ziniukai.com

Archive for Birželio, 2010

Apysakoje Gyvenimas po klevu autorius parodo jau ūstantį kaimą, jo tragiką likimą. Raytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats mogus yra sau eimininkas. Tik mogus gali susikurti sau aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas – tai raytojas emaitis, kuriam gyvenimas – tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prie srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis. Gyvenimas po klevu – tai trumpos apimties apysaka, kurios pagrindinė veikėja yra senoji Kairienė. Apysakoje pasakojama jos kelionė i sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau pati kelionė svarbios vietos apysakoje neuima. Didiausią ir svarbiausią apysakos dalį sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukmą ir monių numogėjimą. Sodyboje pasirodo pirmieji pavasario atvaitai, todėl Kairienė susiruoia kelionei i sutvarkytų savo namų į bejausmę, bedvasę ir nemielą gyvenvietę. Ji į miestą ir kojos nekeltų, jei ne tie pinigai, kurių per visą iemą ji i pato neatsiėmė. Ir tada ji suino, kad pinigų pate jau nėra. iuos pinigus pasiėmė Kairienės anūkienė. Bus sunku senajai Kairienei juos atgauti, juk anūkienė jauna, jai ių pinigų reikia labiau. O Kairienei? Kam jai tų pinigų? Kad Kairienė nemirtų i bado ir galėtų ramiai gyventi, jai bereikia tų kelių skatikų, u kuriuos galėtų nusipirkti duonos ir pieno. Kairienės kelionė – tai trys etapai į miestą. Pirmasis etapas – tai namų erdvė, kurią dar gaubia klevo galia. Klevas turi didelę reikmę: juk mieste praleidiamas tik pusiaudienis, o po klevu visas Kairienės ir jos artimiausio mogaus gyvenimas. Kairienė, eidama į miestą, aplanko kapų kalnelį. Malda ir giesmėmis ji pagerbia mirusius: savo mogų ir sūnų, kurį jau buvusi mona seniai pamiro, nebelanko jo kapelio, nesutvarko kryiaus. Kapelių aplankymas Kairienei suteikia stiprybės, kurios ssenajai tikrai prireiks, nukeliavus į miestą. Antrasis etapas – tai plento ruoas, kuris keliaujančią Kairienę imua i vėių: ji neprigirdi mainų ūesio ir nespėja atsitraukti į kelkratį. Trečiasis kelionės etapas – tai miestelis. Tai negyva, beveidė erdvė. maai ir medių gyvenvietėje, ir namai ne mediniai, todėl Kairienei vissa tai atrodo svetima ir nemiela. Neturi ji prie ko prisiglausti, kam pasiguosti. Kelione Kaireinė negali pasididiuoti. Apsilankymas pate priverčia ją aplankyti anūkienę. Anūkienė Birutė nesutinka Kairienės maloniai, ji stengiasi greičiau ją ivaryti ir pasilikti sau. Nėra Birutė gera nei savo uovienei, nei vyrui, nei sūnui. Jų sūnus Igvulis buvo ne visai sveiko proto, todėl Birutė nenori su iuo vaiku terliotis, per prievartą verčia skaityti ir mokytis, pagaili skanesnio kąsnio, o galiausiai isiunčia į internatą. Mieste senoji Kairienė susitinka buvusią marčią antosę. Moterų susitikimas nebuvo malonus, o ir Kairienės prisiminimai apie ją nėra malonūs. Senoji atsimena, kaip sūnus vis daniau grįdavo pas ją ramiai pasėdėti ir pamąstyti po senu giminės klevu. Kairienei buvo gaila sūnaus: Ta pati Antosė ivarys vieną dieną į gatvę, urakins duris ir daugiau nebeįsileis: eik kur nori, nakvok kur nori. Nors ji, motina, tebebūtų gyva! Tik jos vienos irdis neleis ivaryti, neleis iūrėti į alkaną ir nuplyusį. Susipyksta Kairienė su Antose dėl kapelių, kurių Antosė nelanko. Ji jau seniai pamiro savo mogų (o kai ir gyvas buvo, ji jo nemylėjo), gyvena Klaipėdoje su antru vyru. Antosė patinka abu posūniai, kurie aplink ją aplink ją laksto, kaip karalienę vedioja. Tik karalienė liko nepatenkinta marčia: Nebejautė tai moteriai nieko, nei veidas jos neikilo umerktose akyse, kol ilsinosi stovėdama. Kairienė liūdi, kad Antosė neaplanko buvusio vyro kapelio, tačiau diaugiasi, kad nė kartelio marčia nepavadino: Kokia ji man marti, jei mano sūnaus atsisakė? Tiek metų nugyveno, argi nė kibirktėlės nieko ir nebeliko?..
Kairienės kelias į gyvenvietę – tai jos atsiminimų kelias per gyvenimą. Kairienė gyvens jau neilgai, tačiau ji laukia natūralios mirties. Mirčiai reikia pasiruoti i anksto, atsisveikinti su tuo, kas dar pasiliks iame pasaulyje. Kairienė kapų kalnelyje tarsi dvasikai apsivalo, atsisveikina su savo mogumi ir sūnumi, nes ino, kad jau greitu laiku ji neturės pakankamai drąsos ir jėgosulipti ant io kalnelio.
Moters, motinos kultas eimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamau io kulto vertė nyksta. Gyva kairienė – gyva moters ir motinos pareiga eimoje. Tačiau Kairienė praranda savo artimiausius mones, usiria juodą skarelę ir keliauja per gyvenimą viena. gedi ji prarastų monių, paklydusiųi vaikų ir vaikų vaikų. Trūksta Kairienei artimo meilės, uuojautos. Tačiau ir paskutinę gyvenimo minutę ji ilieka stpri ir drąsi. Gindama savo sodybą, senoji kaimo likučius, ji nepasitraukia nuo riaumojančio traktoriaus, o suklumpa po juo. Koks likimas itiks savo vyro kapų nelankančią Antosę ir silpnaprotį sūnelį turinčią Birutę, sunku nuspėti. Tačiau, perskaitę apysaką, suprantame, kad niekada jos jau nebus mylinčios ţmonos, nei đvelnios motinos.
Romualdas Granauskas – realistinės krypties rašytojas, vaizduojantis kaimą ir jo žmogų.Herojai, kaip ir pats rašytojas, žiūri ne į save, o į pasaulį, kuris yra pripildytas daiktų. Daiktai yra tik priemonės, per kurias rašytojas išreiškia savo pasaulėžiūrą.Vienas iš pagrindinių Granausko kūrybos centrų – mirtis.Neišimtis ir kūrinys „Gyvenimas po klevu“.
Apysakoje mirtys pasveria, ne tik užbaigtų gyvenimų vertybes, bet ir šalia esančios močiutės Kairienės tragedijos dydį.Pasakojimo struktūrą sudaro kelio motyvas ir seno žmogaus vidinis monologas. Neišimtis ir ištraukoje, kurioje matome vienišą, apleistą, visų nuskriaustą Kairienę, laidojančią savo kaimą, kurio kapas prieš jos akis matomas jai einant plentu.Juk net pats kūrinio pavadinimas – „Gyvenimas po klevu“.Gyvenimas, tai ne begalinė ir mistinė erdvė, o plotas, namas, gyvūliai, daržai, ir viskas, kas supa Žemaitijoj gyvenantį žmogų (močiutę), bet viso to jau nebeliko.Ji yra priversta matyti, kaip viskas baisiai pasikeitė, kaip yra išdraskyta ir sugriauta daug namų, senajam kaimo žmogui, tai yra tiesiog nesuprantama.Nuo to ir prasideda ištraukoje senolės vidinis monologas einant keliu.Dvasiškai, ji yra prislėgta, matydama, kad namai, kurie saugojo protėvių tradicijas ir atmintį, yra sugriauti ir vietoj jų pastatyta kiaulėms ferma.O juk kaimo žmogui, namai tai tvirtovė, bet dėja, Budrių kaimo nebėra, o jų žmonės statosi naujus namus. Galbūt jie statosi geresnius, daug patogesnius ir šiltesnius namus, bet senam kaimo žmogui, tai nesuprantama. Nesuprantamas, ne namų sugriovimas, t.y. materialus dalykas, bet žmonių dvasinė būsena, juk jie čia sodino medžius, kurie jau iškirsti, juk tie sodai, kurie ne vienam atnaujino energiją, jau sunaikitni, nieko…nieko nebeliko: „O kur dar išgriauti senieji gyvenimai, išpjauti senieji medžiai, kur iškirsti gražiausi sodai!” Šaukiamasis senolės sakinys, kuris tik parodo, jos dvasiškai sukrėstą būseną.Bet pati Kairienė, stengiasi pateisinti kaime gyvenusius ir mato tik vieną pusę: “Argi žmonės sakė, ar šaukė, kad nebenori gyventi senajame kaime?Argi patys prašėsi, kad juos čia sukeltų?“ Tačiau senolė, net nepagalvoja, jog tie patys žmonės galėjo priešintis ir bandyti neleisti sugriauti kaimo, kaip ir ji pati.Negi jeigu visi kaimo žmonės nueitų pas pirmininką ir pasakytų, jog nori likti savo kaime, būtų sugriautas kaimas?Bet pas pirmininką nuėjo tik ji viena…viena ir liko…
Šeimyninis jos gyvenimas dar tragiškesnis: vyras – žuvo, sūnus taip pat, liko tik anūkas, kuris irgi nemato gyvenimo be degtinės ir niekada jos neaplanko.Bet senolė nepyksta , kaip ir visame kūrynyje, nepyksta, o tik bando viską pateisinti ir suprasti. Vos tik išvydus traktorių, ji iškart stengiasi įsižiūrėti: „Bene anūkas?“ Frazė, kuri nuskambėjus iš Kairienės lupų, parodo, jog ji, kad ir koks būtų anūkas, laukia jo visada, nors ir retai jis aplanko. Deja, laimė nenusišypso ir šį kart, tai tik žmogus, kuris, kaip visi svetimi, užduoda tą patį šiurkštų klausimą: „Vargiau, Kairienę!…Ar tu gyva dar, ar nenumirei per žiemą?“ Bet senolė, kaip jai ir būdinga – nesupyko…
Iš tokio seno žmogaus elgesio mums prieš akis iškyla paveikslas žmogaus, kuris yra netvirtas fiziškai, bet dvasiškai jis stipresnis už tuos, kurie tik „svaido kandžias“ replikas. Juk jaunam žmogui pasakius ką nors „kandaus“, jis iškart skubės atsakyt ką nors pikto atgal, o senelė yra kitokia, ji nenusileidžia iki dabartinės kartos lygio, ji tik bando, kas jai ir būdinga, suprasti šių dienų žmonių gyvenimą: “Nežinau, man taip atrodo, – galvoja eidama senoji. –Dabar tas žemės darbas kitoks paliko: su mašinom, su traktoriais…Tokius laukus apsėja, nupjauna, iškulia, grūdo į saują nepaėmą.“ Toks gilus senolės mąstymas tik parodo, kokia didžiulė praraja, tarp praeities ir dabarties kartų. Apysakos pabaiga – tragiška, senelė, gindama savo tvirtovę, savo būstą, kuriame tradicijos ir išgyvenimai, nesitraukia iš kelio ir bando neleisti sunaikinti traktoriui savo namuko, bet deja….jos pastangos ir jėgos per menkos, kad sulaikytų šių dienų (dabartinės kartos sukūrtą) žvėrį, ji žūva…
Romualdas Granauskas, pukiai suderino mirties, gamtos ir namų sampratą šioje apysakoje. Kiekviena eilutė, kelia vis didesnį susimąstymą: ar mes, dabartinės kartos atstovai, vertiname tai, be ko praeities kartos atstovai neįsivaizdavo gyvenimo.

Barokas yra viena iš daugelio epochų, kurios stilius pasireiškė literatūroje, architektūroje, tapyboje ir muzikoje. Tiksliai nurodyti kada ji atsirado tikriausiai būtų neįmanoma, nes nė viena kultūros epocha neatsiranda staiga. Manoma, kad Europoje baroko epocha įsiviešpatavo XVII – XVIII amžiaus pirmoje pusėje po renesanso. Jo atsiradimą paskatino kontrreformacija: kovos, reakcija prieš renesanso kultūrą, viduramžių tradicijų gaivinimas. Ypač baroko raidą skatino monarchai, stambieji feodalai ir kiti kontrreformacijos šalininkai. Manoma, kad baroko terminas kilęs iš portugalų kalbos (perola barocca – netaisyklingos formos perlas). Jo kultūra susiformavo veikiama antikos, viduramžių ir renesanso vertybių. Ji turėjo įtakos visoms meno rūšims, mokslui, filosofinei minčiai, kasdieniam žmonių gyvenimui.

Baroko literatūra Europoje

Baroko literatūra pradėjo formuotis XVI amžiaus pabaigoje, Italijoje. Ryškiausia jo savybė yra specifinis dvilypumas. Baroko poetų kūryba reiškiasi kontrastais. Jie ima rašyti himnus Kristui ir Bachui, labai išpopuliarėja Magdalena. Susidomima religinėmis problemomis, religine poezija, sonetais, giesmėmis, himnais. Religiška mistinė literatūra ypač pasireiškia vokiečių kraštuose, kur žymiausiais jos atstovais buvo J. Scheffer, Ch. Knorr v Rosenroth, J. Balde ir A.H. France. Baroko literatūroje yra labai dažnas žmogus, ieškąs tikrojo savo gyvenimo kelio ir jį randąs pasaulietinio gyvenimo atsisakymu, pasišventimu Dievui tarnauti, už krikščionybę kentėti, visas žemiškas pramogas atmesti ir ryžtis kankinio mirtimi mirti. Religiniam heroizmui dažnai priešais išeina pasaulinės diduomenės motyvai. Šios krypties ryškiausioji srovė buvo marinimas, gavusi vardą iš italų poeto G. Marinio. Jų stilius dirbtinis, iškraipytas. Kadangi marinistams poezija buvo tik pramoga, tai jie buvo linkę į visokias paines alegorijas, alegorines dramas, posmus, eilėraščius, kurių be komentarų negalima suprasti. Marinizmas buvo išplitęs visoje Europoje: Ispanijoje jis reiškėsi kaip gangorizmas, Anglijoje kaip euforizmas, Prancūzijoje kaip preciozinė mokykla, Vokietijoje kaip antroji Silezijos mokykla. Keistenybių ir retenybių ieškojimas baroko rašytojus buvo pakreipęs egzotikon, jie vaizdavo tokių kaip Persijos, Indijos, Peru šalių papročius, šventes, įvairias brangenybes, prabangą. Taip pat barokui būdingas ir grandioziškumas. Kalbama „aukštuoju stiliumi“, veikalas užverčiamas metaforomis, palyginimais, antitezėmis, tik baroko pabaigoje, kai viešėjame gyvenime vis labiau ėmė kilti miestiečiai, senasis baroko stilius pradėjo nykti užleisdamas vietą rokoko stiliui.

3
Baroko literatūra Lietuvoje

Baroko literatūra Lietuvoje susijusi su katalikų bažnyčios atsinaujinimu priešinantis reformacijos įtakai. XVII a. kontrreformacija Lietuvoje išugdė daug iškilių asmenybių. Daugiausia literatūros kūrinių sukurta lotynų, lenkų kalbomis, pirmieji bandymai – ir lietuvių kalba. Šiam laikui priklauso dalį savo gyvenimo Lietuvoje praleidęs lotyniškai rašęs poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, pramintas Sarmatų Horacijumi. Jis studijavo Vilniaus akademijoje, po to Romoje, kur buvo popiežiaus vainikuotas laurais. Su Sarbievijumi Romoje mokėsi ir pirmasis lietuvis misionierius Andriejus Rudamina, kuris vėliau nuvyko į Kinija, ten išmoko kinų kalbą, klausė išpažinčių ir sakė pamokslus. Vilniaus akademijos profesorius Žygimantas Liauksminas išgarsėjo retorikos vadovėliu „Iškalbos praktika, arba Retorikos meno taisyklės“, kuris įvairiuose Vakarų Europos miestuose buvo išleistas net keturiolika kartų. Pirmąją valstybės istoriją parašė taip pat akademijos profesorius Albertas Vijūkas – Kojelavičius. Jo „Historiae Lituanae“ du šimtus metų buvo vienas pagrindinių Lietuvos istorijos veikalų. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje savo pamokslais pagarsėjo akademijos profesorius Konstantinas Sirvydas, kurio parašytas didelės apimties dviejų dalių pamokslų rinkinys „Punktai sakymų“ ilgiems metams tapo lietuviškų pamokslų sakymo pavyzdžiu.

Konstantinas Sirvydas

Konstantinas Sirvydas yra pirmojo lietuvių kalbos žodyno autorius. Jis gali būti laikomas M. Daukšos pradėto darbo tęsėju Lietuvoje, nes rūpinosi tobulinti lietuvių raštų kalbą. Tačiau savo pažiūromis, kurios išryškėja iš jo originalaus pamokslų rinkinio „Punktai sakmių“, jis neabejotinai priklauso barokui.
Konstantinas Sirvydas gimė 1580m. netoli Dabužių (Anykščių raj.), mirė 1631m. Vilniuje. Kilęs iš bajorų. Mokėsi jėzuitų ordino, į kurį įstojo, kolegijose – aukštesniosiose mokyklose – ir Vilniaus universitete. Paskui jame profesoriavo, dėstė Šv. Raštą ir kitus teologijos dalykus. Buvo rektoriaus patarėjas. Taip pat mokė lietuvių kalbos Universitete veikusiuose būreliuose. Šv. Jonų bažnyčioje dešimt su viršum metų sakė lietuviškus pamokslus vilniečiams. Amžininkai mini jo 1630 m. lotynų kalba parašytą lietuvių kalbos gramatiką „Lietuvių kalbos raktas“, bet nieko daugiau apie ją nežinome. Tai būtų pirmoji lietuvių kalbos gramatika.
K.Sirvydas apie 1620 m. Vilniuje iš ledo trijų kalbų žodyną (lenkų-lotynų-lietuvių), skirtą padėti universiteto studentams ir kitiems moksleiviams mokytis lotynų kalbos. Šis tikslas lotyniškoje žodyno pratarmėje nusakomas tokiais vaizdingais žodžiais: „ Juo tarsi vadovu išgrįsite lygiausią kelią į didžiausius lotynų kalbos lobius,

4
esančius poezijos ir iškalbos šventovėse“. Bet žodynas padėjo ir norintiems mokytis lietuvių kalbos, ir tiems, kurie siekė ją norminti, K. Sirvydas visus žodžius žodyne pateikė savo gimtąja rytų aukštaičių tarme, kuri tada vyravo Lietuvos sostinės Vilniaus kalboje.
Iki 1713m. išėjo penki minėto žodyno leidimai. Čia pacituoti žodžiai paimti iš trečiojo leidimo, nes pirmasis leidimas žinomas tik iš defektinio vienintelio egzemplioriaus, neturinčio antraštinio lapo, pradžios ir pabaigos. Antrasis leidimas visai nežinomas. Be to, pirmasis leidimas sudarytas pagal lenkų kalbininko N. Folkmaro žodyną ir yra mažesnis už turimą trečiąjį leidimą, kurio šaltinis buvo lenko G. Knapskio žodynas. Žodynas buvo tobulinamas. Tai galėjo padaryti pats K. Sirvydas arba po jo mirties tęsęs darbus jėzuitas Jonas Jaknavičius. Iš pradžių žodyne buvo apie 6000 lietuviškų žodžių, o galiausiai – apie 10000. „Trijų kalbų žodyno“ reikšmė be galo didelė. Jo dėka lietuvių raštų kalba pastebimai praturtėjo. Joje įsitvirtino dabar visų vartojami žodžiai: dailė, medvilnė, prakalba, spaustuvė, taisyklė ir daugelis kitų. Įdomu, kad K. Sirvydas nenorėjo į lietuvių kalbą įsileisti kai kurių graikiškos ir lotyniškos kilmės tarptautinių žodžių ir jiems siūlė lietuviškus atitikmenis, kurie šiandien kelia šypseną: sąnarių raikytojas – chirurgas, paniūrystė – melancholija, proto meilė – filosofija, vaikavedys – pedagogas ir t.t. K. Sirvydo intencija buvo graži, bet nepraktiška. Tačiau, be abejo, jį galima vadinti lietuvių leksikografijos tėvu.
Reikšmingas lietuvių kalbos, raštijos ir visuomenės minties paminklas yra pamokslų rinkinys „Punktai sakmių“, išleistas Vilniuje: pirmoji dalis – 1629m., antroji – 1644., jau po K. Sirvydo mirties. Tai pirmoji originali lietuviška postilė ne vertimas ar sekimas.

Baroko architektūra ir dailė Lietuvoje

Lietuvos baroko architektūros pradžia galima laikyti Šv. Kazimiero bažnyčią Vilniuje. Ji atsirado veikiama Romos baroko. Šios architektūros pastatai turi aiškią, ramią kompoziciją polinkį į vertikalumą. Ankstyvuoju laikotarpiu (1600 – 1650m.) Vilniuje pastatyta pastatų, kuriems būdingos pereinamosios nuo vėlyvojo renesanso prie baroko formos. Vienas iš jų yra kupolinė Šv. Kazimiero bažnyčia. Brandžiojo baroko laikais (1650 – 1690m.) pastatyta didikų rūmų (Vilniuje – Sapeigų, Slunkių, Pacų). Vėlyvajam barokui (1690 – 1765m.) būdingos grakščios, saikingo ornamento, vienanarės arba trinarės bažnyčios (Vilniuje – Šv. Kotrynos, Misionierių, Kaune – Jėzuitų), dažniausiai plokščias priekinis fasadas su lieknais bokštais ir suskaidytais frontonais.
Lietuvos baroko dailė pasižymi saikingumu, turi daug realistinių ir liaudiškų bruožų. Tapytojai: M. Palionis, P. Dankersas, skulptoriai: P. Petris, P. Rosis pastatų interjeruose yra sukūrę barokinės dailės ansamblių, reprezentacinių portretų, vario raižinių.
5
Išvados

Barokas visai Europai davė naują ir įdomų požiūrį į žmogaus gyvenimą. Literatūra jis turbūt svarbiausias Lietuvai, nes buvo parašyti pirmieji lietuvių kalbos veikalai (lietuvių kalbos žodynas ir lietuvių kalbos gramatika), išleisti nauji aukšto literatūrinio lygio giesmynai. Nemažą reikšmę barokas turėjo ir religiniam gyvenimui. Buvo ypač pradėta domėtis religinėmis problemomis, religine poezija, pradėti rašyti himnai Kristui. Daugiausia architektūrinių kūrinių taip pat susiję su religija, tai: Lietuvoje – Šv. Kazimiero bažnyčia, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Šv. Kotrynos bažnyčia, Venecijoje – Šv. Marijos Išgelbėtojos bažnyčia, Romoje – Jėzaus bažnyčia. Taigi galima sakyti, kad baroko epochoje žmonėms labiausia rūpėjo religiniai dalykai, nes architektūrą, dailę ir literatūrą susiejo su jais, ir išprusimas, kadangi jie rašė žodynus, kad kuo daugiau žmonių galėtų išmokti kitų šalių kalbas.

6
Literatūra: „Senoji Lietuvos literatūra“ , „11kl. Literatūros vadovėlis“ ir iš interneto.

Didysis mūsų kalbos ugdytojas Jonas Jablonskis gimė 1860 m.
Kubilėlių kaime, netoli Kudirkos Naumiesčio. Pradinę mokyklą lanke
Naumiestyje, o gimnaziją Marijampoloje. 1881 m. Įstojo į Maskvos
universitetą, kur studijavo klasikinę filologiją (lotynų ir senovės
graikų kalbas).
Baigusiam universiteto studijas J. Jablonskiui, kaip lietuviui,
caro valdžia neleido dirbti mokytoju Lietuvoje. Todėl jis ketverius
metus vertėsi įvairiais atsitiktiniais darbais arba privačiai mokė
turtingųjų vaikus. Tik 1889 m. Jam pavyko įsitaisyti mokytoju
Mintaujos (dab. Jelgavos, Latvijos Respublikos) gimnazijoje, netoli
nuo Lietuvos. Iš čia J. Jablonskis dažnai atvygdavo į Lietuvą, rinko
kalbos duomenis. Tai carinei valdžiai nepatiko, ir 1896 m. jį iškėlė
į Taliną. J. Jablonskis greit užmezgė glaudžius ryšius su rusų
kalbininkais F. Fortunatovu ir A. Šachmatovu. Tačiau po kelerių metų
caro valdžia J. Jablonskį atleido iš darbo. Kiek pagyvenusį
Žeimėlyje pas gimines, 1902 m. ištrėmė į Pskovą.
1903m. J. Jablonskiui leidžiama apsigyventi Šiauliuose. Čia jis
mokė vietos inteligentų vaikus lietuvių kalbos ir rinko kalbos
duomenis. 1904 m. persikėlė į Vilnių, kur iš pradžių, panaikinus
spaudos draudimą, teisė pradėtų leisti lietuviškų laikraščių kalbą,
vėliau vertėsi spausdindamas taisyklinga kalba parašytas pigias
lietuviškas knygas. 1906 m. jam pasisekė įsikurti Panevėžyje. Čia
rašė straipsnius bei recenzijas apie kalbą, su mokiniais vertė iš
rusų kalbos pedagogines knygas. 1908 m. gavo lotynų kalbos mokytojo
vietą Breste. Po ketverių metų persikėlė į Gardiną, kur jį užklupo
Pirmasis pasaulinis karas. Artėjant frontui, J. Jablonskis kartu su
gimnazija evakavosi į Veližą, o vėliau į Voronežą, kur buvo susibūrę
daug lietuvių pabėgelių. Čia mokė lietuvių ir lotynų kalbų
įsteigtose lietuvių gimnazijoje. Dėl ligos jau nebegalėjo vaikščioti
ir į pamokas jį tekdavo vežti račiukais. Tačiau, nepaisydamas
silpnos sveikatos, J. Jablonskis ir toliau įtemptai dirbo.
1918 m. vasarą J. Jablonskis sugrįžo į Lietuvą. Apsigyveno
Vilniuje, o 1919 m. Vilnių okupavus Lenkijai, persikėlė į Kauną.
Čia vadovavo vidurinių mokyklų mokytojų kursams. 1922 m. įkūrus
universitetą, išrenkamas jo profesoriumi. Kol leido sveikata, dėstė
universitete. Dirbo labai daug iki pat mirties (1930 m.).
Per visą savo gyvenimą J. Jablonskis nepaisydamas kovojo su
lietuvių bendrinės kalbos negerovėmis. Jis buvo didžiausias mūsų
rašomosios kalbos tobulintojas. Daugiausia sielojosi dėl mūsų kalbos
ateities, ypač rašomosios kalbos sunorminimo, visokių šiukšlių
išvalymo.
Svarbios J. Jablonskio gramatikos. Jose nustatytos ir įteisintos
rašomosios kalbos normos. Reikšminga jo knyga „Linksniai ir
prielinksniai“ (1928 m.).
Ypač vertingi mūsų bendrinės kalbos norminimui bei tobilinimui J.
Jablonskio straipsniai praktiniais kalbos klausimais. Tokių
straipsnių bei recenzijų jis rarašė apie šimtą. Juose teisė ano meto
rašomosios kalbos klaidas, aiškino lietuvių rašybos, gramatikos,
žodyno ir stiliaus dalykus. Svarbiausiu bendrinės kalbos normų
šaltiniu bei normų patikrinimo kriterijumi jis laikė liaudies kalbą.
Iš liaudies kalbos pavyzdžių J. Jablonskis spręsdavo, ar gera žodžių
daryba, ar lietuviška sintaksinė konstrukcija ir ar tinka rašomajai
kalbai. J. Jablonskis sugebėjo įžvelgti ir atskleisti būdinguosius
mūsų bendrinės kalbos dėsningumus bei raidos polinkius.
J. Jablonskis nepaprastai atkakliai ujo ano meto mašomosios
kalbos blogybes: tas pačias kalbos klaidas kantriai taisydamas po
kelis ar net keliuliką kartų, kol mūsų žurnalistai ir rašytojai nuo
jų visai atprasdavo. Taip veikiamas jis yra išgujęs daugybę
svetimybių, pvz.: abrozą „paveikslą“, aptieką „vaistinę“, koronę
„bausmę“, zakomą „įstatymą“ ir kt. Apsaugojo lietuvių kalbą nuo
anuomet įsaigalinčių nevykusių najadarų, pvz.: apšviestūnas
„inteligentas“, buitpieša „biografija“, sandarbininkas
„bendradarbis“ ir kt. Mūsų rašytojus ir šiaip jau inteligentus J.
Jablonskis atpratino nuo svetimybių bei netaisyklingų sintaksių
konstrukcijų: buvau ant stoties (= buvau stotyje), iš priežasties
ligos neatėjau (= dėl ligos neatėjau), jis dirba per sargą (= jis
dirba sargu), knyga nuo mokslininko parašyta (= knyga mokslininko
parašyta) ir kt.
Kovodamas su kalbos negerovėmis, J. Jablonskis stengėsi įdiegti
ir yra įdiegęs mūsų rašomojoje kalboje labai daug iš liaudies bei
tarmių paimtų gražių lietuviškų žodžių ir posakių. Neradęs tinkamo
žodžio tarmėse ar seniuosiuose raštuose, jis stengdavosi pats jį
sudaryti. Dabar mes vartojame daug J. Jablonskio naujadarų,
dažniausiai net neįtardami, kad tai jo padaryti žodžiai, pvz.:
vienaskaita, daugiskaita, asmenuotė, bendratis, nuosaka, giminė,
galininkas, vietininkas, jungtukas, ateitis, atvirukas,
bendradarbis, degtukas, deguonis, įspūdis, įtaka, mokykla, pažanga,
pieštukas, pojūtis, šviesuolis, švietimas, tamsuolis, tautietis,
teismas, vadovėlis, vaizduotė, valdininkas, valstietis, vandenilis,
pirmadienis, antradienis ir kt.
J. Jablonskis ne tik teisė kitų kalbą, bet ir pats daug vertė,
redagavo, leido ypač visai visuomenei skirtas knygas. Versdavo
dažniausiai savo mokinių padedamas. Jo verstų ir redaguotų veikalų
kalba labai gyva, aiški ir taisyklinga. Šiais darbais jis taipat yra
daug prisidėjęs prie mūsų bendrinės kalbos ugdymo ir jos kultūros
kėlimo.
J. Jablonskis išaugino didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų,
spaudos ir kultūros darbininkų, kurie vėliau vadovavosi jo
nurodymais, tęsė ir populiarino savo mokytojo tradicijas.