuviški”, – nutaria abu mylimieji). Pirmoji lietuviška meilės apysaka, perdėm autobiografinė, buvo, pasak Vaižganto, programinis lietuvių tautinio atgimimo kūrinys.

Apysakoje Sename dvare (1922) nebėra būsimo laiko projekcijos, kurią jautė „Viktutės” herojai – lietuviškos veiklos pionieriai („naujas akiratis atsidarė prieš mane”). Laikas tik atima visa, kas brangiausia, o jau nieko nebeduoda ir nežada. Mirus mylimiems broliams ir motinai, apysaka buvo rašoma kaip elegiškas requiem buvusiam laikui, kuriame liko baltų motinos rankų švelnumas, dvaro sode žydėjusios rožės ir „didelis miegūstas tvenkinys”. Du skirtingi balsai – dukros ir mamatės – ištrykšta tą pačią išgyvenimo akimirką, kaip ir „Viktutėje”, gyvena dabarties laike, kurį autorė poetiškoje kūrinio įžangoje eksponuoja kaip nesugrąžinamai prarastą laiką. Apysakoje susikryžiuoja kelios regėjimo perspektyvos ir tonacijos (naivus vaikiškas tyrumas ir vienišos, pavargusios moters rezignacija); pasakojimas darosi daugiasluoksnis tekančiais vaizdais ir gilumoje paslėptų nuotaikų raibuliavimu. Sekdama autentiškus „auksinės vaikystės” atsiminimus, kūrinio autorė pasijunta grįžusi į palaimingą pasaulio tvarką ir tapusi harmoninga jos dalele, kaip ir „Viktutėje”, bet čia pat budi prarasties nuovoka bei mirties lūkestis, ir pasakojimas įgauna metafizinės rezignacijos atspalvį, neįprastą žadinančioje ir auklėjančioje lietuvių prozoje.

„Sename dvare” nėra vieno emocinio įvykio, kuris koncentravo „Viktutės” dienoraštines digresijas. Pasakojimas laisvai šakojasi į didesnius ir mažesnius epizodus, graudžias ir komiškas charakteristikas, kurios pagrindiniams veikėjams yra tik įdomūs „observacijos” objektai, o ne jų vidinio tapsmo akstinai. Tai paskutinis rašytojos susitikimas su gentimis, stovinčiomis „anapus ribos”, ir atsisveikinimas su dvaro būtimi, ištirpusia istorijos pervartose. Tvirtai valdydama vaizdinį piešinį ir turėdama švelnaus humoro jausmą, Šatrijos Ragana išveda į sceną išraiškingus senojo dvaro tipažus (bočelis kasdien iškilmingai sėdasi prie stalo su krakmolinta krūtine ir pašiauštu kuodu; 1831 m. sukilimo dalyvis giriasi nakvojęs vienoje lovoje su A.Mickevičiumi), aprašo dvaro pokylius, šokius, medžiokles su skalikais (pagal A.Mickevičiaus „Poną Tadą”), imituoja dvaro pokalbių meilų lipšnumą ir manieringą eleganciją. Personažų dialogai nusagstyti lenkiškomis frazėmis, specifiniais terminais, žargonizmais, o puotos ir vakaronės lenkų eilėraščiais ir dainomis. Apysaka „Sename dvare” – ryškiausias dvaro psichologinės ir kultūrinės sanklodos telkinys kontrastiškame dviejų kalbų audinyje, protarpiais kandžiai šaržuojamas kaip amžiaus atgyvena, o dažniausiai suvokiamas per vaiko atsiminimų prizmę kaip mylinčio gerumo, „proto ir širdies kultūros” židinys. Subtilus inteligentiškumas ir dvasingumas, išugdytas dvaro kultūros, atsiveria kaip trapus žiedas mamatės charakteryje. Įkinkyta į kasdieninius praskolinto ūkio rūpesčius, ji ilgisi grožio, kuris nuvalo ir apsvaigina sielą. Skaitydama poeziją, ji užmiršta „viską, viską…”. Skambindama fortepijonu, ji nepastebi, kaip pralekia vasaros naktis. Konvalijų varpeliuose jai skamba „kažkokia tyli, be galo subtili melodija”. Jai atrodo, kad vidurnakčio tyloje „kiekvienas daiktas gyvena, mąsto ir jaučia”. Stebuklingumo pojūtis – estetiškai pasaulį suvokiančio žmogaus savijauta – esmingai keičia jau nykstančio dvaro aplinką, kuri darosi pasakiška („Senas rūmas gobias slaptinga skraiste ir ima svajoti, pilnas jazminų kvapų ir melodijų…”).

Patriarchalinio dvaro tipažų, papročių, jausenos koloritingas nuotraukas, nesurištas tarp savęs priežasties-pasėkos ryšiu, sujungia viena pasikartojanti ir vis gilėjanti refleksija, kuri tampa varijuojamu leitmotyvu ir finaliniu akordu, tarytum muzikos kūrinyje. Tai žemiškos būties baigtinumo nuovoka („viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai”), mirties, kaip esminio žmogiškos egzistencijos momento, suvokimas („pasiliko tai, kas svarbiausia, – mirtis”). Vaikščiodama vakaro prieblandoje po dvaro parką ar miestelio kapines, mamatė labai aiškiai jaučia šio „nuobodaus pasaulio” laikinumą. „Viskas čia, žemėje, tik sapnas, o tikrenybė – ne čia”, – įrašo jį savo dienoraštyje. Mūsų sielos, „uždarytos materijos bryzuose”, veržiasi į amžino grožio tėvynę, kuri yra begalybė. Mirtis išveda nuvargintas sielas „auksuotu taku” į amžinybę. Mamatę traukia ir žavi mirtis kaip sugrįžimas į dieviškąjį gyvybės šaltinį. „Ir štai aš, pelenai ir dulkė, tarp pelenų ir dulkių vaikščiojanti, jaučiu savyje amžinybę ir begalę; jaučiu savyje galią nepabaigiamąją ir nepraeinamąją…” Metafizinio būties esmingumo ilgesys krinta švelnia šviesa ant regimų daiktų ir įvykių, kurie netenka kietų kontūrų, darosi trapūs ir skaidrūs, matomi tarytum sapne („kas praėjo – tas jau tampa sapnu”). Vaizdinė plastika įgauna neapčiuopiamo gilumos mirgėjimo.

Geriausiais savo kūriniais Šatrijos Ragana įtvirtino persmelkiantį pasakojimo nuoširdumą, psichologinio išgyvenimo sudvasinimą, poetinę nuotaiką kaip XX a. prozos meninę normą. Kurdama apysaką „Sename dvare” iš artėjimo į savo pačios mirtį, ji įteisino pozityvizmo išugdytoje lietuvių literatūrinėje savimonėje mirtį kaip vieną kūrybos šaltinių.

Jonas Biliūnas

(1879-1907)

Pirmasis prozininkas, suglaudęs išsišakojusį lietuvių pasakojimą į europietiškos novelės formą, iškėlęs į centrą etinę refleksiją kaip sukrečiantį vidinį įvykį, atvėręs minimaliomis stiliaus priemonėmis potekstės erdvę, į kurią jau nebegalėjo įsiterpti tezinis mąstymas bei jausminė egzaltacija.

Baigęs Liepojos gimnaziją ir 1901 m. pašalintas iš Dorpato (Tartu) universiteto už dalyvavimą studentų protesto demonstracijoje, Biliūnas, socialinio teisingumo ir politinės laisvės idėjų auklėtinis, jautėsi pašauktas tarnauti visų pirma bręstančiai revoliucijai, kuri neišvengiama, kol „valdžia vergia gyventojus”, o „viena luoma skriaudžia kitas”. Jis rašo straipsnius ir brošiūras apie nepasotinamą „valdžios pilvą”, kuris „išsiurbia iš žmogaus paskutines syvas”, apie carą, kuris „neprašytas pats užlipa ant sosto”, tad turi būti jėga nuverstas, apie „aukas karės dievui”, kurios liausis, „kada išnyks kapitalistai”. Pats platina Panevėžyje revoliucinius atsišaukimus ir padeda 1903-1904 m. redaguoti LSDP laikraštį „Darbininkų balsas”. „<…> Iš gilaus persitikrinimo esmu ne tik šalininku proletariato, bet pilnai persisiurbęs jo dvasia, vargais ir reikalais”, – rašė jis J.Šliūpui.

Biliūnas – demokratinių nuostatų idealistas: jei gerbi savo įsitikinimus, privalai laikytis „principo niekados nevaržyti žmogaus jausmų ir sąžinės, kokie jie nebūtų”. Išsiugdęs laisvos asmenybės etiką ir savijautą sunkioje kovoje, nestodamas į kunigų seminariją pagal tėvų valią, jis nepakentė ideologinės prievartos ir partinės disciplinos: nerašyk į svetimus laikraščius, nebendrauk su kitų partijų žmonėmis… Anksti pajuto gimstančioje proletariato partijoje slypintį politinio fanatizmo pavojų ir išsigandęs atšlijo („sąnariu kokios nors politikuojančios organizacijos nesivadinsiu: būsiu pačiu savim”). Ir vis dėlto išgyveno skaudų vidinį konfliktą, svarstydamas, „ar gerai ignoruoti savo partijos reikalus ir imties už pašalinio darbo”, t.y. grožinės literatūros, kuri vis labiau traukė. Tik 1904 m. pradžioje galutinai apsisprendė mesti komercijos ir visuomenės mokslų studijas ir klausyti vien literatūros paskaitų iš pradžios Leipcigo, o vėliau Ciuricho universitetuose. „Apart savo literatūros nieko daugiau nenoriu žinoti, nors ir visi politikai išgama pavadintų už tai”, – rašė 1904 m. pabaigoje. Biliūnas buvo pirmasis lietuvių rašytojas, sąmoningai pasirinkęs literatūrinį darbą vienintele savo profesija („Svajoju palikti literatoriu, gali kartais priseki iš to duoną sau turėti”).

Pirmieji Biliūno apsakymėliai, parašyti priešokiais tarp švietėjiškų ir propagandinių straipsnių, glaudėsi prie „Darbininkų balso” publicistikos kaip iliustratyviniai tų pačių idėjų tęsiniai. Kur dėtis „fabriko vergui”, palikusiam čia savo sveikatą ir išmestam už vartų? Ar bedarbio savižudybė – vienintelė išeitis iš beviltiškos padėties? Apsakyme Be darbo (1903), išplėtotame iš 1900 m. rašytos korespondencijos, miesto darbininko figūra – pirmoji lietuvių literatūroje – neturi nei savo konkrečios aplinkos, nei individualios psichikos. Rudens vėjo švilpesyje Laurynas girdi gatve žygiuojančių darbininkų balsus, o krintantys medžių lapai primena bado ir ligų pakirstus varguolius, kurių ašarų upė galėtų nuplauti nuo žemės visą vargą ir neteisybes. Pasakojimas, pagrįstas konkrečiu faktu, pereina į apibendrinančias atotraukas, būdingas publicistikai, objektyvaus stebėtojo pozicija forsuojama į patosą ir melodramatizmą, kaip ir Lazdynų Pelėdos apsakymuose.

Nauji estetiniai orientyrai atsirado, pradėjus Biliūnui studijuoti literatūrą ir suvokus save kaip menininką, kuriam „rūpi ne taip politika, kaip žmogaus dvasia, jo psichika”, kuris „labiau už viską” myli „dailę, o ne ką kitą”. Leipcige ir Ciuriche, „tarp leksikonų, senų knygų”, jis pasijunta esąs savam pasauly („ramu ir ramu kaip bažnyčioj”). Čia jis ir suvokti kaip didžiąją žmogaus ramintoją („viena literatūra ir įneša žmogui ramumą į širdį”), o ne socialinio pasipriešinimo kiršintoją. Čia jis išsižada tendencingumo, svetimo viską apimančiai ir viską suprantančiai meno prigimčiai. Čia jis ima kurti iš vidinės ramybės, susitelkimo ir harmonijos, būtinos estetiniam išgyvenimui, kuris turi likti nesuinteresuotas. Labai jautrus, kamuojamas alkio („Jau penkta diena be pietų ir vakarienės”) ir depresijos (kosulys, temperatūra – 38°, aštuoni mėnesiai lovoj), Biliūnas rašydavo, tik sulaukęs vidinio praskaidrėjimo ir įkvėpimo. Jo kūriniai įgavo neįprasto lietuvių prozoje vientisumo ir išbaigtumo.

Įsitikinęs, kad literatūra pačia savo esme yra arčiausiai „vargdienio dvasios”, Biliūnas ir savo brandžiausiuose kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų, tęsdamas Žemaitės ir Lazdynų Pelėdos tematiką. Tačiau nesiėmė pirštu prikišamai nurodyti tos skriaudos priežasčių, įvardinti kaltininkų ir čia pat atstatyti teisingumą. Novelėje „Ubagas” (1906) pasenęs tėvas išvaromas iš namų, bet autorius nė nekalba apie jo sūnų. Novelėje „Joniukas” (1906) piemenėlis, ujamas šeimininkų, parbėga į namus, o čia randa verkiančią motiną – žuvęs tėvas. Biliūnui rūpi pati skriaudos situacija, kuri suvokiama kaip žmogiškos egzistencijos situacija – nesibaigianti ir nepakeičiama. Ją galima tik atjausti ir iškentėti, o ne išaiškinti ir išspręsti pozityvistinės ideologijos rėmuose. Skriaudos beribiškumas, sutelktas kasdieninėse vargo žmonių istorijose, atvėrė Biliūno pasakojimui neužsibaigiančių prasmių perspektyvą.

Novelių Ubagas, Nemunu (1905), Kliudžiau (1905), Brisiaus galas (1906) pasakotojas, dažniausiai pats autorius, stovi nustėręs beribės skriaudos akivaizdoje. Jis nėra pašalinis stebėtojas, atėjęs paguosti ar teisti. Jis – kenčiantis drauge, nužengęs savo noru į skriaudos bedugnę būti su visais. Žvelgdamas į nelaimingą žmogų, jis pirmiausiai klausia savęs: kur čia mano kaltė? Paduodamas išvarytam iš namų seneliui Sabaliūnui duonos riekę, pasakotojas jaučiasi kaltas, kad yra bejėgis prieš suaugusių vaikų žiaurumą. Garlaivyje jis neišdrįsta prieiti prie niekinamos prostitutės ir ištarti gero žodžio nelaimingam žmogui – tokiam, kaip ir jis pats. Nušovęs pasenusį šunį, šeimininkas bėga šalin neatsigręždamas – jam gaila ir gėda. Gimnazistas, pervėręs strėle baltą katytę, pajunta širdyje skausmą ir baisų sunkumą („aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…”). Biliūnui nėra aukštesnės teisingumo institucijos, kaip žmogaus sąžinė. Jautrios etinės savistabos pulsavimas anapus regimų įvykių ir vaizdų – svarbiausia Biliūno meninio mąstymo naujovė. Visos pasakojimo gijos klostosi apie vieną etinę refleksiją, kuri palengva formuojasi abejonių ir priešpriešų srovėje, bet nevirsta kategorišku sprendimu, o lieka kaip vertybių nuojauta, ilgesys, sugestija (novelė „Vagis”, 1905). Pirmą kartą lietuvių prozos tekste atsiranda gilumos vertikalė – neapčiuopiamų dvasinių dydžių švytėjimas, ir skaitytojui atrodo, kad čia iš tiesų vyksta kažkas svarbiau negu vyksta (žvaigždės regėjimas vidurdienyje novelėje „Žvaigždė”).

Biliūno novelių centre – atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieninėje gyvenimo eigoje. Tragiškoji šios temos kulminacija – bejėgės gyvybės sunaikinimas, pažeidžiantis amžiną visų egzistavimo teisę. Tačiau nei elgetauti išvarytas senas tėvas, nei piktai apkalbama prostitutė, nei dvaro urėdas, prisiglaudęs pas buvusius baudžiauninkus, nesijaučia esą sutryptos gyvenimo aukos. Kiekvienas jų turi savo tiesos ir vidinės ramybės erdvę, į kurią atsitraukia nesutriuškinti. „Nereikalingų žmonių” figūrose (tai XX a. literatūros personažai) Biliūnas išsaugojo drovios savigarbos jausmą, kuris neleidžia žemintis, krikščionišką gerumą, nereikalaujantį keršto, liaudies dainų rezignaciją, pripažįstančią skaidrų liūdesį, o ne desperaciją. Jas gaubia gailesčio, užuojautos, širdingo supratimo ir atlaidumo dvasia, perimta autoriaus iš kaimo etikos: pasigailėk silpnojo. Biliūnas buvo elegiško, bet nesuskaldyto ir nepralaimėjusio žmogaus vaizduotojas, atvėręs – vienas pirmųjų – Lietuvos kaimo sanklodoje dvasinio grožio pradmenis, išlaikęs permainų viltį, tikėjimą didelių siekimų ir pasiaukojamos kovos prasmingumu („Laimės žiburys”, 1906).

Sopulingų novelių – Ubagas, Brisiaus galas – autorius kalba ramiu ir santūriu tonu, tvirtai įbrėždamas vaizdo kontūrą, truputėlį atsitraukęs į pusiausvyros ir giedrumos horizontą. Tačiau šios novelės yra taip pat autoriaus saviraiška, kaip ir Šatrijos Raganos „Viktutė”, tik grindžiama daugiau egzistencinėmis būsenomis ir etine refleksija. „Matai, esmu poetas, – žinoma, ne eilėse, bet dvasioj”, – rašė Biliūnas. Objektyvaus pasakojimo rėmuose jis braižo plonyčiais štrichais savo paties vidinių būsenų srovenimą, kuris ir sudaro antrąjį kūrinio planą. Nuotaika gimsta, keičiasi, kyla į kulminaciją, lūžta priešingybių sankirtose, užgęsta rezignacijoje – tai Biliūno psichologizmas, paremtas savistaba („Aš žmogus jausmingas”, – sakė apie save). Neretai jo novelė prasideda skausmingu išsiliejimu, tarytum eilėraštis ar dienoraščio puslapis. Tik čia nuotaika tokia sutelkta ir išgryninta, kad virsta magnetiniu lauku, iš kurio neatplėši nė vienos detalės. Būdinga novelės „Vieną rudens dieną…” (1906) pradžia:

Vieną rudens dieną sėdėjau savo kambarėly ir žiūrėjau pro langelį oran, kur dangus, apniukęs ir surūgęs, sunkės mažais vandens lašeliais ir vilgė drėgną, jau šąlančią žemį. Buvo sunku ir neapsakomai liūdna. Regėjos, niekados tasai dangus nebeprasiblaivys, nebenusišvies saulės spinduliais, – amžinai bus toksai nelaimingas, taip sunkiai užsimąstęs, regėjos, niekados nebeišvysiu laimės ir linksmų veidų, tik amžinai girdėsiu, kaip smulkutis lietus čežena ir nuobodžiai vėjas ūžia. Jaučiaus toks apleistas ir toks nesveikas, kad, jeigu sumanęs, regėjos, gyvas būčiau žemėsna lindęs. Net gražūs kapai, kurie tuojau už mano langelio tįsės ir kurie visados skausmus ir pajautas tildė, neberamino širdies.

Daugelį savo novelių – „psichologinių piešinėlių”, pasak autoriaus – Biliūnas kūrė toli nuo Lietuvos, stebėdamas ne šios dienos įvykius ir žmones, o gyvendamas atsiminimais. Daiktai, išnirę iš atminties, nebeturi sunkaus medžiagiškumo, o plevena kaip vienkartiniai gražūs regėjimai. Vaikystės nuotykiai virpa nežinomybės paslaptimis ir išganingu stebuklingumu („Piestupys”, 1906). Pasakojama apie tai, kas liko „anapus ribos”, ir pasakojimo tonacija įgauna elegiškos nostalgijos, siūbuodama ties riba buvimo-nebuvimo. Tai atsisveikinimas su gimtinės kalneliais, tėvų namais, geraisiais kaimynais, slepiant vaizdų dugne mirties nuojautą (Liūdna pasaka, 1907).

Egzistencinės prasmės, pakilusios iš atminties gelmių, atstumia šalin visą nereikalingą informaciją, samprotavimų retoriką, idealizacijos antsluoksnį (jo apstu Šatrijos Raganos prozoje). Esmingumo nuojauta reikalauja paprasto ir skaidraus kalbėjimo. Biliūnas – pirmasis minimalistas lietuvių prozoje: jis įsiklauso į atskirą žodį, į pauzę, į lėtą minorinę intonaciją, kuri neprisiima aštrių gestų bei ansamblinių dialogų. Tuo pat metu puikiai valdo sakinio, o ir viso pasakojimo ritmą – nuolat kartojami Juozapotos žodžiai „Ar nematei mano Petriuko?” tampa „Liūdnos pasakos” leitmotyvu, surišančiu atskirus kūrinio epizodus muzikinės kompozicijos principu.

Stipraus lyrinio išgyvenimo kūrėjas Biliūnas – griežtų idėjinių apsisprendimų asmenybė – mokėjo spontanišką išraišką darniai pajungti literatūrinių formų konstrukcijoms, kurias įdėmiai studijavo, skaitydamas G.Boccaccio, A.Čechovo, S.Žeromskio kūrinius. Atsidūręs Vakarų Europoje per patį novelės žydėjimą, jis tarsi be jokių mokymosi pastangų įsižiūrėjo į šios formos lakoniškąją simetriją.

Pasakojama istorija Biliūno kūrinyje, kaip ir G.Boccaccio ar G. de Maupassanto novelėse, turi savotišką prieangį, kur susirenka jos dalyviai ir klausytojai, paleidžiami eiti du laikrodžiai – vienas žymi dabartį, kitas praeitį, pirmajame sakinyje suskamba kamertonas, kuriam turės atliepti visos tolesnės frazės. Čia dar nieko neįvyksta, nes tai laukimo situacija ir psichologinė parengtis. Turi nuskambėti kanoniška formulė – „aš noriu jums papasakoti vieną atsitikimą”, „negaliu užmiršti vieno atsitikimo”, „seniai tai buvo”, kad prasidėtų didžiojo įvykio istorija.

Tas įvykis ir sudaro Biliūno kūrinio „centrinį momentą”, kuris telkia „visus vaizdus apie save” (M.Lukšienė). Rašytojas išvedė į kūrinio vidurį „nepaprastą atsitikimą”, kaip reikalavo klasikinės novelės teorija. Vidurdienyje baudžiauninkas pamato danguje spindinčią žvaigždę („Žvaigždė”, 1905). Vestuvių išvakarėse ūkininkaitis užmuša arkliavagį („Vagis”). Šitie įvykiai įsminga į herojų gyvenimus kaip kulminacinės akimirkos. Tai sukrėtimai, staiga atidengiantys pačią žmogaus esmę, prie kurios romanas leidžiasi ilga nuoseklaus tyrinėjimo plokštuma. Kūrinio pabaigoje Biliūnas deda finalinį tašką. Tai netikėtas pakilimas, iš kurio matyti visas nueitas kelias; aforistinė pasakojimo reziumė, suglaudžianti visą pasakojimą į vieną smogiantį judesį. „Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė, tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti…” („Brisiaus galas”).

Biliūno novelės konstrukcijoje nėra aštrių užkirtimų, stulbinančių peršokimų, laužytų linijų, būdingų Maupassanto kūriniams. Tai harmoningas tekėjimas, pilnas švelnių pustonių ir nutylėjimų, primenantis labiau liaudies dainą negu anekdotą. Skriaudos beribiškumas, užuojauta kenčiančiam, žmogiškumo evangelija Biliūnui neleido staigiu įvykio posūkiu nukirsti neišsprendžiamo būties konflikto, reikalavo daugtaškio siužeto pabaigoje, vedė į psichologinių būsenų, vaizdų ir frazių tekamumą.

Į lietuvių prozą Biliūnas įvedė dinamiško konstruktyvumo principus ir aukšto meniškumo kriterijus. „Biliūnas pirmasis į lietuvių literatūrą įnešė naują srovę, jis pirmasis lietuviams parodė, kas tai yra dailioji literatūra”, – rašė K.Jasiukaitis 1908 m. Įteisinęs epikos formoje savistabos principą ir nuoširdumo tonaciją kaip svarbiausią rišamąją medžiagą, Biliūnas pranašingomis gairėmis nužymėjo tolesnę novelės raidą XX amžiuje.

Antanas Vienuolis

(tikr. Žukauskas, 1882-1957)

Subrandintas rusų literatūros, ieškojo kintančioms lietuvių pasakojimo tonacijoms epinio stabilumo, išplėtė objektyvaus stebėjimo lauką ir žodžio imlumą įvairialytei medžiagai, įvedė naujas žanrines formas, įstatė spontanišką prozos kūrybą į produktyvaus profesionalumo vėžes.

Baigęs Liepojos gimnazijos keturias klases ir J.Biliūno pavyzdžiu nestojęs į kunigų seminariją, aštuoniolikmetis vysk. A.Baranausko sūnėnas tampa vaistinės mokiniu, dirba Maskvoje, vėliau Kaukaze, kur 1905 m. revoliucijos metu patenka į Metecho tvirtovę Tbilisyje. Sugrįžusį į Maskvą „Kaukazo legendų” autorių studentai, „Aušrinės” žurnalo leidėjai (P.Klimas, S.Šilingas), imasi globoti ir šviesti, aptarinėja kiekvieną jo kūrinį, angažuoja aktualioms sumiesčionėjusios inteligentijos ir kunigijos kritikos temoms. Pats Vienuolis, nelaimingai vedęs, gyvena daugiau dvasinės krizės nuotaikomis negu bendrų idėjų programomis. Sužavėtam A.Čechovo novelistikos, jam atrodė, kad rašytojo uždavinys – įsijausti į „amžiaus sutemų” žmogų, o ne svarstyti koncepcijas ir projektuoti pasaulio pertvarką. Tik nepriklausomybės kovų metais Vienuolis, dienraščio „Lietuva” korespondentas, ryžtingai puolėsi ginti jaunos valstybės nuo bolševikų imperializmo ir „didžiosios Lenkijos” agresijos („Iš karo korespondento užrašomosios knygelės”, 1922). Apsigyvenęs 1921 m. Anykščiuose ir dirbdamas vaistininku, Vienuolis skeptiška akimi stebėjo valdžios žmonių savanaudiškumą ir gilėjančius kaimo socialinius kontrastus, piktinosi, kad Lietuvoje statomos vis naujos bažnyčios, o ne ligoninės ir bibliotekos, kaip Suomijoje. Tačiau liko tvirtos tautinės valdžios šalininkas. Sovietinės okupacijos metais pakluso ideologinei prievartai – jau paskelbtas „klasiku”, turėjo perredaguoti savo klasikinius tekstus ir perdirbti pagal socialistinio realizmo doktriną naujus kūrinius. Tokia buvo sūnaus, deportuoto 1941 m., išlaisvinimo sąlyga ir kaina. Tik savo kalba 1956 m. LTSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje apie lietuvių mokyklų padėtį Vilniaus krašte jis išdrįso mesti iššūkį sovietinės valdžios vykdomai nutautinimo politikai.

Pirmieji Vienuolio vardą pagarsinę kūriniai – Amžinasis smuikininkas, Užkeiktieji vienuoliai – buvo parašyti, ištrūkus iš Metecho tvirtovės. Jie persmelkti tragiškos įtampos, katastrofiškų lūžių, švento pasiaukojimo dvasios, patirtos revoliucijos metais. Čia pareiga užgrobtai tėvynei ir laisvės apoteozė tebėra kategoriškas moralinis imperatyvas („Savo laisvės jis neatiduosiąs už jokius turtus”). Pasakotojas čia kalba sujaudintu aistringos patetikos tonu, tebejausdamas savyje emocinio sukrėtimo bangą. Pirmuose kūriniuose Vienuolis tęsė lyrinio subjektyvumo liniją, pradėtą Šatrijos Raganos ir J.Biliūno, perkėlęs savo įspūdžius į sąlyginę legendos plotmę. Išlaisvintas nuo kasdienybės stebėjimo ir pakilęs į vidinės ekstazės sritį, legendos žodis gėrisi savo galia – išsilieti poetiškais palyginimais, iškalbingomis gradacijomis, banguojančio periodo ritmu, netgi perduoti muzikinio instrumento garsus („Tra ta ta ta ta ta taaa… – verkia po kalnus graudi čanura…”).

Melodingas sakinys, tvinkčiojantis emocine energija, formuoja ir Paskenduolės (1912-1913) pasakojimą, kur vienas epizodas surišamas su kitu tonų sąskambiais, kulminacijos scenose efektingai kartojamas tas pats poetinis motyvas („O žvaigždė Aušrinė vis dega ir gęsta, vis liepsnoja ir smilksta lyg žvakė, deganti vėjyje…”), vaizdai liejasi vieningu ir nepertraukiamu srautu, tarytum dainoje. Kūrinys konstruojamas muzikinio kontrapunkto principu – nuolat kartojasi šviesių spalvų gama ir grėsmės tonacija, vis labiau tuštėjanti. Kontrapunkto principą dar labiau pabrėžia folklorinis paralelizmas: kiekvieną Veronikos išgąstingą įsiklausymą į save lydi gamta, pakartodama ir išplėsdama jos individualų išgyvenimą amžinos gyvybės ir amžinos tvarkos ribose.

Aplink pievelę kaip mūras stovėjo ką tik išplaukėję rugiai ir, linguodami savo dar neišplaukiojusiomis varpomis, tarytum žiūrėjo į merginą ir šnibždėjo: „Veronika, Veronika, kokia tau gėda, kokia laukia tavęs bėda!..”

Lyrinė sakinių ekspresija tryško iš autoriaus poetizacijos santykio su vaizduojamu pasauliu, kaip ir „Kaukazo legendose”: šiuokart buvo kuriamas Lietuvos kaimo merginos idealusis tipažas, jos grožio ir vertės etalonas, apgaubtas jaunatviško erotinio ilgesio ir Maironio poezijos reminiscencijų. Gelsvos kasos supintos dvigubu vainikėliu ir padabintos žaliomis rūtomis. Dainininkė ir aštuonnyčių audėja. Visur pirmutinė – „ar tau pabarėj, ar gegužinėse, ar klojime”. Visada linksma, drąsi, atsikertanti berniokui smagiu žodeliu. Sugebanti gražiai ir poetiškai jausti, ilgėdamasi meilės, kaip tikra liaudies dainų mergelė („tarytum skaisti, niekuomet nevystanti balta radasta prilipo prie jos širdies – ir žydi, žydi…”). Veronika – senojo lietuviško kaimo gražumo dalis: šienapjūtė kaip šventė, darželių gėlėmis apipinti kryžiai, ligi vidurnakčio dainomis ošiantys laukai… Vienuolis atvėrė kaimo buityje idealaus grožio ir poetiškumo versmes, kurių Šatrijos Ragana ieškojo dvaro kultūroje, ir nukalė melodingą, skaidrią, folkloro citatomis išaustą stilistiką, kuri ilgam įėjo į lietuvių literatūros repertuarą.

Idealybė turi žūti, kad paaiškėtų jos dydis, kad ji virstų nemaria šmėkla, grįžtančia iš anapus. Tokia yra legendinio pasakojimo logika, ryški ir „Paskenduolės” finale („iš pakaruoklių kapinių išeinanti ūku apsisiautusi su mažučiu vaikeliu paskenduolė”). „Paskenduolėje” idealaus prado žūtis motyvuojama realistiškai išskleista priežasčių ir pasėkų grandine. Gražioji Veronika sužino esanti nėščia, o iš bernelio, išėjusio Amerikon, nėra nei laiško, nei šipkartės. Nepadeda nei kartūs milteliai, suvirinti su rūtomis, nei maldos prie kryžiaus tamsiame vidurnaktyje. Ji bijojo pražudyti savo vėlę, apsunkintą „mirštamos nuodėmės”, bet klebonas neduoda išrišimo, tik garsiai aprėkia. Ji nebereikalinga šeimininkams, o įdūkęs tėvas sulaužo statinį, belupdamas ją smalsiai žiopsančio kaimo akivaizdoje. Tik mirusi motina sapne kviečia pas save (Lazdynų Pelėdos apsakymo „Motulė paviliojo” atgarsiai). Veronikai nebėra vietos nei socialinėje kaimo buityje, nei visatos sandaroje. „Dievo pamiršta ir žmonių išsižadėta”, ji privalo mirti.

Vienuolis kur kas konkrečiau regi „nereikalingo žmogaus” likimo socialines aplinkybes negu J.Biliūnas („Ag gal mus veikiai pamesi, nes ateina rugiapjūtė, man reikia geros darbininkės!” – pasako šeimininkas). Jis pirmasis ėmė plėtoti klasikinę realizmo temą – vienišos asmenybės konfliktas su savo aplinka, visuomene, nusistovėjusia tvarka, įprasmindamas Veronikos savižudybę kaip protestą (ant ežero kranto, riktelėjusi, sutrauko rožančių). Tačiau „Paskenduolėje” aktyvaus stebėtojo ir visažinio sprendėjo pozicija dar taip yra persmelkta biliūniško gailesčio kenčiančiam, taip nepastebimai ištirpdyta nelaimingos merginos išgyvenimų logikoje ir autentiškų kaimo vaizdų plastikoje, kad visas kūrinys suvokiamas kaip nepertraukiamas individualus psichinis vyksmas.

Pasakodamas vieną įvykį, kaip reikalavo novelės kanonas, Vienuolis jį skaido ir plėtoja pagal herojaus savimonės bangavimą. Novelėse Grįžo (1910), Paskutinė vietelė (1911), Aleliuja (1911), Užžėlusiu taku (1912) jis neaprašinėja iš lauko savo herojų, o iškart peršoka į vidų. Nepasakoja biografijų – jos ryškėja per jų pačių atsiminimus ir apmąstymus. Autoriui rūpi pagauti žodyje pojūčio virptelėjimą ir nuotaikos plūstelėjimą. Atvaizduoti žmogaus savijautos tėkmę iš arti, be jokios distancijos, – sunkiausias prozos meno uždavinys, jo supratimu. „Trys dešimtys metų…” – šnabžda pasenęs ir ligotas provizorius Janulis, grįždamas į tėviškę. Apleistoje troboje girdi motinos ir seserų balsus. Prisimena, kaip bėgdavo per nutirpusį sniegą žiūrėti parskridusio gandro. Parpuolęs kniūpsčias prieš Kristaus paveikslą, šaukia: „Dovanok!” dėl svetur tuščiai praleisto gyvenimo ir išsižadėtų jaunystės siekių „darbuotis žmonių naudai”. Jau merdėdamas regi: „sode po kriauše motutė salyklą diegia, prieklėty tėvelis dalgį plaka… „ Sūnaus palaidūno” savimonė, siūbuodama skaudžiais kontrastais ir nuolat grimzdama į desperaciją („gaili ašara nuriedėjo per Janulio veidą”), išlaiko vientisumą, pagrįstą poetiniu tonu ir muzikiniu refrenu („Trisdešimt metų… – stebėjosi, visais lapais drebėdama, prie kelio epušė”), bet autorius atsiduria sentimentalumo paribyje (novelių herojai inteligentai gailiai dūsauja, verkia, alpsta, ieško sau vietos kapinėse).

Atvirą jausmingumą, atliepiantį aukštaitišką rašytojo temperamentą (pravirkdavo, klausydamas A.Vienažindžio dainos „Sudiev, kvietkeli tu brangiausias”), sugeria ir prislopina gamta. Ji tebėra vidinių sielos virpėjimų pratęsėjas ir rezonatorius, kaip ir liaudies dainose. Ji formuoja švelnaus vaizdo plastiką begaliniais gėlių ir žolynų, medžių ir paukščių paukštyčių vardais. Vienuolis buvo gamtos poetas, kaip ir A.Baranauskas, mokėjęs išgyventi ekstazę saulei tekant ar sprogstant šlaite žilvičiui ir ją išreikšti folklorinėmis onomatopėjomis („Put-peliuk, put-peliuk…” – nesiliovė rugiuose putpeliukė…”). Kol novelės herojus blaškosi, nerasdamas išeities, tuo metu gamta ramiai tęsia savo gyvenimą (plaukėja rugiai, padangėje mekena perkūno oželis). Gamta užpildo visą regimą erdvę žaliuojančiais augmenimis, tyrais upeliais, dūluojančių „miškų intarpais”, baltais debesėliais ir žvaigždėmis, kaip vienintelė tikrai graži ir amžina realybė, į kurią žmogus įsispraudė su savo alinančia civilizacija ir nesibaigiančiais jausmų svyravimais. Ji yra pasimetusio, bejėgio, gyvenimo prasmę ir laimę prakišusio inteligento teisėja. „Užžėlusiu taku” jaunutis kunigas stebi, kaip bitės nešioja „nuo vyriškojo žiedelio į moteriškąjį meilės dulkeles”, bet pats – baikštus oportunistas – išsižada „brangiausios Dievo dovanos – meilės”. Novelėje Pati (1912) lietuvio ūkininko sūnus, aukštas Rusijos valdininkas, vedęs bajoraitę, kuri sulenkina jo pavardę, įtraukia į saloninį gyvenimą, ištaško apdarams ir pokyliams pinigus, nutraukia paramą tėviškei (Lazdynų Pelėdos „Klaidos” motyvai), vieną dieną pajunta „tokį pyktį ir neapykantą sau, pačiai, visiems tąnakt buvusiems pas mane svečiams”, kad išeina iš namų, ir miškas pateisina jo apsisprendimą tapti bastūnu („miške gera, ramu”).

Sukaustyti čechoviško nuobodulio ir artėjančio kracho, Vienuolio novelių inteligentai tik sopulingai ilgisi praeities, mėlyno vaikystės dangaus, bet jau nieko nebegali pakeisti dabarties rutinoje. Tai revoliucijos atoslūgio žmonės, be kategoriškų idėjinių apsisprendimų ir veiksmo planų, gyvenantys ne tiek refleksijomis, kiek jausmų krizėmis („kaip sunku kartais esti žmogui kovoti su savo jausmais”). Silpnas ir nesavarankiškas idėjų sferoje, Vienuolis, kamuojamas tėviškės nostalgijos, galėjo pasiūlyti tik rusoistinę melancholiją: „Žmonės jau buvo laimingi ir jau perėjo savo žydėjimo epochą tada, kai gyveno gamtos užbrėžtose ribose…” (novelė „Mirtinai sužeistas”).

Inteligento kaltės ir atgailos problema, skaudžiai dilginusi Vienuolį, Maskvos gyventoją, palaikė jo kūryboje aukštą emocinę įtampą. Poetinio suvokimo galia, apibendrinanti ir suglaudžianti, išsisklaidė, pasišovus vaizduoti toli nuo autoriaus esančius reiškinius („Didysis karas”, 1914; „Mirtinai sužeistas”, 1915). Vienuolis mokėjo įdėmiai stebėti žmonių likimą, įsiminti detales, posakius („Krymo įspūdžiai”, 1914). Grįžus į Lietuvą, žiūrėjimas į viską „išplėstomis akimis”, pasak B.Sruogos, ieškojimas visur priežasčių – pasėkų jungties, telkimas vaizde išorinės materialinės faktūros atspindžių, o ne nuotaikos, tapo pagrindine kūrybos kryptimi. Išsiliejusi į epines panoramas, Vienuolio proza stokojo centralizuojančių magnetinių taškų ir formos vientisumo, grindžiamo charakterių ir įvykių saviraida.

Vienos giminės istorija tampa per kelis šimtmečius nusidriekusio veiksmo židiniu apysakoje Vėžys (1925). Ją koncentruoja paskutinio grafo merdėjimas, prasidėjus Lietuvoje žemės reformai, nykus apgriuvusių rūmų vaizdas grojant kareiviams Lietuvos himną, ironiškas atsisveikinimas su baudžiavine, lenkiška dvaro kultūra, kuri griežtai nurašoma iš Lietuvos istorijos („nepaliko pėdsako, kad žmonės buvo”). Panašiai apysakoje Inteligentų palata (1922) ironišku žodžiu atsisveikinama su carinės Rusijos okupacine valdžia, uždarius psichiatrinėje ligoninėje išprotėjusius generolą ir žandarą. Apysakos centre – jautrios, skrupulingai sąžiningos ir vienišos dvaro tarnaitės išprotėjimas. Vyrauja informatyvus pasakojimas: autorius iš šalies stebi tarytum psichiatrijos ekspertas prasidėjusios figos požymius, jos eigą ir baigtį. Jis fiksuoja tik regimus veiksmus, nebandydamas nei įsijausti į sutrikusią sąmonę, nei užjausti ligonės. Nusibrėžė aiškią distanciją tarp savęs ir pasakojamų įvykių, būdingą XIX a. epikai.

Neutralia epine intonacija, daugiau konstatuojančia negu interpretuojančia („Petkūnų sodžiaus gale gyveno ant ketvirčio valstietis Stašenis”), parašytas ir pirmasis Vienuolio romanas Prieš dieną (1925). Daugybė veikėjų. Kelios veiksmo plokštumos. Vienos šeimos istorija, apipinta materialinių interesų ir socialinių aplinkybių tinklu. Kolektyvinis kaimo buvimas (ansambliniai dialogai, masinės scenos, moraliniai nuosprendžiai). Dabarties laikas – pirmieji nepriklausomybės metai – vienintelis romano laikas. Vienuolis perėmė realistinio romano panoraminę struktūrą, kuri reikalavo ne tik plačių stebėjimo horizontų, bet ir kritiško santykio su vaizduojama tikrove. Įsižiūrėjęs į numylėtą lietuvišką kaimą iš arti, rašytojas, nusivylęs ir įtūžęs, čia išvydo iškerojusią socialinę nelygybę, beribį turto godulį (motina, pliekianti iki vidurnakčio poterius, iškrausto praturtėjusio sūnaus kišenes), pavydą ir žiaurumą (sūnus išvaro iš namų motiną ir seserį), pasityčiojimą iš nuskriausto („Palok dar šuns vietoj, palok”, – atsikerta didžiažemio sūnus suviliotos merginos tėvui). Romane apstu autentiškų sujauktos pokarinės tikrovės aprašymų, įrėžtų kietu vaizdiniu brūkšniu, artimu Žemaitės tradicijai. Bet jie nesukimba tarp savęs vientiso veiksmo bei psichologinės motyvacijos ryšiais, nesusilieja į uždarą ir nepertraukiamą procesą. Romano eiga neturi laiko slinkties ir judėjimo perspektyvos – pats Vienuolis nelabai tikėjo istorijos progresu, o pagrindinis kūrinio herojus – į kunigus neišėjęs inteligentėlis, besiblaškantis avantiūristas – išgyvena dar prieškarinių novelių inteligentams privalomą žlugimo fazę, kuriai šiuokart suteikiama didaktinė išvada: areštu baigiasi sukčiaus ir nedorėlio gyvenimas.

Vėlesniuose romanuose Kryžkelės (1932), Viešnia iš šiaurės (1933), Ministeris (1935) jau atsirado ištisinio veiksmo linijos, bet epinis vaizdo sodrumas ir valstietiškos kalbos koloritas ištirpo bėgliame literatūriniame sakinyje. Sugrįžęs į spalvingus ir dygliuotus kaimo dialogus romane Puodžiūnkiemis (1949, 1952), Vienuolis nesugebėjo išgauti iš socialinės patologijos (broliai ketina sutuokti savo vaikus, kad dvaras būtų vienose rankose) savaime besiplėtojančios veiksmo dialektikos, todėl amorfiška struktūra lengvai davėsi papildoma pagal redaktoriaus reikalavimus agitacinėmis komunistų kalbomis, seimo rinkimų, streikų ir demonstracijų aprašymais, kategoriškais nuosprendžiais visam nepriklausomosios Lietuvos gyvenimo laikotarpiui. Paskelbtas pavyzdiniu socialistinio realizmo kūriniu, „Puodziūnkiemis” buvo žemiausias rašytojo meninio nuopuolio taškas.

Neįveikęs stambių epinio pasakojimo struktūrų, Vienuolio realizmas paskutinį sykį atgavo savo stiprybę memuarinių apsakymų cikle „Iš mano atsiminimų”, parašytame 1950-1953. Melodinga „Paskenduolės” tonacija, poetizuojanti senojo kaimo būtį ir gamtą, pilna trapaus gailesčio ir atsisveikinimo liūdesio, čia jungiasi su informatyvia ir lakoniška „Prieš dieną” stilistika į labai sugestyvų, neretai tragiškos įtampos ir novelinių kadencijų pasakojimą. Tai pirmas neideologizuotos prozos kūrinys tuometinėje Lietuvoje.