ziniukai.com

Archive for Spalio, 2010

Grupių problemos jau seniai yra specialistų tyrimų sritis. Grupėms netrūksta dėmesio ir šiandien. Tai nulemia vis didėjantis visuomenės gyvenimo sudėtingumas, žmonių veiklos diferenciacija dėl mokslo pažangos, technikos bei technologijų sudėtingumo. Kas verčia žmones burtis į įvairius struktūrinius darinius, atsižvelgiant į veiklos kryptis, visuomeninius ryšius? Vis reikšmingesnis tampa ne individo, bet grupės žmonių veiklos rezultatas. Šiuolaikiniam verslui būdinga ir tai, kad įvairiose jo grandyse dominuoja grupinis vadovavimas. Tokią valdymo formą skatina įvairių tipų jungtinė nuosavybė, susiformavusios įvairios struktūros.Grupių vaidmuo žmonių gyvenime didėja dėl to, kad didėja būtinumas priimti grupinius sprendimus. Grupė tai galima sakyti negausi individų grupė, kurios narius jungia bendra socialinė veikla. Grupiniu darbu šiandien domimasi ir dėl to, kad grupės padeda organizacijoms greitai reaguoti ir prisitaikyti prie dinamiškos aplinkos.

1.GRUPĖS SĄVOKA, GRUPIŲ TIKSLAI IR KLASIFIKACIJA

Grupės sąvoka
Grupė – tai žmonių bendrija, kurios narius jungia koks nors bendras požymis (bendra veikla, tarpusavio santykiai, bendri interesai, priklausymas tai pačiai organizacijai).
Svarbiausias iš asmenybės tikslų ir poreikių – socialinis poreikis būti grupės nariu. Dažnai žmogus sutinka dirbti neįdomų ar nemalonų darbą tik dėl to, kad atsidurtų įdomesnėje ir malonesnėje socialinėje aplinkoje, nes jis tikisi ne tiek paties darbo ar atlyginimo už jį, o socialinių privalumų – kontaktų ir bendravimo su kolektyvu.
Papildomas grupės nario apibūdinimas – noras praplėsti savo interesų ratą. Žmogus jaučia, jog tam natūraliausias kelias – dirbti ar bent bendrauti su kitais. Kartais tą jausmą sukelia susivienijimo jėgos pojūtis, tačiau dažniau žmogus suvokia, kad sėkmės galimybių padaugėja, kai daugelis siekia to paties tikslo.
Grupinė dinamika – tai socialinis procesas, kai mažose grupėse bendradarbiauja individai.
Socialinė žmonių grupė – tai vieningai veikiantys žmonės, kurie nuolat sąveikauja. Grupė – sąveikaujantys žmonės, laikantys save grupe, teigiantys, kad jie skiriasi nuo kitų grupių, o ypač – nuo pavienių darbuotojų. Tokia žmonių sąjunga turi bendrus siekius, kurie siejasi laiko ir erdvės atžvilgiu. Būtent tai ir daro žmonių grupę kažkuo daugiau negu paprastas individų sambūris.
Grupės tikslai
Bet kokia grupė visumoje arba atskiri jos nariai turi tam tikrus užsibrėžtus tikslus, kurie apsprendžia kitas grupės charakteristikas, jos padėtį klasifikacijoje.
Jei grupės tikslas – užtikrinti savo narių socialinę sąveiką, tai ji – draugiška bendrija, primenanti klubą; jei jos tikslas – garantuoti darbą, pagerinti jo sąlygas ar apsaugoti nuo vadovų piktnaudžiavimo, tai bus sąjunga, brolija ar susivienijimas pagal interesus. Jei grupės tikslai religiniai ar politiniai, tai bus religinis ar politinis susivienijimas, susijęs su bažnyčia ar valdžios struktūromis.
Darbo grupių tikslas – atlikti pavestus ar pačių susigalvotus darbus, tačiau retai kada grupė užsibrėžusi vieną tikslą. Jų gali būti keletas, ir jie gali vienas kitą papildyti, arba vienas tikslas neturi trukdyti siekti kito. Ne kiekviena grupė turi aiškiai apibrėžtus tikslus, labai dažnai jie būna niekur nenustatyti ir nesuformuluoti. Be to, bendri grupės tikslai negali kirstis su individualiais atskirų grupės narių tikslais, todėl grupės nariai turi išsiaiškinti, ar kolektyvo tikslai atitinka jų individualius interesus. Kiekviename darbo kolektyve yra du tikslų lygiai, kuriuos vadovas privalo kuo glaudžiau susieti:

1. tikslai, skirti darbo užduotims pasiekti;
2. tikslai asmeniniams poreikiams patenkinti.
Grupių klasifikacija
Grupes galima klasifikuoti pagal įvairius kriterijus, tačiau labiausiai priimtinas yra skirstymas į formalias ir neformalias grupes.
Formali grupė – tai grupė, kuri yra viešai identifikuojama ir turi nustatytus tikslus.
Neformali grupė – tai grupė, susidaranti individų bendrų interesų pagrindu.
Vienas pagrindinių išskirtinių formalios grupės bruožų – trumpas jų funkcionavimo laikotarpis. Kai kurioms grupėms skirtas trumpas gyvavimo laikotarpis, nes jos formuojamos trumpalaikių užduočių įvykdymui. Tokios laikinos grupės pavyzdys – vienos kompanijos komiteto nariai, kuriems liepta sudaryti kažkokią programą. Grupės nariai problemas svarsto susirinkimuose arba pasitarimuose.
Organizacijose taip pat būna ilgalaikės darbo grupės, kurių nariai sprendžia tam tikras problemas kaip savo pareigų dalį. Tokias grupes dažnai vadina komandomis.
Formalios grupės sudaromos pagal:
• Nustatytą etatų sąrašą;
• Specialiai nustatytas taisykles;
• Nustatytus organizacijos nuostatus.
Formalių grupių tipai:
1. Vadovo sudarytos grupės- susideda iš vadovo ir jo tiesioginių pavaldinių( direktorius ir pavaduotojai)
2. Darbo grupės – sudaro darbuotojai, sprendžiantys bendrą uždavinį ir turintys tą pačią užduotį. Šios grupės savarankiškesnės už vadovo sudarytas grupes.
3. Tikslinės paskirties grupės – įvairios komisijos, komitetai, tarybos ir panašiai. Jos kuriamos ir gauna laikinus įgaliojimus kokiai nors vienai ar kelioms problemoms išspręsti.
Už formalių santykių kiekvienoje įmonėje slypi daug sudėtingesnė socialinių sąveikų tarp nedidelių neformalių grupių sistema, kurios daro nemenką įtaką formalių grupių veiklos našumui ir produktyvumui. 1 lentelėje pateikiami skirtumai tarp formalių ir neformalių grupių.

1 lentelė
Skirtumai tarp formalių ir neformalių grupių
Palyginimo pagrindas Neformali grupė Formali grupė
Bedri tarpusavio santykiai Neoficialūs Oficialūs
Pagrindinės koncepcijos Valdžia ir politika Teisės ir pareigos
Pagrindinis dėmesys skiriamas Žmogui Pareigybei
Lyderio valdžios šaltinis Deleguojamas vadovybės Kyla iš grupės
Vadovaujamasi Taisyklėmis Savomis normomis
Valdymo šaltiniai Skatinimas ar baudos Sankcijos

Grupės normos bei darbuotojo padėtis joje.
Grupės normos – neformalaus elgesio standartas (nerašytos taisyklės), turėjimas omenyje to, kas turi būti padaryta ir ką nedera daryti, koks elgesys priimtinas, o koks –nepriimtinas. Normų sistema klostosi drauge su grupės struktūros formavimusi. Kiekvieno grupės nario padėtis grupėje laiduoja jam kurį nors vaidmenį. Normos rodo, kaip tą vaidmenį atlikti. Kiekvienas laukia iš aplinkinių tam tikro elgesio ir pats elgiasi taip, kaip tikimasi iš jo. Žmonės įvairiai įsivaizduoja tam tikros grupės nario vaidmenį, todėl įvairiai ir elgiasi.
Formalioje darbo grupėje egzistuoja gamybos normos ir normos, ribojančios kontaktus bei bendravimą su vadovais. Daug aktyvesnis už kolegas ar labai draugiškas su vadovu darbuotojas,dažnai kolektyve sukelia šurmulį.Galima norma, draudžianti familiarumą su vadovu bet kuriomis aplinkybėmis.
Reguliuodamas pavaldinių konfliktus, vadovas privalo suprasti jų priežastis. Tada pagausės sprendimo variantų – galima keisti normas, perkelti nepopuliarų darbuotoją kitur, aptarti problemą su kolektyvu, siekiant padėti suprasti jo raidą, situacijos pokyčius. Neatsižvelgdamas į darbo grupės normas, vadovas gali imtis neadekvačių veiksmų.
Ištikimas laikymasis grupės normų labai svarbus identifikacijai su grupe. Pastebėtas teigiamas ryšys tarp ištikimybės grupei, didžiavimosi ja bei jos narių veiklos produktyvumo. Maža to, atsidavę kolektyvui eiliniai darbuotojai yra geros nuomonės apie savo vadovybę.
Kai atsakomybė už užduoties įvykdymą tenka visai grupei, o ne kuriam nors asmeniui, net kai visos grupės dalyvavimas nebūtinas, ta užduotis atliekama greičiau. Daugelyje valdymo situacijų vadovauti susitelkusiai, draugiškai grupei daug lengviau nei pavieniams darbuotojams.
Grupės veiklos sėkmė – bendras visų jos narių pastangų vaisius. Kiekvieno grupės nario padėtį lemia ne oficialios jo pareigos, bet teigiamas ar neigiamas viso kolektyvo įvertinimas, jo normų paisymas.
Žmogaus padėtį grupėje nulemia:
• Profesinio meistriškumo lygis;
• Asmenybės savybės: socialumas, principingumas, pasiaukojimas, teigiamas ir geranoriškas požiūris į kolegas, savarankiškumas, iniciatyvumas, teisingumas ir kt;
• Kiek jis atitinka tai, ko iš jo tikimasi bei reikalaujama; darbuotojo profesionalumo ir asmenybės savybių įtaka jo padėčiai grupėje nėra tiesioginė, ją suponuoja visa sistema susiformavusių grupės normų, vertybių, orientacijos,kolektyvo socialinės krypties pobūdis;
• Asmenybės padėtis ir savijauta grupėje priklauso nuo subjektyvaus savos pozicijos joje suvokimo.
Kiekvienas žmogus savo poelgius lygina su grupės, visuomenės narių elgesiu, derina juos su grupinėmis ar visuomeninėmis normomis, pozicijomis, vertybinėmis orientacijomis. Jis privalo integruotis grupėje.

2.GRUPĖS FUNKCIJOS ORGANIZACIJOJE

Grupės sudaromos tam tikroms užduotims atlikti. Grupė atlieka funkcijas, kurių negali atlikti pavieniai žmonės, kurių negalima skirstyti į smulkesnes, individualias užduotis; grupė atlieka ryšio, koordinacijos funkciją tarp organizacijos padalinių, kurių veikla nėra glaudžiai susijusi; grupė pajėgesnė spręsti sudėtingas problemas ir įgyvendinti priimtus sprendimus.
Grupė organizacijoje atlieka ir socialines bei psichologines funkcijas, nes darbas grupėje sudaro sąlygas jos nariams įgyvendinti savo visuomeninius ir psichologinius poreikius:
• Grupė patenkina savo narių priėmimo poreikius(draugystės, paramos, pagalbos)
• Grupė padeda savo nariams išlaikyti savigarbos jausmą, nes pats darbas, jo rezultatai gali būti žmogaus vertinimo kriterijai bei saviraiškos priemonė.
• Darbas grupėje mažina nesaugumo, nerimo, bejėgiškumo jausmus.
• Grupė padeda savo nariams išspręsti problemas bei sėkmingai komunikuoti.
• Grupė padeda pažinti gyvenimo tikrovę, nes žmogus grupėje susiduria su požiūrių, nuomonių, vertybių, normų bei interesų įvairove, tai yra ji remia ir stiprina elgesį, kurio tikimasi.
Deramai suformuotų ir vadovaujamų grupių veikla efektyvi ir naudinga grupės nariams, tiek
organizacijai, tiek visuomenei. Labai svarbus darbo efektyvumo lygis, kiek grupės veiklos rezultatai atitinka jai iškeltus uždavinius.
C.B. Handy išskiria net dešimt grupės funkcionavimo sričių:
1. darbo pasiskirstymas;
2. darbo valdymas ir kontrolė;
3. sprendimų priėmimas ir problemų šalinimas;
4. informacijos skleidimas;
5. informacijos ir idėjų rinkimas;
6. sprendimų tikrinimas ir tvirtinimas;
7. koordinacija ir ryšiai;
8. įsipareigojimų didėjimas;
9. derybos ir konfliktų sprendimai;
10. patirties panaudojimas.
Grupių funkcijos daugiau ar mažiau specializuotos. Grupių specializacija priklauso nuo žmonių poreikių.Tik grupėse žmogus kultūrinamas. Grupės elgesio nuostatos, modeliai atlieka socializaciją tam tikra kryptimi.

3.GRUPINIO DARBO ORGANIZAVIMAS

Grupinio darbo esmė
Su grupiniu darbu susiduriama, kai žmonės priverstinai (per formalias valdymo – organizacines struktūras) ar savanoriškai ( per neformalias grupes) susiburia į grupę siekti bendro tikslo. Įmonėse vartojama sąvoka grupė suprantama, kaip iš kelių darbuotojų susibūręs darbo vienetas, kuris vieną ar kelis uždavinius gali išspręsti gerokai efektyviau nei pavieniai darbuotojai.
Bendro darbo poreikis – tai loginė specializavimosi pasekmė. Grupės nariui bendri darbo rezultatai yra svarbesni nei individualūs, iš kiekvieno jie reikalauja nusiteikimo ir pasiruošimo bendradarbiauti, grupėje dažnai gaunamas sinerginis efektas, kai grupės sugebėjimų visuma yra didesnė nei visų grupės narių sugebėjimų suma.
Grupė sėkmingai veikia tik tada, kai ji yra racionali tiek įmonės, tiek kiekvieno jos nario požiūriu. Įgyvendindama nustatytus įmonės tikslus, ji, kiek įmanoma, siekia įgyvendinti savo grupinius ir individualius interesus. Kiekvienas grupės narys nori jaustis visateisiu grupės nariu ir kartu išlaikyti savo individualybę.
Įmonė yra socialinis organizmas, tačiau tai nereiškia, kad įmonės darbuotojai yra socialiai vieningi. Nuo to, kaip bus vertinami atskirų darbuotojų poreikiai, kaip jie derės su įmonės tikslais, priklausys darbuotojo identifikavimasis su darbu – kuo harmoningesnės grupės, tuo greičiau pasiekiami įmonės tikslai. Taigi įmonę ir jos darbuotojus galima traktuoti kaip įtampos lauką su skirtingais poliais, o jie vienas kitą veikia ir stabilizuoja.
Šiame modelyje veikia daug susijusių veiksnių, tai pusiausvyros modelis. Kad jis sėkmingai funkcionuotų, reikia visų jėgų pusiausvyros. Tiek darbe, tiek namuose problemų turi visi, kiekvienas individas turi individualių sugebėjimų ir siekių, specifinių problemų atsiranda formaliose ir neformaliose grupėse, visa tai turi sietis su įmonės tikslais. Čia slypi ir grupių destruktūrizavimo ir koncentravimo problema: daugiau grupių – didesnis lankstumas, bet daugiau ir koordinavimo problemų ir atvirkščiai. Problemų kelia ir neformalios grupės, kada jas toleruoti, skatinti jų plėtrą, o kada su jomis kovoti? Tik išsprendus visas šias problemas, pasiekiama gerų rezultatų.
Autoritarinis valdymas jau nebetinka šiuolaikinėmis sąlygomis, nes jis neorientuoja dirbti bendrai, kolektyviai, neskatina mąstyti, iniciatyviai dirbti, priimti sprendimus. Pasikeitus ekonominėms, techninėms – organizacinėms ir socialinėms sąlygoms, reikia sparčiai diegti kooperatinio valdymo stilių, kurio svarbi sudėtinė dalis yra grupinis darbas.
Formali organizacija kuriama sąmoningai, o neformalios grupės atsiranda spontaniškai, kaip socialinės sąveikos rezultatas. Taip žmonės gali patenkinti priklausomumo, savitarpio pagalbos, saugumo, bendradarbiavimo poreikius.
Neformalių junginių įtaka organizacijos veiklos kokybei ir efektyvumui yra didelė. Nepaisant to, neformalios grupės, susikūrusios ne vadovo iniciatyva, susiklosčius atitinkamoms sąlygoms, gali tapti dominuojančiomis įmonėje ir paversti niekais visas vadovų pastangas. Jei neformalios grupės suinteresuotos įgyvendinti organizacijos tikslus, jos gali didinti įmonės efektyvumą.
Todėl įmonė paprasčiausiai negali ignoruoti neformalių grupių. Priešingai, jos turi ieškoti būdų, kaip mažose grupėse slypintį potencialą pajungti siekti bendro tikslo.

1 pav. Įmonės personalinės įtampos laukų modelis
Vienas iš tokių būdų yra įvairių grupinio darbo formų taikymas. Taip sudaroma galimybė žmonėms patenkinti bent dalį tų poreikių, dėl kurių jie jungiasi į neformalias grupes, o įmonė gali šių grupių veiklą panaudoti savo tikslams.
Be to, reikia pažymėti, kad grupinio darbo organizavimas suteikia nemažai privalumų:
• sudaro sąlygas didesniam darbuotojų skaičiui dalyvauti valdymo, sprendimų priėmimo procese;
• didina darbuotojų suinteresuotumą savo ir visos organizacijos veiklos rezultatais, skatina iniciatyvos, kūrybiškumo pasireiškimą, sugebėjimų plėtojimą;
• leidžia pasiekti didesnę organizacijos narių konsolidaciją bendrų tikslų siekimui, bendradarbiavimo santykių formavimąsi;
• leidžia atsižvelgti į įvairias nuomones, požiūrius;
• užtikrina efektyvų pasikeitimą informacija;
• leidžia lengviau įgyvendinti priimtus sprendimus;
• įgalina išspręsti problemas, nepatenkančias nei į vieno padalinio kompetenciją bei atlikti specialias funkcijas;
• leidžia organizacijai išlaikyti didelį lankstumą ir sugebėjimą reaguoti į vykstančius pokyčius;
• leidžia efektyviau koordinuoti įvairių organizacijos padalinių veiklą.
Visi šie teiginiai sietini ne tik su neformaliomis grupėmis, jie tinka ir formalioms struktūroms, vienintelė sąlyga, kad būtų mažinamas įmonės nelankstumas, inertiškumas.
Grupinio darbo taikymo būtinumas.
Efektyvus decentralizavimas ir delegavimas sudaro sąlygas ne tik efektyviam darbuotojų dalyvavimui valdyme, bet kartu kelia reikalavimus naudojamų organizacinių formų pobūdžiui. Kokių nors kitų ypatingų reikalavimų organizacinei valdymo struktūrai nėra keliama, nes kolektyvinis valdymas gali būti sėkmingai pritaikomas organizacijose, turinčiose skirtingas organizacines valdymo struktūras. Norint išplėsti kolektyvinį dalyvavimą darbo tobulinimo procese, nėra būtina keisti organizacinę struktūrą. Daugumoje atvejų kolektyvinio dalyvavimo procesas turi būti įkomponuojamas į veikiančią valdymo struktūrą.
Organizacija turi siekti išlaikyti kuo paprastesnę pagrindinę struktūrą, o savo lankstumui ir mobilumui padidinti naudotų laikinus kolektyvus. Pagrindinis laikinų grupių panaudojimo privalumas, lyginant su matricine organizacine struktūra, kad jie formuojami konkrečiai problemai spręsti, o darbuotojai atleidžiami nuo kasdieninių funkcijų vykdymo ir pajugiami tik tos problemos sprendimui. Tokiu būdu yra išlaikoma aiški atsakomybė, galima parinkti reikiamos sudėties kolektyvą. Be to, reikia pažymėti, kad šios laikinos organizacinės formos nėra fiksuojamos formalioje organizacinėje struktūroje. Tačiau būtent jų pagalba galima efektyviai užtikrinti bet kokią organizacinę valdymo struktūrą turinčios organizacijos lankstumą.
Efektyvaus grupinio darbo sąlygos
Nors daugelis šiuolaikinių autorių pripažįsta, kad mažų grupių panaudojimas turi didelę reikšmę efektyviam organizacijų funkcionavimui, bet yra ir skeptiškų nuomonių.
Nepasitikėjimas grupiniu darbu dažniausiai atsiranda dėl netinkamo grupių veiklos organizavimo ir panaudojimo patyrimo. Be abejo, net pati geriausia idėja, netinkamai įgyvendinama, gali tik pabloginti, o ne pagerinti padėtį.
Todėl norint, kad grupinis darbas būtų sėkmingas, reikia atsižvelgti į keletą svarbių momentų:
1. Grupė turi turėti aiškų tikslą. Tai yra būtina sąlyga, nes, priešingu atveju, grupinis darbas pavirs į tuščią laiko gaišimą ir neduos jokių naudingų rezultatų.
2. Turi būti aiškiai apibrėžti grupės įgaliojimai ir veiklos sritis.
3. Turi būti parenkamas optimalus grupės dydis. Įvairiais tyrinėjimais buvo nustatyta, kad optimalus grupės dydis yra nuo 5 iki 11 žmonių. Laikoma, jog tokio dydžio grupės priima kokybiškesnius sprendimus, o jų nariai jaučia didesnį pasitenkinimą. Mažesnių grupių veikla ne tokia efektyvi, nes jų nariai gali baimintis dėl per didelės jiems tenkančios asmeninės atsakomybės už priimtus sprendimus. Didesnių grupių dalyviai gali varžytis reikšti savo nuomonę didelės auditorijos akivaizdoje. Be to, kuo grupė didesnė, tuo daugiau laiko reikia tam, kad kiekvienas galėtų įnešti savo indėlį į bendrą rezultatą.
4. Turi būti parenkama tinkama grupės narių sudėtis. Visų pirma, į grupės veiklą privalo būti įtaukiami tie darbuotojai, kuriuos tiesiogiai liečia sprendžiama problema. Yra pageidautina, kad grupės darbe dalyvautų įvairių hierarchinių lygių, skirtingus požiūrius turintuys darbuotojai. Tokiu būdu atsiranda galimybė įvairiapusiškai išgvildenti problemą, atsižvelgti į didesnį alternatyvų skaičių. Bendru atveju, grupės nariai turi būti parenkami, atsižvelgiant į jų dalykinę kompetenciją, patyrimą, lankstumą, pripažinimą, norą daryti pakeitimus, norą dirbti grupėje. Pastarasis kriterijus yra ypatingai reikšmingas, nes dirbti grupėje galima išmokti, tuo tarpu norą, nusiteikimą dirbti kartu reikia turėti.
5. Turi būti parenkamas tinkamas grupės vadovas. Nuo grupės vadovo pozicijos ir elgesio didele dalimi priklauso visos grupės veiklos efektyvumas. Jis turi sugebėti valdyti grupės darbo procesą, skatinti aktyvų grupės narių dalyvavimą, sukurti pasitikėjimo, bendradarbiavimo atmosferą.
6. Grupės nariai turi žinoti ir sugebėti pritaikyti įvairius grupinio darbo ir sprendimų priėmimo metodus. Tai labai palengvina grupės darbą ir sąlygoja didesnę kokybiškų rezultatų pasiekimo tikimybę.
Galima teigti, kad kolektyviai priimti sprendimus yra tikslinga:
1. Kai reikia įvertinti įvairias nuomones, pažiūras, idėjas. Kiekviena sprendžiama problema yra kompleksinė, reikia atsižvelgti į įvairius problemos aspektus, o tam reikia didelės patirties ir įvairiapusiškų žinių.
2. Kai sprendimai liečia tam tikrą įmonės narių grupę. Tada kiekvieno grupės nario požiūris į sprendžiamą problemą papildo vienas kitą ir leidžia ją išspręsti.
3. Kai darbuotojai patys turi įgyvendinti priimamus sprendimus. Praktika rodo, kad sprendi sprendimo priėmimas dažniausiai ne pati sudėtingiausia problema, dažniausiai sunkiausia juos įgyvendinti. Svarbu, kad žmonės būtų pasirengę juos priimti. Kai priimant sprendimą, dalyvauja darbuotojai, kurie jį vėliau diegs, jie iš anksto įvertina visas diegimo problemas, padidėja jų atsakomybė už priimtų sprendimų įgyvendinimą.
4. Kai norima išvengti standartinių sprendimų. Įmonės veiklos sėkmę lemia nestandartiniai, kūrybiški sprendimai, o „specialistai“ dažnai priima standartinius sprendimus. Nestandartinius sprendimus priimti rizikinga, nes juos sudėtinga įgyvendinti. Jei tai nepavyksta, visa kaltė tenka tam, kuris priėmė sprendimą. Grupėje priimami nuasmeninti sprendimai, dėl to rizika pasidalijama, be to, galima įtraukti didesnį būrį žmonių, kurie subrandina įvairių idėjų.
5. Kai norima padidinti darbuotojų motyvaciją. Žmogus visada nori pasirodyti teigiamai, užsitarnauti kitų pagarbą, išaugti savo ir kitų akyse, o tai leidžia padaryti grupinis darbas.
Grupinio darbo trūkumai
Grupinis sprendimų priėmimas sudaro sąlygas pagerinti sprendimų kokybę. Tačiau priimti gerus grupinius sprendimus nėra lengva, nes pačiame grupinio sprendimų priėmimo procese slypi tam tikri pavojai. Norint jų išvengti, visų pirma, reikia išsiaiškinti, kas trukdo sėkmingam kolektyvinio sprendimų priėmimo procesui.
Labiausiai priimamų sprendimų kokybė nukenčia:
• Kai grupėje vyrauja pernelyg nesuderinami požiūriai;
• Kai grupėje egzistuoja taip vadinamas „groupthink“ reiškinys.
Bene dažniausiai kolektyviniai sprendimai yra kaltinami kompromisiniu jų pobūdžiu. Žinoma, kokią problemą grupė besvarstytų, nuomonės retai kada būna vieningos. Galimybė įvertinti įvairius požiūrius ir nuomones yra vienas iš grupinio darbo pranašumų. Tačiau, jeigu požiūrių skirtumas ypač didelis, tuomet visus patenkinantis kompromisinis sprendimas tikrai nebus geriausias sprendimas. Šiuo atveju tinka posakis: “ Kupranugaris – tai arklys, sukurtas pagal grupinį projektą“.
Kai grupė nesugeba surasti vieno, visiems priimtino sprendimo, dažnai tai nusprendžiama balsavimo būdu. Jeigu pasirinkimą lemia nedidelė balsų persvara, tuomet priimtas sprendimas pasižymi pačiu žemiausiu sutarimo grupėje laipsniu ir yra tikimybė, kad „pralaimėjusieji grupės nariai, jei ir nekliudys, tai ir nedės pilnų pastangų jį įgyvendinant. Išvengti tokio rezultato gali grupės, susidedančios iš lyginio narių skaičiaus, sudarymas. Žinodami, kad balsuojant sprendimas gali būti nepriimtas, grupės nariai turi dėti daugiau pastangų, ieškodami optimalaus varianto.
Viena vertus, pernelyg vieningos nuomonės vyravimas grupėje taip pat gali turėti neigiamą įtaką priimamų sprendimų kokybei. Groupthink galima apibūdinti kaip žmonių, pilnai įsitraukusių į vieningą grupę, mąstymo būdą; šioje grupėje vieningos nuomonės siekimas yra svarbesnis, negu realus galimų veiklos variantų vertinimas. Tokios grupės nariai pagrindinį dėmesį skiria grupės vienybei ir, nenorėdami jos suardyti, neišsako nuomonių, besiskiriančių nuo kitų. Tokiu būdu yra užkertamas kelias visų galimų alternatyvų svarstymui, o tai , savo ruožtu, mažina priimto sprendimo efektyvumą.
Be išvardintų gali kilti ir kitų sunkumų. Aktyvus pasikeitmas įvairiomis nuomonėmis yra būtinas, siekiant efektyvaus grupės darbo. Tačiau tai gali sukelti grupėje ginčus ir net privesti prie atviro konflikto, kas dažniausiai turi pragaištingas pasekmes. Be to, ne visi žmonės vienodai gerai sugeba išreikšti savo nuomonę. Kolektyvą gali suklaidinti koks nors gražbylys, tuo tarpu kai optimalų sprendimą turi žmogus, neaiškiai reiškiantis savo mintis. Ir galų gale, kartais būna sunku rasti atsakingą už kolektyvinių sprendimų įgyvendinimą.
Didelė ir laiko problema. Kolektyviniams sprendimams paprastai reikia daugiau laiko, nes būtina išklausyti daug nuomonių, nustatyti jų privalumus ir trūkumus.
Galimybė išvengti visų paminėtų pavojų ir priimti gerus kolektyvinius sprendimus atsiranda tik tuo atveju:
1. Kada darbuotojai moka dirbti grupėje, žino ir sugeba pritaikyti įvairius grupinio darbo ir sprendimų priėmimo metodus.
2. Kada yra efektyviai valdomas pats sprendimų priėmimo procesas.
Vaidmenys grupėje
Kiekvienas individas grupėje vaidina įvairius vaidmenis.Juos dažnai nustato visuomenė, kurioje individas gyvena. Tų vaidmenų – aibės. vaidmenis. Žmogaus vaidmuo atlieka dvi funkcijas:
1. parodo, kaip tam tikroje situacijoje elgtis apskritai be aplinkinių atžvilgiu: vaikas privalo paklusti tėvams, pavaldinys – vadovui ir t.t.
2. Vaidmuo sufleruoja individui, užmezgančiam kontaktą su kito vaidmens atlikėju, ko iš jo laukti bei kaip elgtis pačiam, kad laukimas būtų rezultatyvus: pavaldinys laukia nurodymų, įsakymų; viršininkas mano galįs duoti ir neracionalius paliepimus ir t.t.
Jis padeda žmogui numatyti aplinkinių veiksmus bei pasirinkti atsakymo formą, nes kiekvieno prisiimtas vaidmuo diktuoja tam tikras elgesio taisykles, turint omenyje tai, kad kiti asmenys vaidina kitus vaidmenis. Įvairiose situacijose vaidmenys gali būti iš esmės kitokie.
Grupės veikloje būtina stebėti jos narių vaidmenis ir derinti juos su pareigomis, orientuoti žmones į grupės veiklą bei tarpusavio supratimą . Ypač svarbus vadovo (lyderio) vaidmuo. Jis turi sugebėti išlaikyti stiprios asmenybės įvaizdį bei atlikti savo vaidmenį, grupės nariams jį palaikant.
Norint, kad grupė dirbtų efektyviai, jos nariai turi elgtis taip, kad pasiektų savo tikslus. Vaidmenis galima suskirstyti į tris grupes:
1. Orientuoti į tikslines užduotis:
• Iniciatorius pagalbininkas: siūlo naujas idėjas ir pokyčius darbe.
• Informacijos tiekėjas: sprendžiant problemą gauna faktų bei informacijos apie kitų patirtį.
• Koordinatorius: randa tinkamiausią visų idėjų santykį ir bando suderinti visus patarimus.
• Vertintojas: stebi ir savo vertinimais atspindi grupės pažangą.
2. Į palaikymą orientuoti vaidmenys.
• Skatintojas: sukelia palankumą ir solidarumą, skatina pritarimą ir pagalbą.
• Harmonizuojantis: reguliuoja nesutarimus, veikia individualius skirtumus bei mažina priešpriešą.
• Vartininkas: stengiasi atverti galimybę diskutuoti visiems, skatina tylesnius, stabdo plepius.
• Grupės apžvalgininkas ir komutatorius: siūlo kreipti dėmesį į grupės procesus, į patarimus, gerinančius grupės darbą.
3. Į save orientuoti vaidmenys. Tai neigiami vaidmenys, kai darbuotoją atstumia grupė, šiam nesiėmus jokio pozityvaus vaidmens:
• Agresorius: neigia kitus – menkina jų idėjas ar atakuoja visą grupę iš karto.
• Blokuotojas: grįžta prie išspręstų problemų su negatyvia nuostata, revizuoja priimtus sprendimus,
• Pagalbos siekėjas: iš visų aplinkinių nori pagalbos ir simpatijos, demonstruoja sutrikimą ir nerangumą.
• „Playbojus“: teikia nesusijusius su situacija pasiūlymus. Trukdo visiems, demonstruodamas save.
Kiekviena grupė turi ir savo juokdarį, kuris viską bando paversti juokais, niekais. Tie liguisti reiškiniai sąlygoti ne vien asmenybės. Dviejų žmonių tarpusavio santykių nepaaiškinsi vien jų asmenybės savybėmis.

IŠVADOS

1. Grupinis darbas yra efektyvesnis už individualų, tačiau vienareikšmiai jo vertinti negalima, nes grupėje priimtų sprendimų rezultatus gali nulemti vieno ar kelių aktyvesnių grupės narių nuomonės.
2. Kolektyvinio valdymo reikšmė, priimant optimalius sprendimus, ypač mažose organizacijose, vis didėja.
3. Grupės padeda organizacijoms greitai reaguoti ir prisitaikyti prie dinamiškos aplinkos.
4. Grupės taip pat gali padėti organizacijoms greitai reaguoti į netikėtus įvykius.
5. Šiuolaikiniam verslui būdinga tai, kad įvairiose jo grandyse dominuoja grupinis vadovavimas.
6. Darbo grupės normos daro didelę įtaką atskirų individų elgsenai ir grupės priimamiems sprendimams. Normos grupės nariams nurodo, kaip jie privalo elgtis irk o grupė iš jų tikisi.
Apibendrinant galima teigti, kad vis didėja darbo grupių vaidmuo. Darbo grupių veikla priklauso nuo vadovų darbo stiliaus ir grupės užduoties prigimties atitikimo, taip pat nuo darbo grupės veiklos sąlygų.

LITERATŪRA

1. Barvydienė V. Kasiulis J. Vadovavimo psichologija. – Kaunas: Technologija, 1998.
2. Gubicaitė- Šilingienė V. Kolektyvinis valdymas. – Kaunas: Technologija, 1998.
3. Sakalas A. Personalo vadyba.- Vilnius: Margi raštai, 2003.
4. Seilius A. vadovavimas sprendimų priėmimo procesui. – Klaipėda: 2001.
5. Vijeikienė B. Vijeikis J. Komandinio darbo pagrindai. – Vilnius: Rosma, 2000.

1.EKONOMIKOS VALSTYBINIO REGULIAVIMO TEORIJOS
Nuo pat pirmųjų ekonomikos teorijų atsiradimo, mokslininkai nagrinėjo valstybės vaidmenį ekonomikoje. Jau XV-XVIIa merkantilizmo mokyklos atstovai nurodė aktyvios valstybinės ekonominės politikos būtinumą. Merkantilistai turtą sutapatino su pinigais ir siekė kaupti pinigus valstybės viduje. Jų manymu, turtą didinti galima vien tik iš užsienio prekybos ir eksportuojant į kaimyninius kraštus ar kolonijas. Valstybė tuo turtingesnė, kuo daugiau turi pinigų (aukso, sidabro). Turtą sukaupti gali tik valstybinė valdžia. Ankstyvojo merkantilizmo teorijų šalininkai (angl. V.Stafordas, ital. G.Skarufi) siūlė valstybėms imtis priemonių, siekiant sulaikyti pinigus šalyje. Jie siūlė uždrausti pinigus išvežti į užsienį, įvesti valstybės monopolį valiutos prekybai, sukurti tam tikras prekybos vietas užsienio prekėms. Visi pinigai, gauti pardavus tokias prekes, turėjo būti išleisti perkant vietinės gamybos prekes.
XVIa antroje pusėje pradeda vystytis ir XVIIa pasiekia brandumą vėlyvasis merkantilizmas. Angl. T.Munas, ital. A.Siera, pranc. A. Monchretjanas – tai didžiųjų geografinių atradimų, absoliučios monarchijos susiformavimo, prekybinės buržuazijos ekonominės galios stiprėjimo laikotarpis. Valstybės ekonominė politika pereina į prekybos sritį, pagr. Uždaviniu tampa aktyvaus prekybos balanso sistemos kūrimas. Vėlyvojo merkantilizmo atstovai teigė, kad valstybė tuo turtingesnė, kuo daugiau skiriasi išvežamų ir įvežamų prekių kainos. Jie siūlė du būdus šiam skirtumui pasiekti. Pirma, buvo leidžiama išvežti tik gatavus gaminius (juos pardavus buvo galima gauti daugiau pinigų, negu parduodant žaliavą), uždrausta įvežti prabangias prekes. Antra, toks skirtumas galėjo būti gautas tarpininkavimo sąskaita. Šiam tikslui pasiekti, buvo leidžiama išvežti pinigus į užsienį. Iškeltas toks principas: Pirkti kuo pigiau vienoje šalyje, parduoti kuo brangiau kitoje.
Valstybė formuodama aktyvų prekybos balansą, turėjo reguliuoti prekių įvežimą, uždėdama muitus užsienio prekėms, skatindama paklausių prekių išvežimą iš šalies. Buvo skatinamas pramonės vystymasis. Merkantilistų teorijos tapo valstybinės politikos teorine baze, gavusia protekcionizmo vardą. Šios teorijos skatino nacionalinės ekonomikos vystymąsi, saugojo ekonomiką nuo užsienio konkurentų, plėtė išorinę rinką. Pagr. Šios teorijos priemonė – muitų įvedimas, tačiau protekcionizmo formos ir metodai įvairiose šalyse buvo skirtingi.
Merkantilizmo atsiradimą lėmė šie veiksniai:
1. Visuotinis pinigų įsigalėjimas XVI-XV a ir pinigų trūkumas Vakarų Europoje. Didėjant prekių apyvartai trūko monetų. Pinigų problemą paaštrino kainų kilimas XVI a Vakarų Europoje atidarius prekybos kelius su Amerika.
2. XVI a Suklestėjo užsienio prekybos monopolijos Anglijoje ir Olandijoje.
3. Absoliutizmo įsigalėjimas paskatino domėjimąsi pinigais. Reikėjo visuotinio ekvivalento, kurio tapo pinigai.

.EKONIMINIS LIBERALIZMAS
Sukaupus kapitalą merkantilizmo teorijos praranda populiarumą. Nauji laikai reikalauja naujų idėjų. Prekybinis ir ypač gamybinis kapitalas reikalauja atsilaisvinti iš valstybės globos. Ekonomistų darbuose vis labiau kritikuojama merkantilizmo teorija. Naujas pažiūras pagrindė klasikinės politinės ekonomijos pradininkai: A.Smitas, D.Rikarnas. Smito mokymo pagrindai išdėstyti veikale “tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas” (1776m.). Jam buvo artima “natūrali harmonija”, kuri ekonomikoje nustatoma stichiškai, nesant valstybinio reguliavimo. Savo knygoje jis stengėsi įrodyti, kad valstybė iš esmės netinka ekonominėms funkcijoms. Smitas teigė. Kad nėra kitų dviejų charakterių, tokių nesuderinamų kaip pirklio ir valdovo. Valdovai visada yra didžiausi lėšų švaistūnai, mat jie disponuoja kitų uždirbtais pinigais, o svetimus pinigus lengviau išleisti nei savus. Jis teigė, kad valdovo rūpestis geriausiu atveju gali būti tik abia bendra pažiūra, tuo tarpusavininko rūpestis yra speciali ir smulki pažiūra, kad jo verslas būtų organizuotas kuo geriau. Be to valstybė yra blogas administratorius, nes jos valdininkai dažnai būna nestropūs, kadangi jie tiesiogiai nesuinteresuoti gera administracija, o apmokami iš viešųjų lėšų.
A.Smitas valstybei patiki 3 funkcijas:
1. teisingumo administravimas.
2. Krašto apsauga.
3. Tam tikrų viešųjų institucijų steigimas ir išlaikymas.
Tačiau Smitui valstybės nesikišimas yra bendrasis principas, bet ne absoliuti teisybė. Savo knygoje Smitas teigė, kad laisva rinkos prekyba turėtų būti išvaduota nuo valstybės kontrolės, o tada siekdami savo asmeninio intereso, individualūs gamintojai gamins tokias prekes, kokių pageidaus vartotojai. Apskritai, teigė Smitas, vyriausybė turėtų būti atsargesnė, kišdamasi į laisvosios rinkos operacijas. Geriausia politika dažniausiai yra viena: palikimo ramybėje, nesikišimo, netrukdymo politika. Vyriausybės įsikišimas gali pabloginti reikalų tvarkymą. Natūralios laivės politika kyla iš pažiūrų į žmogų ir visuomenę. Darant prielaidą, kad kiekvieno žmogaus ekonominė veikla skatina visuotinę naudą ir socialinę gerovę, tampa aišku, kad tokios veiklos nereikia niekuo varžyti.

3.VALSTYBĖS VAIDMUO NEOKLASIKINĖJE SISTEMOJE
Neoklasikinės krypties atstovai (įkūrėjai angl. Maršalas, amerik. Chamberlenas, L.Mise, Hayekas, Fridmanas). Ekonomikos valstybinio reguliavimo teorijos visada apibūdinamos jų metodologija ir tuo, kaip jos traktuoja rinkos koordinuojančio mechanizmo esmę ir vaidmenį. Mažiau neoklasikinės teorijos atstovus domina socialinio išsivystymo klausimai ir istorinio požiūrio analizė. Neoklasikinės mokyklos tikslas- ekonominio žmogaus, „firmos“ ūkio tyrinėjimas. Jų nuomone, pagrindinis žmogaus stimulas yra asmeninis interesas. Ekonomika nagrinėjama kaip pusiausvyra ir harmoninga sistema, kurioje visų jos dalyvių racionalus egoizmas laisvos konkurencijos sąlygomis skatina maksimalų visos visuomenės gerovės vystymąsi. Tokiu atveju bet koks valstybės kišimasis į rinkos veikimą labai žalingas visuomenei. Aišku, kad rinka- laisvų kainų, pelno ir nuostolių sistema. Tai dievas, į kurį nukreiptas ekonomistų (neoklasikinės krypties atstovų) dėmesys. Rinkos variklis yra kapitalistas verslininkas, nuo kurio sėkmingos ir pelningos veiklos priklauso visų kitų gyventojų grupių ir visos valstybės klestėjimas.
4. Pagrindiniai valstybės veiklos principai rinkos ekonomikos sąlygomis.
Tiesioginis valstybės kišimaisis į ekonomiką neoklasikinės krypties ekonomistų traktuojamas kaip rinkos sistemos reguliavimosi galimybių sunaikinimas. Galimas nukrypimas nuo šios griežtos teorijos įvairių skirtingų minėtos krypties atstovų buvo suprantamas skirtingai. Skirtingomis sąlygomis ir skirtingu laiku įžymūs neoklasikinės krypties ekonomistai siūlė konkrečias ekonomikos valstybinio reguliavimo priemones. Principinis jų susitarimas buvo tas, kad valstybės veikla tikslinga tokiose kryptyse:
1) įstatymų ir tvarkos apsauga;
2) nuosavybės teisinė apsauga;
3) konkurencijos palaikymas;
4) pinigų cirkuliavimo palaikymas;
5) mokesčių politikos, skatinančios verslininkystę, įgyvendinimas.
Daugelis neoklasikinės krypties atstovų pabrėžė, kad bet kurioje veikloje valstybei nevalia ignoruoti rinkos ekonomikos dėsnių. Pajamų ir turto perskirstymas turi proto ribas, nes lygiavos principas verslininkystės neskatina. Be to, jų nuomone, labai atsargiai derėtų vertinti konkuruojančių įmonių sanavimo pasiūlymus. Dirbti reikia pagal rinkos dėsnius, tuo tarpu konkuruojančių įmonių sanavimas trukdo sveikai ekonomikai.

5. Konkurencijos palaikymas ir apsauga
Žymų indėlį XXa. 4-ame dešimt. į neoklasikinės teorijos plėtrą nagrinėjant rinkos ir valstybės santykius įnešė vok. ekonomisto Eugeno darbai. Jis sukūrė savotišką neoklasikinės teorijos variantą, kuris įgavo neoliberalizmo vardą. Jis teigė, kad efektyviausiai rinkos pranašumus galima panaudoti tobuloje konkurencijoje, tačiau rinkos ekonomika turi ir esminių trūkumų. Laisvoji konkurencija sudaro sąlygas atsirasti monopolijoms ir oligopolijoms, todėl Eugenas teigė, kad pagrindinis valstybės ekonominės politikos uždavinys yra konkurencijos plėtotė ir apsauga. Vok. ekonomistas griežtai pasisakė prieš savo kolegų bandymus nustatyti galimą valstybinio reguliavimo dydį. Jo nuomone, valstybė iš esmės nesugeba suformuoti ekonominių procesų. XXa. 2-oje pusėje neoklasikinę teoriją itin aktyviai plėtojo Čikagos universiteto mokslininkai. Čia susikūrė savotiška ekonomistų mokykla (liberalios ekonomikos ir liberalių valstybės ekonominių metodų atstovai). Čikagos mokslininkai pasiūlė savitą konkurencijos ir monopolijos koncepciją. Jie pagrindė konkurencijos efekto idėją. Jų manymu valstybinis reguliavimas galimas tik tiksliai nustačius neigiamą (antikonkurencinę) rinką.

6. .PINIGŲ APYVARTOS REGULIAVIMAS, ANTIINFLIACINĖ POLITIKA
Čikagos prof.Fridmanas sukūręs pinigų teoriją,pasiūlė infliacijos įveikimo programą.Jo sukurta teorija įėjo į ekonomijos minties teorija kaip monetarizmo teorija.Fridmano koncepcijos pagrindą sudaro vadinamoji kiekybinė pinigų teorija,populiarinta ekonomijos neoklasikų dar 20a.pr.Pagal šią teoriją,apyvartoje esantis pinigų kiekis tiesiogiai veikia prekių kainas-pinigai atlieka paklausos valdymo funkciją, o per ją reguliuoja ir ūkinius procesus.Fridmanas gynė mintį apie pinigų pastovumo išimtinę reikšmę normaliam ekonomijos funkcionavimui.Teigė,kad nukrypimas nuo šios taisyklės reiškia visų mechanizmų,sutelkiančių rinkos ekonomikos dalis į visumą,skylimą.Stabilus pinigų atsargų didėjimas sąlygoja stabilų gamybos augimą.Pinigų taisyklė-centrinis bankas privalo palaikyti pastovų piniginį išteklių atsargų augimą nepriklausomai nuo ūkio konjunktūros ciklinio didėjimo.Vyriausybėms Fridmanas pasiūlė infliacijos įveikimo programą-
1.atsisakymas nuo pinigų kiekio,esančio apyvartoje,ciklinio reguliavimo.Centrinės valdžios griežta pinigų kiekio kontrolė.Negalima didinti pinigų kiekio daugiau kaip 3-5% per metus
2.infliacijos augimo tempus sumažinantis aukštų banko procentų nustatymas
3.darbo užmokesčio augimo sustabdymas,dėl ko siūloma palaikyti aukštą nedarbo lygį.
Makroekonomikos požiūris – ekonomika nagrinėjama kaip visuma.Mikroekonomikos požiūris-nagrinėjamos atskiros ekonomikos dalys.
Monetaristų pasiūlymai 20a.8deš.pasaulinės krizės metu vyriausybių buvo gerai įvertinti.;jų pasiūlymus apnaudojo JAV,Anglija.Monetaristų teorijos trūkumai-ji netapo populiari,nes neskatino verslo augimo.

7. PASIŪLOS EKONOMINĖ VALSTYBĖS MOKESČIŲ POLITIKAXXa. 8-9dešimtmečio praktikoje pritaikyta dar viena neoklasikinė teorija. Jos kūrėjai ekonomistai Laferas, Milderis. Jie stengėsi rasti išeitį iš ekonominės 8-ojo dešimtmečio gamybos stagnacijos. Neoklasikinės krypties mokslininkai didelį dėmesį skyrė pasiūlos ( jų nuomone paklausa išsivysto iš pasiūlos), o kartu ir gamybos veiksnių, tarp kurių išsiskiria verslininkystė, efektyvumo analizei. Pagrindinis verslininkystės stimuliavimo būdas yra valstybės vykdoma mokesčių politika, todėl neoklasikai ir siūlė ją iš esmės pakeisti, sumažinti mokesčių dydį daugumai turtingų gyventojų. Manyta, kad vystant gamybą, ekonomikai išeinant iš stagnacijos, valstybės biudžetas labiau pasipildytų su mažesniais mokesčių dydžiais. Ryškiausias neoklasikinės teorijos pavyzdys gali būti siejamas su JAV prezidento Reigano pirmųjų 4 metų prezidentavimu. Aukščiausias mokesčių tarifas buvo sumažintas nuo 70% iki 50% ir mokesčių tarifai tapo mažiau progresyvūs. Per kitą prezidentavimo laikotarpį Reiganas mokesčius sumažino iki 38%. Tai leido JAV ekonomikai 9dešimt. įveikti stagnaciją ir įžengti į ekonominio augimo laikotarpį.

8. VALSTYBĖ IR RINKA KEINSISTINĖJE SISTEMOJE
Keinsistinės krypties mokyklą pagrindė Dž. Keinsas. Knygoje „bendroji užimtumo, procentų ir pinigų teorija“ 1936m. Šios krypties ekonomistai kaip ir neoklasikai yra rinkos ekonomikos šalininkai, t.y. rinkos, kurios gyvenimą organizuoja, koordinuoja, ir valdo rinka. Tačiau keinsistai kitaip vertina rinkos galimybes, todėl skiriasi jų supratimas apie valstybės vietą, vaidmenį, funkcijas ekonomikoje. Neoklasikai reiškinių tyrinėjimus grindžia mikroekonomika o keisistai makroekonomika.
Dž. Keinsas (1883-1946)- žymiausias XXa. ekonominės minties atstovas, sukūręs rinkos ekonomikos kaip sistemos koncepsiją, makro analizės principus, bei pasiūlęs valstybės antikrizės politikos pagrindus.
Savo tyrinėjimose Keinsas rėmėsi tokiomis sąvokomis kaip nacionalinės pajamos, užimtumas, paklausa, pasiūla, investavimas. Jo tyrinėjimų tikslas – atskleisti, kaip nustatomi įv. kintamieji dydžiai, nuo kurių priklauso valstybės ekonominis išsivystimas. Tai ir buvo makroekonominis požiūris, kada ekonomika nagrinėjama kaip visuma, skirtingai nuo mikroekonominio požiūrio, kada nagrinėjamos skirtingos ekonomikos dalys.
Skeptiškai Keinsas vertino Smito „nematomos rankos“ pricipą. Anot jo, vyr. privalo kištis į ekonomiką norėdama sumažinti nedarbą. Keinsas sulaukė daugelio firmų pasipiktinimo. Jos bijojo, kad dėl mokslininko rekomendacijų vyriausybės vaidmuo išaugs o privačios įmonės bus nustumtos į šoną.
Keinso šalininkai, plėtodami jo teroiją, sukūrė mišriosios ekonomikos sistemos koncepsiją, kuri reguliuoja ir rinkos ir valstybės.
Jav ir daugumoje vakarų europos valstybių naudojamos keinsistų idėjos leido manyti, kad atrastas beveik idealus mišrios ekonomikos modelis, kuriame rinkos svertai užtikrina efektyvumą, o valstybė papildo, pataiso, užpildo verslininkystės rinkos paliktas nišas, užtikrindama ekonominį ir socialinį stabilumą.
Tačiau kažkuriame ekonomikos vystimosi etape įnoringi rinkos ekon. dėsniai išslydo iš keinsistų kontrolės. Ryškus pvz. yra XXa. 8-ojo dešimtmečio vid. pasaulinė ekon. krizė, kada tapo aišku, kad keinsistų iškelti uždaviniai likviduoti „kenxmingas“ visuomenei kapitalistinės rinkos ekon. pasekmes, išsaugot teigiamas jos savybes, ilgalaikėje perspektyvoje yra sunkiai išsprendžiami. Už iniciatyvumą ir efektyvumą atlyginama ir nestabilumu ir nedarbo augimu ir neligybe bei kt. nepageidaujamais reiškiniais. Tačiau taip ir turi būti, mano neoklasikai, nes kitaip bus prarandamas nepertraukiamas judėjimo impulsas, be kurio kapitalas nustoja būti kapitalu. Tuo tarpu keinsistams alternatyva ekonominis efektyvumas arba soc. teisingumas sprendžiama pastarojo naudai. Jų manymu, valstybės ekonominės politikos tikslas yra aukštas darbo jėgos užimtumo lygis, ekon. vystimosi stabilumas, ekon. augimop stimuliavimas, social. politika, soc. teisingumo ar perskirstymo užtikrinimas.

9. VALSTYBINIS DIRIŽIZMAS
Po II pasaulinio karo Prancūzijoje susiformavo socialoginė ekon. mokykla. Šios mokyklos pasekėjų suformuluotos koncepsijos (indikacinės ekonomikos planavimas) panaudotos Prancūzijoje 1940-1970m. valstybinio reguliavimo politikoje. Ši soc. mokykla pagal daugelį pozicijų priskiriama prie vienos pagrindinių XXa. ekonominės moxlo srovės institucionalizmo. Pranc. moxlininkams, o ypač šios mokyklos įkūrėjo F. Peru darbams būdinga daug originalių ekonominės praktikos idėjų. Pranc. moxlininkai kaip ir visi institucianalizmo krypties atstovai, kritiškai vertino klasikinę rinkos teoriją. Pagr, jų kritikos objektas buvo šios teorijos abstraktumas, jos ir realios XXa. pab. rinkos neatitikimas. F. Peru pasisakė:
1) prieš ekon. traktavimą kaip uždaros sistemos. Jis įrodinėjo, kad ekonomika yra neatsieja nuo soc. santykių politikos ir idealogijos. Jo nuomone ekonomistų neoklasikų sukurti modeliai atspindi tik tą dalį elementų, iš kurių susideda ekonomika.
2) Neoklasikinė teorija apsiriboja ne tiesiog. rinka , bet tobulos konkurencijos rinka, žymiai supaprastindama realaus gyvenimo ryšius ir motyvacijos. Atmesdamas šį požiūrį F. Peru teigė, kad būtina įvertinti monopolinę konkurenciją, valstybinę verslininkystę, konfliktus tarp darbdavio ir darbuotojų.
Peru pasiūlė savo ekonominės pusiausvyros koncepsiją. Joje pagr. dėmesys skiriamas formoms arba valstybėms, atliekančioms atitinkamos ekonomikos funkcijas. Ekonominių agentų elgesys nulemtas rinkos žaidimų taisyklėmis, kurias sukurtas ne prekių – mainų mechanizmo, o ekonominių partnerių tarpusavio jėgų santykio. Jis nagrinėjo ekonomikos struktūras, sąveikaujančias su soc. ir plotinėmis struktūromis, siekdamos atrasti tikrus ekonominio žaidimo „dirigentus“. Jo nuomone valstybinis diržizmas (ekon. procesų valdymas) po II pasaulinio karo teikė galimybių pertvarkyti Pranc. ekonomiką. Vienas iš pagr. valstybinio dirižizmo pricipų buvo valstybės ekonominių prioritetų pasirinkimas. Naujos šakos, smulkioji pramonės chemija, mašinų gamyba, naftos perdirbimas – tai ekonomikos varikliai , pažangos varosmosios jėgos. Jos arba tobulinimo, ( pvz. elektronika) arba paruošė vietą ateities inovacijoms (pvz. atominė energetika). Tokių šakų plėtra ir turi būti vyriausybės ekonominės politikos tikslas. Pranc. ekonomistų nuomone, šie vyriausybės veixmai skatina „harmoningą augimą“ , bet pagr. šio augimo sąlyga yra kompromiso, mažinančio soc. įtampą tarp įv. visuomenės gr. ir valstybės ekonominių interesų atradimas.
Tačiau jau 1960-1970m. nutolstama nuo šios teorijos, kadangi susikūrus Eu ekonominei bendrijai tradicinio protekcionizmo buvo atsisakyta. Be to, sustiprėjo stambaus kapitalo pozicijos, kuris nebuvo suinteresuotas valstybiniu reglamenta

10. VALSTYBINIO REGULIAVIMO RAIDA
Kitaip nei kiti mokslai, ekonomikos mokslas yra glaudžiai susijęs su politiniais procesais, rinkos ekonomikos išsivystymu ne tik atskirose šalyse, bet ir visame pasaulyje. Vystantis gamybinėms jėgoms, keitėsi ekonominis supratimas, rutuliojosi ekonominės teorijos. Valstybinio reguliavimo stiprėjimas gali būti paaiškinamas 3 aplinkybėmis:
1) pokario metais l.padidėjo valstybės ekonominis vaidmuo, nes įsitvirtino valstybinė nuosavybė, susiformavo valstybinė ekonomikos sektorius. Valstybė, sukoncentravusi savo rankose didžiausią nuosavybę, įgavo galimybę tvarkyti iš vieno centro ir kartu daryti poveikį gamybai, esančiai už valstybinės nuosavybės ribų.
2) Elektroninės skaičiavimo technikos sukūrimas, tobulinimas, paplitimas. Šios technikos panaudojimas leido plačiai taikyti veiksmingas reguliavimo priemones ir būdus.
3) Reguliavimo metodų tolesnis taikymas.
Atskirose šalyse valstybinis reguliavimas skyrėsi savo poveikiu, apimtimi, tačiau galima išskirti šias valstybinio reguliavimo tikslines funkcijas:
a) ekonominės pusiausvyros palaikymas;
b) tam tikro gamybos augimo lygio garantavimas;
c) tam tikro užimtumo garantavimas;
d) kainų didėjimo ribų nustatymas;
e) tam tikro lygio eksporto garantavimas.
Valstybinio reguliavimo būtinumą sąlygojo ekonominis nestabilumas, ypač ekonominės krizės. Ištikus 1974-75, 1980-82, 1997-2000m. ekonominėms krizėms bei užsitęsus ekonominei depresijai buvo iškelti teiginiai apie ekonomikos reguliavimo krizę, nes reguliavimo priemonės nedarė jokio poveikio ekonominiam bei socialiniam gyvenimui. Sumažėjus reguliavimo efektyvumui gerokai susiaurėjo reguliavimo apimtis. Šiuo metu vietoj reguliuojamo valstybės vaidmens pastebimas rinkos prioriteto didėjimas.
Lietuvoje galima sakyti sumažėjo valstybės reguliuojamasis pobūdis. Valst. Sumažino tiesioginį kišimąsi į ekonomiką, tačiau administracinis reguliavimas, administracinė priežiūra žymiai padidėjo. Tai daugiau susiję su socialiniu verslo reguliavimu. Lietuvoje, kaip ir JAV, šis reguliavimas plačiai išsikerojo. Tam tikslui yra sukurtos specialios valstybinės institucijos, atliekančios valstybės nustatytų taisyklių priežiūrą. Tai institucijos, susijusios su darbo sauga, sveikatos apsauga ir kt. Socialinis reguliavimas- tai valstybės kišimasis į patį gamybos procesą, atskiras jo sritis. Pastaruoju metu socialinis verslo reguliavimas sparčiai plečiasi visame pasaulyje, o ekonominis reguliavimas turi tendenciją mažėti.
11. VALSTYBĖ IR VERSLAS
Visuomenė nubrėžė savo raidos ir veiklos tikslus. Siekdama išvengti chaoso, įgyvendinant tikslus, visuomenė nustato tam tikrą tvarką, kurios reikalavimų privalo laikytis visi jos nariai. Suformuluojami reikalavimai, jų vykdymo kontrolė, sankcijos už jų nevykdymą ir skatinimo priemonės už jų laikymąsi. Šiuolaikinė valstybė dažniausiai vykdo “visuomenės susitarimo” funkcijas. Valstybinis reguliavimas – yra tikslingų valstybės veiksmų visuma, siekiant suderinti visuomeninius ir asmeninius, privačius ir korporacinius interesus ir taisyti rinkos trūkumus.
Lietuvoje verslo reguliavimą formuojantys procesai turi tendenciją plėtotis pagal pasaulinės praktikos scenarijų, kaip rodo praktika, valstybė visada siekia reguliuoti verslą, net JAV, kur valdo pirmiausia rinkos santykiai, valstybė visuomenės pritarimu nuolat turi reguliuoti verslo sąlygas, siekiant išspręsti konkrečias problemas. Todėl dažniausia įmonės sėkmė priklauso nuo jos gebėjimo išmanyti įstatymus ir sureguliuoti santykius tarp valstybių. Be Seimo yra valstybės aparatas, vietinė valdžia ir visi jie laikosi specifinių, kartais net prieštaraujančių vienas kitam teisės aktų ir apribojimų. Nors kartais atrodo, kad valstybė ir verslas yra priešai, tačiau taip nėra. Vienas iš valstybės tikslų yra verslo sąlygų gerinimas, nes šalies ekonominė gerovė priklauso nuo verslo įmonių sėkmės. Kai įmonė dirba pelningai, sukuria darbo vietų, laimi visa visuomenė. Valstybinio reguliavimo priemonėmis valstybė siekia sudaryti stabilias ekonomines ir socialines ūkio raidos sąlygas, leidžiančias užtikrinti verslo sąlygas, sumažinti negatyvų gamybos poveikį aplinkai ir visuomenei. Jomis galima reguliuoti mokesčių surinkimą, nuosavybės apsaugą, teikti informaciją ūkio subjektams. Valstybinis reguliavimas gali padėti teikti pagalbą, plėtoti mokslo ir technikos pažangą, remti ūkio veiklos laisvę ir iniciatyvą. Valstybė reguliuodama ekonomiką, turi turėti tikslus, kurie yra išdėstyti įvairiose reguliavimo programose.
12.VERSLO REGULIAVIMO FORMOS IR METODAI
Savo tikslų valstybė gali siekti tiesioginiais ir netiesioginiais reguliavimo metodais. Tiesioginis poveikio metodas gali būti įgyvendinamas administracinėmis ir ekonominėmis priemonėmis. Netiesioginis reguliavimo metodas gali būti įgyvendinamas tik ekonominėmis priemonėmis. Konkrečiai šios reguliavimo priemonės pasireiškia įvairiomis formomis. Administraciniai ir organizaciniai metodai dažniausiai apibūdinami kai leidimo, neprieštaravimo, draudimo ar skatinimo priemonių visuma. Šie metodai dažniausiai taikomi pagal priimtus įmonių mokesčių administravimo, bankroto, konkurencijos ir kitus įstatymus.Ekonominiai reguliavimo metodai remiasi ekonominio poveikio priemonių taikymu. Tiesioginiai reguliavimo metodai: administraciniai, organizaciniai, teisiniai- teisės aktų, įvairių normatyvinių dokumentų normatyvų priėmimas,licenzijavimas, sertifikavimas, prekių ženklinimas, privilegijos, aplinkos apsauga…Tiesioginiai ekonominiai- biudžeto planavimas ir panaudojimas, mokesčių politikos formavimas, minimalaus darbo užmokesčio nustatymas, konkurencijos apsauga…Netiesioginiai- mokesčių sistemos reguliavimas, kreditiniai piniginiai instrumentai, muitų politika, valiutiniai svertai, socialinė politika, tarptautinės poveikio priemonės.Teisinis reguliavimas vykdomas išleidžiant įstatymus ir kitus teisės aktus. Jais apibrėžiami valstybinių institucijų įgaliojimai nustatyti taisykles ir verslininkystės sąlygas. Administracinis reguliavimas vykdomas per vyriausybės įgaliotas institucijas, kurios prižiūri kaip laikomasi nustatytų veiklos sąlygų ir taisyklių, renka informaciją , skiria baudas ir kitas sankcijas taisyklių pažeidėjams.Visi valstybinio reguliavimo metodai grindžiami valstybės ir įmonių santykių koncepcija. Šiuo metu galima išskirti 2 tokių santykių koncepcijas:1) veikiamos autoritarinės valstybės2)veikiamos kooperacijos idėjomis. Valstybė siekia, kad reguliavimo sistema būtų kuo paprastesnė, aptarnavimo požiūriu, kuo pigesnė, o kiekvienas individas patirtų naudą iš veiklos valstybės naudai ( kooperacijos idėja), kad ši sistema būtų sudėtinga, brangi ir kontroliuotų kiekvieno individo veiksmus (autoritarinės valstybės idėja).

13.PAGRINDINĖS VALSTYBĖS FUNKCIJOS VERSLO KŪRIMOSI LAIKOTARPIU
Pagrindinės valstybės f-jos verslo kūrimosi laikotarpiu yra :
1) Palankiausių sąlygų sudarymas verslininkų potencialui panaudoti. Vystantis civilizuotai verslininkystei reikia vis daugiau sugebančių, kūrybingų verslininkų. Išskiriamos 3 verslininkų grupės: a) įprastinis verslininkas b) atsitiktinis c) tikras verslininkas.
Įprastinis verslininkas realizuoja savo sugebėjimus įprastiniais metodais ir gauna pelną, priklausomai nuo veiklos srities. Toks verslininkas funkcionuoti gali tik tada, kai jam sudaryta palanki aplinka, jis gauna paramą.
Atsitiktinis verslininkas į verslą patenka atsitiktinai.
Tikras verslininkas sugeba ir bando realizuoti savo sugebėjimus inovacinėje veikloje rizikos sąlygomis.
Atsitiktinis verslininkas tam tikru laiku bus išstumtas iš verslo aplinkos, todėl valstybė turi orientuotis į tikrus verslininkus ir sudaryti jiems palankias sąlygas panaudoti potencialą. Verslu dažniausiai užsiima jauni žmonės ( 70% verslininkų yra nuo 20 iki 40 metų). Reguliuojant civilizuotų verslininkų aplinkos formavimąsi tikslinga įvertinti ne tik jau esamų verslininkų galimybes, bet ir sudaryti neįtrauktiems į verslą juo užsiimti. Valstybė gali efektyviai planuoti verslo aplinką , sudaryti visiems vienodas žaidimo taisykles, skatinti verslininkystę mokesčių, kreditavimo, draudimo ir kt. sistemomis, kurti efektyvias išsilavinimo, specialistų rengimo, jų perkvalifikavimo sistemas.
2) Konkurencinės aplinkos sukūrimas. Valstybė gali sukurti konkurencinę aplinką, kuri skatintų tikra ekonominį lenktyniavimą diegiant mokslo ir technikos pasiekimus, inovacinį marketingą bei vadybą. Gerai apgalvotas antimonopolinės politikos mechanizmas, racionalus protekcionizmas mokslui imliai produkcijai leistų sudaryti verslui tinkamas ekonomines sąlygas.
3) Nuosekliai besivystančios aukštos kokybės prekių ir paslaugų pasiūlos formavimo aplinkos sukūrimas. Valstybė turi sudaryti sąlygas kurti aukštos kokybės prekes ir paslaugas, kuriamas inovaciniu pagrindu. Inovacijos reikalauja atitinkamos valstybės inovacinės politikos bei verslo strategijos.
4) Verslininkystės vystymosi socialinės orientacijos proceso formavimas. Atlikdama šią funkciją, valstybė per ekonominių orientyrų sistemą turi siekti, kad verslo struktūros būtų kreipiamos ir į socialinės naudos gavimą. Socialinis efektas gaunamas tada, kai verslininkystė padeda vystyti visos visuomenės gerovę.
14 . VERSLO PARAMOS FORMOS
Valstybės paramą verslui galima priskirti prie verslo reguliavimo priemonių. Verslo paramos formos:
1. Tiesioginė ir netiesioginė finansinė parama.
2. Teisinė parama.
3. Administracinė parama.
4. Parama per mokesčių politiką.
5. Verslo informatoriai.
6. Antimonopolinė politika.
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, į verslo rėmimą žiūrima dvejopai. Vieni teigia, kad verslo visai nereikia remti, derėtų tik sudaryti sąlygas jam normaliai vystytis, sumažinti apribojimus. Kiti mano, kad verslą remti būtina ir priduria, kad remti reikia tik smulkų ir vidutinį verslą, o stambus pajėgus pats prasiskinti kelią. Lietuvoje didžiausią įmonių dalį sudaro smulkios ir vidutinės įmonės, todėl daugiau dėmesio skirsime nestambaus verslo paramos įgyvendinimo priemonėms. LR Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo pakeitimo įstatyme (2002 10 22) išvardintos verslo rėmimo priemonės:
1. Mokesčių lengvatos (jei jos yra nustatytos įstatymuose), rinkliavų lengvatos.
2. Finansinė parama: a) lengvatinių kreditų teikimas b) dalinis arba visiškas palūkanų dengimas c) garantijų teikimas, kreditų draudimas d) rizikos kapitalo investavimas į smulkias ir vidutines įmones e) tam tikrų išlaidų (steigimo, tyrimų, garantijų, mokesčių, kreditų, draudimo įmokų, kokybės sertifikatų įsigijimo ir kt. išlaidų) kompensavimas f) subsidijos darbo vietoms kurti.
3. Įmonių savininkų, organų narių bei darbuotojų konsultavimo, mokymo, kvalifikacijos kėlimo ar perkvalifikavimo paslaugos lengvatinėm sąlygom.
4. Verslo inkubatorių, verslo centru, technologinių parkų steigimas ir jų teigiamos paslaugos.
5. Vyriausybės, apskričių viršininkų ar savivaldybių nustatytos pagalbos formos.
Vyriausybė yra įsteigusi paskolų draudimo bendrovių, kurios teikia garantijas bankams dėl ūkio subjektams duodamų paskolų, tai UAB „Investicijų ir verslo garantijos“, UAB „Verslo plėtros bendrovė“, UAB „Lietuvos eksporto ir importo draudimas“, UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“.
Prie vyriausybės (ūkio ministerijos) ir savivaldybių yra įsteigti smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondai, jie lėšas naudoja lengvatinėms paskoloms teikti, palūkanoms už bankų kreditus padengti, teikti mokestines paskolas, skatinti naujų darbo vietų kūrimas, rengti verslo plėtrą skatinančias priemones, organizuoti konferencijas, muges, verslininkų išvykas verslo misijų tikslais, skatinti informacijos apie verslą sklaidą. 2000m. savivaldybės SVV iš viso skyrė apie 2,8 mln. lt. Remiantis LR Vyriausybės patvirtintomis SVV plėtros programomis ir jų įgyvendinimo priemonėmis, 1998m. Lietuvoje pradėjo steigtis verslo inkubatoriai.

15. ES FINANSINĖS PARAMOS PROGRAMOS Šiuo metu Lietuvoje veikia 3 ES finansinės paramos programos (Phare, Ispa, Sapard), įstojus į ES šios programos nustos veikusios ir finansinė parama bus gaunama per ES struktūrinius fondus.
Phare programos tikslas – remti šalių kandidačių pasiruošimą narystei ES. Parama teikiama per nacionalines Phare programas ir daugiašales programas. Lietuvai kasmet skiriama apie 42 mln. eurų. Šią programą atitinkantis ES struktūrinis fondas – Europos regioninės plėtros ir Europos socialinis fondas.
SAPARD remia ES kandidačių žemės ūkio modernizavimą, konkurencingumo didinimą, ES taikomų aplinkosaugos, veterinarinių ir higienos standartų perėmimą, kaimo plėtrą ir alternatyvių pajamų kaimo vietovėse skatinimą. Lietuva gauna apie 30 mln. eurų. Šią programą atitinkantis ES struktūrinis fondas – Europos žemės ūkio garantijų ir orientavimo fondas, žuvininkystės orientavimo finansinės priemonės.
ISPA padeda įgyvendinti stojimo partnerystės programos tikslus aplinkosaugos bei transporto sektoriuose. Lietuva gauna apie 50 mln. euru (5% ISPA biudžeto). Šią programą atitinkantis ES struktūrinis fondas – Sanglaudos fondas.
Struktūrinių fondų tikslas – skatinti atsikeliančių ES regionų plėtrą ir prisitaikymą prie ekonomikos pokyčių, remti krizės apimtus regionus, kad jei galėtų persiorientuoti į kitas ekonomikos sritis. Įstojus į ES Lietuva turės būti pasirengusi naudotis ES struktūriniais fondais.. Per šiuos fondus įmonės galės gauti tiesioginę paramą (negrąžinamų ar grąžinamų subsidijų forma, palūkanų subsidijos, mikrokreditai, garantijos) ir netiesioginę paramą ( subsidijuojamos paslaugos verslui teikiamos per viešąsias verslo institucijas)

16 . VERSLO INKUBATORIUS
tai įstaiga, kuri inkubuojamiems ūkio subjektams, palankiomis sąlygomis nuomoja patalpas ir teikia verslo valdymo paslaugas (informacija, konsultacijas, mokymą ir pan.), tarpininkauja gaunant finansinę paramą, bei diegiant naujas technologijas ir mokslo naujoves versle. Verslo inkubatorius yra juridinis asmuo, turintis finansinį, organizacinį ir teisinį savarankiškumą. Yra dvi verslo inkubatorių rūšys:
1. gamybines paslaugas teikiančių ūkio subjektų inkubatoriai. Vienas jų steigėjų turi būti miesto ar rajono savivaldybės taryba. Juose inkubuojami verslo subjektai, vykdantys gamybinę veiklą, mažmeninę prekybą, teikiantys paslaugas.
2. technologiniai inkubatoriai. Vienas jų steigėjų turi būti LR mokslo ir/ar studijų institucija. Technologiniuose inkubatoriuose inkubuojami ūkio subjektai, teikiantys taikomųjų tyrimų, mokslo naujovių, inovacijų panaudojimo versle paslaugas, kuriantis naujus produktus ar kaip kitaip komercializuojantys intelektinę produkciją.
Pagrindinis V.I. veiklos tikslas – remti pradedančiuosius verslininkus, skatinti naujų darbo vietų kūrimą, sumažinti veikiančių įmonių veiklos riziką ir padėti įmonėms, turinčioms gerų verslo idėjų, bet finansiškai silpnoms, pasiekti tokį lygį, kad jos galėtų savarabkiškai užsiimti ūkine-komercine veikla ir konkuruoti rinkoje. V. I. Vykdoma ekonominė veikla:
a) Savo turto nuoma lengvatinėmis sąlygomis.
b) Konsultacijų verslo finansavimo ir planavimo klausimais teikimas.
c) Buhalterinės apskaitos (inkubuojamoms įmonėms) ir finansinių konsultacijų paslaugų teikimas.
d) Reklamos paslaugų teikimas, parodų rengimas, prezentacijų organizavimas.
e) Tarpininkavimas santykiuose su finansiniais donorais, užsienio partneriais.
f) Juridinių konsultacijų paslaugų teikimas.
g) Telefono, fakso duomenų rengimo, tekstų vertinimo, dauginimo. Internetinio ryšio paslaugų teikimas.
Iki 2001m. sausio 1d. įkurti Lietuvoje įkurti 7 verslo inkubatoriai: KTU, Telšių apskrities, Vilnijos, Alytaus, Šiaulių, žmonų su negalia fondų, M-95 ir Kazlų Rudos verslo inkubatoriai.

17 kl. SVV NUOSTATŲ TIPAI IR METODAI
SVV teoriją sudaro nuostatos. Tai mokslas apie SVV principus, dėsnius, savybes, kriterijus, apribojimus, aksiomas ir pan. Į kiekvieną išvardintą nuostatą įeina kategorijos. Kategorijos yra teorinės sąvokos, reiškiančios svarbiausius tikrovės atkūrimo aspektus. Kategorijos teoriškai įprasmina praktinį patyrimą. Jos įvardina SVV reiškinius ir procesus. Jas galima rasti vadovėliuose, žinynuose, enciklopedijose. Kategorijos yra tarpusavyje susijusios, kadangi SVV reiškiniai ir procesai yra susiję. Sąryšiu tarp kategorijų yra aibė, šie sąryšiai yra lyg tinklas/medis. Aktualu klasifikuoti kategorijas pvz. pagal svarbumą. Svarbiausiomis galima laikyti dažniausiai SVV tekstuose pasitaikančiais kategorijas. L. dažnai kartojais tik nedidelė žodžių dalis. Vokiečių stenografas Kedingas 10mln. vok. žodžių, nustatė kad 15 dažniausių žodžių sudaro 15% teksto. Kategorijos problematiką pirmas išryškino Aristotelis. Teigė, kad kategorijos būtinos sisteminimui. Kategorijų problematiką nagrinėjo tokie mokslininkai kaip Huselis, Raselas, Einšteinas.
Nuostatų tipus kategorijos įvardija kaip reiškinius ir sąryšių tipus. Ekonom. Tipų nuostatos: dėsnis, principai, kriterijus, apibrėžimas, aksioma, savybė, kanonas, postulatas, apribojimas. Metodai padeda aptikti sąryšį tarp ekonomikos reiškinių. Dialektinis metodas yra totalinis, taikomas moksle nuo platono laikų, jo sudėtinės dalys: indukcija, dedukcija,verifikacija…
Nuostatų tipai. Dėsnis – būtinas, esminis, pastovus, pasikartojantis santykis tarp reiškinių. Savybė – tai buvo daiktai, reiškiniai, tarpusavyje skiriasi, yra panašūs, ar vienodi.
Apibrėžimas – kategorinis veiksmas padedąs skirti, surasti, kurti kokį nors objektą, formuoti naujai įvedamo arba tikslinti moksle jau vartojamų termino reikšmę.
Sudėtinė kategorija – dviejų ar daugiau kategorijų suma.
Principas – pagrindinė kurios nors teorijos, koncepcijos idėja, pradinis teiginys.
Kriterijus – vertinimo pagrindas, matas, saikas.
Apribojimas – vienos ar kitos ribos nustatymas
Metodai
Stebėjimas- tikslingas, planingas objektų suvokimas atitinkantis kokios nors veiklos uždavinius.
Analizė- reiškinio skaidymas į dalis kaip sudėtingus visumos elementus.
Sintezė- dalių ,savybių, santykių jungimasis į vieną visumą.
Indukcija- empyrinio nagrinėjimo metodas , kurį naudojant nuo faktų einama prie bendrų teiginių.
Dedukcija- išvadų gavimas prieš prielaidų pagal logikos dėsnius ir taisykles. Genetinis- reiškinių kilmės, raidos tyrimo metodas.
Verifikacija- praktinis patikrinimas.

18 SVV VERSLO NUOSTATŲ MODELIAVIMAS (REGULIAVIMAS)
SVV teoriją sudaro nuostatos. Tai mokslas apie SVV principus, dėsnius, savybes, kriterijus, apribojimus, aksiomas ir pan. Į kiekvieną išvardintą nuostatą įeina kategorijos. Kategorijos yra teorinės sąvokos, reiškiančios svarbiausius tikrovės atkūrimo aspektus. Kategorijos teoriškai įprasmina praktinį patyrimą. Jos įvardina SVV reiškiniuus ir procesus. Jas galima rasti vadovėliuse, žinynuose, enciklopedijose. Kategorijos yra tarpusavyje susijusios, kadangi SVV reiškiniai ir procesai yra susiję. Sąryšiu tarp kategorijų yra aibė, šie sąryšiai yra lyg tinklas/medis. Aktualu klasifikuoti kategorijas pvz. pagal svarbumą. Svarbiausiomis galima laikyti dažniausiai SVV tekstuose pasitaikančiais kategorijas. L. dažnai kartojais tik nedidelė žodžių dalis. Vokiečių stenografas Kedingas 10mln. vok. žodžių, nustatė kad 15 dažniausių žodžių sudaro 15% teksto. Kategorijos problematiką pirmas išryškino Aristotelis. Teigė, kad kategorijos būtinos sisteminimui. Kategorijų problematiką nagrinėjo tokie mokslininkai kaip Huselis, Raselas, Einšteinas.
Nuostatų tipus kategorijos įvardija kaip reiškinius ir sąryšių tipus. Ekonom. Tipų nuostatos: dėsnis, principai, kriterijus, apibrėžimas, aksioma, savybė, kanonas, postulatas, apribojimas. Metodai padeda aptikti sąryšį tarp ekonomikos reiškinių. Dialektinis metodas yra totalinis, taikomas moksle nuo platono laikų, jo sudėtinės dalys: indukcija, dedukcija,verifikacija…
Modeliavimo pavydys:
1.įvadas- svv kategorijos yra daug , o jų derinių skaičius didesnis. Kyla klausimas, kaip peržiūrėti šią aibę, kaip rasti svarbiausius derinius.
2.kategorijų pasirinkimas- pagal savo pavardės pirmąsias keturias raides, pasirenku 4 kategorijas.Užsirašau tas kategorijas, jų apbrėžimai iš žodynų:
Infliacija – pinigų eirkuliacijos kanalų perpildymas popieriniais pinigais virš realių ūkio poveikių, vedantis nuvertėjimą.
Amortizacija – laipsniškas darbo priemonių vertės perkelimas į jomis pagamintą produktą, pagal jų fizinio ir moralino susidėvėjimo lygį ir darbo priemonių atstatymas.
Kapitalas – visa tai, kas sukurta žmonių darbu ir yra naudojama prekių ir paslaugų kūrimo tikslams.
Utilitalizmas – socialinis-ekonominis principas, pagal kurį visuomeniniai santykiai nagrinėjami jų naudingumo požiūriu. Norint šiuos santykius panaudoti priemonė kokiems nors tikslams pasiekti.
3.Nuostatų tipai. Dėsnis – būtinas, esminis, pastovus, pasikartojantis santykis tarp reiškinių. Savybė – tai buvo daiktai, reiškiniai, tarpusavyje skiriasi, yra panašūs, ar vienodi.
Apibrėžimas – kategorinis veiksmas padedąs skirti, surasti, kurti kokį nors objektą, formuoti naujai įvedamo arba tikslinti moksle jau vartojamų termino reikšmę.
Sudėtinė kategorija – dviejų ar daugiau kategorijų suma.
Principas – pagrindinė kurios nors teorijos, koncepcijos idėja, pradinis teiginys.
Kriterijus – vertinimo pagrindas, matas, saikas.
Apribojimas – vienos ar kitos ribos nustatymas
3. Metodai
Stebėjimas- tikslingas, planingas objektų suvokimas atitinkantis kokios nors veiklos uždavinius.
Analizė- reiškinio skaidymas į dalis kaip sudėtingus visumos elementus.
Sintezė- dalių ,savybių, santykių jungimasis į vieną visumą.
Indukcija- empyrinio nagrinėjimo metodas , kurį naudojant nuo faktų einama prie bendrų teiginių.
Dedukcija- išvadų gavimas prieš prielaidų pagal logikos dėsnius ir taisykles. Senetinis- reiškinių kilmės, raidos tyrimo metodas.
Verifikacija- sąrypraktinis patikrinimas.
5.Modeliavimo rezultatai- gaunami modeliuojant nuostatas. Kategorijos stebimos po vieną, kaip kinta eigoje.
Infliacija- savybė, rasta stebėjimo metu.
Augimas-dėsnis, gautas analizėsmetodu
Sulėtėjus amortizacijai, infliacijai padidės dėsnis, gautas genetiniu metodu.
6.išvada ir pasiūlymai
Išvada – išnagrinėjus iš derinių gauta: 12 dėsnių, 4 principai ir 2 savybės.
Pasiūlymai:
1) tolimesnėje paieškoje didžiausią dėmesį skirti dvejukėms, nes vienukės nedaug duoda info, oterjukės per sudėtingos.
2) SVV teorijoje svarbu rasti pradines kategorijas, iš kurių galima modeliuoti nuostatas, palaipsniui įjungiant kitas kategorijas. Ieškant pradinių kategorijų tas iš jų, kurios paaiškinamos minimalių kitų kategorijų skaičiumi. Komentaras: moksl. Literatūroje dešimtmečiais vyksta diskusijos, dėl pradinių kategorijų nustatymo. Sutinka, kad tai kategorijos, kurių paaiškinimui nereikia kitų kategorijų.

19. SVĮ veiklos išteklių formavimo sunkumai

SVĮ, ieškodamos veiklos išteklių susiduria su šiais sunkumais:
• Tiekėjai, vykdydami didelius užsakymus, riboja prekių ir žaliavų tiekimą mažais kiekiais (kaštai). Nėra siūloma nuolaidų SVĮ
• Problemos susijusios su finansavimu. Norint gauti finansų reikia pateikti daug įvairių finansinių dokumentų išorinėms ins-joms, tam SVĮ l.jautrios. Susiduriamam su užstato, didelių palūkanų ir kt. sunkumais.
• Darbo jėgos samdymo problema. SVĮ negali konkuruoti su didelėmis įmonėmis dėl siūlomo darbo užmokesčio, todėl sunku nusisamdyti kvalifikuotą darbo jėgą, neinvestuojama į darbuotojų mokymą ir kvalifikacijos kėlimą.
L.dažnai susiduriama su finansavimo problemomis, pvz. pradžioje atsiranda pradinio kapitalo stoka, vėliau kyla kt. išorinio finansavimo reikmės (pvz: apyvartinės lėšos). Finansavimas – tai kapitalo suteikimas ūkio subjektui, kad šis galėtų įgyvendinti savo tikslus. SVĮ norėdamos gauti išorinį finansavimą susiduria su spec.problemomis ir tai yra laikoma vienu didžiausių šių įmonių plėtros sunkumų.
SVĮ daugiausiai pageidauja paskolų ir trumpalaikių kreditų. Pagr. SVĮ ilgalaikio finansavimo suvaržymo priežastys: finansavimo kaštų įtaka, finansavimo šaltinių trūkumas. SVĮ priskiria finansavimo šaltinių trūkumą prie ilgalaikių SVV finansavimo problemų.
SVĮ vadovais l.dažnai būna šių įmonių savininkai ir kartais sunku vienam asmeniui suderinti skirtingus tikslus. Savininko pagr.tikslas – siekti pelno, o vadovas turi sugebėti vadovauti įmonei, suderinti savininko ir darbuotojų interesus.

20. Vadovavimo SVV problemos

SVĮ vadovai dažnai susiduria su vadovavimo problemomis. L.dažnai kyla įtampa tarp 2 jėgų: kontroliuojančių (savininkų) ir įgalintų (vadovų). Yra išskiriamos dvi funk-os: kontrolės ir bendradarbiavimo. Taigi savininkas turi stebėti veiklą, pastebėti įtampos šaltinius ir spręsti konfliktus tarp šių skirtingų jėgų. Kontrolė: savininkai/vadovai nustato savo ir org-os tixlus; savininkas nėra nuosavybės teisių ir kontrolės atskyrimo; verslą kontroliuoja šeimą; mažai vadovavimo per org-ą, asmeninis vadovavimo stilius; savininkas vadovauja tiesiogiai, sprendimų priėmimas centralizuotas; komunikacija vienpusė. Bendradarbiavimas: savininkas bendrauja su darbuotojais ir konsultuoja juos; sav-ui reikalingas bendradarbiavimas su personalu; darbuotojai atlieka kai kurias vadovavimo fun-as; karjeros perspektyvos vadybininkams; lanksti struktūra, komandinis darbas; skatinamas visų darb-jų dalyvavimas; koordinavimas abipusiu susitarimu; spr.priėmimo laisvė; komunikacija dvipusė.
Jei savininkas/vadovas per daug akcentuoja kontrolės f-ją pokyčiai ir SVĮ augimas gali būti ribojamas. Kartais sav/vad. Dėl aukšto konkurencijos lygio nepasitiki darbuotojais, nesidalija info su jais, komunikacija tampa vienpuse ir iš darbuotojų negaunamas atgalinis ryšys, visus sprend-us priima vienas žmogus. Tačiau pozityvūs ilgalaikiai pokyčiai SVĮ veikloje įmanomi tik konsultacijų, komandinio darbo, iniciatyvos skatinimo, bendradarbiavimo ir t.t. dėka.
Tyrimai rodo, kad mikro ir mažose įmonėse darbuotojui išėjus net 15% įmonių neieško darbuotojų į laisvas darbo vietas.Tik apie 4% ES įdarbino žmonių ir kt.šalių. Pagr.įdarbinimo kliūtys: administracinės, darbo leidimai ir pan. Neretai SVĮ vadovai negali dalyvauti mokymuose, nes paprasčiausiai neturi laiko ir jiems gana sudėtinga būtų deleguoti savo f-jas kt. įmonės darbuotojams

21. Mikro ir makro priežastys, dėl kurių valstybė turi remti SVĮ

Europos Komisija siūlo ES valstybių vyriausybėms kreipti dėmesį į SVĮ problemas dėl šių priežasčių.
MAKRO PRIEŽASTYS:
• Smulkios įmonės – tai augančios ekonomikos požymis
• Jos pritraukia dinamiškesnius žmones – verslininkus
• Lanksčiau reaguoja į rinkos pokyčius
• Didina konkurenciją
• Kuria tvirtesnius nacionalinio ūkio pagrindus
• Tai – būsimos didelės įmonės
• Tai – vienas esminių sveikos ekonomikos elementų
• Jos sprendžia užimtumo problemas
MIKRO PRIEŽASTYS:
• Gali remtis ištekliais, nepriimtinais stambiam verslui
• Gali tenkintis mažomis nišomis ir plėtoti veiklą mažiau patraukliose verslo srityse
• Tiesioginiai ryšiai su rinka ir aplinka
• Paprasta steigimo, valdymo ir pasitraukimo iš rinkos tvarka
• Trumpas gyvavimo ciklas
• Dideli gamybos kaštai dėl nedidelių gamybos apimčių
• Neturi pakankamai lėšų vykdyti mokslinius inžinerinius tyrimus
• Nepakanka lėšų technikai ir technologijai atnaujinti
• Nepakanka lėšų rinkotyrai ir reklamos kompanijoms
• Dėl padidintos rizikos kreditai kainuoja brangiai
• Gali naudotis vidaus, šeimos ūkio, artimųjų ištekliais
Dėl šių priežasčių ES valstybės siekia sukurti vienodas, o kartais ir palankesnes konkurencijos rinkoje sąlygas pradedantiems smulkiesiems verslininkams.

22. LR Vyriausybės požiūris į SVĮ

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ūkio vystymo politikoje jau nuo pirmųjų nepriklausomybės metų SVV plėtrai skiriamas didelis dėmesys. Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtotės iki 2015 metų strategijos parengimas rodo, jog viena iš sudėtinių Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos krypčių yra SVV plėtra. Numatyti tokie vidutinės trukmės uždaviniai:
• užtikrinti prioritetinę SVV sektoriaus plėtrą;
• skatinti SVV sektoriaus integraciją į ES ekonominę erdvę;
• didinti smulkių ir vidutinių įmonių (SVĮ) konkurencingumą, sudarant palankias sąlygas diegti inovacijas ir naudoti naujas technologijas;
• skatinti SVĮ tarptautinį bendradarbiavimą, jų produkcijos ir paslaugų eksporto didėjimą;
• baigti formuoti SVV sektoriaus plėtros sistemos svarbiausias grandis: institucinę, informacinę ir finansinės paramos struktūrą bei kontrolę.

Įgyvendinant SVV plėtros strategiją priimti svarbūs įstatymai ir kiti teisės aktai, atitinkantys ES SVV teisinę aplinką:
• patobulintas SVV teisinis reglamentavimas. Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. spalio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo naują redakciją, kuri atitinka Europos Komisijos rekomendacijas dėl mažų ir vidutinių įmonių sampratos;
• parengtos ir baigiamos įgyvendinti Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 m. strateginės kryptys bei smulkaus ir vidutinio verslo plėtros priemonės;
• patvirtinta nauja Verslo plėtojimo tarybos prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos sudėtis bei sudaryti trys nauji jos komitetai. Vienas iš jų – Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo komitetas, kuris daug dėmesio skiria atviram verslininkų, valstybės institucijų ir įstaigų dialogui įvairiais programiniais bei SVV subjektams aktualiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės politikos (fiskalinės, eksporto-importo, mokesčių administravimo ir kt.) klausimais.

Įgyvendinant SVV plėtros strategiją buvo imtasi svarbių praktinių veiksmų:
• įsteigta uždaroji akcinė bendrovė „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA). Ši garantijų institucija teikia verslo paskolų garantijas bankams, kredituojantiems mikro ir mažas įmones, bei užtikrina dalinį paskolų palūkanų dengimą;
• valstybė teikia paramą vykdant verslininkų konsultavimo ir mokymo projektus
• sukurtas ir plėtojamas įstaigų, teikiančių paslaugas verslui, tinklas, kurį sudaro 32 verslo centrai ir 7 verslo inkubatoriai. Verslo informacijos centrai lengvatinėmis sąlygomis verslininkams teikia informaciją, konsultacijas ir organizuoja mokymus. Verslo inkubatoriai lengvatinėmis sąlygomis inkubuojamoms įmonėms nuomoja patalpas, teikia biuro paslaugas, o pradedantiems verslininkams – konsultavimo ir mokymo paslaugas. Viena iš šių įstaigų steigėjų Lietuvos Respublikos ūkio ministerija joms skiria didžiausią finansinę bei techninę paramą,
• Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 1265 sudaryta nuolatinė komisija verslo sąlygų gerinimo klausimams spręsti svarsto verslo sąlygų gerinimo priemones ir jų įgyvendinimo terminus, reiškia nuomonę apie valstybės institucijų parengtus projektus, įtakojančius verslo sąlygas Lietuvoje;

23. SVĮ vaidmuo šalies ūkyje
Bendrasis vidaus produktas (BVP) yra vienas iš svarbiausių rodiklių, kuriuo remiamasi vertinant šalies arba atskiro sektoriaus ekonominės veiklos rezultatyvumą.
BVP yra visų prekių ir paslaugų, sukurtų šalyje per ataskaitinį laikotarpį, grynoji vertė, t. y. galutinis gamybinės veiklos rezultatas. Skaičiuojama taip: prie visų ekonominės veiklos rūšių bendrosios pridėtinės vertės, kuri paskaičiuota bazinėmis kainomis, pridedami mokesčiai gaminiams ir minusuojamos subsidijos gaminiams. Įmonių, kuriose dirba iki 250 darbuotojų (2002 m. jos sudarė 99,5% visų šalies įmonių), sukurta BVP dalis siekė tik 58,2% viso šalies BVP. Šios dalies pokyčiai visame šalies BVP 1999–2002 m. buvo netolygūs. Tam daugiausiai įtakos turėjo šalies ūkyje vykstantys struktūriniai pokyčiai ir 1999 m. Rusijos ekonominė krizė. Sukurto BVP vienam gyventojui rodiklis taip pat yra svarbus.Įmonėse, kuriose dirba iki 250 darbuotojų, sukurtas BVP, tenkantis vienam gyventojui, 1999–2002 m. padidėjo 13,9% .Iš pateiktų duomenų matome, kad iki 250 darbuotojų turinčių įmonių produktyvumas 2000-2002 m. didėjo itin sparčiai. Tam įtakos turėjo konstruktyvi Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekonominė politika, ūkio augimas, pagerėjusi šių įmonių vadyba. Regioniniu aspektu žvelgiant į BVP, sukurtą įmonėse, kuriose dirba iki 250 darbuotojų, pastebima didelė diferenciacija, t. y. atskirose apskrityse verslas vystomas netolygiai. 2002 m. iki 250 darbuotojų turinčiose įmonėse, BVP, tenkančio vienam gyventojui, daugiausia sukurta Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno apskrityse. Šalies ūkio ir SVV sektoriaus analizei svarbus sukuriamos bendrosios pridėtinės vertės rodiklis. Bendroji pridėtinė vertė skaičiuojama pagal įmonių ekonominės veiklos rūšis ir dydį. Bendroji pridėtinė vertė 1999–2002 m. nuosekliai augo ir padidėjo nuo 37,9 mlrd. Lt (1999 m.) iki 45,6 mlrd. Lt (2002 m.). Sparčiausiai 2002 m. bendroji pridėtinė vertė augo statyboje (12,8%), transporto ir ryšių (12,6%), finansinio tarpininkavimo (10,6%), viešbučių ir restoranų (7,7%) veiklose, mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje (8,7%). Šį augimą lėmė darbo našumo ir dirbto laiko didėjimas. Duomenys rodo, kad Lietuvos įmonės, užsiimančios transporto ir ryšių veikla, elektros, dujų ir vandens tiekimu, sukūrė didesnę bendrosios pridėtinės vertės dalį negu ES. Tačiau akivaizdus ES įmonių išdirbio pranašumas tokių veiklos rūšių kaip apdirbamoji pramonė, statyba, viešbučių ir restoranų veikla. Lietuvoje, kaip ir ES, didžioji bendrosios pridėtinės vertės dalis sukuriama didelėse įmonėse, kurios sudaro labai mažą visų įmonių dalį (2000 m. Lietuvoje didelės įmonės sudarė 4,4%, o ES – 1,8% visų įmonių). Nagrinėdami SVĮ sukurtos bendrosios pridėtinės vertės pasiskirstymą pagal ekonominės veiklos rūšis matome, jog 1999–2001 m. didžiausią bendrosios pridėtinės vertės dalį sukūrė paslaugų, prekybos ir pramonės SVĮ. Analizuodami SVĮ sukurtos bendrosios pridėtinės vertės pasiskirstymą pagal įmonių teisines formas 1999–2001 m. akivaizdžiai pastebime, jog didžiausią SVĮ bendrosios pridėtinės vertės dalį sukūrė uždarosios akcinės bendrovės (UAB) ir akcinės bendrovės (AB). 2001 m. šis rodiklis sudarė 68,9%.
24. SVV subjektų samprata LT
Smulkaus ir vidutinio verslo subjektų sampratos palyginimas
Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas
(galiojo iki 2002 12 31) Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas
(įsigaliojo nuo 2003 01 01)
SVV subjektai Vidutinės, smulkios įmonės, mikroįmonės bei fiziniai asmenys, įsigiję patentą, šio patento galiojimo laikotarpiu. Vidutinės, mažos įmonės (tarp jų ir mikroįmonės) bei fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis savarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita panašaus pobūdžio veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą.
Vidutinė įmonė Įmonė, kurioje vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius – ne daugiau kaip 49. Įmonė, kuri atitinka šias sąlygas:
• dirba mažiau kaip 250 darbuotojų;
• metinės pajamos neviršija 138 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 93 mln. Lt;
• yra savarankiška.*
Maža (iki 2002 12 31 – smulki) įmonė Įmonė, kurioje vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius – ne daugiau kaip 9. Įmonė, kuri atitinka šias sąlygas:
• dirba mažiau kaip 50 darbuotojų;
• metinės pajamos neviršija 24 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 17 mln. Lt;
• yra savarankiška.*
Mikroįmonė Individuali (personalinė) įmonė, kurioje dirba tik savininkas ir jo šeimos nariai (sutuoktiniai, tėvai, įtėviai, vaikai, įvaikiai). Įmonė, kuri atitinka šias sąlygas:
• dirba mažiau kaip 10 darbuotojų;
• metinės pajamos neviršija 7 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln. Lt;
• yra savarankiška.*

* Savarankiškomis įmonėmis laikomos visos įmonės, išskyrus tas, kurių 1/4 ar daugiau įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių priklauso vienai ar kelioms įmonėms, kurios nėra mažos ar vidutinės įmonės. Ši riba gali būti viršyta, jei įmonė priklauso investicinėms bendrovėms, fondams ar kitiems juridiniams asmenims, investuojantiems rizikos kapitalą į SVV.

25. LT SVV ypatumai

Lietuva sugebėjo padidinti SVV sektoriui skiriamas lėšas ir užtikrinti saugumą tiesiogiai per valstybės biudžetą. LR Vyriausybė remia garantinių paskolų sistemos tobulinimą, mikrokreditus bei rizikos kapitalą. Išsiplėtė verslo centrų tinklas ir keletas iniciatyvų sukurti subsidijuojamas konsultavimo ir mokymo paslaugas buvo įgyvendintos. Nauja LT SVV politikos kryptis – decentralizacija. Savivaldybės gavo tam tikrą teritorinį biudžetą, kurio didžioji dalis skiriama verslui per lengvatines paskolas, tiesioginį finansavimą bei subsidijas mokymui bei konsultavimui. Suderintos ir patobulintos SVV subjektų sąvokos pagal 2003 m. „LR SVV įst.“ Tačiau SVV rėmimo lėšos nepakankamos, tai sąlygoja koordinavimo stoka. Nebandoma spręsti problemų globaliai. Reiktų numatyti paramos SVV formas bei vyriausybinių ins-jų vaidmenį vykdant tuos projektus, kuriuos galima finansuoti iš struktūrinių fondų. Nėra aišku kokiu mastu prie SVV rėmimo prisideda Vyriausybė. SVV turi per didelę administracinių procedūrų naštą. Reikalingas veiksmų planas biurokratijai mažinti. Reikalautinas efektyvesnis verslo asociacijų dalyvavimas formuojant teisinę bazę.

Kiekviena valstybė suinteresuota, kad jos šalies ekonomika būtų kuo labiau išvystyta ir subalansuota. Svarbią šalies ekonomikos struktūros dalį sudaro jos ūkio tarptautiniai ekonominiai ryšiai. Jie didele dalimi lemia ūkio proporcijas ir jų gerinimo galimybes, racionalų šalies išteklių naudojimą, šalies gyventojų gerovę. Tarptautiniai ekonominiai ryšiai įgyvendinami per tarptautinę komercinę veiklą. Tai verslo veiklos sfera, reikalaujanti ypatingų teorinių ir praktinių žinių. Tarptautinė komercinė veikla paprastai nusakoma vienu terminu – tai užsienio prekyba. Užsienio prekyba yra labai sudėtingas procesas, kurio efektyvumą lemia daugelis mikro- ir makrolygmens veiksnių. Jau keletą metų Lietuvos prekybos balansas neigiamas, o gamintojai sunkiai skverbiasi į užsienio rinkas. Siekiant skatinti efektyvią užsienio prekybą reikia racionalių analizės metodų. Ekonominė statistika yra pagrindinė priemonė planuojant ekonominę politiką, analizuojant verslo tendencijas, todėl nuolat didėja šios statistikos paklausa.
Užsienio prekybos analizės metodų yra pakankamai daug. Atsižvelgiant į tyrimo objektą, tikslus, esamų duomenų kiekį ir objektyvumą racionalu naudoti įvairius analizės metodus. Statistiškai eksporto analizė gali būti parengta atsižvelgiant į atskirus sektorius: bendrus eksporto dydžius, svarbiausius prekybos partnerius, pagrindines prekių grupes ar net detalią prekių klasifikaciją.
Darbo tikslas: atlikti eksporto statistinę analizę.
Darbo objektas:: Lietuvos Respublikos užsienio prekyba
Darbo uždaviniai: išanalizuoti turimus eksporto statistinius duomenis nuo 1996metų iki 2003metų, apžvelgiant užsienio perkybos balansą, svarbiausius eksporto partnerius bei atskiras eksportuojamų prekių grupes.
Darbo metodai: literatūros analizė, siekiant apžvelgti nagrinėjamą temą teoriniu aspektu bei lyginamoji statistinių duomenų analizė, siekiant įvertinti eksporto pokyčius nuo 1996 iki 2003 metų.

1. TEORINĖ DALIS
1.1. UŽSIENIO PREKYBOS ESMĖ

Užsienio prekyba – tai tarptautiniai ekonominiai ryšiai, kurie yra įgyvendinami per tarptautinę komercinę veiklą. Tai verslo veiklos sfera, reikalaujanti ypatingų teorinių ir praktinių žinių, susijusių su tarptautinių komercinių operacijų organizavimu ir technika. Nuo to priklauso materialinių gėrybių ir įvairiausių paslaugų tarptautiniai mainai. Kad jie vyktų, būtina atlikti tarpusavyje susijusius veiksmus:
• rasti pirkėją;
• sudaryti su juo sandorio sutartį, kurioje numatomos visos tarptautinių komercinių mainų sąlygos;
• įvykdyti sandorį, t.y. atlikti visus veiksmus, leidžiančius realiai įgyvendinti sandorio sutartyje numatytas sąlygas.
Nurodyti veiksmai yra komercinio pobūdžio, o mainų operacijos yra komercinės operacijos. Iš esmės tai vadybinė veikla, apimanti planavimą, organizavimą ir kontrolę. Čia galioja bendrieji vadybos principai. Kadangi komercinės operacijos vyksta su užsienio partneriais, susiformuoja specifiniai veiklos bruožai, kurie vadinami įmonės tarptautine veikla. Ji skirta vykdyti įmonės eksporto operacijoms, valdyti tarptautinių įmonių kūrimą, gamybą, investicijas, pagamintos produkcijos realizavimą užsienyje ir pan.
Taigi tarptautinė komercinė veikla – tai įvairios paskirties įmonių ir kitokių organizacinių struktūrų komercinės operacijos pasaulinėje rinkoje.
Atsižvelgiant į tarptautinių komercinių operacijų pobūdį, subjektus ir objektus, išskiriamos šios operacijų pagrindinės rūšys:
1. tarptautiniai prekių mainai;
2. tarptautiniai mokslo ir technikos produkcijos mainai, apimantys prekybą patentais, licencijomis ir panašia produkcija;
3. tarptautiniai mainai techninės paskirties paslaugomis (konsultacinis ir statybinis inžineringas);
4. įvairūs tarptautinės nuomos ryšiai;
5. tarptautinio turizmo ryšiai;
6. tarptautinės banko ir finansinės paslaugos
7. informacijos, žiniasklaidos priemonių tarptautinės paslaugos.
Tarptautinių komercinių operacijų įgyvendinimo priemonės:
1. tarptautiniai krovinių pervežimai;
2. transporto ekspedicinės paslaugos;
3. gėrybių ir paslaugų draudimas;
4. krovinių apsauga;
5. tarptautiniai atsiskaitymai.

1.2. TARPTAUTINĖS PREKYBOS PRIEŽASTYS

Daugelyje literatūros šaltinių tarptautinės prekybos priežastys nagrinėjamos, išskiriant viso ūkio ir įmonės spektrus. Liaudies ūkio (makroekonominis) aspektas svarbus visų pirma tada, kai kalbama apie teisinės prekybos sutarties sudarymą. Tarpvalstybinės sutartys pasirašomos, siekiant liberalizuoti tarptautinė prekybą, skatinti šalių bendradarbiavimą.
Lietuvos Respublikos pasirašytos tarpvalstybinės sutartys gali būti suskirstytos į dvi pagrindines grupes:
• laisvosios prekybos sutartys. Prekiaujant su šalimis, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi laisvosios prekybos sutartis, taikomas abipusis palankiausias tarptautinės prekybos režimas. Tokias sutartis Lietuva yra pasirašiusi su ES šalimis (nuo 1995.01.01), ELPA šalimis (nuo 1997.01.01), Čekija, Estija, Latvija, Lenkija, Slovakija, Slovėnija, Turkija, Ukraina, Vengrija.;
• sutartys, numatančios didžiausio palankumo tarptautinėje prekyboje statusą. Prekiaujant su šalimis, kurioms galioja didžiausio palankumo prekyboje statusas, taikomi abipusiai konvenciniai importo muitai, kurie yra didesni už preferencinius. Lietuvos Respublika suteikia didžiausio palankumo prekyboje statusą šioms šalims – visoms PPO narėms (nuo 2001.05.31), Baltarusijai, Kazachstanui, Kinijai, Rusijai, Uzbekistanui, Vietnamui.
Tačiau konkreti tarptautinė prekyba vyksta tarp įmonių. Taigi tarpvalstybinės sutarties sudarymas dar nereiškia, kad prekyba vykdoma rinkos sąlygomis įmonės sprendžia savarankiškai, ar dalyvauti tarptautinėje prekyboje. Vadinasi, turi būti svarios mikroekonominės (t.y. įmonių lygyje) tarptautinės prekybos priežastys.

EKSPORTO MOTYVAI

Užsienio paklausą mūsų šalies prekėms galima aiškinti jau nagrinėtais importo motyvais. Užsienio pirkėjai perka mūsų šalies prekes, nes:
• Mūsų šalies įmonės gamina tas prekes, kurių užsienio įmonės negamina;
• Mūsų įmonės gamina analogiškas prekes pigiau arba geresnės kokybės.
Tačiau eksportą skatina dar ir kiti, papildomi motyvai:
1. eksportuodama prekes, įmonė siekia padidinti apyvartą ar gauti didesnį pelną.
2. eksportas padidina įmonės gamybinių pajėgumų apkrovimą ir kartu užimtumą įmonėje.
3. didinant gamybą eksporto sąskaita, gali būti pasiektas kaštų sumažėjimas dėl gamybos masto ekonomijos, o tai padidina įmonės konkurencingumą užsienyje ir šalies viduje.
4. eksportuojant vykdomas gamybos diversifikavimas ir kartu rizikos valdymas, nes įmonė tuomet nėra priklausoma tik nuo vienos rinkos
specialus eksporto atvejis yra vadinamas pasyvus apdorojimas, kai nebaigtos prekės papildomam apdorojimui „eksportuojamos“ į užsienį, kur mažesni gamybos kaštai, ypač darbo užmokestis, o paskui vėl reimportuojamos į šalį.

UŽSIENIO PREKYBOS STATISTIKA

Užsienio prekybos statistika rengiama, remiantis muitinės deklaracijomis (Bendrojo dokumento) duomenimis. Muitinės departamentas kiekvieną mėnesį pateikia Statistikos departamentui pirminius Bendrojo dokumento eksporto ir importo duomenis.
Lietuvos užsienio prekybos apimtis apskaičiuojama, remiantis Jungtinių Tautų Statistikos tarnybos Bendrosios prekybos sistemos apibrėžimu. Eksportui: lietuviškos kilmės prekių eksportas, laikinai įvežtų perdirbti prekių ir iš jų pagamintų kompensacinių produktų eksportas, laisvai cirkuliuojančių ankščiau importuotų prekių reeksportas ir prekių eksportas iš muitinės sandėlių.
Eksportuotos prekės klasifikuojamos, remiantis Lietuvos Respublikos kombinuotąja muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūra, sudaryta Europos ekonominės bendrijos (EEB) Kombinuotosios prekių nomenklatūros pagrindu (KPN). Tačiau ekonominės analizės tikslams pateikiamos lentelės, kuriose prekės sugrupuotos pagal Standartinę tarptautinę prekybos klasifikaciją ir pagal Makroekonomikos kategorijų klasifikaciją (BEC).
Eksportuotos prekės pagal valstybes paskirstytos pagal šalies gavėjo kodą.
Eksportuotos prekeės įvertinamos FOB kainomis. FOB kaina reiškia, kad į prekių vertę įskaitomos prekių transportavimo ir draudimo išlaidos iki Lietuvos Respublikos muitų sienos.
Prekės, neįtraukiamos į užsienio prekybos statistiką:
1. piniginis auksas.
2. apyvartoje esantys vertybiniai popieriai, banknotai ir monetos.
3. laikinai išvežamos prekės skirtos nekomercinėms parodoms, mugėms, turizmo reklaminė medžiaga, tara ir prekių pavyzdžiai, profesinė įranga ir pan.
4. tranzitu gabenamos prekės.
5. Lietuvoje įregistruotų ir su Lietuvos vėliava plaukiojančių laivų ne Lietuvos teritoriniuose vandenyse sugauta žvejybos produkcija.
6. keleivių asmeniniai daiktai.
7. prekės, nemokamai teikiamos vietoje brokuotų.

2. ANALITINĖ DALIS
2.1. PAGRINDINIŲ STATISTINIŲ DUOMENŲ APŽVALGA

Tyrimui panaudota 1996 – 2003 metų medžiaga, kurią pateikė Lietuvos statistikos departamentas. Analizei pasirinktos kelios lentelės, kuriose esantys duomenys labiausiai atspindi esamą šalies užsienio prekybos būklę – tai užsienio perkybos balansas, eksportas pagal valstybių sąjungas bei eksporto struktūra pagal Makroekonomikos kategorijų klasifikaciją.
1 lentelė atspindi užsienio prekybos balansą. Duomenys lentelėje pateikti mln. Lt. bei mln. USD, tačiau tolesnei analizei naudosime duomenis, išreikštus mln. Lt.
Svarbiausi eksporto partneriai

Sąjunga, 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003
valstybė mln. Lt mln. Lt mln. Lt mln. Lt mln. Lt mln. Lt mln. Lt mln. Lt
Iš viso 13419,6 15440,7 14842,4 12015,2 15237,5 18332 20290,7 22145,1
Šveicarija 122,2 103,6 117,6 184,1 193,5 107,7 337,2 2580
Rusija 3224,7 3776,2 2451,6 842,8 1083,7 2019,7 2469,9 2244,6
Vokietija 1722,6 1754,6 1946,9 1927,7 2183,5 2303,1 2103,9 2196,1
Latvija 1236,2 1329 1640,3 1535 2287,8 2316,3 1955 2139,6
Didžioji Britanija 373,3 489 513,7 608 1185,9 2532,6 2727,2 1407,6
Prancūzija 213,2 335,8 515,8 564,9 667,6 601,3 834,3 1119,4
Danija 347,5 522,1 606,6 744,6 743,9 822,2 1037,9 1047,2
Estija 336,4 389,2 390,3 282,4 343 595,2 773,9 954,5
Švedija 231,2 300,2 384,3 506,5 667,5 671,3 853,3 889,9
Nyderlandai 436,9 434,6 369,7 423,1 730,4 538,6 639,2 756,2
Lenkija 426,8 359,6 448,5 545,4 832,3 1148,3 721,7 746,1
Baltarusija 1366 1586,4 1314,3 710,1 442,8 714,5 650,8 702,8
JAV 110,5 244,2 422,1 530 739,2 696,8 714,7 622
Ukraina 1028,1 1365,8 1152,2 441,8 670,8 618,9 527,5 526,9
Norvegija 62 71,7 75,5 134 170 begin_of_the_skype_highlighting 5 134 170 end_of_the_skype_highlighting,6 239,1 485 516,5
Italija 356,4 369,3 565,8 481,8
Belgija 139,1 203,2 193,9 206,4 241,3 299,5 388,7 477,7
Turkija 111,9 125,8 128,4 123,8 266,8 260,2 352,8 372,3
Suomija 131 114,5 125,5 124,4 194,1 255,1 239,1 333,4
Ispanija 133,3 140,5 169 174 begin_of_the_skype_highlighting 5 169 174 end_of_the_skype_highlighting,7 182 247,4 220,5 194,8
Kitos 1304,2 1322,6 1261 897 begin_of_the_skype_highlighting 6 1261 897 end_of_the_skype_highlighting,6 1054,4 974,9 1692,3 1835,6

• Šaltinis: Lietuvos Statistikos Departamentas

Iš pateiktų duomenų matome, kaip kito Lietuvos eksporto rodikliai. Siekiant vaizdžiai pažvelgti į šiuos duomenis, juos pavaizduojame grafiškai (1 pav.)

1 pav. Užsienio prekybos balansas

Analizuojant 1 lentelės ir paveikslo duomenis pastebime, kad eksportas Lietuvoje nuo 1996 iki 2003 metų labai svyravo. Per aštuonerius metus eksportas daugiausiai buvo pakiles Rusijoje 1997, o mažiausias eksportas buvo 1999m.

1 ELPA: Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija, Šveicarija
2 CELPA:
1996: Čekijos Respublika, Lenkija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija
1997-1998: Čekijos Respublika, Lenkija, Slovakija, Slovėnija, Rumunija, Vengrija
nuo 1999: Bulgarija, Čekijos Respublika, Lenkija, Slovakija, Slovėnija, Rumunija, Vengrija
Remiantis 2 lentele grafiškai pavaizduojame, kaip pasiskirsto importas pagal valstybių sąjungas. Tai pavaizduota 2 paveiksle. Iš jo matome, kad importas daugiau ar mažiau, tačiau didėjo. Žymus importo didėjimas pastebimas 1999 – 2000 metais iš NVS šalių, tačiau likusius keturis metus importo srautai buvo stabilūs. Iš ES šalių importas pradėjo žymiai didėti nuo 2000 metų ir didėjo iki pat 2003 metų. Mažiausiai ir be didelių pokyčių per analizuojamą laikotarpį buvo importuojama iš CELPA bei ELPA šalių.

2 pav. Importas pagal valstybių sąjungas
3 lentelėje pateikti duomenys rodo eksportą pagal valstybių sąjungas. Analizuojant šios lentelės duomenis galima teigti, kad eksportas pagal valstybių sąjungas pasiskirsto panašiai kaip ir importas. Kad labiau tuo įsitikintume, 3 lentelėje esančius duomenis pavaizduojame grafiškai.
3 lentelė
Eksportas pagal valstybių sąjungas, mln.
Sąjunga,
valstybė 1996 1997 1998 1999 2000
mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt %
ES 6020,6 50,1 7295,6 47,9 8755,2 47,8 9827,1 48,4 9252,9 41,9
NVS 2186,4 18,2 2477,0 16,3 3614,3 19,7 3899,9 19,2 3734,6 16,9
ELPA1 322,0 2,7 378,2 2,5 352,4 1,9 832,6 4,1 3107,4 14,1
CELPA2 723,6 6,0 1060,0 7,0 1337,0 7,3 971,2 4,8 1063,8 4,8
Kitos valstybės 3654,2 23 4125,6 26,3 4487,9 23,3 4897,2 23,5 5523,1 22,3

1 ELPA: Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija, Šveicarija
2 CELPA:
1996: Čekijos Respublika, Lenkija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija
1997-1998: Čekijos Respublika, Lenkija, Slovakija, Slovėnija, Rumunija, Vengrija
nuo 1999: Bulgarija, Čekijos Respublika, Lenkija, Slovakija, Slovėnija, Rumunija, Vengrija
Taigi 3 paveikslas rodo eksporto pasiskirstymą pagal valstybių sąjungas. Iš grafiko matome, kad daugiausia eksportuojama buvo į ES šalis. Čia eksportas iki 2001metų augo, o nuo 2001 metų pradėjo mažėti. Taip pat pastebime, kad mažiausiai eksportuojama į CELPA ir ELPA šalis. Į ELPA šalis eksportas buvo mažiausias tik iki 2001 metų. Nuo 2001 metų eksportas į šias šalis labai žymiai išaugo.

3 pav. Eksportas pagal valstybių sąjungas
4 lentelėje pateikiami duomenys, kurie atspindi eksportą ir importą pagal Makroekonomikos kategorjų klasifikaciją. Analizuojant šioje lentelėje pateiktus duomenis galima pasakyti, kad visu nagrinėjamu laikotarpiu importuojamų prekių (pagal Makroekonomikos klasifikaciją) buvo daugiau negu eksportuojamų. Tiek prekių importas, tiek eksportas visu nagrinėjamu laikotarpiu didėjo.
4 lentelė
Eksportas pagal Makroekonomikos kategorijų klasifikaciją, mln.
MAKROEKONOMIKOS KATEGORIJŲ KLASIFIKACIJA EKSPORTAS IMPORTAS
1999 2000 2001 2002 2003 1999 2000 2001 2002 2003
Iš viso 14505,5 15237,5 18332 20290,7 21617 20715,4 21826 25413,2 28562,2 31263,2
Investicinės prekės 798,6 840,6 1002,5 2218,8 2586,9 2556,1 2735,8 3589,3 5245,1 6587,2
Tarpinio vartojimo prekės 7986,1 8198,6 9642,3 9973 10225,2 12654,5 13505,3 14923,8 15809 16453,1
Vartojimo prekės 4156,8 4514,3 5145,5 5550,7 6123,5 3987,8 4084,9 4864,4 4943,7 5122,1
Benzinas 1145,5 1256,5 1519,8 1195,3 1032,9 17,3 19,5 21,5 2,1 2,3
Lengvieji automobiliai 398,8 405,2 973,2 1276,9 1564,2 845,6 877,2 1553 2034,7 2544,8
Kita 19,4 22,3 48,7 75,9 84,3 654,1 603,3 461,2 527,6 553,7
• Šaltinis: Lietuvos Statistikos Departamentas
Remiantis 4 lenetele grafiškai pavaizduuojame eksporto pasiskirstymą pagal Makroekonomikos kategorijų klasifikaciją. Tai pavaizduota 4 ir 5 paveiksluose.

4 pav. Eksportas pagal Makroekonomikos kategorijų klasifikaciją
Iš 4 paveikslo matome, kad 1999– 2003 metais daugiausia buvo eksportuojama tarpinio vartojimo prekių, o jų eksportas kiekvienais metais augo. Benzino eksportas didėjo iki 2001 metų, o paskui pradėjo mažėti. Taip pat analizuojamu laikotarpiu didėjo lengvųjų automobilių, vartojimo prekių bei investicinių prekių eksportas.
5 paveiksle pavaizduotas importas pagal Makroekonomikos kategorijų klasifikaciją. Iš grafiko matome, kad analizuojamu laikotarpiu daugiausia buvo importuojama tarpinio vartojimo prekių, jų importas buvo beveik du kartus didesnis negu kitų importuojamų prekių. 1999 – 2003 metais labai mažai buvo importuojama benzino. Šios prekės importas tesiekė vos 20 mln. Taip pat iš grafiko matome, kad didėjo ir kitų prekių importas.

5 pav. Importas pagal Makroekonomikos kategorijų klasifikaciją

SANTYKINIŲ DYDŽIŲ APSKAIČIAVIMAS
Statistinės informacijos analizėje svarbią vietą užima išvestiniai apibendrinamieji rodikliai – santykiniai dydžiai ir vidurkiai. Santykiniai dydžiai svarbūs analizuojant socialinius ekonominius, verslo ar kitus reiškinius, nes absoliutinai dydžiai ne visuomet visapusiškai apibūdina reiškinį ir jo kitimą. Dažniausiai tik lyginant, t.y. skaičiuojant santykinį dydį, absoliutinis dydis parodo savo tikrąją reikšmę. Santykiniai dydžiai apibūdina nagrinėjamų reiškinių požymių tarpusavio santykius. Jie gaunami padalinus vieną dydį iš kito. Santykiniai dydžiai dažniausiai reiškiami procentais.
Dinamikos santykiniai dydžiai parodo reiškinio kitimą tam tikru laiku. Jie skaičiuojami baziniu ir grandininiu būdu. Šiems dydžiams apskaičiuoti panaudosime 1 lentelėje esančius duomenis. Pirmiausia išanalizuosime dinamikos bazinius santykinius dydžius naudojant šią formulę:
S dinamikos bazinis =
čia yi – esamojo laikotarpio dinamikos eilutės lygis;
y0 – bazinio laikotarpio duomenys.

EKSPORTAS
Baziniais metais pasirenkami 1999 metai:

S dinamikos bazinis = S dinam. bazinis =

S dinamikos bazinis = S dinam. bazinis =

Palyginę gautus duomenis matome, kaip pasikeitė eksportas ir importas Lietuvoje nuo 1999 m. iki 2003 m. Eksportas palyginus su baziniais 1999 m., 2000m. padidėjo 26,8 %, 2001 m. padidėjo 52,6 %, 2002 m. padidėjo 68,9 %, o 2003 m. padidėjo 83,6 %. Dabar apskaičiuosime ir išanalizuosime santykinius dinamikos grandininius dydžius. Juos apskaičiuojame pagal formulę:
S dinamikos grandininiai =
čia: yi – esamojo laikotarpio duomenys; yi-1 – prieš tai buvusio laikotarpio duomenys.
EKSPORTAS
S dinam. grandininiai = S dinam. grand. =
S dinam. grandininiai = Sdinam. grand. =

Palyginę gautus duomenis pastebime, kad eksportas 2000 m. palyginus su 1999 m. padidėjo 26,8 %, 2001 m. palyginus su 2000 m. sumažėjo 20,3 %, 2002 m. lyginant su 2001 m. pastebime, kad eksportas sumažėjo 10,7 %, o 2003 m. lyginant su 2002 m. sumažėjo 8,7%. Apskaičiuoti santykiniai dinamikos dydžiai pateikiami 5 lentelėje.

5 lentelė
Dinamikos santykiniai dydžiai
METAI EKSPORTAS
Baziniai, % Grandininiai, %
1999 100 -
2000 126.8 126.8
2001 152.6 120.3
2002 168.9 110.7
2003 183.6 108.7

2.3. DINAMIKOS EILUČIŲ RODIKLIŲ APSKAIČIAVIMAS
Socialiniai ekonominiai reiškiniai nuolat vystosi ir kinta, todėl keičiasi ne tik reiškinių apimtis, bet ir jų sudėtis. Toks socialinių ekonominių reiškinių kitimas vadinamas dinamika, o skaitinė statistinių rodiklių seka laiko atžvilgiu vadinama dinamikos eilute, galime apskaičiuoti dinamikos eilučių analitinius ir apibendrintus (vidutinius) rodiklius.

2.3.1. Analitinių rodiklių apskaičiavimas
Pirmiausia apskaičiuosime absoliutinius pokyčius. Absoliutus lygio padidėjimas/sumažėjimas (prieaugis, pokytis) rodo, keliais vienetais pasikeičia reiškinio lygis per tam tikrą laikotarpį. Apskaičiuojamas baziniu ir grandininiu būdu:
Bazinis ∆y = yi – y0 Grandininis ∆y = yi – yi-1
čia: yi – esamojo laikotarpio dinamikos eilutės lygis;
yi-1 – prieš tai buvusio laikotarpio dinamikos eilutės lygis
y0 – pradinio ar bazinio laikotarpio dinamikos eilutės lygis.
Pagal pateiktas formules apskaičiuojame bazinius ir grandininius absoliutinius pokyčius. Gauti rezultatai pateikiami 6 lentelėje.
EKSPORTAS:
Kitimo tempai (baziniai analitiniai rodikliai)
Td 2000/1999 = Td 2002/1999 =
Td 2001/1999 = Td 2003/1999 =
Pokyčio tempai (baziniai analitiniai rodikliai)
Tp 2000/1999 = Td – 100 = 105.1 – 100 = 5.1%; Tp2002/1999 = 139.3 – 100 = 39.3%
Tp2001/1999 = 126.4 – 100 = 26.4%; Tp2003/1999 = 149 – 100 = 49%
Kitimo tempai (grandininiai analitiniai rodikliai)
Td 2000/1999 = Td 2002/2001 =
Td 2001/2000 = Td 2003/2002 =
Pokyčio tempai (grandininiai analitiniai rodikliai)
Tp 2000/1999 = Td – 100 = 105.1 – 100 = 5.1% Tp 2002/2001 = 110.7 – 100 = 10.7%
Tp 2001/2000 = 120.3 – 100 = 20.3% Tp 2003/2002 = 106.5 – 100 = 6.5%
Pokyčio tempo 1% absoliutinė reikšmė
∆1% 2000/1999 = 0.01  14505.5 = 145.055 ∆1% 2002/2001 = 0.01  18332 = 183.32
∆1% 2001/2000 = 0.01  15237.5 = 152.375 ∆1% 2003/2002 = 0.01  20290.7 = 202.907
7 lentelė

2.4. EKSPORTO PROGNOZAVIMAS
2.4.1.Dinamikos eilučių ekstrapoliacija
Ekstrapoliacija – tai būsimų reiškinių lygių įvertinimas darant prielaidą, kad remiantis dinamikos eilutės duomenimis, nustatytas dėsningumas tam tikru laipsniu lieka ir už jos ribų. Ekstrapoliaciją galim atlikti su trendo fikcija, taip pat žinant vidutinį absoliutų dinamikos eilutės lygio padidėjimą (∆y) arba vidutinį didėjimo tempą (Td). L metų perspektyvą galima apskaičiuoti taip:
a) yn+L = yn + L  ∆y b) yn+L = yn  (Td)L
Pagal vidutinį absoliutų padidėjimą apskaičiuosime prognozuojamą eksportą 2004 ir 2005 metams.
a) y2004 = y2003 + 1  ∆y = 21617 + 1  1777.88 = 23394.88 mln.
Y2005 = y2003 + 2  ∆y = 21617 + 2  1777.88 = 25172.76 mln.
Atliekame prognozę dvejiems metams pagal vidutinį didėjimo tempą:
b) y2004 = y2003  (Td)1 = 21617  1.105 = 23886.8 mln.
y2005 = y2003  (Td )2 = 21617  (1.105)2 = 26394.91 mln.
Atlikus prognozes matoma, kad prognozuojamais 2004 ir 2005 metais prekių eksportas augs. 2004 prognozuojama, kad eksportas išaugs apytiksliai iki 23000mln., o 2005 metais apytiksliai iki 26000 mln.
Atlikus prognozes matoma, kad prognozuojamais 2004 ir 2005 metais eksportas augs
2.4.2. Užsienio prekybos prognozavimas naudojant trendą
Analizuojant importo ir eksporto pokyčius, svarbu nustatyti bendrą užsienio prekybos kitimo kryptį (trajektoriją) bei ją kiekybiškai aprašyti, t.y. gauti jos modelį, kuris leistų įvertinti užsienio prekybos lygį ateityje. Prognozavimui pasirenkamas tiesinis trendas. Prognozuosime pagal formules:
a = , b =
METAI PREKĖS1 APSKAIČIUOTI DYDŽIAI
POKYČIO TEMPAI, %
Pokyčio tempo 1% absoliutinė reikšmė, mln.
EKSPORTAS IŠ VISO t yt t2 yt

1999 14505,5 -2 -29011 4 14141,3 0,0251
2000 15237,5 -1 -15237 begin_of_the_skype_highlighting 5 -1 -15237 end_of_the_skype_highlighting,5 1 16068,92 0,0546
2001 18332 0 0 0 17996,54 0,0183
2002 20290,7 1 20290,7 1 19924,16 0,0181
2003 21617 2 43234 4 21851,78 0,0109
Pirmiausiai atliksime eksporto prognozes 2004 ir 2005 metams. Apskaičiuojame koeficientus a ir b.
a =
b =
Apskaičiuoti koeficientai lygūs: a = 17996.54, o b = 1927.62. tuomet lygtis yt = 17996.54+1927.62t. Pagal gautą formulę prognozuojame 2004 ir 2005 metų eksportą.
Y2004 = 17996.54 + 1927.62 t = 17996.54 + 1927.62  3 = 23779.4 mln.
Y2005 = 17996.54 + 1927.62 t = 17996.54 + 1927.62  4 = 25707.02 mln.
Prognozuojama, kad eksportas 2004 m. sieks 23779,4 mln., 2005 m. – 25707,02 mln. prognozė rodo, kad eksportas augs. Rezultatų tikslumui įvertinti apskaičiuojame aproksimacijos.
 aproksimacijos = = %
Paklaida neviršija 10%, todėl prognozavimo rezultatais galima pasitikėti.
Dabar atliksime importo prognozes 2004 ir 2005 metams.
A =
b =
Apskaičiuoti koeficientai lygūs: a = 25556, o b = 2783.18. tuomet lygtis yt = 25556+2783.18t. Pagal gautą formulę prognozuojame 2004 ir 2005 metų importą.
Y2004 = 25556 + 2783,18 t = 25556 + 2783,18  3 = 33905,54 mln.
Y2005 = 25556 + 2783,18 t = 25556 + 2783,18  4 = 36688,72 mln.
Prognozuojama, kad importas 2004 m. sieks 33905,54 mln., 2005 m. – 36688,72 mln. prognozė rodo, kad importas augs. Rezultatų tikslumui įvertinti apskaičiuojame aproksimacijos.
 aproksimacijos = = %
Paklaida neviršija 10%, todėl prognozavimo rezultatais galima pasitikėti.

IŠVADOS

Atlikus eksporto statistinę analizę, galima teigti, kad 1996 – 2003 metais:
1. Eksportas Lietuvoje nevien didejo, bet ir mažėjo. Per aštuonerius metus eksportas buvo pakiles nuo 1996m iki 1997m., o paskui krito iki 1999m. nuo 1999m. eksportas pradejo sparciai kilti.
2. Eksportas nuo 1999m. iki 2003 metų augo, o nuo 1997 metų iki 1999m mažėjo. Taip pat pastebima, kad mažiausiai eksportuojama į CELPA ir ELPA šalis.
3. Daugiausia buvo eksportuojama tarpinio vartojimo prekių, o jų eksportas kiekvienais metais augo. Benzino eksportas didėjo iki 2001 metų, o paskui pradėjo mažėti. Taip pat analizuojamu laikotarpiu didėjo lengvųjų automobilių, vartojimo prekių bei investicinių prekių eksportas.
4. Eksportas palyginus su baziniais 1999 m., 2000m. padidėjo 26,8 %, 2001 m. padidėjo 52,6 %, 2002 m. padidėjo 68,9 %, o 2003 m. padidėjo 83,6 %. Importas palyginus su baziniais 1999 m. 2000 m. padidėjo 12,9 %, 2001 m. padidėjo 31,4 %, 2002 m. padidėjo 48,2 %, o 2003 m. padidėjo 54,9 %.
5. Nuo1996m. iki 2000m. prekių eksportas padidėjo 8725,5 mln. 2000 – 2001m. eksportas žymiai padidėjo, t.y. iki 2500,5 mln. 1997 – 1999m. sumažėjo iki 3365,5 mln. Nagrinėjamo laikotarpio absoliutinis pokytis rodo, kad prekių eksportas Lietuvoje per nagrinėjamą laikotarpį išaugo 8725,5 mln.
6. Nagrinėjamu laikotarpiu (1996 – 2003m.) vidutinis prekių eksportas apytiksliai buvo 13697,39 mln. kiekvienais metais.