ziniukai.com

Archive for the ‘Astronomija’ Category

Avinas
Tai pirmasis iš 12 Zodiako žvaigždynų, kuriais metų metais keliauja Saulė, Mėnulis ir planetos. Pirmasis, aišku, ne todėl, kad prasideda raide “A”. Prieš 8000 metų trumpiausiomis žiemos dienomis Saulė būdavo Avino žvaigždyne: daugelyje tautų žmonės meldėsi ir aukojo avinui, prašydami paleisti Saulę. Avino žvaigždyne buvo pavasario lygiadienio taškas. Žyniams paskelbus, kad Saulė jau įžengė į Avino žvaigždyną, žmonės švęsdavo pavasario, o daugelyje kraštų ir naujųjų metų pradžią. Galbūt todėl kai kurie senovės dievai, sfinksai vaizduojami su avinų galvomis. Kadangi, kaip minėjome, Žemės sukimosi ašis svyruoja, dangaus ašigaliai, pusiaujas ir pastarojo susikirtimo su ekliptika taškai pamažu slenka žvaigždžių atžvilgiu. Per 2000 metų pavasario lygiadienio taškas persikėlė į kaimyninį Žuvų žvaigždyną, tačiau pagal įsisenėjusią tradiciją Avinas pasiliko pirmuoju Zodiako ženklu. Dabar Saulė jame būna nuo balandžio vidurio iki gegužės vidurio.
Avinas – 39-as pagal dydį žvaigždynas. Šviesiausia jame yra antrojo ryškio oranžinė K2 spektrinės klasės žvaigždė Hamalis, skriejantis maždaug 78 šviesmečių nuo Saulės. Pavadinimus dar turi ir trys Avino žvaigždės : Šeratanas, Mezartimas ir Boteinas.
Avino gama – Mezartimas, yra graži fizinė dvinarė, gerai matoma pro mokyklinius teleskopus. Tai buvo pati pirmoji dvinarė žvaigždė, kurios komponentes pirmąkart pavyko įžiūrėti pro teleskopą: 1664 m. jį aptiko anglų fizikas R. Hukas, beieškodamas kometų. Abi žvaigždės – baltos, vienodos temperatūros, ir vienodo ryškio. Nuotolis iki jų – 160 šviesmečių.
Tauras
Į rytus nuo Avino, tiesiai po Vežėjo ir Persėjo žvaigždynais, spindi rausva šviesi žvaigždė Aldebaranas – Tauro žvaigždyno alfa. Spindesiu dangaus skliaute šiai žvaigždei gali prilygti nebent Skorpiono Antaris, Oriono Betelgeizė ar Jaučiaganio Arktūras. Aldebaranas spinduliuoja kaip 155 Saulės iš karto. Oranžinė K5 spektro milžinė, kurios fotosfera įkaitusi iki 3700 laipsnių, skersmuo siekia net 51000000 begin_of_the_skype_highlighting 51000000 end_of_the_skype_highlighting km, o masė beveik du kart didesnė už Saulės masę, siunčia savo spindulius iš 68 šviesmečių atstumo. Skriedamas erdvėje, Aldebaranas kiekvieną sekundę nutolsta nuo Saulės sistemos per 30 km.
Charakteringa figūra, padedanti įsiminti Tauro žvaigždyną, – ” V ” raidės pavidalo žvaigždžių išsidėstymas v: smaigalyje kaip tik ir spindi Aldebaranas. Plika akimi šiame žvaigždyne įmanoma įžiūrėti 125 žvaigždes.
Tauras – viena iš 12 Zodiako žvaigždynų, minimas seniausiuose rankraščiuose. Štai ką apie Taurą sako graikų legenda. Gražuolė Finikijos karaliaus Agenoro dukra Europa skynė gėles ant jūros kranto. Staiga prie jos atsirado prijaukintas jautis. Gražuolė sėdo ant jos nugaros, o jis šoko jūron ir nusinešė į Kretos salą. Jaučiu buvo pasivertęs pats Dzeusas…
Tarp Avino ir Tauro figūrų, tiesiai po Persėjo koja, spindi graži žvaigždžių grupelė. Tai Sietynas. Senovės Egipto laikais Tauro žvaigždyne buvo pavasario lygiadienio taškas, todėl Sietyno pasirodymas prieš pat salėtekį egiptiečiams reikšdavo pavasario ir kartu metų ptadžią.
Plika akimi šiame pulkelyje galima įžiūrėti šešias septynias žvaigždes. Tačiau pakanka pažiūrėti pro žiūronus, ir Sietyno žvaigždžių dešimteriopai pagausėja. Galilėjus pro pirmąjį 4 kartus didinantį teleskopą čia įžiūrėjo 36 žvaigždes.
Senovės indų legendose ši žvaigždžių grupė laikoma 7 šokančiais broliais. Stebuklinga melodija prikėlė broliusiš miego ir šokdami jie ėmė kilti į dangų. Tik vienas brolis neatlaikęs žvilgtelėjo atgal į Žemę ir nukrito. Todėl dauguma žmonių čia ir mato tik 6 žvaigždes.
Itin gero regėjimo žmonės Sietyno būrelyje čia suskaičioja 8 – 9 žvaigždes. Be septynių seserų, jie gali pa,atyti ir jų tėvą Atlantą bei motiną Plejonę.
Sietynas ( Plejados ) – tai padrikasis maždaug 250 žvaigždžių spiečius. Dauguma jų yra karštos žydrai baltos žvaigždės, kurių fotosferose tvyro 15000 laipsnių karštis. Alcionė – šviesiausia iš 7 seserų, šviesesnė už Saulę apie 1000 kartų. Iki Sietyno – maždaug 420 šviesmečių. Erdvėje jis užima bemaž 20 šviesmečių skersmens sferą, danguje – du laipsnius. Retkarčiais dalį Plejadų užgožia Mėnulis.
Plejados – jaunos, dar nespėjęs išsisklaidyti žvaigždžių spiečius. Paprastas lauko akmuo yra senesnis už Sietyne susibūrusias žvaigždes : akmeniui keli milijardai, oPlejadoms vos šimtas milijonų metų.
Hiados – artimiausias padrikasis žvaigždžių spiečius. Spiečiaus žvaigždės pasklidusios maždaug 13 šviesmečių sferoje. Jos tolsta nuo Saulės. Apskaičiuota , kad prieš 80000 metų atstumas tarp Hiadų ir Saulės buvo perpus mažesnis. Taigi po kelių milijonų metų abu Tauro žvaigždyno spiečiai gerokai nutols ir išsisklaidys. Tačiau ar neišnirs čia kitas spiečius…
Vilniaus astronomai, atlikę beveik 100 žvaigždžių stebėjimus, nustatė, kad tamsieji Tauro ūkai prasideda vos už 450 šviesmečių. Vienas iš tokių ūkų – Krabo ūkas. Krabo ūkas – stiprus radijo bangų šaltinis, trečiasis mūsų danguje.
Be Plejadų, Hiadų ir Krabo ūko, Tauro žvaigždyne įdomu susirasti optines dvinares žvaigždes bei užtemdamąją kintamąją žvaigždę, kurios spindesys kas 3,95 dienos kinta nuo 3,5 iki 4,0 ryškio.
Dvyniai
Šis 4 – asis Zodiako žvaigždynas taip pat gausiai apipintas legendomis. Jau senovės persai čia įžiūrėjo dvi figūras. Arabai teigė čia esant du povus, o egiptiečiai – du savo dievus : Horą vyresnįjį ir Horą jaunesnįjį. Eskimams dvi šviesiausios šio žvaigždyno žvaigždės simbolizavo du akmenis, paprastai dedamus prie įėjimo į būstą.
Dvynių pavadinimas kilęs iš graikų mito apie Dzeuso ie Ledos vaikus – du brolius – Kastorą ir Poluksą, atlikusių žemėje daug naujų žygdarbių ir už tai paimtus į dangų.
1781 m. kovo 13 d. V. Heršelis Dvynių žvaigždyne aptiko Urano planetą. Kaip ir paaiškėjo vėliau, šią planetą iki Heršelio jau buvo matę apie 20 stebėtojų, tačiau visi ją palaikydavo fono žvaigžde. Heršelis atrado naują planetą. Jis norėjo ją pavadinti Jurgio planeta tuometinio Anglijos karaliaus garbei. Galop visų žvilgsniai vėl nukrypo į mitologiją, ir naujai plnetai atiteko Urano – seniausiojo graikų dievo vardas. Juk astronomai tada manė, jog ji tolimiausia Saulės sistamos planeta.
Dvyniai – žiemos žvaigždynas. Jie stovi kojomis įsirėmę į Paukščių Taką. Saulė Dvynių žvaigždyne būna birželio mėnesį. Čia kaip tik yra ekliptikos vasaros taškas, kurį Saulei pasiekus, būna pati ilgiausia diena, prasideda astronominė vasara.
Regimasis nuotolis tarp Kastoro ir Polukso maždaug 4,5 laipsnio. Poluksas 1,5 ryškio šviesesnis už Kastorą, o Kastoras laikomas Dvynių alfa. Ši žvaigždė unikali – jau pro mokyklinį teleskopą matyti, kad Kastoras yra žvaigždžių pora. Netoli šių žvaigždžių poros spindi blyški devintojo ryškio žvaigždutė – trečioji Kastoro komponentė. Ši žvaigždutė kintamųjų žvaigždžių kataloge žymima YY Gem : jos spindesys kas 19,5 valandos kinta nuo 9,1 iki 9,6 ryškio.
Kastoro dvinariškumą pirmąkart pastebėjo anglų astronomai Dž. Bradlis ir Poundas 1718 m. Abiejų žvaigždžių orbitinį judėjimą išaiškino V. Heršelis 1804 m. Dvi baltos žvaigždės, skriejančios per 76 astronominius vienetus viena nuo kitos, bendrą masės centrą apskrieja per 420 metų. Trečioji žvaigždė – glaudi raudonų nykštukių pora.
Pvadinimus turi ir kai kurios kitos Dvynių žvaigždės : Alchena, Vasatas, Mekbuda ir Mebsuta. Vasatas – fizinė dvinarė žvaigždė, 3,5 ir 8,2 ryškio žvaigždučių, dangaus skliaute nutolusių per 7 lanko sekundes, pora. Šviesesnioji komponentė – gelsva F0 spektrinės klasės milžinė – dar turi visiškai nematomą paludovą. Galimas daiktas tai yra seniai mirusi jo draugė, virtusi juodąja skyle.
Vėžys
Manoma, kad žvaigždyną pirmieji pavadino senovės babiloniečiai, pastebėję, kad Saulė, pasiekusi aukščiausią tašką ekliptikoje, vėl ima leistis atbulomis tarsi vėžys. Pagal graikų legendą – tai Vėžys, įžnybęs koją Herakliui. Heraklis Vėžį sutraiškė, tačiau Dzeuso žmona Hera, nemėgusi Heraklio, pasiėmė Vėžį į dangų.
Šis neišvaizdua 4 – asis Zodiako žvaigždynas – 31 -as pagal dyį dangaus žvaigždyans. Čia nėra šviesių žvaigždžių, ir Vėžio figūrą įžiūrėti nelengva. Rėjaus žvaigždėlapyje – tai sukrypęs keturkampis su dviem atšakomis – Liūto pusėn atgręžtomis žnyplėmis. Kairiosios Vėžio žnyplės galą simbolozuoja 4 – ojo ryškio balta žvaigždė Akubena – Vėžio alfa.
Vėžio katoje, tarp delta ir gama žvaigždžių, esant giedram orui , plika akimi matyti miglota dėmė. Senovės astronomai ją vadino Ėdžiomis, iš kurių maitinoi dangiškieji asiliukai – Vėžio gama ir delta. Tai Prakartas – padrikasis žvaigždžių spiečius M 44. Danguje jis pabiręs plotu, kuriame drąsiai tilptų trys Mėnulio pilnatys. 1610 m. nukreipęs į Prakartą savo pirmąjį teleskopą, Galilėjus išvydo mirgant keliasdešimt žvaigždžių. Šį Galilėjaus atrdimą gali pakartoto kiekvienas kas turi žiūronus arba dar geriau – nedidelius teleskopą.
Pro kairiąją Vėžio žnyple, per du laipsnius į vakarus nuo Akubenos, pro žiūronus matyti dar viena balzgana, gerokai mažesnė dėmelė. Tai padrikasis spiečius M 67, esantis 5 kartus toliau už Prakartą. V. Heršelis čia suskaičiavo 200 žvaigždžių, o stambiausiais šių dienų teleskopais darytose šio spiečio fotografijose matyti dar dvigubai daugiau narių. Nuo vieno spiečiaus iki kito šviesa keliauja 13 metų. Detaliais šio spiečiaus žvaigždžių tyrimais nustatyta, kad M 67 – vienas iš seniesių mūsų Galaktikos padrikųjų spiečių. Už jį senesnis tik Cefėjo NGC 188.
Sujungę Dvynių Kastorą ir Poluksą linija ir ją pratęsę dar dukart tiek, pataikysime į Vėžio dzetą – įdomią daugianarę žvaigždę. Pro teleskopą čia matyti dvi arti viena kitos 5,6 ir 5,9 ryškio gelsvos žvaigždės. Pirmąkart šią žvaigždžių porą išskyrė T. Majeris 1656 m. 1781 m. V. Heršelis per 6 lanko sekundes nuo tos poros pastebėjo trečią 7 ryškio žvaigždutę.
Dvi šviesesnios F8 ir G0 spektrinės klasės Cnc komponentės viena kitą apskrieja per 60 metų. 1960 m. regimasis nuotolis tarp šios poros komponenčių buvo didžiausias. Dabar žvaigždės dangaus skliaute artėja viena prie kitos ir 1990 m. tarp jų bus likę vos puse lanko sekundės.
Turintiems nedidelius teleskopus pravartu susirasti ir stebėti kintamąsias žvaigždes X ir RS Cnc, kurios pulsuoja 170 ir 120 dienų periodais. Pirmosios spindesys kinta nuo 5,9 iki 7,3, kitos – nuo 5,5 iki 7,0 ryškio.
Saulė į Vėžio žvaigždyną atkeliauja liepai baigiantis ir užtrunka jame maždaug iki rugpjūčio 10 d.
Liūtas ir Mažasis Liūtas
Ankstyvą pavasarį po zenite kybančiais Didžiaisiais Grįžulo Ratais dangumi išdidžiai žengia galingas Liūtas. Tas pats neįveikiamas žvėris, kuris, pgal graikų mitologiją, nukrito į Žemę iš Mėnulio ir sietėjo po visą šalį. Jokia strėlė nei tvirčiausia nei tvirčiausia ietis negalėjo pramušti jam kailio. Tačiau atėjo diena, kai nuožmųjį Liūtą plikomis rankomis pasmaugė Elados stipruolis Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnus Heraklis.
Šviesiausia Liūto žvaigždyno žvaigždė – žydrai baltas Regulas. Skriedamas 84 šviesmečių nuotoliu nuo Saulės, Regulas yra dvidešimtas iš šviesiausių dangaus žvaigždžių. Tai rodo įspūdingus šios žvaigždės matmanis bei spinduliavimo galią. Atsidūręs Saulės vietoje, Regulas atrodytų trigubai už ją didesnis. Tačiau mums nedaug džiaugsmo būtų. Regulas ne tik didesnis, bet ir daugiau nei dvigubai karštesnis už Saulę. Jis spinduliuoja kaip 150 saulių iš karto. Mūsų Saulės iš iš 84 šviesmečių atstumo plika akimi iš vis nebūtų matyti.
Liūtas – 5 – asis Zodiako žvaigždynas. Jame Saulė būna iki rugsėjo vidurio. Saulės kelias – ekliptika eina pro pat Regulą. Vadinasi, kartą per metus Saulė užstoja Regulą. Pasitaiko, kad Regulą, taip pat kitas aplink esančias Liūto žvaigždes užstoja ir planetos, o ką jau kalbėti apie Mėnulį. Tokios okultacijos yra puiki proga planetų skersmenims, jų atmosferų parametrams matuoti, Mėnulio bei planetų judėjimo skaičiavimams patikslinti.
Liūtas – 12 – as pagal dydį iš visų 88 žvaigždynų. Jis yra gana toli nuo Paukščių Tako, jame nematyti nei įspūdingų žvaigždžių spiečių, nei kosminių miglynų. Užtat čia atsiveria beribiai kosmoso toliai, išnyra agusybė galaktikų. Tačiau su savo darbo ar nedidukais mokykliniais teleskopais jų nepasieksi. Megėjiškomis priemonėmis Liūto žvaigždyne galima stebėti tik keletą įdomių žvaigždžių.
Žiūrint pro stiprius žiūronus, į šiaurės vakarus nuo regulo išnyra 8 ryškio gelsva žvaigždutė. Pro didesnį teleskopą čia galima pamatyti ir trečią – 13 ryškio baltą žvaigždutę. Visos trys žvaigždės drauge keliauja erdvėje, sudarydamos trinarę sistemą.
Antroji pagal šviesumą Liūto žvaigždyne yra Denebola, simbolizuojanti Liūto uodegą. Tai balta antro ryškio žvaigždė, esanti beveik dvigubai toliau už Regulą.
Trečioji Liūto žvaigždė – oranžinė Algeba yra graži fizinė dvinarė, išskiriama pro nedidelius teleskopus. Jos dvinariškumą 1782 m. išaiškino V. Heršelis. 2,6 ryškio oranžinė ir 3,8 ryškio geltona žvaigždės skrieja poroje, kurios apsisukimo periodas – 620 metų. Dangaus skliaute dabar jas skiria 4,3 lanko sekundės.
Turint didesnį teleskopą, Liūto žvaigždyne pravartu paieškoti bent jau šviesiausių galaktikų. Pirmiausia tai spiralinės žvaigždžių sistemos M 65 ir M 66, 9,3 ir 8,4 ryškio migloti objektai. Iki jų maždaug 9 – 10 milijonų šviesmečių. Aplink jas yra daug blyškesnių galaktikų. Galimas daiktas, M 65 ir M 66 yra šviesiausi galaktikų spiečiaus nariai.
Mažojo Liūto žvaigždyno pavadinimą 1691 m. sugalvojo J. Hevelijus, dangaus plotą aplink Didįjį Lokį ir Liūtą paskyręs plėšriems žvėrims. Mažasis Liūtas – 64 – tas pagal dydį žvaigždynas, kurio šviesiausios žvaigždės yra vos 4 – 5 ryškio. Šiame žvaigždyne, panašiai kaip Liūte, Berenikės Garbanose ar Skalikuose, pro didelius teleskopus matyti devynios galybės svetimų galaktikų.
Mergelė
Žvelgdaminuo Didžiųjų Grįžulo Ratų ienos Jaučiaganio Arktūro link, lanką tęskime dar antrą tiek. Pataikysime į žydrai baltą pirmojo ryškio žvaigždę Spiką – Mergelės žvaigždyno alfą. Iki jos ne mažiau kaip 150 šviesmečių. Spikos skersmenyje eilute tilptų 7 mūsų Saulės. Spika 15 kartų masyvesnė už Saulę. Jos fotosfera įkaitusi iki 23000 laipsnių. Ši žvaigždė spindulingesnė už Saulę net 750 kartų. Regimasis Spikos ryškis nėra pastovus. Jis kinta nuo 1,21 iki 1,31 ryškio. To kitimo kaltininkė yra Spikos palydovė, apskriejanti Spiką per 4 paras. Būdama labai arti, ji maudosi žydrosios Spikos spinduliuose, ir jos negalima išskirti net pro galingiausius telekopus.
Spika – lotyniškas žvaigždės pavadinimas, reiškiantis varpą. Mergelės žvaigždynas, į kurį Saulė ateina rugsėjo viduryje, visose tautose simbolizavo gausumą ir dosnumą. Juk rugdėjis – derliaus ėmimo metas. Senuose žvaigždėlapiuose Mergelė vaizduojama su javų pėdu rankose. Mergelės žvaigždyne dabar yra rudens lygiadienio taškas. Rugsėjo 23 – ioji diena, laikoma astronominio rudens pradžia.
Mergelė – antras pagal dydį žvaigždynas. Didesnį dangaus plotą užima tik ilgas Hidros žvaigždynas, vingiuojantis į pietus nuo Vėžio, Liūto ir Mergelės.
Įdomiausių Mergelės žvaigždyno objektų – galaktikų megėjiškomis priemonėmis stebėti neįmanoma. Gausybė svetimų galaktikų čia susibūrusios į didžiulį galaktikų spiečių, prasidedantį 15 milijonų šviesmečių nuo mūsų. Tai artimiausias galaktikų spiečius, kuris , kaip manoma, yra centras dar didesnės galaktikų sistemos – superspiečiaus, iš viso jungiančio 10000 galaktikų. Manoma, kad jos skersmuo yra apie 130 milijonų šviesmečių. Mūsų Paukščių Tako galaktika irgi priklauso šiai supersistemai ir skrieja aplink jos centrą 500 km/s greičiu.
Šviesiausi šio spiečiaus nariai yra 9 – 10 ryškio galaktikos M 49, M 61, M 104, M 84, M 58, M 60. M 104 yra nepaprastai įspūdingas 8,7 ryškio objektas – šonu į mus pasisukusi spiralinė galaktika, panaši į plačiabryles meksikiečių skrybėles, ir todėl visame pasaulyje vadinama Somberu. Pro 20 – 25 cm skersmens teleskopą galima įžiūrėti tamsią tarpžvaigždinių ūkų juostą, nusidriekusią išilgai M 104 disko.
Galaktika M 87, kurią įgudęs stebėtoja gali įžiūrėti ir pro 10 didinančius žiūronus, yra viena iš didžiausių žinomų galaktikų. Ji daugiau kaip 100 kartų masyvesnė už mūsų Galaktiką. M 87 apsiautę 100 -ai kamuolinių spiečių. Jis yra stiprus radijo bangų ir rentgeno spindulių šaltinis. M 87 tolsta nuo mūsų beveik 1500 km/ s greičiu.
Tačiau dižiausia M 87 keistenybė yra neįprasti švytinčios medžiagos pliūpsniai, tiksliau ištisa jų serija.
1978 m. JAV, Kanados ir Anglijos astronomai M 87 centre aptiko didžiulę madžiagos sankaupą : 300 šviesmečių skersmens tūryje telpa net 5 milijardai saulių. Kaip tik iš šio branduolio į visas puses vilnija galingi radijo bangų ir rentgeno spindulių srautai. Galimas daiktas, kad šios galaktikos branduolyje yra masyvi juodoji skylė.
Mergelės žvaigždyne slypi dar vienas unikalus objektas – artimiausias ir šviesiausias kvazaras. Kembridžo astronomų sudarytame taškinių radijo bangų šaltinių kataloge jis žymimas numeriu 3C 273.
Kvazarai buvo atrasti prieš 20 metų. Dabar žinoma apie 1500 kvazarų. Tai tolimiausi ir greičiausi žinomi Visatos objektai. Visi blyškesni nei 23 ryškio objektai yra kvazarai. Žinomų kvazarų raudonieji poslinkiai siekia nuo 0,04 iki 3,78. Taigi patys tolimiausi aptiktieji kvazarai skrieja net 270000 km/s greičiu.
Svarstyklės
Iš 88 žvaigždynų 15 pavadinti žmonių – daugiausia graikų ir romėnų mitologinių herojų bei jų pagalbininkų vardais. 25 figūros danguje vadinamos įvairių sausumos, 8 – vandens gyvūnų bendriniais vardais, 9 – paukščių. Du žvaigždynai turi geografinius pavadinimus – Eridanas ir Stalkalnis. Kiti 29 žvaigždynai simbolizuoja negyvus daiktus.
Svarstyklės – vienintelis negyvo daikto pavadinimą turintis Zodiako žvaigždynas. Jis įsiterpęs tarp galaktikomis nusėto Mergelės žvaigždyno ir Skorpiono, kuris projektuojasi Paukščių Tako margumyne. Trys ryškiausios Svarstyklių žvaigždės sudaro trikampį, nuo kurių kampų nusvirusios lėkštutės. Svarstyklės balansuoja mūsų danguje birželio liepos vakarais. Pagal egiptiečių mitologiją, jomis dievai sverdavę mirusiųjų širdis ir pagal svorį nuspręsdavę, į kurią – šviesos ar tamsos – pomirtinę karalystę juos pasiųsti. Senovės graikai čia įžiūrėjo teisingumo deivės Astrėjos atributą.
Senovėje Svarstyklių žvaigždyno žvaigždes alfa ir beta Lib arabai vadindavo Zubenelgenubu ir Zubeneschamaliu. Lietuviškai tai šiaurinė ir pietinė Skorpiono žnyplės. Kaip atskiras žvaigždynas Svarstyklės atsirado vėliau, matyt, norint įmantriau pažymėti vienodą dienos ir nakties trukmę : prieš 2 tūkstančius metų čia buvo rudens lygiadienio taškas. Dėl procesijos dabar jis persikėlė į kaimyninį Mergelės žvaigždyną, tačiau pagal seną nusistovėjusią trdiciją ir toliau tebežymimas Svarstyklės ženklu. Per Svarstyklių žvaigždyną Saulė keliauja lapkričio mėnesį.
Svarstyklių alfa, esanti prie pat ekliptikos, yra plati žvaigždžių pora. Ypač gražiai ši pora atrodo pro žiūronus. Iki šios žvaigždės apie 80 šviesmečių.
Skorpionas
Du Zodiako žvaigždynai – Skorpionas ir Šaulys yra labiausiai nutolę nuo dangaus šiaurės poliaus, ir mūsų padangėje pasirodo tik šiaurinės šių žvaigždynų dalys. Liepos vakarais virš pietų horizonto išnyra trikampė Skorpiono galva, tirštame atmosferos patale suvirpa Skorpiono širdis – Rausvas Antaris. Pietinė Skorpiono žvaigždyno dalis, kuri projektuojasi pačioje Paukščių Tako tirštumoje, matoma tik pietiniuose rajonuose. Skorpiono žvaigždyne daug šviesių žvaigždžių : be Antario, čia yra dar penkios antrojo ir aštuonios trečiojo ryškio žvaigždės. Žvaigždyne gausu įspūdingų kamuolinių ir padrikųjų spiečių.
Antaris – Arėjo, senovės graikų karo dievo priešininkas. Skorpiono alfa ir Marso planeta danguje iš tikrųjų labai panašios rausvu spindesiu; ši spalva senivėje simbolizavo karus ir kitokias nelaimes. Šviesiausių dangaus žvaigždžių sąraše Antaris – 16 – as. Tai raudona M1 spektrinės klasės supermilžinė, 15,5 karto masyvesnė už Saulę ir tokia didelė, kad, atsidūrusi Saulės vietoje, užimtą visą vietą iki Marso planetos orbitos. Tik 900 saulių galėtų sukurti tokį spindulių srautą, kokį iš 173 šviesmečio nuotolio mums siunčia Antaris. Kaip ir dauguma supermilžinių, Antaris pulsuoja ne visai taisyklingu kelerių metų periodu. Pulsuojant kinta šios supermilžinės žvaigždės tūris ir regimasis ryškis. Antaris erdvėje skrieja ne vienas : žiūrint pro teleskopą, matyti, kad per 3 lanko sekundes nuo Antario išnyra žydra jo palydovė, 6 ryškio B4 spektrinės klasės žvaigždė, taip pat keliolika kartų spindulingesnė už Saulę.
Pavadinimus turi dar kelios Skorpiono žvaigždės. Tai Šaula, Sargasas ir Girtabas, simbolizuojančios Skorpiono uodegą, bei Dskuba, esanti Skorpiono galvoje.
Jei Skorpionas pakiltų aukščiau virš horizonto, jo galvoje plika akimi būtų galima įžiūrėti patį artimiausią kamuolinį žvaigždžių spiečių. Tai 6 ryškio, 14 lanko minučių skersmens dėmelė per 1 laipsnį į vakarus nuo Antario, kataloguose žymima M 4 arba NGC 6121. Esant itin geram orui, mokykliniu 10 cm skersmens teleskopu galima pamatyti šio spiečiaus pakraščiuose išnyrant atskiras žvaigždes. Šiame spiečiuje susibūrusių žvaigždučių šviesa iki mūsų keliauja 5800 metų.
Virš užsirietusios Skorpiono uodegos yra du gražūs padrikieji spiečiai – M 6 ir M 7. Pirmasis, maždaug 80 žvaigždžių sambūris, pasklidęs 20 šviesmečių skersmens sferoje, yra per 1800 šviesmečių nuo mūsų. Antrasis, kiek mažesnis, yra trigubai arčiau nagu M 6.
Keletą kartų Skorpiono žvaigždyne užregistruotos novos. Viena iš jų, sužibusi 134 m. pr. m. e., paskatino Hiparchą sudaryti pirmąjį Europoje žvaigždžių katalogą. Kita ryški dangaus viešnis 393 m. spindėjo ištisus 4 mėnesius.
Šaulys
Skorpionas – piktas, tačiau bailus padaras. Kerštingosios medžioklės deivės Dianos paliepimu jis mirtinai įkando Orionui, tačiau, už nuopelnus atsidūręs danguje, labiausiai bijo susitikti šaunųjį medžiotoją ir pasirodo tik vidurvasary, kai Oriono nematyti. Žvelgdamas atkeliaujančios Saulės link išilgai ekliptikos, Skorpionas nejaučia, kad priešas visai čia pat. Tai – Šaulys, nutaikęs į Skorpioną lanką su strėlėmis.
Dangaus vietoje, kur susieina Gyvatnešio, Skorpiono ir Šaulio žvaigždynai, Paukščių Takas yra plačiausias. Būtent čia, per 30000 šviesmečių nuo Saulės, turėtų būti mūsų Galaktikos branduolys – didžiulė milijardų žvaigždžiųsankaupa, savo milžiniška trauka priverčianti skrieti aplinkui tolimesnes disko žvaigždes, kosminius debesis, gigantiškus kamuolinius spiečius. Jei ne tiršti kosminių dujų ir dulkių debesys, nepermatoma uždanga dengiantys Galaktikos branduolį, jis tviksėtų kaip visas tūkstantis Mėnulio pilnačių ir vasaros vidurnaktį ant Žemės kristų ryškūs šešėliai. Deja, mūsų žvilgsnis Galaktikos centro kryptimi tik kur ne kur, pro kosminių debesų properšas, prasiskverbia toliau kaip 10000 šviesmečių.
1948 m. Krymo oservatorijos astronomai gavo pirmąją mūsų Galktikos branduolio nuotrauką nematomais infraraudonaisiais spinduliais. Netrukus jo aplinka imta tirti radijo bangomis. Išaiškinta, kad Galaktikos branduolys tebėra aktyvus; iš jo kasmet išteka tiek dujų, kad iš jų susidarytų bent viena dvi saulės. Kadangi Galaktikos amžius ne trumpesnis kaip 15 milijardų metų, iš branduolio yra ištekėjusi ne mažesnė kaip aštuntoji dalis dabartinės jos masės.
Vakarinėje žvaigždyno dalyje, pačioje Paukščių Tako tirštumoje, yra keletas tikrai unikalių objektų – švytinčių difuzinių ūkų. Stebint mokykliniais teleskopais, ties Šaulio, Skydo ir Gyvatės žvaigždynų riba galima susirasti ūką M 17, kitaip vadinamą Omega arba Pasaga. Milžinišką kosminį debesį sužadina ir švytėti priverčia netoliese esančios didelio, apie 30 žvaigždžių spiečiaus šviesa. Kiti du nepaprastai įspūdingi ūkai – M 20 ir M 8 – pasklidę abipus ekliptikos, kiek į vakarus. Mėnulio pilnaties dydžio M 20 tamsiais dulkių intarpais padalytas į tris šviesias dalis ir dėl to pramintas Trigubu. Spalvotuose, dideliais teleskopais fotografuotose nuotraukose šis ūkas atrodo rausvas. Tai vienas iš Galaktikos inkubatorių, kuriame mūsų akivaizdoje formuojasi naujos žvaigždės, o gal ir planetų šeimos. Šviesa nuo Trigubo ūko iki mūsų keliauja net 35 amžius.
Vos per du laipsnius į pietus nuo M 20 yra Lagūnos ūkas M 8. Didžiulis švytinčių dujų debesis matomas bet kokiu stebėjimo prietaisu. Panašios išvaizdoa ūkų beveik nėra visame danguje, išskyrus nebent Orioną. Lagūna šviečia dėl čia pat esančio žvaigždžių spiečiaus NGC 6530. Pietų kraštuose, kur Šaulio žvaigždynas pakyla daug aukščiau virš horizonto, Lgūna ir NGC 6530 matyti plika akimi ir atrodo kaip vientisas objektas. Pro stambesnį teleskopą čia matomos ir ir tamsios aklavietės – kosminių dulkių sankaupos. M 8 nutolęs nuo Saulės per 4500 šviesmečių.
M 21, M 23, M 24 ir M 25 – padrikieji žvaigždžių spiečiai. M 24, esantis esantis per du laipsnius į šiaurės rytus, yra nedidelis koncentruotas maždaug 50 žvaigždžių sambūris. Jis spindi kaip 4,6 ryškio žvaigždė. M 23 spiečiuje yra apie 120 žvaigždžių; jis užima dangaus skliaute 25 minučių skersmens plotą. Kadangi jis nutolęs per 2000 šviesmečių, atrodo gerokai blyškesnis už M 24. Geriausiai šie spiečiai matyti pro 15 – 20 cm teleskopą.
Saulė Šaulio žvaigždyne ateina gruodžiui baigiantis. Tada būna pati trumpiausia diena ir prasideda astronominė žiema.
Ožiaragis
Prieš 2000 metų Žiemos taškas buvo kaimyniniame Ožiaragio žvaigždyne. Užtat kiniečiai jį vadino Pietiniais Saulės Vartais. Graikai, manydami, kad pro tuos pačius vartus iškeliauja mirusiųjų sielos, Ožiaragio žvaigždes vadino Dievų Vartais.
Pagal seną graikų legendą – tai miškų ir girių dievas Panas. Švelniai grodamas fleita, jis šoko ant jūros kranto, kai staiga jį užpuolė ugnimi alsuojantis siaubūnas. Gelbėdamasis nuo jo, Panas šoko į vandenį. Čia jo liemuo virto žuvies uodega, o priekinė kūno dalis – ožiu. Tokį jį Dzeusas ir paėmė į dangų.
Ožiaragis – 40 – as pagal dydį žvaigždynas, skurdžiausias iš 12 – os Zodiako žvaigždynų. Jame yra tik dvi šviesesnės negu ketvirtojo ryškio žvaigždės : belta ir delta. Žvaigždynas geriausiai matomas rugpjūčio – rugsėjo vakarais. Jį langviausia surasti, leidžiantis žemyn nuo Gulbės Denebo, paliekant vakaruose Erelio Altayrą. Šešių šviesiausių Ožiaragio žvaigždžių figūra primena išskleistą trikampę skarelę arba reaktyvinio lėktuvo sparnus.
Alfa Cap, kurią arabai vadino Al Giedi, plika akimi matoma žvaigždžoų pora : 3,8 ir 4,5 ryškio geltonas G5 ir G8 spektrinės klasės žvaigždes čia skiria 6 lanko minučių tarpas. Abi žvaigždės erdvėje skrieja skirtingais keliais ir yra nevienodai nutolusios nuo Saulės.
Beta Cap, esanti per du laipsnius į pietus ir šiek tiek į rytus nuo alfa Cap, taip pat yra plati optinė pora. 2,5 ryškio geltona ir 6 ryškio žydra žvaigždės čia spindi per 3 lanko minutes viena nuo kitos. Pora gražiai atrodo pro žiūronus. Pagrindinės komponentės spektras rodo, kad ji turi net du labai arti jos skriejančius palydovus. Iki šio žvaigždžių trio – apie 130 šviesmečių.
Netoli Ožiaragio šnervių yra kamuolinis žvaigždžių spiečius M 30. Jis matomas pro nedidelį teleskopą. Dauguma jį sudarančių žvaigždžių yra vos 12 ryškio. Spiečius yra nuo mūsų per 40000 šviesmečių. Sprendžiant iš linijų poslinkio spiečiaus spektre, šis atsumas per sekundę sumažėja apie 100 km.
Vandenis
I vienuoliktą Zodiako žvaigždyna – Vandenį Saulė ateina vasario antroje pusėje. Pas mus žvaigždynas geriausiai matomas spalio – lapkričio vakarais; tada jis būna aukščiausiai pietuose. Pagal plotą danguje jis dešimtas iš visų 88 žvaigždynų. Dauguma jo žvaigždžių vos penktojo ryškio. Senovės stebėtojai čia įsivaizdavo žmogų, pilantį iš ąsočio vandenį. Ir ne be pagrindo. Čia atėjus Saulei, senovės Babilone prasidėdavo tropinių liūčių sezonas. Garikų legenda pasakoja apie sumanų Deukalioną, kuris, laiku pasistatęs laivą, kartu su žmona išsigelbėjo nuo Dzeuso pasiųsto pasaulinio tvano ir vėl pratęsė žmonių giminę.
Šviesiausias Vandenio žvaigždes alfa ir beta Aqr senovės arabai pavadino Sadal melika ir Sadal suudu. Matyt, šios abi žvaigždės praeityje turėjo didelę astronominę reikšmę. Astronomus stebina kitas dalykas – nepaprastas žvaigždžių panašumas. Abi jos yra trčiojo ryškio geltonos supermilžinės, skriejančios erdvėje vienodais greičiais. Abi nutolusios nuo Saulės per 1000 šviesmečių. Galimas daiktas, tai yra kokio iširusio sambūrio narės.
Turint žiūronus ar nedidelį teleskopą, Vandenio žvaigždyne pravartu susirasti 107 Aqr, planetinį ūką NGC 7293 bei kamuolinį spiečių M2 ( NGC 7089 ).
Panaši yra į 107 Aqr ir 94 Aqr. Pro nedidelį teleskopą čia matyti dvi – 5,3 ir 7,5 ryškio – baltos žvaigždės. 107 Aqr sudaryta iš 5,8 ryškio A5 ir 7 ryškio F2 spektrinės klasės žvaigždžių, kurias dangaus skliaute skiria 6,5 lanko sekundės.
Ties Vandenio nugara pro 8 – 10 kartų didinančius žiūronus galima įžiūrėti miglotą šviesulį – kamuolinį spiečių M 2. Apskaičiuota, kad 150 šviesmečių sferoje čia susibūrę daugiau žvaigždžių negu Heraklio spiečiuje M 13. Tiktai dėl didžiulio nuotolio ( 50000 šviesmečių ) M 2 atrodo blyškesnis.
Įdomiausias Vandenio žvaigždyno objektas yra planetinis ūkas NGC 7293. Tai didžiausias, šviesiausias ir artimiausias iš visų žinomų planetinių ūkų, pramintas Sraigės ūku. Jis užima dangaus skliaute plotą, lygų pusei Mėnulio pilnaties, ir, esant geram orui, puikiai matomas pro mokyklinį telekopą. Tai milžiniškas 300000 astrnominių vienetų skersmens dujų burbulas, kurio centre spindi nepaprastai karšta, net 130 laipsnių temperatūros žvaigždė. Iki Sraigės ūko maždaug 500 šviesmečių.
Kitas teleskopais prieinamas planetinis ūkas Vandenio žvaigždyne yra NGC 7009, dar vadinamas Saturno ūku. 12 ryškio centrinę žvaigždę čia supa maždaug pusės šviesmečio skersmens dujų burbulas, turintis du simetriškus kyšulius, primenančius Saturno žiedą.
Žuvys
Žuvys – 12 -as, paskutinis Zodiako žvaigždynas, toks pat neišvaizdus kaip ir Ožiaragis. Kartu su Ožiaragiu ir Vandeniu Žuvys simbolizuoja dangaus jūrą, per kurią plaukdama Saulė atsiunčia gausias liūtis. Vienintelis žvaigždyno pranašumas – pavasario lygiadienio taškas, kuriame Saulė būna Apie kovo 21 dieną. Tada visoje Žemėje, išskyrus poliarines sritis, dienos ir nakties trukmė būna vienoda. Šiaurės pusrutulyje prasideda astronominis pavasaris, o pietų – ruduo. Šis taškas danguje nepažymėtas jokia ryškesne žvaigžde. Jo apytikrę vietą galima susirasti pagal žvaigždėlapį.
Žuvų žvaigždyne nėra žvaigždžių, šviesenių kaip trečiojo ryškio. Vienintelė įsimenantį figūra – neryškus pankiakampis tiesiai po Pegaso kvadratu. V pavidalo Žuvų uodega nutįsusi tarp Andromedos, Avino ir Banginio žvaigždynų. Pavadinimą turi tik viena žvaigždė Alriša. Alriša arabų kalba reiškia virvutė, dirželį. Pagal grikų legendą ji jungia grožio deivę Afroditę ir jos mylimąjį Adonį, pasivertusius žuvimi.
Alriša – įdomi daugianarė žvaigždė. Pro didesnį teleskopą čia matyti glaudi A2 spektrinės klasės baltų žvaigždžių pora. Šios žvaigždės, nutolusios nuo Saulės maždaug 130 šviesmečių, bendrą masės centrą apskrieja per 720 metų. Detalūs spektriniai parodė, kad abi alfa Psc komponentės yra spektroskopinės dvinarės.

Saulės kalendorius
Kalendorių sudarymo pirmenybės laurai tenka Egiptui. Beveik visų dabartinės Europos Saulės kalendorių prototipų galima laikyti senovės Egipto kalendorių, sudarytą, pagal kai kuriuos duomenis, IV tūkstantmetyje prieš mūsų erą.
Metų pradžia pagal šį kalendorių yra laikoma diena, kada pati ryškiausia dangaus žvaigždė Sirijus pirmą kartą pasirodo prieš saulėtekį po dviejų mėnesių nematomumo periodo ( apytiksliai 70 parų ). Egiptiečiai astronomai taip pat pastebėjo, kad Nilas išsilieja beveik tuo pačiu metu, kai pasirodo Sirijus, o savo ruožu šie abu reiškiniai sutampa su vasaros saulėgrąža.
Kadangi beveik visi Egipto gyventojai buvo susitelkę Nilo slėnyje, o nuo šios “šventos” upės išsiliejimo labai priklausė ūkinė veikla, Saulės kalendorius čia įgijo gyvybiška reikšmę. Senovės Egipto astronomai ir valstybės veikėjai metų pradžią nutarė laikyti potvinio sezono pirmo mėnesio pirmą dieną, o metų trukmę nustatė 365 parų.
Egiptiečių kalendoriniai metai buvo suskirstyti į 12 mėnesių po 30 dienų kiekvienas. Pirmas egiptiečių kalendorinių metų mėnuo buvo vadinamas totu, o tolesni faofiu, ačiu, chojaku, tibiu, mechiru, famenotu, farmučiu, pachonu, painiu, epifiu, mesoriu. Po to ėjo penkios pridėtinės paros. Tai buvo darnus skaičiavimas ir išvengė daugelio Mėnulio kalendoriaus trūkumų. Kadangi saulinės paros trukmė yra 365,2422, arba 365 paros 5 h 46 s. Dėl šios priežasties kasmet egiptiečių kalendorinių metų pradžia atsilikdavo nuo atogrąžinių metų pradžios apytiksliai ¼ paros, o per ketverius metus – viena para. Dėl to vėliau egiptiečių kalendorių imta vadinti klaidžiojančiu.

Įžymus Romos karvedys, rašytojas, vyriausiasis žinys, valstybinis veikėjas Julijus Cezaris ( 102 – 44 m. pr. m. e. ), būdamas Egipte, išstudijavo egiptiečių Saulės kalendorių ir Aleksandrijos astronomų siūlomas kalendorių reformas, padarė išvadą, kad reikia pakeisti sudėtinga ir painų romėnų Mėnulio ir Saulės kalendorių nauju Saulės kalendoriumi. Šiam tikslui pakvietė į Romą Aleksandrijos astronomą ir matematiką Sozigeną ir jo padedamas perdirbo, o 46 pr. m. e. įteisino garsiąją kalendoriaus reformą.
Naujajame kalendoriuje metai turi 365,25 paros, jie net truputį ilgesni už Sirijaus bei atogrąžinius metus. Kas ketverius naujojo kalendoriaus metus treji metai skaičiuojami iš 365 parų, o vieneri (kelemieji) – iš 366 parų.
Metų pradžia imta laikyti sausio,pirmąją. Cezoriui teko pailginti ankstesniuosius metus iki 455 parų vietoj 355, kad romėnų metai prasidėtų sausio mėnesiu.
Kalendoriniai metai buvo 0,0078 paros ( 11 min. 23,9 s ) ilgesni už atogrąžinius, lygius 365, 242196 vidutinės saulės paros, ir tai buvo esminis Julijaus kalendoriaus trūkumas. Per 128 metus susidarė apytiksliai vienos paros skirtumas.
IV m. e. a. dar nekilo klausimas dėl vieningos kriksčioniškosios eros įvedimo. Įvairiuose Romos tautose buvo paplitę keletas erų. Seniausia buvo Bizantijos era “nuo pasaulio sukurimo”. Šios eros pradžia laikoma nuo 5508 m. rugsėjo 1 d. pr. m. e.; Palestinoje žydai eros “nuo pasaulio sukūrimo” pradžia laikoma 3761m. spalio 7 d. pr. m. e.; Graikijoje buvo plačiai paplitusi “olimpiadų era”, skaičiuojama nuo 776 m. liepos 1 d. pr. m. e.; Babilone – “Nabuchodonosaro era” – 747m. vasario 26 d. pr. m. e.; Romos imperijos centre – era nuo “Romos miesto įkurimo” – 753 m. balandžio 21 d. pr. m. e.; Armėnijoje metus pradėta skaičiuoti nuo 552 m. liepos 11 d. pr. m. e. pagal žydų metų skaičiavimą. Romos imperijos centre buvo labiausiai paplitusi era nuo imperatoriaus Diokletiano atėjimo į valdžią dienos, 284 m. rugpjūčio 29 d.

Vienu metu egzistuojančios skirtingos eros ir kalendorinės sistemos sunkino šalies valdymą. Būtinai reikėjo įvesti vieną erą. Vakarų Europos tautose tuo laiku vyravo krikščionių religija, todėl ir naujos eros pradžią nuspręsta sieti su Kristaus gimimu. Pradėta skaičiuoti nuo velykų.
Buvo nustatyta, jog tiek paprastaisiais, tiek ir keliamaisiais metais tos pačios savaitės ir mėnesio dienos sutampa kas 28 metus. Kitaip sakant, kas 28 metai mėnesių dienos būtinai būna tomis pačiomis savaitės dienos.
Šį besikartojantį 28 metų periodą nuspręsta vadinti sauliniu ciklu arba “Saulės ratu”. Rusijoje 988m., kai kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavovičius atsižadėjo stabmeldystės ir priėmė krikščionybę, buvo įvesta Bizantijos era. Šio eros pradžia nuo mitinio Jėzaus Kristaus gimimo datos skiriasi 5508 metais. Tiktai 7208m. pagal šį skaičiavimą Petro I įsakymu buvo įvesta era nuo “Kristaus gimimo” ir 7208m. nuo “pasaulio sukūrimo” buvo pakeisti į 1700 m. nuo “Kristaus gimimo”.
Perėjus į erą “nuo Kristaus gimimo”, buvo nutarta metų pradžią laikyti ne rugsėjo 1 d., kaip buvo priimta Bizantijos eros “nuo pasaulio sukūrimo” kalendoriuose, o sausio 1 d., ir metų pabaigą iš rugpjūčio 31 d. perkelti 31 d. Norint naująjį rusų kalendorių suderinti su kitų šalių kalendoriais, kuriuose jau buvo naudojamas nuo “Kristaus gimimo” eros Julijaus kalendorius, teko paskutiniuosius 7207 nuo “pasaulio sukšrimo” eros metus prailginti keturiais mėnesiais, t. y. vietoj 365 dienų juose “tilpo” 487 dienos.
Dar daugelį amžių Vakarų pasaulis naudojosi Julijaus kalendoriumi, nors jį reikėjo reformuoti. Svarbiausia buvo tai, kad pavasario lygiadienio kalendorinė data, t. y. kovo 21d., ėmė pastebimai nebeatitikti realaus lygiadienio. Šis skirtumas atsirado todėl, kad Sozigenas, sudarydamas kalendorių, neatsižveldė į Hiparcho atradimą ir nustatė kalendorinių metų trukmę 365,25 paros, t. y. truputį ingesnius negu atogrąžiniai metai (365,242196). XVI a. antroje pusėje susidarė beveik 10 parų skirtumas.
1581m. katalikų bažnyčios vadovo popiežiaus Grigaliaus XIII įsakymu buvo sudaryta spesiali komisija, kuri priėmė projektą, anksčiau parengtą Perudžios universiteto dėstytojo Luidžio Lilijo, ir 1582 m. vasario 24 d. popiežius Grigalius XIII išleido specialią bulę dėl naujo kalendoriaus įvedimo. Netikslumas buvo ištaisytas, ir dienų skaičiavimas pasistumėjo 10 parų į priekį. Pavasario lygiadienis vėl buvo kovo 21 d. Kad vėl neatsirastų paklaidų, buvo nutarta kas 400 metų sutrumpinti keliamuosius metus trejais metais, t. y. vietoj 100 keliamųjų metų įvesti 97, o o tuos amžiaus metus, kurių šimtmečių skaičius nesidalina iš keturių šimtų be liekanos, nelaikyti keliamaisiais metais. Todėl 1700, 1800, 1900 ir 2100 laikomi paprastais, o 1600, 2000, 2400 ir 2800 – keliamaisiais. Naująjį kalendorių pavadino Grigaliaus arba naujojio stiliaus kalendoriumi; Julijaus kalendorius dabar laikomas senojo stiliaus kalendoriumi.

Saulės – mėnulio kalendorius

Ką reiškia senovės kalendorius? Pradžioje žmonės laiką skaičiavo matomu Mėnulio judėjimu, tai yra naudojosi mėnulio metų kaita. Kada atsirado poreikis skirstyti metus pagal laiką, atsirado Saulės kalendorius, pagrįstas matomu saulės judėjimu. Toliau pradėta žiūrėti judėjimą abiejų šviesulių Saulės ir Mėnulio, ko pasekoje gavosi MĖNULIO-SAULĖS kalendorius. Apie tai liudija indoiraniškas kalendorius, esantis “Avestoje” ir “Vedose” (šventi raštai).
Įvairiuose vystymosi etapuose įvairioms tautoms reikėdavo tikslaus metų skaičiavimo. Todėl atsirado daug laiko skaičiavimo sistemų ir principų, kurios savo sudėtimi buvo artimos viena kitai, o kartais ir visai sutapdavo. Kodėl? Todėl kad visiems žemės gyventojams, nepriklausomai nuo jų gyvenamos vietos ar kalbos, kiekvieną rytą pateka ta pati saulė, naktį šviečia tas pats mėnulis ir visos žvaigždės po vienu dangaus skliautu.
Pradžioje laiką skaičiuodavo besikeičiančiomis matomomis mėnulio fazėmis, jo pagrindu atsirado Mėnulio kalendorius. Išstudijavę mėnulio paros judėjimą, senovės astronomai nustatė, kad mėnulio apsisukimo perijodas apie žemę yra 27,321 paros, o Mėnulio sugrįžimas dangaus skliautu į tą pačią vietą, Saulės atžvilgiu – 29,53059 paros-sinodinis mėnuo (iš lotynų kalbos Sinodos–susijungimas). Sinodinis mėnuo ir tapo pagrindu Mėnulio kalendoriui sudaryti, kuris vėliau peraugo į Saulės – Mėnulio kalendorių. Kadangi sinodinės dienos, savaitės, mėnesiai ir metai gali susidaryti tik iš pilnų skaičių, buvo sutarta mėnulio mėnesį skaityti ne dvidešimt devynias ir pusė dienos, o dvidešimt devynias arba trisdešimt dienų, priklausomai nuo Žemės ir Mėnulio kampo padėties Saulės atžvilgiu, keičiantis Mėnulio dalies matomumui. Pagal Avestos mokymą kiekviena mėnulio diena turi savo astrologinę interpretaciją ir energetinį atspalvį. Jos turi poveikį žmogaus psihologniam stoviui, ir į tai būtinai atsižvelgiama medicininėje astrologijoje. Mėnulio fazių ir Mėnulio padėties Zodiako ženkluose žinojimas turi reikšmės augalų sėjimui ir augimui, jis sėkmingai pragyveno amžius ir plačiai nuodojamas mūsų dienomis.
Lygiagrečiai su Mėnulio kalendoriumi, metų laiko skaičiavimui pasirodė ir Saulės kalendorius. Saulės metų ilgumas buvo lygus 365,25 parų. Toliau buvo nustatyta, kad ilgumas 76 Saulės (tropinių) metų ir 940 mėnulio (astronominių) mėnesių beveik sutampa
365,2422 * 76 = 27758,7 paros
29,5306 * 940 = 27758,4 paros
Šis atradimas padėjo sudaryti ciklišką Mėnulio–Saulės kalendorių su 76 tropinių metų periodu. Vystantis visuomenei, tarpvalstybiniams santykiams, prireikė vieningos istorijos skaičiavimo sistemos. Nuo kada pradėti skaičiuoti įvykius? Kokį reiškinį ar įvykį laikyti pradiniu metų skaičiavimu? Šis klausimas ir problema iškėlė daugybę metų skaičiavimo sistemų. Visose tautose plačiai išplito taip vadinamos eros (aera – pradinis skaičius), nustatančios karaliavimą tos ar kitos dinastijos: Egipte-faraonų dinastija, Kinijoje ir Japonijoje-imperatorių dinastija, vakarų Europoje-Romos imperatorių dinastija.
Bendras metų skaičiavimas yra vakaruose (Europoje ir Amerikoje), nuo Kristaus gimimo.
Skaičiuoti metus nuo Kristaus gimimo įvedė italų vienuolis Dionisas Mažasis, gyvenęs VI amžiuje pagal Kristų. Iki to laiko Dionisas Mažasis gyveno Deoklitiano eroje, pagal romiečių metų skaičiavimą. Kristaus gimimo dieną Dionisas padarė gruodžio dvidešimt penktą žiemos lygiadienio dieną, bet pradžią eros sausio mėnesio pirmą dieną. Palaipsniui naujas metų skaičiavimas išsiplėtė visose krikščioniškose šalyse. Pirmiausiai datos nuo Kristaus gimimo pasirodė bažnytiniuose dokumentuose, du amžiai po Dioniso mirties.
Astronomai po ilgų Saulės judėjimo stebėjimų apskaičiavo metų ilgumą:
365,24220 = 360+5+1/4-3/400. Šiame aritmetiniame skaičiavime atsispindi visa Saulės kalendoriaus statymo istorija. Trys šešiasdešimt dienų metuose senovės babiloniečių kalendorius, pasitarnavo aplinkos paskirtymui į 360 laipsnių pagrindu. Egiptiečių pridėtos penkios dienos patikslino metų ilgumą ir trečias pridėjimas ¼ paros Juliaus Cezario antikos epochoje. Egiptiečių astronomas Sozigenas tuo pasinaudojo sudarinėjant “Juliaus” kalendorių, kuriame kas ketvirti metai pridedama papildoma viena diena. Klaida 3/400 vedė prie kalendoriaus atsilikimo pagal Žemės sukimąsi apie Saulę, atsilikimas gaudavosi parai kas 128 metai. Tai pastebėjo krikščionių dvasininkai nustatinėdami šv.Velykų dieną. Klaidą ištaisė 1582 metais popiežius Grigorijaus Tryliktasis. Pasirodo keliamaisiais metais nereikėjo skaičiuoti tuos šimtmečius, kurie nesidalina iš keturių: pvz 1700, 1800, 1900, 2100 ir t. t. Šis Grigorijaus kalendorius duoda klaidą vienai parai tik per 3300 metų.
Saulės judėjimo tyrinėjimas tarp daugybės nejudančių žvaigždžių leido astronomams sustatyti dangaus žvaigždžių žemėlapį. Jame buvo pažymėtas Saulės metų kelias ir sustatytas žvaigždynų kalendorius. Taip pat buvo užfiksuotos datos, kada Saulė yra pagrindiniuose ekliptikos taškuose, prie kurių priskaitomi pavasario ir rudens lygiadieniai, kai taškai kerta dangaus pusiaują, pereinant iš vienos polusferos į kitą, o taip pat vasaros ir žiemos Saulės piko taškai, kurie yra toliausiai ir arčiausiai nuo Žemės.

Iš kalendoriaus istorijos

Kalendorius – ilgų laiko tarpų skaičiavimo sistema, kurios pagrindą sudaro matomų dangaus kūnų – Saulės, Mėnulio, Jupiterio – periodiškas judėjimas. Kalendorius lotyniškai – callendarium ir reiškia „skolų knygelę“ (senovės romėnai pirmosiomis mėnesio dienomis, kurios buvo vadinamos kalendomis privalėdavo mokėti skolas).
Anksčiau Lietuvoje naudotas Mėnulio kalendorius, o paplitus žemdirbystei palaipsniui įsigalėjo Saulės kalendorius. Jo pagrindą sudaro Saulės metų trukmė – 365 dienos. Šis kalendorius suskirstytas į 12 mėnesių, mėnesiai – į septynių dienų savaites. Kas penkeri metai prisideda viena diena.
XIII a. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje buvo pradėtas naudoti Julijaus kalendorius. Tada metai turėjo 13 (Mėnulio) mėnesių, vėliau perėjo prie 12 (Saulės) mėnesių.
Dabartinį kalendorių pagal Romos imperatoriaus Julijaus Cezario (102-44 m. pr. m. e.) pavedimą sudarė egiptiečių astronomas ir matematikas Sozigenas. Jis įsigaliojo nuo 46 metų sausio 1 d. prieš Kristaus gimimą. Tada metai turėjo 365,25 paros ir buvo šiek tiek ilgesni už Saulės metus. Tas likutis per 128 metus sudarydavo apie vienos paros skirtumą. Tai buvo trūkumas. Iš pradžių metai buvo skaičiuojami „nuo pasaulio sukūrimo“. Metų pradžia buvo laikomas kovo mėnuo, skirtas karo dievui Marsui. Kovo 1-oji kaip Naujųjų metų pradžia kai kuriose Vakarų Europos valstybėse buvo iki VIII a., Rusijoje – iki XV a., Anglijoje – iki 1752 m.
Sausio pirmąją kaip Naujųjų metų pradžią katalikiškoje Europoje pradėta švęsti tik 1691 m., popiežiui Inocentui išleidus XII bulę.
XVI a. pagal Julijaus kalendorių susidarė apie 10 parų skirtumas. Tada, 1582 m., siekiant sureguliuoti atsilikimą tarp skaičiuojamojo ir astronominio laiko, popiežiaus Grigaliaus pavedimu buvo įgyvendinta Julijaus kalendoriaus reforma, t. y. įvestas kalendorius, kur atogrąžiniai metai ilgesni už naujojo stiliaus tik 26 sekundėmis ir, skaičiuojant laiką pagal šį kalendorių, vienos paros skirtumas susidarys tik po 3280 metų. XVI a. tam, kad neatsirastų paklaidų, buvo nutarta, kad keliamaisiais metais bus laikomi tie, kurių skaičius dalijasi iš 4 (pvz., 1996, 2000, 2004 ir t. t.). Nuo tada pagal laiko skaičiavimą Julijaus kalendorius pradėtas vadinti „senojo stiliaus“, o Grigaliaus kalendorius – „naujojo stiliaus“.
1700-aisiais metais senasis kalendorius nuo naujojo buvo atsilikęs 10 dienų, 1800 m. – 11 d., 1900 m. – 12 d.
Naujojo stiliaus kalendorius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įvestas 1586 m. Nuo to laiko senasis kalendorius naujuoju buvo keičiamas kelis kartus, priklausomai nuo to, kieno valdžioje kraštas atsidurdavo.
1848 m. Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystėje“ rašoma: „Naująjį skaitlių (kalendorių) Grigalius XII, popiežiaus, darbo Žemaičių vyskupystė pirmą kartą priėmė 1582 m. ir pagal tą visas šventes šventino lig 5 d. rugpjūčio 1799 m. Bet tą metą, Povilui I, ciesoriui, norint, o Laurynui Litai, popiežiaus Pijaus VI pasiuntiniui, leidžiant, sugrįžo prie senojo metų skaitliaus. Dvylika metų nuleidus, tai yra 9 dienų šilų (rugsėjo). 1812 m. Prancūzų ciesorius Napoleonas, į mūsų žemę įžengęs, įsakė vėl turėtis naujojo metų skaitliaus. Napoleonui iš Lietuvos išsprukus, ciesorius Aleksandras I 2 d. kovo 1813 m. antru atveju senąjį žemaičiam įbruko.“
Po Spalio revoliucijos Rusijoje 1917 m. buvo pereita prie naujojo stiliaus kalendoriaus civiliniame gyvenime, nors Stačiatikių bažnyčia ligi šiol tebesilaiko senojo stiliaus metų skaičiavimo. Tuo galima paaiškinti ir skirtingas tapačių švenčių datas atitinkamai katalikiškuose ir pravoslaviškuose kraštuose.
Mėnesių skirstymas į 7 dienų savaites senovėje buvo pradėtas Rytuose (pas šumerus, babiloniečius, judėjus, kinus) ir yra paremta mėnulio fazėmis. Iš judėjų tokį skaičiavimą perėmė romėnai. Iš pradžių kiekviena savaitės diena buvo vadinama dangaus kūnų vardais: Mėnulio, Marso, Merkurijaus, Jupiterio, Veneros, Saturno, Saulės, o Lietuvoje dabar vadinamos pagal savaitės dienų eilę: pirmadienis, antradienis ir t. t.

[kas yra žvaigždė]: žvaigždės yra didelės masės ir didelio skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, susidarę iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesniųjų elementø priemaiša. žvaigždžių gelmėse vyksta branduolinės reakcijos. Jų metu vandenilis virsta heliu ir sunkesniais elementais. Reakcijų metu išsiskirianti energija palaiko žvaigždžių spinduliavimą. [žvaigždžių vidaus sandara]: Branduolinių reakcijų metu atsiradusi energija iš žvaigždžių gelmių skverbiasi į paviršių dviem būdais ¬ konvekcija ir spinduliavimu.Konvekcija yra įkaitusių medžiagų masių judėjimas į išorę, o vėsesnių masių slinkimas centro link. Energija sklindanti antruoju būdu, medžiagos atomai sugeria iš žvaigždės vidaus sklindančius elektromagnetinius spindulius, po to vėl juos išspinduliuoja. žvaigždžių paviršiaus temperatūra yra 1500-50000 K, o jų centrų – 10- 100 mln.K. [žvaigždžių spektrai]: žvaigždės spektras ¬ vaivorykštės pavidalo juostelė- gaunama spektrografu išsklaidžius jos skleidžiamą šviesą pagal bangų ilgį. Ištisiniame spektre matyti įvairių cheminių elementų absorbcijos linijos. Pagal paviršiaus temperatūrą žvaigždės skirstomos į O,B,A,F,G,K,M spektrines klases. Karščiausios yra O spektrinės klasės, vėsiausios- M spektrinės klasės žvaigždės. [žvaigždžių nuotoliai ir paralaksai]: žvaigždžių nuotoliams matuoti vartojami šie ilgio vienetai: šviesmetis(šm) ir parsekas(pc). šviesmetis tai kelias, kurį šviesa per metus nusklinda 300000 km/s greičiu. Parsekas tai nuotolis iš kurio žemės orbitos didysis pusašis matomas 1’’ kampu. [ryškiai]: žvaigždės absoliutiniu ryškiu M vadinamas jos regimasis ryškis, kurį ji turėtų ,jei būtų nuskriejusi nuo žemės 10 pc atstumu. Absoliutinis ryškis apibūdina žvaigždės spinduliavimo galią. Stipriausiai spinduliuojančių žvaigždžių absoliutinis ryškis siekia ¬8, o silpnai spinduliuojančių +20.žvaigždės spindesys, išreikštas Saulės spindesio vienetais, vadinamas žvaigždės šviesiu. [herčsprungo ir raselo diagrama]: Pagal padėtį Hercšprungo ir Raselo diagramoje žvaigždės skirstomos į pagrindinės sekos žvaigždes (5 šviesio klasė), submilžines (4 klasė), milžines(3 klasė), šviesiąsias milžines (2 klasė),ir supermilžines (1 klasė). Dalis žvaigždžių sudaro subnykštukių ir baltųjų nykštukių sekas. [fotometrija ir spalvos rodiklai]: žvaigždžių spindesio matavimas vadinamas fotometrija. Ji skirstoma į vizualiąją, fotografinę, fotoelektrinę. Fotometrija pagrįsta žvaigždžių, kurių ryškius reikia nustatyti, spindesio palyginimu su žinomo spindesio žvaigždėmis. Tos pačios žvaigždės spindesys, išmatuotas įvairiose spektro srityse , yra nevienodas. žvaigždės ryškių dvejuose spektro ruožuose skirtumas vadinamas spalvos rodikliu. Spektro ruožų rinkinys, vartojamas žvaigždžių fotometrijai, vadinamas fotometrine sistema. [dvinarės žvaigždės]: Maždaug pusę Saulės aplinkoje esančių žvaigždžių yra dvinarių arba daugianarių sistemų nariai. Dvinarę sistemą sudaro dvi žvaigždės, o daugianarę nuo 3-7 žvaigždžių. Dvinarės arba daugianarės sistemos būna fizinės ir optinės . Fizinių nariai skrieja apie bendrą masės centrą , optinių nariai nesusiję tarpusavyje jokiu gravitaciniu ryšiu ir matomi greta tik dėl atsitiktinio krypčių sutapimo. Fizinės dvinarės arba daugianarės žvaigždės skirstomos į vizualiąsias, spektrines, užtemdomąsias, astrometrines. [žvaigždžių masė]: Žvaigždzių masę galima apskaičiuoti pagal 3-ąjį keplerio dėsnį, tik reikia žinoti dvinarių žvaigždžių orbitų didįjį pusašį ir apskriejimo periodą. Pačių karščiausių pagrindinės sekos žvaigdždių masė lygi 50M, o vėsiausių – 0.1M, supermilžinių – nuo 10M iki 50M. [žvaigždžių dydis ir tankis]: žvaigždžių dydį (skersmenį) galima apsakičiuoti remiantis stefano or bolcmano dėsniu, kai žinoma žvaigždės paviršiaus temperatūra ir šviesis. Didžiausios žvaigždės yra raudonosios M spektrinės klasės supermilžinės. Jų skersmuo didesnis negu saulės iki 1000 kartų. Mažiausios – baltosios nykštukės, kurios savo dydžiu kartais prilygsta žemei ar net mėnuliui. [cheminė žvaigždžių sudėtis]: žvaigždžių išorinių sluoksnių cheminė sudėtis nustatoma tiriant jų spektrus. Saulę ir kitas į ją panašias žvaigždes, kurios vadinamos normaliomis, sudaro daugiausiai vandenilis (74.7) ir helis (23.7). kitų elementų – deguonies, anglies, azoto, neono, magnio, silicio, geležies ir kitų yra tik 1.6. be normaliųjų yra keletas rūšių anomaliųjų žvaigždžių. Jų spektruose matyti ryškios anglies, geležies, silicio, chromo ir kitų elementų linijos. Tai rodo, kad tos žvaigždės turi šių elementų dešimtis ar net šimtą kartų daugiau negu normaliose. Nemetalingų žvaigždžių atmosferose sunkiųjų elementų yra šimtus ir tūkstančius kartų mažiau negu saulės atmosferoje. [kintamosios žvaigždės]: žvaigždės, kurių spindesys periodiškai kinta, vadinamos kintaosiomis. Pagal priežastis, sukeliančias spindesio kitimą, jos skirstomos į užtemdomąsias ir fizines, o pagal spindesio kitimo pobūdį – į pulsuojančias ir sproginėjančias. Pulsuojančių kintamųjų žvaigždžių išoriniai sluoksniai periodiškai išsiplečia ir susitraukia, tuo metu kinta jų spindesys, temperatūra ir spektrinė klasė. Yra kelių rūšių pulsuojančios žvaigždės: cefeidės, virginidės, lyridės, etc. sproginėjančių žvaigždžių spindesys per labai trumpą laiką padidėja daugybę kartų: novų – nuo 9 iki 19 ryškių, supernovų – daugiau negu 20 ryškių. Staiga sužibusių novų spindesys po to mažėja laipsniškai kelerius metus, kol pasiekia pradinį. Sprogusios supernovos vietoje lieka maža neutroninė žvaigždė arba juodoji bedugnė. [saulė - artimiausia žvaigždė]: saulė – vidutinio dydžio ir vidutinės masės pagrindinės sekos G2 spektrinės klasės žvaigždė. Jos centre yra šerdis, kurioje vyksta branduolinės reakcijos ir išsiskiria energija. Šerdį supa 3 sluoksniai: pirmuoju – energija pernešama į išorę spinduliais, antruoju – dujų konvekcija, o trečiasis sluoksnis – atmosfera, kurią galima suskirstyti į fotosferą, chromosferą ir vainiką. [saulės aktyvumas]: saulės paviršiuje maždaug kas 11.2 metų vyksta reikšiniai, susiję su jos aktyvumo kitimu. Tai saulės fotosferos dėmės, žibintai, chromosferos flokuliai ir žybsniai, vainiko protuberantai. Saulės dėmėmis vadinamos tamsios fotosferos sritys, apsiaustos šviesosnio pusšešęėlio. Dažniausiai jos atsiranda poromis ar grupėmis. Aplink dėmes susidaro trumpalaikiai šviesūs dariniai – žibintai, o virš jų, chromosferoje, – flokulai, protuberantai ir žybsniai. Protuberantais vadinamos saulės disko pakraštyje matomos į vainiką besiverženčios dujų masės. Chromosferos žybsniai trunka keletą valandų. Jie sukelia radijo ryšio trukdymus, polines pašvaistes, amgnetines audras. Šie reiškiniai veikia žemės klimatą, gyvuniją, augmeniją, žmones.