Vakarų Europos feodalų veržimasis į Rytus buvo susijęs su bendra ekonomine ir politine padėtimi tų šalių, kurios vėlyvaisiais viduramžiais buvo pasiekusios aukščiausią feodalizmo stadiją. Nuo XI a. pabaigos tas šalis užliejo valstiečių judėjimo banga, politiniame gyvenime vis labiau reiškėsi miestai. Atkaklus valstiečių ir miestiečių priešinimasis nebeleido didinti feodalinio spaudimo. Todėl feodalai turto ėmė ieškoti svetimose šalyse. Šio tikslo siekti padėjo krikščionybė. Bažnyčia teigė, kad žemė yra Dievo dovana, skirta krikščionims, o pagonys ir musulmonai ja naudojasi neteisėtai.

Po nesėkmingų kryžiaus žygių į Artimuosius Rytus, Šv. Romos imperijos imperatoriaus raginami, Vakarų Europos feodalai atsigręžė į pagoniškas Europos tautas. XII a. pab. į Pabaltijį vyko vokiečių pirkliai ir misionieriai, lydimi ginkluotų karių. Į pagonių kraštus vykę misionieriai buvo paskirti vyskupais. Visi apkrikštyti gyventojai privalėjo mokėti duoklę. XII a. pab. vokiečių pirkliai, riteriai ir kunigai išsikėlė Dauguvos upės žiotyse ir ėmė krikštyti ten gyvenusius lyvius. 1201 m. ten atvykęs vyskupas Albertas pastatė Rygos pilį ir įsteigė karinį vienuolių ordiną – kalavijuočius. Per 12 metų kalavijuočiai nukariavo lyvius, o savo gyvenamą kraštą pavadino Livonija. 1224 – 1227 m. vokiečiai atsikraustė į estų žemes ir jas prijungė prie Livonijos. Tuo pat metu užkariautojai veržėsi į prūsų žemes ir ėmė krikštyti vietinius gyventojus. Tačiau prūsai sukilo ir popiežius vietoje kryžiaus žygio į Jeruzalę žygeivius ėmė siųsti į Prūsiją. Į šį kraštą buvo pakviestas ir vokiečių riterių – Teutonų ordinas.

1236 m. į šiaurę nuo Šiaulių įvyko Saulės mūšis, kurio metu lietuviai įveikė kalavijuočius. Šiame mūšyje lietuviai ir žemaičiai, vadovaujami Vykinto nugalėjo apie 3000 karių. Po nesekmės 1237 m. kalavijuočiai susijungė su teutonais. Tuomet žemaičių ir lietuvių žemės tapo apsuptomis kryžiuočių, kurie kėsinosi nukariauti ne tik Lietuvą, bet ir Kijevo Rusią. 1242 m. Livonijos ordinas pralaimėjo Peipiaus mūšį rusams, vadovaujamiems Aleksandro Neviškio. Šis pralaimėjimas sustabdė ordino plėtimąsi ir jis galutinai nusitaikė prieš baltus. Tuo metu Prūsijoje taip pat kilo neramumai. Prūsai naikino kryžiuočių pilis.

Lietuvą tuo metu jau buvo suvienijęs Mindaugas. Tačiau kryžiuočiai, pasinaudoję Mindaugo priešais, privertė jį apsikrikštyti. 1251 m. Mindaugas Lietuvoje įvedė feodalinius santykius. O netrukus tapo Lietuvos karaliumi. Lietuvai buvo paskirtas vyskupas ir jam buvo paskirtos kai kurios karalystės žemės. Tačiau žemaičiai visiškai nepakluso vyskupui, ir 1256 m. buvo paskelbtas kryžiaus žygis. Kryžiuočiai užpuolė Žemaitiją, ją ėmė niokoti. Tačiau žemaičiai nusitaikė užpulti Klaipėdos pilį, bet jos užimti taip ir nepavyko. Buvo pasirašytos paliaubos. Po metų vyko dar vienas kryžiaus žygis, bet ne tik prieš baltus, bet ir prieš mongolus totorius. Buvo sutelktos didžiulės galios ir 1260 m. prie Durbės įvyko mūšis. Jame žuvo ir Livonijos ordino magistras ir švedų princas, ir daugybė žygio dalyvių. Šiame mūšyje lietuviams ir žemaičiams vadovavo Treniota. Ši pergalė paskatino kitas krikščionių užimtas teritorijas sukilti.
260 m. prūsai, vadovaujami Herkaus Manto, surengė didžiulį sukilimą. Buvo sušauktas kryžiaus žygis, ir po 14 metų vykusios kovos prūsai buvo numalšinti. Po Mindaugo mirties, praėjus nedideliam laiko tarpui, į valdžią pateko Traidenis. Lietuva atsimetė nuo krikščionybės. Traidenis ėmė rengti žygius prieš Livonijos ordiną. Valdant Vyteniui, Livonijos ordinas ėmė plėstis į slavų žemes, o kryžiuočiai įsitvirtino kairiąjame Nemuno krante. Prasidėjo nepaliaujamos kovos tarp kryžiuočių ir lietuvių. Į valdžią atėjus Gediminui, Lietuva ėmė palaikyti diplomatinius santykius su Vakarų Europa, popiežiumi, Livonijos ordinu. Lietuvoje buvo imtos statyti bažnyčios, krikštyti pagonys. Bet, nepaisant to, vokiečiai LDK ėmė puldinėti dar smarkiau. 1341 m. mūšyje prie Veliuonos su teitonais žuvo ir pats Gediminas. Pasinaudoję susidariusia politine krize LDK, kryžiuočiai užėmė Žemaitiją ir ruožą tarp Kauno ir Gardino. Lietuva praktiškai neteko išėjimo prie jūros. 1345 m. kryžiuočiai, kartu su čekais ir vengrais bandė nesėkmingai užimti Lietuvą, o į valdžią atėjęs Algirdas užpuolė Rygą.

Ordinui nepavykus užimti Lietuvos, kryžiuočiai ėmė naudotis kita taktika, jie rengė smulkius, bet nepaliaujamus puldinėjimus. Ordinas pagrobė vieną iš LDK kunigaikščių Kęstutį ir jį įkalino Marienburgo pilyje, bet jis pabėgo. Kryžiuočiai stengėsi paimti strategiškai svarbią Kauno pilį, todėl palei Nemuno upę pristatė daug pilių. Tačiau per 150 metų trukusius puldinėjimus, kryžiuočiai nesugebėjo įsitvirtinti šiapus Nemuno. Popiežius bandė susitarti dėl Lietuvos krikšto, bet Algirdas reikalavo ginti LDK nuo Aukso Ordos, o kryžiuočiai to daryti nesutiko. 1363 m. Ordinui pavyko užimti ir sunaikinti Kauno pilį. Po dviejų metų kryžiuočiams pavyko pasiekti LDK sostinę Vilnių, bet jo neužėmė. Vėliau lietuviai bandė užimti Kionegsbergą (Kaliningradą), tačiau žygis baigėsi nesėkme, o 1377 m. teutonai nusiaubė Vilnių ir Trakus. XIV a. pab. kryžiuočiai pasinaudoję LDK politine krize, užėmė Žemaitiją ir kitas sritis. Bet susijungus naujiems LDK kunigaikščiams Vytautui ir Jogailai, žemės pradėtos atkovoti.

1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis tarp LDK ir Lenkijos, kurioje Jogaila įsipareigoja apsikrikštyti ir apkrikštyti LDK gyventojus. Ordinas stengėsi įkalbėti popiežių, kad šis nepasirašytų šios sutarties. Vakarų Europoje Ordino populiarumas smuko, jis išgyveno politinę krizę. Dabar kryžiuočiai nebeturėjo preteksto pulti LDK, nes ši buvo krikščioniška šalis. Tačiau LDK kilo nesutarimai tarp Vytauto ir Jogailos, todėl Vytautas pasitraukė į Ordino pusę ir sutiko jam atiduoti Žemaitiją. Kryžiuočiai ėmė statyti pilis, rinkti mokesčius iš vietinių gyventojų, juos krikštyti. Žemaičiai sukilo prieš Ordiną. Sukilėlius ėmė remti Vytautas. LDK išvijo iš Žemaitijos kryžiuočius. Teutonai tuo pat metu nesutarė ir su lenkais. Jogaila su Vytautu sutelkė karines galias prie Vyslos upės. Prie lietuvių prisidėjo lenkai ir rusai. 1410 m. liepos 15 d. ties Griunvaldu (Žalgiriu), įvyko lemiamas mūšis prieš kryžiuočius. Kovos pradžioje kryžiuočiai laiminėjo, didžioji dalis lietuvių atsitraukė, kai Ordinas jau ruošėsi švęsti pergalę, staiga pasirodė vėl surinkti lietuvių kariai, nukovė magistrą Ulrichą von Jungingeną ir nugalėjo kryžiuočius. Žalgirio mūšis nutraukė beveik 200 metų trukusį baltų žemių plėšimą. 1411 m. Ordinas perdavė Žemaitiją LDK. Bet į valdžią atėjus naujam magistrui, šis nesutiko, kad Žemaitija pereitų į LDK rankas. Vėl prasidėjo kariniai konfliktai. LDK sąjungininke tapo Čekija, kurioje stipriai veikė husitų judėjimas. 1422 m. Vytautas ėmė veržtis gilyn į Prūsiją, ir Ordinas turėjo galutinai atsisakyti Žemaitijos. 1435 m. ties Pabaisku buvo galutinai sumuštas Livonijos ordinas. Laikui bėgant, nusilpo ir iširo teutonų ordinas. Tuo baigėsi ištisa epocha, besitęsusi nuo XI a. iki XV a., kurios metu vyko kryžiaus žygiai.
Kryžiaus žygių rezultatai:
* Pagyvėjo prekyba, amatai, sustiprėjo Šiaurės Italijos miestai
* Sumažėjo vidutinių vasalų, o jų žemė atiteko senjorams.
* Paspartėjo socialiniai procesai. Feodalai įvedė piniginę rentą. Pradėjo nykti baudžiava.
* Daugelis baudžiauninkų gavo laisvę.
* Kryžiaus žygiai buvo grobikiški, bet pagyvino kultūrą. Susipažinta su rytietiškais augalais, įvyko pasikeitimų buityje.
* Nublanko dorovinės vertybės ir idealai

Turinys
Ekonomika……………………………………………………………………………………………………………3
Ekonomika, Mikroekonomika ir Makroekonomika……………………………………………………3
Kada ekonomika auga?…………………………………………………………………………………………..4
Kaip keitėsi Lietuva 2001-2005 metais ekonominiu atžvilgiu……………………………………..5
Lietuvos vertybinių popierių rinka ir Depozitoriumo vaidmuojoje……………………………….5
Pinigų rinkos priemonės…………………………………………………………………………………………7
Obligacijos……………………………………………………………………………………………………………7
Akcijos…………………………………………………………………………………………………………………8
Biržos makleris……………………………………………………………………………………………………10
Vilniaus vertybinių popierių birža………………………………………………………………………….11
Lietuvos Nacionalinės Vertybinių Popierių Biržos Istorija……………………………………….11
Apie Lietuvos VP rinką………………………………………………………………………………………..15
Bendra Baltijos VP rinka………………………………………………………………………………………17
Prekyba ir narystė………………………………………………………………………………………………..17
Apie “Finastą”……………………………………………………………………………………………………..18
Investicinė veikla…………………………………………………………………………………………………19

Svarbiausi Finastos įvykiai……………………………………………………………………………………20
Finastos Čempionatas 2006…………………………………………………………………………………..21
“Investuotojo” konkursas………………………………………………………………………………………21
Taisyklės…………………………………………………………………………………………………………….22
Žodynėlis……………………………………………………………………………………………………………25
Mūsų dalyvavimas “Investuotojo“ konkurse……………………………………………………………27
Mūsų tikslai ir uždaviniai……………………………………………………………………………………..28
Mūsų komandos įspūdžiai……………………………………………………………………………………………….28
Priedai………………………………………………………………………………………………………………..29
Literatura……………………………………………………………………………………………………………32
Ekonomika

Ekonomika- tai mokslas, padedantis iš visų ribotų išteklių panaudojimo elternatyvą pasirinkti geriausią.
Ekonominė politika – tai valstybės valdančių ir opozicinių partijų suformuluotų principų, uždavinių, veiksmų ir priemimnių visuma, skirta ekonomikos organizavimui ir valdymui. Ekonominė politika skirstoma į vidaus ir užsienio.
Svarbiausias ekonomikos veikimo dėsnis – paklausos ir pasiūlos pusiausvyra.
Ekonominės politikos sudedamosios dalys:
- mokslinė – mechaninė;
- technologinių investicijų;
- materialinių išteklių;
- finansinė;
- mokesčių;
- kainų kreditų;
- struktūrinė;
Atsižvelgiant į ekonominės politikos principų reikalavimus, vienam ar net keliems dešimtmečiams rengiamos tikslinės programos (mokslo ir technikos, energetikos, aagrarinės ir kt.)
Ekonominės politikos vaisingumas priklauso nuo tikių veiksnių, kaip valstybės partijų ir specialistų sugebėjimas perengti racionalią ekonominę strategiją ir taktiką, nuo mokėjimo ją įgyvendinti.
EKONOMIKA, MIKROEKONOMIKA IR MAKROEKONOMIKA

Ekonomiką galima suvokti, kaip visumą apsisprendimų, kuriuos sudaro vartotojai, valdžios žmonės.
Ekonomikos studijos skyla į dvi dideles tarpusavyje susijusias, net gana savarankiškas dalis: mikroekonomiką ir makroekonomiką.
Makroekonomika – ekonomikos kaip visumos studijos. Čia nagrinėjamos tokios problemos, kaip infliacija, nedarbas ir ekonomikos augimas. Makroekonomika analizuoja, kaip rutuliojasi visas valstybės ūkis,kaip kuriamas ir paskirstomas visuminis produktas.
Mikroekonomika – tai individualių dalių, kurios sudaro ekonomikos lauką, studijos. Taigo mikroekonomika nagrinėja ekonominius individualių (šeimos) ūkių ir verslo įmonių pasirinkimą. Domimasi vartotojais, pirkėjais ir pardavėjais, verslininkais ir dirbančiaisiais.

KADA EKONOMIKA AUGA?

Ekonomikos augimas- tai pastovus prekių ir paslaugų gamybos didėjimas. Ekonomikos augimą skatina ir technologiniai pokyčiai ir turimų gamybos išteklių – darbo jėgos ir kapitalo tobulinimas.
Jei gerėja šalyje savų išteklių – darbo jėgos ir kapitalo – kokybė ir jų tarpusavio sąveika, tai galime kalbėti apie ekonomikos augimą.
Valstybės sukuriamas BVP priklauso nuo šalies darbuotojų išsilavinimo, jų darbo kokybės ir kultūros lygio. Išsilavinę darbuotojai visada pagamins daugiau negu mažiau išsilavinę.
Kartu mažėja ir investicijų į kapitalą – įrengimus, prietaisus, pastatus – reikšmė. Kuo daugiau kapitalo ir žmogaus išteklių, kuo geresnė jų kokybė, tuo efektyvesnė ekonomika ir didesnis ekonominis augimas.

BVP augimas

KAIP KEITĖSI LIETUVA
2001-2005 METAIS EKONOMINIU ATŽVILGIU

• sukurta 100 000 naujų darbo vietų; vien šiais metais įdarbinta 64 tūkstančiai žmonių;
• minimali alga padidinta nuo 430 lt iki 500 lt, neapmokestinamasis minimumas – nuo 214 Lt iki 290 Lt, vidutinis mėnesio darbo užmokestis išaugo nuo 970 Lt iki 1222 Lt;
• bazinė pensija padidinta nuo 147 Lt iki 172 Lt, vidutinė senatvės pensija išaugo nuo 318 Lt iki 400 Lt;
• pelno mokestis sumažintas nuo 29 proc. iki 15 proc.;
• PVM mokestis sumažintas nuo 18 proc. iki 5 proc. (gyventojai sutaupė 40 mln. Lt), socialiai remtiniems žmonėms komunalinių mokesčių kompensacijoms skirta 150 mln. Lt;
• Kiekvienam vaikui nuo 3 iki 7 metų mokami „vaiko pinigai“ – 50 Lt;
• Vyriausybės parama žemės ūkiui padidinta nuo 618,7mln. iki 812,1 mln. Lt (31 proc.), o parama specialiajai kaimo rėmimo programai – nuo 266 mln. lt iki 375,5 mln. Lt (41 proc.)
• Žemdirbių kasmetinės realizacijos pajamos išaugo nuo 5200 Lt iki 8000 Lt;
• Žemės ūkis ir kaimo plėtra gavo 370 mln. Lt SAPARD lėšų;
• Gyventojų indėliai išaugo nuo 5 mlrd. Lt iki 8 mlrd. Lt;
• Pasaulio banko duomenimis, Lietuva tapo viena iš 10 labiausiai investicinę aplinką reformavusių pasaulio valstybių.

LIETUVOS VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKA IR DEPOZITORIUMO VAIDMUO JOJE

Vertybiniai popieriai (VP) – tai serijomis išleidžiamos finansavimo priemonės, patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale arba (ir) teises, kylančias iš kreditinių santykių, bei suteikiančios teisę gauti dividendus, palūkanas ar kitas pajamas. VP rūšys – akcijos, obligacijos, Vyriausybės vertybiniai popieriai, taupymo lakštai, teisės ir kt. Išsamiau apie tai – Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių rinkos įstatyme ir Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatyme.
Vertybiniai popierių apyvarta gali būti pirminė (pasiūlymas įsigyti VP jų išleidimo metu bei jų perleidimas investuotojų nuosavybėn) ir antrinė (pasiūlymas įsigyti jau išleistų į apyvartą VP, taip pat jų perleidimas kitiems investuotojams). Akcinės bendrovės akcijos ir obligacijos, Vyriausybės vertybiniais popieriai gali būti platinami ir jais prekiaujama viešai kreipiantis į visuomenę ir (arba) kreipiantis į daugiau kaip 100 asmenų (vieša VP apyvarta). Pagal sandorio vietą yra išskiriama biržinė ir užbiržinė VP apyvarta.
Lietuvoje vertybinių popierių rinkos infrastruktūrą sudaro:
a) Vilniaus vertybinių popierių birža (VVPB) – akcinė bendrovė, įsteigta VP pasiūlos ir paklausos koncentravimui, sudaranti galimybę visiems rinkos subjektams per viešosios apyvartos tarpininkus operatyviai sudaryti sandorius pagal kursą, realiai atspindintį susiklosčiusios VP rinkos konjunktūrą.
b) Viešosios apyvartos tarpininkai – finansų maklerio įmonės arba banko specializuoti finansų maklerio padaliniai (toliau – FMĮ), investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės. Priklausomai nuo įmonės rūšies ir kategorijos jie:
• savo ir klientų vardu bei lėšomis atlieka VP pirkimo ir pardavimo operacijas,
• konsultuoja investuotojus VP kainų ir investavimo į juos klausimais,
• valdo savo klientų VP portfelius,
• atidaro klientams VP ir pinigų sąskaitas ir yra atsakingi už klientų nuosavybės teisės įrodymą į vertybinius popierius.
Viešosios apyvartos tarpininkas, apskaitantis(saugantis) sandorio objektu esančius VP ir(ar) pinigines lėšas, bet nevykdantis kliento pirkimo – pardavimo pavedimo, vadinamas VP ir(ar) piniginių lėšų saugotoju.
c) Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD arba Centrinis depozitoriumas)
d) Kliringo bankas – Lietuvos banko mokėjimo sistema LITAS, užtikrinanti piniginių atsiskaitymų įvykdymą už sandorius su VP tarp FMĮ ir bankų pagal gautas iš Centrinio depozitoriumo atsiskaitymo nurodymus. Centrinis depozitoriumo vertybinių popierių atsiskaitymų sistema ir Kliringo bankas užtikrina VP ir lėšų pervedimo vienalaikiškumo principą.
e) Emitentai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys (tarp jų ir Finansų ministerija ir Lietuvos bankas), savo vardu siūlantys leisti ar leidžiantys vertybinius popierius, siekiant pritraukti laisvas investuotojų lėšas.
f) Investuotojai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys, savo vardu nuosavybės teise turintys bent vieną kokios nors bendrovės vertybinį popierių.
g) Klientai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys, kurie naudojasi FMĮ teikiamomis paslaugomis perkant ir parduodant VP biržoje ar už biržos ribų, gauna konsultacijas investavimo klausimais, suteikia makleriams įgaliojimus tvarkyti ar valdyti jų VP portfelį, turi finansų maklerio įmonėse atsidarę VP sąskaitas.
h) Vertybinių popierių komisija (VPK) – valstybinė institucija, atliekanti VP rinkos priežiūros ir reguliavimo, investuotojų apsaugos bei kitas Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių rinkos įstatyme numatytas funkcijas
PINIGŲ RINKOS PRIEMONĖS

Pinigų rinkos priemone laikytina tokia priemonė, kurią galima per trumpą laiką ir be nuostolių investuotam kapitalui paversti pinigais. Grynieji pinigai, indėliai bankuose, iždo vekseliai (trumpalaikiai – iki 1 metų – Vyriausybės vertybiniai popieriai), pinigų rinkos fondų vienetai laikomi pinigų rinkos priemonėmis. Pinigų rinkos priemonės yra trumpalaikės investicijos, todėl mažai tikėtina, kad per trumpą investavimo laikotarpį rinkos kaina nenumatytai kis nepalankia kryptimi. Taigi rizika maža, o būsimas pajamas žinai iš anksto, bet ir pajamingumas nedidelis. Pinigų rinkos priemonės nėra gera apsauga nuo infliacijos tiek dėl mažo pajamingumo, tiek dėl to, kad fiksuotos palūkanos nustatytos iš anksto.
Verta paminėti, kad kiekvienas investuotojas turi turėti atsidėjęs šiokią tokią pinigų sumą nenumatytiems atvejams.
OBLIGACIJOS

Obligacijos – tai paprasčiausia paskola Vyriausybei, bankui ar kuriai nors akcinei bendrovei, išleidusiai obligacijas. Kai investuojate į obligacijas, Jūs tiesiog skolinate pinigus Vyriausybei, bankui ar bendrovei ir už tai periodiškai gaunate nustatytas pajamas – palūkanas. Vienas iš investavimo į obligacijas pranašumų yra tas, kad žinai, kokias pajamas iš savo investicijos gausi.

Investuojant į obligacijas, reikia žinoti kelis dalykus. Pirma, obligacijų kainos kyla, kai palūkanų normos rinkoje krenta, ir atvirkščiai. Antra, kuo nepatikimesnis obligacijų emitentas (pavyzdžiui, neseniai savo veiklą pradėjusi ar smulki bendrovė), tuo didesnės turi būti palūkanos.

Pailiustruokime tą obligacijų savybę, kai jos kaina priklauso nuo palūkanų normos rinkoje. Sakykime, nusipirkote 100 Lt nominalo obligaciją, kurios palūkanos per metus 4 Lt, tačiau palūkanų normai rinkoje didėjant, išleidusi naują obligacijų emisiją bendrovė jau siūlys 5 Lt palūkanų už 100 Lt obligaciją. Kas gi norės pirkti obligacijas už 100 Lt ir gauti 4 Lt per metus palūkanų, kai gali gauti 5 Lt? Taigi pirmosios obligacijos turėtų būti parduodamos pigiau. Čia ir yra obligacijų kainos priklausomumas nuo palūkanų normos rinkoje – kai palūkanų norma kyla, obligacijų kaina krenta ir atvirkščiai – kai palūkanų norma krenta, obligacijų kaina kyla.

Manau pritarsite, kad nemėgstančiam rizikuoti investuotojui Vyriausybės obligacijos patraukli investicija, nes patikima – esi tikras, kad gausi pastovias palūkanas ir kad Vyriausybė tikrai išpirks tavo turimas obligacijas. Taigi Vyriausybės obligacijos yra laikomos mažiausiai rizikingais ilgalaikiais vertybiniais popieriais, ir dėl to jos mokamos palūkanos yra mažesnės negu privačių bendrovių. Panašiai ir su stambiomis, aukštus kredito reitingus turinčiomis, bendrovėmis – obligacijas jos gali išleisti su mažesnėmis palūkanų normomis negu smulkios, ką tik savo veiklą pradėjusios bendrovės.
AKCIJOS

Obligacijų turėtojai laikomi bendrovės kreditoriais, o bendrovės akcijų turintieji yra bendrovės savininkai ir jų akcijos atspindi savininko teises. Pavyzdžiui, jeigu bendrovė yra išleidusi iš viso 1000 akcijų, o Jūs turite 1 akciją, tai, galima sakyti, kad turite teisę į 1/1000 (vieną tūkstantąją) bendrovės turto ir uždirbtų pajamų dalį. Investuojantysis į akcijas gali uždirbti iš akcijų dviem būdais: pirmas – gaudamas dividendus, antras – kylant akcijų rinkos kainai, jis gali jas parduoti brangiau negu pirko, profesionalų terminais tariant, tai būtų pajamos iš kapitalo prieaugio.

Tačiau akcininkas, priešingai negu obligacijų turėtojas, nežino kiek pajamų jis gaus iš akcijų. Bendrovei sėkmingai dirbant, akcininkas gali tik tikėtis gauti didelius dividendus ir taip uždirbti daugiau, negu duoda obligacijų palūkanos. Tačiau būna metų, kai bendrovės dirba nuostolingai, ir dividendai akcininkams visai nemokami, taip pat patys akcininkai susirinkime gali nuspręsti nemokėti dividendų, o pelną panaudoti kitiems tikslams. Pajamos iš kapitalo prieaugio taip pat negarantuotos – antrinėje rinkoje akcijų kainos gali labai svyruoti, taigi yra didelė rizika, kad kaip tik tuo metu, kai norėsite akcijas parduoti, jų kaina gali būt kritusi.

Nors akcininkas ir nežino, kokios bus jo pajamos iš akcijų, tačiau per ilgą laikotarpį akcijos yra pelningesnės. Pasiremkime tokios senos vertybinių popierių rinkos kaip JAV rinka duomenimis, Nuo 1800-ųjų vidutinis JAV akcijų rinkos pajamingumas buvo 8–9 proc., tuo tarpu obligacijų – 5–6 proc. Kaip minėjau, akcijų rinkos kaina svyruoja kur kas daugiau negu obligacijų vertė, ir buvo metų, kad investicijos į obligacijas buvo pelningesnės. Tačiau jei ketinate investuoti ilgam laikotarpiui, patartina ryžtis investuoti į akcijas, t.y. labiau rizikuoti, užtat turėti galimybę daugiau gauti.

Tikriausiai pastebėjote, kad apibūdindama investavimo priemones vis minėjau du terminus: investicijų pelną ir investicijų rizikingumą. Tai dėl to, kad investicijas ir reikia vertinti remiantis abiem minėtais kriterijais. Kuo didesnis investicijos pajamingumas, tuo investicija yra rizikingesnė!
1. Kuo didesnio pajamingumo gali tikėtis, tuo didesnė ir rizika. Vertybinių popierių rinkos pokyčiai gali būti nepalankūs Jūsų investicijoms, todėl galite prarasti dalį ar net visą investuotą sumą.
2. .Kai kuriuos vertybinius popierius būna sunku parduoti. Todėl pasitikrinkite, ar yra numatyti kokie nors mokesčiai, jeigu norėtumėte parduoti vertybinius popierius labai greitai ar prieš numatytą jų išpirkimo laiką.
3. Bendrovių, kurios neseniai veikia arba apie kurias yra mažiai informacijos, išleisti vertybiniai popieriai yra labiau rizikingi;
4. Praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų.
Kai kurių investicijų priemonių charakteristikos
Pinigų rinkos priemonės Obligacijos
(VVP arba aukštus reitingus turinčios bendrovės) Akcijos
Likvidumas (galimybė investicijas pakeisti į pinigus be didelių išlaidų) Didelis Priklauso nuo rinkos sąlygų, bet dažniausiai VVP likvidumas didelis Vidutinis arba didelis, jeigu bendrovė priklauso Biržos sąrašams, mažas, kai bendrovių akcijos neįtrauktos į Biržos sąrašus
Rizika Maža Maža arba vidutinė Vidutinė arba didelė
Apsauga nuo infliacijos Nėra Nėra Gera
Pelningumas Mažas Mažas arba vidutinis Vidutinis arba didelis

Jeigu vis dėl to negalite apsispresti kiek ko isigyti geriau kreiptis į biržos maklerį,jis jums padės tinkamai investuoti.

BIRŽOS MAKLERIS

Biržos makleris dirba su vertybiniais popieriais (akcijomis, obligacijomis ir kt.). Jis gali būti samdomas darbui banke ar investicinėje kompanijoje, prekiaujančioje vertybiniais popieriais ar gali dirbti tiesiogiai brokerių firmoje, kitų individų ar įmonės vardu prekiaujančioje vertybiniais popieriais. Jis taip pat gali būti nepriklausomu šios srities verslininku.

Darbe yra šios veiklos – rinkos pokyčių stebėsena ir analizė – rinktinių įmonių, pasirinktų monitoringui, analizė – tikslios informacijos apie dabartinius pokyčius kapitalo rinkose priėmimas ir įvertinimas (t.y., vertybinių popierių rinkose) – nuolatinio tiesioginio kontakto užtikrinimas su atitinkamomis kapitalo rinkomis, verslo partneriais ir įmonėmis – klientų informavimas apie situaciją kapitalo rinkose ir apie jos kitimo galimybes, potencialių komercinių transakcijų rekomendavimas – individų ir įmonių vardu dalyvauja derybose ir atlieka įvairias vertybinių popierių transakcijas nacionalinio kapitalo rinkoje ir užsienio – gauna informacijos, reikalingos šioms transakcijoms – registruoja duomenis ir sudaro specialias duomenų bazes klientams, kuriem buvo atliktos transakcijos, registruoja vertybinius popierius ir susijusias transakcijas, o taip pat ir reikiamą spausdintą medžiagą – siūlo, papildo ir įvertina strategiją ir prekybos vertybiniais popieriais konkrečiam bankui ar investicinei kompanijai planą.

Reikalingas universitetinis išsilavinimas, ar baigtas vidurinis išsilavinimas ir išlaikytas profesionalaus biržos maklerio egzaminas baigus biržos maklerio specialistų mokymo kursus. Gebėjimas gerai ir greitai daryti sprendimus, sisteminti faktus ir juos interpretuoti, intuicija, verslo pojūtis, gebėjimas dirbti su žmonėmis, noras nuolat mokytis iš patirties padės sėkmingai dirbti.

Vilniaus vertybinių popierių birža

Vilniaus vertybinių popierių birža (VVPB) yra vienintelė reguliuojama vertybinių popierių biržos operatorė Lietuvoje. VVPB teikia vertybinių popierių prekybos, listingo bei informacines paslaugas. VVPB priklauso didžiausiai Šiaurės Europos VP biržų operatorei OMX, kuri taip pat valdo Kopenhagos, Stokholmo, Helsinkio, Talino bei Rygos biržas ir siūlo prieigą prie apytiksliai 80% visos prekybos vertybiniais popieriais Šiaurės ir Baltijos regionuose.
Lietuvos Nacionalinės Vertybinių Popierių Biržos Istorija

Pirmoji birža Lietuvoje veikė Klaipėdoje nuo 1775 m. iki 1945 m. Joje buvo prekiaujama eksportui skirtomis prekėmis: mediena, linais, grūdais. 1923-1940 m. Kaune veikusi birža prekiavo užsienio valiuta bei Vyriausybės VP. Vilniuje VP birža veikė 1926-1936 m. Pokario metais Lietuvos VP rinka nebuvo plėtojama.
Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., pradėjus vykdyti ekonomikos reformą, paremtą masine privatizacija, labai svarbu buvo paruošti bazę efektyviai struktūrai, kuri suteiktų akcininkams galimybes sudaryti sandorius savo akcijomis. Taigi VP rinkos atkūrimą Lietuvoje lėmė ekonominės reformos, ypač masinė privatizacija. 1991 m. vasario mėn. Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė Pirminio privatizavimo įstatymą, ir antroje 1991 m. pusėje prasidėjo masinė privatizacija. Šio proceso metu buvo išleistas didelis kiekis VP – daugiausia paprastųjų vardinių akcijų, kurių savininkais tapo apie 1,5 mln. Lietuvos gyventojų.
Dėl itin didelės infliacijos buvo labai svarbu sukurti centralizuotą VP rinką, kuri leistų nustatyti realią išleistų VP rinkos kainą ir apsaugotų smulkius investuotojus. Atsižvelgdama į egzistuojančią VP rinką, kurioje nebuvo popierinių VP ir sertifikatų, o vieninteliam akcininko nuosavybės teisių patvirtinimui buvo naudojami laikinieji akcininko pažymėjimai, Lietuvos Vyriausybė nusprendė įdiegti nematerialios VP rinkos modelį.
1992 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Vyriausybės sprendimu Nr. 646 buvo įsteigta NVPB. Steigiamasis akcininkų susirinkimas įvyko 1993 m. balandžio 20 d., kurio metu buvo išrinkta 15 asmenų Biržos Taryba. Birža įregistruota komisijoje (toliau VPK) 1993 m. gegužės 11 d. Pirmoji Biržos prekybos sesija įvyko 1993 metų rugsėjo 14 d. Jos metu prekybos sąraše buvo 19 emitentų 22 VP, įregistruota 19 finansų maklerio įmonių, parduotos 368 akcijos, o prekybos apyvarta sudarė 1630,5 Lt.
NVPB modelis, kuris buvo įdiegtas bendradarbiaujant su SBF-Bourse de Paris ir SICOVAM (Prancūzijos depozitoriumu), atitinka tarptautinius standartus ir G30 rekomendacijas.
Nuo 1995 m. NVPB yra Europos VP biržų federacijos (FESE) Europos biržų forumo narė. 1998 m. rugpjūčio mėnesį NVPB tapo Tarptautinės biržų federacijos nare korespondente. 1998 m. NVPB iš ne pelno organizacijos tapo akcine bendrove, rugsėjo mėnesį paminėjo penkerių metų sukaktį.
1999 m. vasario 1 d. Įsigaliojo naujos Prekybos taisyklės bei pradėta nepertraukiama prekyba skolos vertybiniais popieriais. vasario 2 d. Įvyko 1000-oji prekybos sesija. balandis Birža pradėjo skaičiuoti naują kainų indeksą LITIN-10, kurio bazę sudaro 10 likvidžiausių įmonių vertybiniai popieriai. Pradinė indekso reikšmė – 1000 punktų. balandžio 22 – 24 d. Vilniuje vyko Europos biržų federacijos (FESE) Europos biržų forumas, kuriame dalyvavo 28 atstovai iš 16 biržų. balandžio 24 d. Pasirašytas Bendradarbiavimo memorandumas tarp trijų Baltijos šalių biržų – Rygos, Talino ir Vilniaus. birželio 21 d. Biržos valdyba nusprendė iš esmės pertvarkyti prekybos sistemą, pereinant prie naujos trijų lygių automatizuotos prekybos sistemos TLAPS. rugsėjis Biržoje pradėta prekiauti įmonių obligacijomis. rugsėjo 24 d. Šiaurės šalių biržų aljansas NOREX pakvietė Baltijos šalių biržas pradėti derybas dėl prisijungimo prie šio Aljanso.
2000 m. sausio 3 d. Paskelbtas Baltijos šalių biržų Baltijos vertybinių popierių sąrašas “Baltic List”. vasaris Išleistas pirmas Baltijos šalių biržų bendro mėnesinio leidinio “Baltic Stock Exchanges. Monthly Statistics.” numeris. gegužės 5 d. Birža kartu su Talino bei Rygos vertybinių popierių biržomis pasirašė Ketinimų protokolą dėl prisijungimo prie Šiaurės šalių vertybinių popierių biržų aljanso NOREX. gegužės 26 – 27 d. Vilniuje įvyko septintoji Centrinės ir Rytų Europos biržų spartakiada, kurioje dalyvavo 120 atstovų iš aštuonių biržų. birželis Europos biržų federacijos (FESE) Generalinės Asamblėjos metu Biržai suteiktas oficialus FESE narės-korespondentės statusas. liepos 4 d. Pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Londono birža dėl keitimosi informacija apie listinguojamas įmones. rugsėjis Vartotojams pristatyta Biržos prekybos sistemos TLAPS pirmoji versija. lapkričio 9 d. Londone surengtas Baltijos šalių biržų ir jose listinguojamų įmonių pristatymas.
2001 m. vasario 1 d. Įsigaliojo Prekybos taisyklių pakeitimai: informacija apie gautus pavedimus prekybos sesijos atidarymo metu atskleidžiama visiems biržos nariams, prekybos sesija prailginta viena valanda, nustatyta, kad prekybos sesijos vertybinio popieriaus uždarymo kaina laikoma paskutinio sandorio kaina. Nutrauktas Einamojo prekybos sąrašo indekso LITIN-A skaičiavimas. vasario 28 d. Birža tapo Programinės įrangos ir informacijos bendrovių asociacijos Finansinės informacijos paslaugų grupės nare. balandžio 1 d. Patikslinta LITIN-10 ir LITIN-G indeksų skaičiavimo metodika. Į LITIN-G indekso bazę įtraukiamos tik listinguojamos akcijos. balandžio 18 d. Birža ir mobiliųjų telekomunikacijų bendrovė “Omnitel” pradėjo teikti prekybos informaciją trumposiomis žinutėmis į mobilųjį telefoną realiu laiku. gegužės 28 d. Birža kartu su Rygos VP birža oficialiai sustabdė bendradarbiavimą su Šiaurės Europos biržų aljansu NOREX. rugpjūčio 9 d. Pasirašytas Bendradarbiavimo memorandumą su Varšuvos birža dėl keitimosi informacija, dalinimosi rinkos organizavimo ir plėtojimo patirtimi bei naudojimosi bendromis technologijomis. lapkričio 14 d. Birža kartu su LR Vertybinių popierių komisija ir “Partners for Financial Stability” programa surengė seminarą “Emitentų ryšiai su investuotojais”.
2002 m. vasario 2 d. Lietuvos banko valdyba nustatė, kad nuo 2002 m. vasario 2 d. lito bazinė valiuta yra euras, o oficialus lito kursas – 3,4528 Lt už 1 eurą. kovo 22 d. Birža, Nacionalinė finansų maklerių asociacija, Lenkijos finansų maklerių ir investicijų patarėjų asociacija kartu su “Partners for Financial Stability” programa surengė seminarą “Finansų analizė ir investicijų portfelio valdymas”. balandžio 1 d. Įsigaliojo naujas LR Vertybinių popierių rinkos įstatymas. lapkričio 4 d. Įsigaliojo Biržos prekybos taisyklių pakeitimai bei papildymai, Viešo akcijų pardavimo NVPB taisyklių papildymas ir Oficialaus pasiūlymo įgyvendinimo NVPB taisyklių pakeitimai bei papildymai, kurie įtvirtino nuostatą, kad nuosavybės teisė į vertybinius popierius, perleidžiamus pagal Biržoje sudarytus sandorius, pereina atsiskaitymų dieną. lapkričio 15 d. Birža tapo Europos biržų federacijos (FESE) asocijuota nare.
2003 m. sausio 15 d. Įvyko 2000-oji prekybos sesija. Per 2000 prekybos sesijų sudaryta daugiau nei 297 tūkst. sandorių už 12 mlrd. Lt. vasario 19 d. Birža kartu su LR Apskaitos institutu ir East-West Management Instituto “Partners for Financial Stability” programa surengė seminarą “Tarptautiniai finansinės atskaitomybės standartai”, kuriame dalyvavo apie 80 emitentų, FMĮ, kapitalo rinkos ir kitų institucijų atstovų. balandžio 30 d. Visuotinis akcininkų susirinkimas pritarė AB “Nacionalinė vertybinių popierių birža” pavadinimo pakeitimui į AB “Vilniaus vertybinių popierių birža”. liepos 30 d. LITIN-10 indeksas pirmą kartą peržengė 2000 punktų ribą. rugsėjo 12 d. Paminėdama savo dešimties metų sukaktį, Birža Vilniuje surengė tarptautinę konferenciją “Lietuvos kapitalo rinkos integracija į Europos Sąjungos Vieningąją rinką”, kuri sulaukė daugiau nei 300 dalyvių. rugsėjo 14 d. Birža švenčia 10-metį. gruodžio 4 d. Privatizavimo komisija patvirtino 54,47 proc. AB “Nacionalinė vertybinių popierių birža” ir 32 proc. AB “Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas” akcijų privatizavimo programą.
2004 m. sausio 1 d. Įsigaliojo nauja Prekybos taisyklių redakcija. vasario 9 d. Birža tapo Pasaulio biržų federacijos (WFE) asocijuota nare. vasario 11 d. Birža kartu su “Partners for Financial Stability” programa Vilniuje surengė seminarą “Įmonių valdymas”. Seminaro metu buvo pristatytas Biržos parengtas Listinguojamų bendrovių valdymo kodekso projektas. kovo 29 d. Birža persikėlė į naujas patalpas (Konstitucijos pr. 7, Verslo centras “Europa”, 15 aukštas,Vilnius LT-08501). balandžio 23 d. Patvirtintas Listinguojamų bendrovių valdymo kodeksas. gegužės 20 d. Birža kartu su LR Apskaitos institutu ir “Partners for Financial Stability” programa Vilniuje surengė seminarą “Tarptautiniai finansinės atskaitomybės standartai”. gegužės 28 d. Didžiausia Šiaurės Europos vertybinių popierių biržų operatorė OMHEX ir Valstybės turto fondas užbaigė sandorį, pagal kurį OMHEX įsigijo 44,3 proc. AB “Nacionalinė vertybinių popierių birža” ir 32 proc. AB “Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas” akcijų. gegužės 28 d. Suformuota nauja Biržos valdyba, Dalia Jasulaitytė išrinkta Biržos prezidente ir valdybos pirmininke. birželio 1 d. Birža tapo visateise Europos vertybinių popierių biržų federacijos (FESE) nare. birželio 8 d. Išrinkta nauja Biržos Stebėtojų taryba, kurios pirmininku išrinktas Gert Tiivas.liepos 1 d. Išplėstas Baltijos VP biržų sąrašas, kurį sudaro Rygos, Talini ir Vilniaus VP biržų visos Oficialiųjų prekybos sąrašų bendrovės. rugpjūčio 18 d. AB “Nacionalinė vertybinių popierių birža pakeitė pavadinimą” į AB “Vilniaus vertybinių popierių birža” rugsėjo 1 d. Pasikeitė VVPB motininės bendrovės OM HEX pavadinimas į OMX. rugsėjo 27d. Nebeskaičiuojamas VVPB visų listinguojamų akcijų LITIN – G indeksas. Pradėtas skaičiuoti naujas VVPB visų listinguojamų akcijų grąžos indeksas VILSE. rugsėjo 27d. Nebeskaičiuojamas VVPB Oficialiojo sąrašo akcijų LITIN indeksas. Pradėtas skaičiuoti naujas Baltijos biržų visų Oficialiųjų prekybos sąrašų akcijų indeksas BALTIX. gruodžio 1 d. OMX AB ir Kopenhagos vertybinių popierių birža pasirašė susijungimo sutartį.
2005 m. sausio 1 d. Jukka Ruuska, OMX Exchanges padalinio prezidentas, pradėjo eiti ir Stokholmo vertybinių popierių biržos prezidento pareigas. sausio 1 d. Įsigaliojo VVPB Prekybos taisyklių pakeitimai dėl vertybinių popierių įtraukimo, kotiravimo bei prekybos įmokų. sausio 1 d. Gert Tiivas, OMX Exchanges padalinio prezidentas Baltijos operacijoms, pradėjo eiti OMX Augimo rinkų padalinio vadovo pareigas. sausio 24 d. Įsigaliojo VVPB Prekybos taisyklių pakeitimai dėl prekybos įmokų sumažinimo. balandžio 1 d. Susijungus OMX bendrovei ir Kopenhagos biržai, paskirta nauja OMX Exchanges Ltd. direktorių taryba. balandžio 1 d. Toliau vykdant susijungimą su Kopenhagos vertybinių popierių birža, sukurta nauja OMX Exchanges organizacinė struktūra. balandžio 27 d. Išrinkta nauja bendrovės stebėtojų taryba. spalio 3 d. Pakeistas visų listinguojamų akcijų grąžos VILSE indekso pavadinimas į OMX Vilnius.

Apie Lietuvos VP rinką

Nemateriali rinka
Vertybiniai popieriai yra nematerialūs ir fiksuojami įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose. Vertybinių popierių asmenines sąskaitas turi teisę atidaryti ir tvarkyti vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai ir Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD). Vertybinių popierių perleidimas yra fiksuojamas, darant atitinkamus įrašus vertybinių popierių sąskaitose.

Reguliuojama rinka ir užbiržinė prekyba
Reguliuojamą antrinę vertybinių popierių apyvartą Lietuvoje organizuoja Vilniaus vertybinių popierių birža. VVPB yra savireguliuojanti organizacija, kuri priima ir įgyvendina taisykles bei kitus teisės aktus, reglamentuojančius listingavimo, prekybos ir kitų procedūrų tvarką VVPB. Už biržos ribų sudaromi sandoriai įvykdomi per vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkus, kurie apie sudarytus sandorius privalo pranešti VVPB.

Vertybinių popierių rūšys
Vertybinių popierių rinkos įstatymas nustato tokias vertybinių popierių rūšis:
• akcinių bendrovių akcijos;
• skolos vertybiniai popieriai;
• pasirašymo teisės;
• priemonės, patvirtinančios dalyvavimą investicinėje kintamojo kapitalo bendrovėje;
• derivatyvai (finansiniai būsimieji sandoriai, būsimieji palūkanų normos sandoriai ir kiti);
• depozitoriumo pakvitavimai dėl akcijų.

Rinkos priežiūra
Vertybinių popierių rinką reguliuoja ir prižiūri Respublikos Vertybinių popierių komisija.

Vertybinių popierių komisija yra valstybės institucija, kurios narius penkeriems metams skiria Seimas ir kuri veikia vadovaudamasi Vertybinių popierių rinkos įstatyme įtvirtintais principais bei taisyklėmis. Vertybinių popierių komisija, kaip valstybės įgaliota institucija, vykdo vertybinių popierių rinkos priežiūrą tam, kad sustiprintų viso finansų sektoriaus stabilumą ir patikimumą.

Vilniaus vertybinių popierių birža prižiūri rinkos dalyvių bei biržoje listinguojamų vertybinių popierių emitentų veiklą tiek, kiek tai susiję su biržoje prekiaujamų vertybinių popierių kainų formavimu, sandorių sudarymu ir vykdymu, bei biržos priimtų taisyklių ir kitų teisės aktų laikymusi. Vilniaus vertybinių popierių birža vykdo rinkos priežiūrą vadovaudamasi teisės aktais ir biržos priimtomis taisyklėmis bei teisės aktų nustatytos apimties. VVPB ir Vertybinių popierių komisija bendradarbiauja, vykdydamos rinkos priežiūros funkcijas.

Teisinė bazė
Teisinio reguliavimo tikslas yra sudaryti teisinį pagrindą sąžiningai, atvirai ir efektyviai veikti vertybinių popierių rinkai, kad būtų kuo geriau apsaugoti investuotojų interesai bei apribota sisteminė rizika.

Pagrindiniai teisės aktai, sukuriantys pagrindą siekti nurodytų tikslų, yra šie:
• Vertybinių popierių rinkos įstatymas;
• Akcinių bendrovių įstatymas;
• Finansų įstaigų įstatymas;
• Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas;
• Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymas;
• Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas;
• Pensijų kaupimo įstatymas .

Vadovaudamasi teisės aktais, Vilniaus vertybinių popierių birža, kaip savireguliuojanti organizacija, priima ir įgyvendina taisykles ir kitus teisės aktus, kad užtikrintų nuolatinį ir teisėtą rinkos veikimą.

Investuotojų apsauga
Lietuvos įstatymai nustato aukšto lygio apsaugą užsienio investuotojams.
Investuotojai turi teisę jiems nuosavybės teise priklausantį pelną (pajamas), Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka sumokėję mokesčius, konvertuoti į užsienio valiutą ir (ar) pervesti į užsienį be apribojimų.

Bendra Baltijos VP rinka

Talino, Rygos ir Vilniaus vertybinių popierių biržos, norėdamos supaprastinti prieigą ir sumažinti investavimo barjerus Estijos, Latvijos ir Lietuvos rinkose, suformavo bendrąją Baltijos rinką.
Pagrindinis bendrosios Baltijos rinkos tikslas yra sumažinti iki minimumo skirtumus tarp trijų rinkų, teikiant naujus pasiūlymus tiek investuotojams ir finansų makleriams, tiek ir prekybos sąrašuose esančioms bendrovėms bei informacijos platintojams. Bendroji Baltijos rinka apima:
• Bendrą Baltijos šalių vertybinių popierių sąrašą (Baltic List)
• Bendrą Estijos, Latvijos ir Lietuvos pagrindinių bendrovių vertybinių popierių indeksą
• Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje bendrą prekybos sistemą bei prieigą
• Bendrą rinkos informacinę svetainę Estijai, Latvijai ir Lietuvai
• Suderintą rinkos praktiką ir taisykles Estijai, Latvijai ir Lietuvai

Prekyba ir narystė

Talino, Rygos ir Vilniaus biržų prekybos dienos trukmė ir struktūra yra vienodos. Euras yra naudojamas kaip prekybos valiuta Estijoje, o Latvijoje ir Lietuvoje prekybos valiutomis lieka vietinės valiutos.
Visa prekyba vertybiniais popieriais biržose vyksta per Talino, Rygos ir Vilniaus biržų narius. Biržų narių sąrašuose yra vietiniai ir tarptautiniai bankai bei finansų maklerio įmonės.
Tam, kad galėtų prekiauti, bankas arba finansų maklerio įmonė turi gauti atitinkamą licenciją iš valstybinės priežiūros įstaigos ir turėti licencijuotus maklerius. Be to, maklerio įmonės narystė turi būti patvirtinta biržų valdybose.
Įtraukimo į biržų narių sąrašus tvarka Talino, Rygos ir Vilniaus biržose yra supaprastinta, kadangi prašymus reikia pateikti tik vienai biržai. Atsižvelgiant į įstatymų reikalavimus dar būtina gauti atitinkamą pritarimą iš kiekvienos vertybinių popierių rinkos priežiūros institucijos. Tačiau pagal ES praktiką investicinei įmonei, kuri jau veikia kurioje nors ES valstybėje, tokia tvarka paprastai reiškia, kad ji turi tik pranešti savo vietinei Finansų priežiūros institucijai.

Apie “Finastą”

“Finasta” – tai ilgametę darbo patirtį turinti didžiausia nebankinė finansų maklerio įmonė Lietuvoje. Įsteigta 1994 m., kai šalyje dar tik kūrėsi vertybinių popierių rinka, bendrovė aktyviai prisidėjo prie kapitalo rinkos plėtros. “Finasta” padėjo formuoti santykius tarp šios rinkos dalyvių sudėtingu pereinamuoju laikotarpiu, kai Lietuvoje prasidėjo esminis ekonomikos pertvarkymas ir įsibėgėjo privatizacija.
Kasmet stiprėjanti įmonė 1998 m. gavo “A” kategorijos Vertybinių popierių komisijos išduotą generalinę licenciją. Šiuo metu “A” kategorijos licencijas turi tik dvi finansų maklerio įmonės. Šios kategorijos licencija suteikia teisę registruoti VP emisijas bei dalyvauti jas pasirašant.
Šiandien bendrovė gali pasiūlyti Jums platų spektrą paslaugų finansinio tarpininkavimo, turto valdymo srityse. Nuoširdžiu darbu užsitarnavome klientų pasitikėjimą. Aptarnaujame daugiau nei 30 tūkstančių pavienių investuotojų ir kelis šimtus solidžių įmonių, Lietuvos ir užsienio finansų organizacijų, bankų, valstybinių institucijų.
Profesionalumas, kompetencija, dėmesys kiekvienam klientui, noras tobulėti, greitas reagavimas į verslo pokyčius – tai savybės, padedančios išlaikyti lyderio pozicijas finansinio tarpininkavimo srityje. Klientų pasitikėjimas yra didžiausias atlygis, suteikiantis bendrovės veiklai prasmingumo. Suburta puiki nuoširdžiai dirbančių specialistų komanda skatina vis kokybiškesnių paslaugų kūrimą ir verslo plėtrą.

Finastos vizija:
Tapti pripažintu investiciniu banku, aktyviai veikiančiu Centrinės ir Rytų Europos regione, su kuriuo ir kuriame malonu bei naudinga dirbti.

Finastos misija:
Finastos komandos paskirtis, vadovaujantis partnerystės ir abipusės naudos principais:
- būti patikimu finansų rinkos varikliu, tiesiant tiltą tarp investicijų poreikio ir pasiūlos;
- būti lanksčiais profesionaliai patenkinant klientų poreikius;
- siekti, kad visuomenė pažintų finansų rinką ir mokėtų pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis.

Investicinė veikla

2005-aisiais metais stipriai augo prekyba akcijomis Vilniaus vertybinių popierių biržos centrinėje rinkoje – lyginant su praėjusiais metais, augimas pasiekė 68 proc. Viso buvo sudaryta sandorių už 1,7 milijardo litų.Finasta 2005-aisiais sudarė 18 proc. visos centrinės rinkos apyvartos. Bendrovės apyvarta akcijomis centrinėje rinkoje išaugo 43 proc.
Finastos sudarytų sandorių skaičius centrinėje rinkoje padidėjo 26 proc. – nuo 39,5 tūkst. 2004-aisiais metas iki 49,8 tūkst. Lt 2005-aisiais. Tai sudarė 17,3 proc. visų centrinėje rinkoje sudarytų sandorių skaičiaus.

REPO sandoriai
2005 – aisiais atliktų REPO sandorių vertė, palyginus su ankstesniais metais, pakilo 42% iki 97 mln. Lt.

Skolos vertybiniai popieriai
Bendrovės pernai vykdytų sandorių Vyriausybės vertybiniais popieriais apyvarta pakilo 45 proc. ir siekė 239 mln. litų (2004-aisiais – 165,3 mln. litų).

Prekyba pirminėje rinkoje
Pirminėje rinkoje buvo sudaryta sandorių už 69,3 mln. litų. Tai sudarė 5,9 proc. visos pirminės rinkos apyvartos.

Vertybinių popierių prekyba internetu
2005 –aisiais Finasta priėmė 41,2 tūkstančio pavedimų. Prisijungus prie OMX grupės ir atnaujinus prekybos sistemą, įsigyti ir parduoti vertybinius popierius internetu galima ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos biržose.Daugelis klientų pasinaudojo patogia prekybos platforma ir 2005-aisiais metais net 62 procentai visų Finasta priimtų pavedimų sudarė pavedimai internetu.

Vertybinių popierių apskaita
Centrinio vertybinių popierių depozitoriumo duomenimis, Finastos apskaitomų vertybinių popierių kapitalizacija nominalia verte gruodžio 31 dieną buvo 5,575 mlrd. litų – tai sudaro 28,72 proc. visų viešosios apyvartos tarpininkų apskaitomų vertybinių popierių kapitalizacijos, kuri buvo 19,412 mlrd. litų (8,9 proc. didesnė nei 2004-ųjų pabaigoje). Finasta pagal apskaitomų vertybinių popierių kapitalizaciją nominalia verte pirmoji išlieka nuo 2002-ųjų kovo pabaigos.

Svarbiausi Finastos įvykiai
1994 m. sausis Įsteigta UAB FMĮ “Finasta”
1997 m. birželis UAB FMĮ “Finasta” reorganizuota į AB FMĮ “Finasta”
1998 m. lapkritis Prie bendrovės prisijungė UAB FMĮ “Mifonda”
1998 m. spalis Kontrolinį akcijų paketą įsigijus KIB “Invalda” ir padidinus įstatinį kapitalą iki 3.4 mln. Lt, “Finasta” gavo “A” kategorijos Vertybinių popierių komisijos išduotą generalinę licenciją
1999 m. liepa Prie bendrovės prisijungė UAB FMĮ “Apyvarta”
1999 m. rugsėjis Bendrovė tapo Vyriausybės vertybinių popierių (VVP) pirminiu dileriu
2000 m. vasaris Pradėti platinti taupymo lakštai
2000 m. rugsėjis Pristatyta “Finasta” interneto svetainė
2001 m. gegužė Bendrovės direktorius Darius Šulnis iš KIB „Invalda“ įsigijo 34 proc. AB FMĮ “Finastos” akcijų
2001 m. birželis Prie bendrovės prisijungė UAB FMĮ “Klaipėdos vertybiniai popieriai”
2001 m. birželis Atidarytas bendrovės biuras Klaipėdoje
2001 m. gruodis Įkurta dukterinė bendrovė UAB “Pozityvios investicijos”
2002 m. vasaris Atidarytas bendrovės biuras Kaune
2002 m. kovas Atidarytas bendrovės biuras Alytuje
2002 m. spalis Pasikeitė įmonės vadovai. Direktoriumi paskirtas Dalius Kaziūnas, valdybos pirmininku išrinktas Darius Šulnis
2003 m. balandis “Finasta” įsigijo 100 proc. UAB FMĮ “Finansų spektras” akcijų
2003 m. birželis “Finasta” tapo Investicijų valdymo įmonių asociacijos nare
2003 m. spalis Susijungė finansų maklerio įmonės “Finasta” ir “Sinkus”
2004 m. sausis “Finasta” veiklos dešimtmetis
2004 m. sausis “Finasta” pradėjo platinti “Finasta investicijų valdymo” įsteigtų “Finasta Centrinės ir Rytų Europos investicinio akcijų fondo” ir “Finasta investicinio obligacijų fondo” investicinius vienetus
2004 m. vasaris “Finasta” valdybą papildė Dalius Kaziūnas, Romas Matiukas ir Algimantas Variakojis
2004 m. balandis “Finasta” pradėjo projektą su APB “Apranga”, kurio metu buvo sumažintas MG Baltic Investment priklausantis akcijų paketas, likusias akcijas išleisdama į biržą. APB Apranga šiuo metu laikoma viena likvidžiausių ir perspektyviausių akcijų, kotiruojamų VVPB.
2004 m. rugsėjis “Finasta” tarpininkavo išplatinant UAB “Linas ir viza” 8mln. Litų metų trukmės obligacijų emisiją. Metinės jos palūkanos siekė 7proc. Tai pirmoji tokio dydžio obligacijų emisija šalyje, kurią išplatino UAB.
2005 m. kovas “Finasta” persikėlė į naujas patalpas Konstitucijos pr. 23, atskirame korpuse.
2005 m. gegužė “Finasta” tapo Talino ir Rygos vertybinių popierių biržų nare
2005 m. lapkritis Vieninteliu AB “Finasta” akcininku tapo AB “Invalda”

Finastos Čempionatas 2006

Finastos čempionato “Investuotojo” konkursas skirtas supažindinti konkurso dalyvius su Lietuvos vertybinių popierių rinka, galiojančia prekybos tvarka Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje, prekybos taisyklėmis, Lietuvos vertybinių popierių rinka, sudaryti sąlygas dalyviams valdyti virtualų investicinį portfelį.

Tai virtuali prekyba Lietuvos vertybinių popierių biržoje. Dalyvių komandos vertybiniais popieriais prekiauja realioje biržoje, lygiagrečiai su tikrais investuotojais. Gavę vienodą pradinį kapitalą (hipotetinę investuojamų pinigų sumą), jie investuoja į vertybinius popierius, kad gautų didžiausią pelną.

“Investuotojo” konkursas
Dalyvių komandos varžosi, kuri geriau sugebės investuoti į vertybinius popierius. Kiekvienas konkurso dalyvis turi vienodas pradines sąlygas ir lygias galimybes rinkoje gauti investicinių portfelių prieaugį.

Kiekviena komanda gavusi pradinį kapitalą įsijungia į virtualią prekybą vertybiniais popieriais pagal Nacionalinės vertybinių popierių biržos taisykles ir realiomis rinkos kainomis. Prekyba vyksta Nacionalinės vertybinių popierių biržos darbo dienomis. Kiekvieną dieną dalyvaujančios komandos gauna ataskaitas apie atliktas operacijas bei investicinio portfelio būklę. Nugali ta komanda, kurios investicinio portfelio vertė varžybų pabaigoje yra didžiausia.
Konkursas vyksta neakivaizdžiai – dalyviai sprendimus pirkti ar parduoti vertybinius popierius atlieka vien tik internetu, taip pat internete pasižiūri ir rezultatus, bendrą konkurso statistiką. Investuotojo konkursas trunka apie 5 mėnesius.

Taisyklės

P R E K Y B O S T A I S Y K L Ė S

1. Bendroji dalis.
1.1.. Šios taisyklės nusako kaip konkurso metu:
1.1.1. Pirkti arba parduodi akcijas Vilniaus, Rygos ir Talino vertybinių popierių biržose;
1.1.2. Pirkti ir parduoti Vyriausybės vertybinius popierius Vilniaus, Rygos ir Talino vertybinių popierių biržose;
1.2. TAISYKLĖS reglamentuoja šias DALYVIŲ imitacinės prekybos procedūras:
1.2.1. Pavedimų priėmimą.
1.2.2. Pavedimų vykdymą.
1.2.3. Ataskaitų siuntimą.
1.3. Kiekvienos konkurse dalyvaujančios komandos pradinė investicinio portfelio vertė – 100000 litų.
1.4. Visa prekyba ir informacija dalyviams siunčiama naudojant internetą arba elektroninį paštą.
1.5. Oficialus konkurso adresas: internete www.lja.lt (pasirinkę Varžybos internete, Finastos investuotojo čempionatas).

2. DALYVIŲ pavedimų priėmimas.

Pavedimų atlikimas internetu: www.lja.lt pasirinkti: Varžybos internete, Finastos investuotojo čempionatas, Portfelis.
Operacijos gali būti
PERKU: (operacija pirkti vertybinius popierius)
PARDUODU: (operacija parduoti turimus vertybinius popierius)
ATŠAUKIU PIRKIMĄ: (operacija atšaukti anksčiau padarytą pirkimą)
ATŠAUKIU PARDAVIMĄ: (operacija atšaukti anksčiau padarytą VP pardavimą).
PASTABOS :
• VP pirkimų kainos nurodomi tos biržos, kurioje prekiaujama valiuta (Rygos – LVL, Talino – EUR)
• VP kainos gali būti nurodomos 2 ženklų po kablelio tikslumu.

3. DALYVIŲ pavedimų vykdymas.
3.1. Pavedimai yra vykdomi Vilniaus vertybinių popierių biržos darbo valandomis ir dienomis.
3.2. Pavedimai gali būti įvykdomi tik esant sudarytoms pinigų (pirkimo atveju) arba vertybinių popierių (pardavimo) provizijoms DALYVIO sąskaitoje.
3.3. Pateikus pavedimą, viršijantį sudarytas provizijas, pavedimas nėra vykdomas.
3.4. Pateikus daugiau negu vieną pavedimą ir nesant pilnai sudarytoms provizijoms, pavedimai vykdomi jų pateikimo tvarka (eiliškumu).
3.5. Kiekvieno DALYVIO pavedimai yra įvykdomi ta apimtimi, kuria buvo realiai prekiauta biržoje. Pavedimai yra vykdomi tik tuo metu galiojančiomis rinkos kainomis. Pavedimai vertybiniams popieriams, neturintiems rinkos kainos, vykdomi nominalia verte. Vyriausybės vertybinių popierių rinkos kaina nustatoma pagal pirminės rinkos vidutinę duotosios trukmės vertybinių popierių palūkanų normą.
3.6. Iš DALYVIŲ gauti biržos prekybos pavedimai yra vykdomi:
3.6.1 Dienos pavedimai priimami iki 13:00 val. ir įvykdomi biržos prekybos uždarymo kainomis.
3.6.2. Gauti po 13:00 vykdomi kitą dieną, tos dienos biržos prekybos uždarymo kainomis.
3.6.3. Vyriausybės vertybinių popierių išpirkimas atliekamas automatiškai išpirkimo dieną.

4. DALYVIŲ informavimas.

4.1. Kiekvienas DALYVIS ataskaitas su informacija apie jo investicijų portfelį ir atliktas operacijas ras LJA interneto svetainėje www.lja.lt, pasirinkus Varžybos internete, Finastos investuotojo čempionatas.
Ataskaitose bus pateikiama sekanti informacija: operacijų ataskaita, VP portfelio ataskaita, galiojančių pavedimų, neįvykdytų ir atšauktų pavedimų, VP sąrašo ir kainų ataskaita.
Prekybos rezultatus gali pasižiūrėti visi, kas pageidauja. Komandos ataskaitą gali pasižiūrėti tik komanda, įvedusi komandos pavadinimą ir slaptažodį.

5. Prekybos rezultatų apskaičiavimas.

5.1. Už visas atliekamas prekybos operacijas iš dalyvių imamas komisinis mokesčiai:
• 0,5% – Vilniaus , vertybinių popierių biržoje.
• 0,75 – Rygos ir Talino vertybinių popierių biržose.
• Mokesčiai yra nuskaitomi nuo dalyvio sąskaitos atlikus pirkimo ar pardavimo operaciją.
5.2. Valiutų keitimas yra įtrauktas į komisinius mokesčius.
5.3 Portfelio vertė yra skaičiuojama kiekvienos prekybos dienos pabaigoje, esant užrašytoms visoms dienos operacijoms.
5.4. Portfelio vertė skaičiuojama kaip portfelyje esančių vertybinių popierių ir jų rinkos kainos po biržos uždarymo sandaugų suma sudėta su portfelyje esančių Vyriausybės vertybinių popierių aritmetinio svertinio palūkanų normos vidurkių suma bei grynųjų pinigų likučiu.

6. Bendrosios sąlygos.

6.1. LJA turi teisę keisti TAISYKLES dėl šių priežasčių:
6.1.1. Pasikeitus prekybos taisyklėms Vilniaus vertybinių popierių biržoje.
6.1.2. Prekybos metu išaiškėjus TAISYKLIŲ netobulumui.
6.2. TAISYKLIŲ pakeitimai, susiję su pasikeitimais Vilniaus vertybinių popierių biržoje įsigalioja iš karto, LJA arba DALYVIŲ inicijuoti pasikeitimai – ne anksčiau kaip po trijų darbo dienų, prieš tai apie juos informavus visus DALYVIUS.
6.3. Visus prekybos metu kylančius klausimus ir nesklandumus sprendžia LJA. Raštu gautus paklausimus arba skundus, susijusius su prekybos tvarka, organizatorius (LJA) privalo išspręsti raštu informuodamas paklaususį DALYVĮ, jeigu tai liečią tik jį vieną, arba visus DALYVIUS, jeigu tai yra bendro pobūdžio klausimas. Visus klausimus ir kitą nei pavedimai informaciją DALYVIS siunčia e-paštu: junior2@lja.lt

Žodynėlis

Akcija – dalinės nuosavybės vertybinis popierius, pažymintis dalyvavimą akcinės bendrovės kapitale ir užtikrinantis iš to kylančias turtines ir neturtines teises. Turtinės teisės – tai teisė gauti bendrovės pelno dalį (dividendą), gauti likviduojamos bendrovės turto dalį, pirmumo teisė dalyvauti kapitalo didinime, teisė perleisti akcijas kitų asmenų nuosavybėn. Neturtinės teisės užtikrina dalyvavimą bendrovės valdyme. Tai teisė dalyvauti akcininkų susirinkimuose, apskųsti akcininkų susirinkimo, valdybos nutarimus, gauti informaciją apie bendrovės ūkinę veiklą.

Akcinis įvykis – bet koks įvykis, galintis turėti įtakos investuotojo sprendimui pirkti ar parduoti vertybinius popierius, arba galintis pakeisti šių vertybinių popierių charakteristikas.

CD kodas – Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo (LCVPD) suteikiamas kodas jame registruotoms vertybinių popierių emisijoms.

Investicinės lėšos – nuosavos arba/ir skolintos lėšos, kurių pagalba formuojamas investicinis portfelis.

Investicinis portfelis – tai investuotojo investicinėje sąskaitoje turimų vertybinių popierių bei pinigų rinkinys.

Investicinio portfelio vertė – investiciniame portfelyje esančių vertybinių popierių ir jų rinkos kainos po biržos uždarymo sandaugų suma sudėta su portfelyje esančių Vyriausybės Vertybinių Popierių kiekio bei verčių sandaugų suma, bei grynųjų pinigų likutis.

Investicinė sąskaita – nematerialus apskaitos registras, kuriame įrašų pagalba apskaitomos investuotojo turimos investicinės lėšos, bei įsigyti vertybiniai popieriai.

Kliringas – skolinių įsipareigojimų nustatymas bei užskaitymas tarp sandorį sudariusių šalių.

Nominali vertė – akcijos vertė, kuri išreiškia bendrovės įstatinio kapitalo dalį, atitinkančią tą akciją.

Obligacija – skolos vertybinis popierius, kuris užtikrina teises kylančias iš kreditinių santykių, bei duodantis tam tikras pajamas.

Operacijų žurnalas – ataskaita atspindinti investicinių lėšų, bei vertybinių popierių judėjimą investicinėje sąskaitoje, vykdant prekybos operacijas.

Pavedimas – pasiūlymas pirkti, parduoti ar keisti vertybinius popierius.

Prekybos taisyklės – taisyklės, reglamentuojančios prekybą virtualinėje imitacinėje “Finastos investuotojo” konkurso Vertybinių popierių biržoje.

Provizija – vertybinių popierių (pardavimo ir mainų atveju) arba pinigų (pirkimo atveju) kiekis reikalingas sandorio įvykdymui užtikrinti. T.y., pirkdamas vertybinius popierius, pirkėjas privalo savo sąskaitoje sukaupti pakankamą pinigų sumą norimam vertybinių popierių kiekiui nupirkti, o parduodamas ar keisdamas vertybinius popierius privalo sukaupti atitinkamą jų kiekį savo sąskaitoje.

Rinkos kaina – kotiravimo metu Vilniau vertybinių popierių biržoje nustatyta kaina.

Tiesioginiai sandoriai – tokie sandoriai, kurie įvyksta dviems šalims iš anksto susitarus dėl perkamų – parduodamų vertybinių popierių skaičiaus ir kainos.

Vertybiniai popieriai (VP) – serijomis leidžiamas finansavimo priemonės patvirtinančios, dalyvavimą akciniame kapitale arba/ir teises, kylančias iš kreditinių santykių, bei suteikiančios teisę gauti dividendus, palūkanas ar kitas pajamas.

Vertybinių popierių emisija – išleista serija vertybinių popierių, kurie suteikia vienodas turtines ir neturtinės teises.

Mūsų dalyvavimas “Investuotojo“ konkurse

Konkursą organizuoja ir vykdo “Lietuvos Junior Achievement” ir Lietuvos vertybinių popierių institucijos – Nacionalinė vertybinių popierių birža, Centrinis vertybinių popierių depozitoriumas, Nacionalinė finansų maklerių asociacija.
Mes mokomias pagal taikomosios ekonomikos programą. Todėl, noredami patikrinti ir pritaikyti pamokų metu gaunamas žinias ekonomikos srityje, parinkome projektinį darbą “Imitacinė prekyba vertybinių popierių biržoje“. Be to, šis darbas sudomino mus galimybe prekiauti realioje VP biržoje, lygiagrečiai su tikrais investuotojais.
Sausio 23 – 29 dienomis buvo paskelbta bandomoji prekyba. Jos metu mūsų komanda gavo slaptažodį, konkurso taisykles, pradines ataskaitas, galėjo pasitikrinti e-paštą, slaptažodžius, pabandyti atlikti pavedimus, susipažinti su ataskaitomis ir pan. Visus klausimus, susijusius su konkursu mes išsiųsdavome e-paštu junior2@lja.lt.
“Investuotojo” konkursas prasidėjo vasario 2 dieną. Bandomosios prekybos rezultatai buvo anuliuoti. Mūsų komanda, dalyvaujanti žaidime, tapo investicinės sąskaitos turėtoja. Gavę pradinį kapitalą (hipotetinę investuojamų pinigų sumą, 100.000 lt), mes turėjome jį investuoti taip, kad uždirbtume didžiausią pelną. Mūsų komanda vertybiniais popieriais prekiauja tikromis Nacionalinės vertybinių popierių biržos sąlygomis, kaip ir tikri investuotojai. Mums galioja realios biržos taisyklės, ir prekiaujama rinkos kainomis. Mes galim pirkti arba parduodi akcijas bei pirkti ir parduoti Vyriausybės vertybinius popierius Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje.
Varžybos vyksta Nacionalinės vertybinių popierių biržos darbo dienomis ir valandomis. Kiekvieną darbo dieną mūsų komanda gauna ataskaitas apie atliktas operacijas bei investicinio portfelio būklę iki 19 valandos.
Konkursas rengiamas naudojant naujas technologijas. Savo pavedimus mes galime atlikti elektoroniniu paštu arba interneto puslapyje www.lja.lt.

Mūsų tikslai ir uždaviniai
• Suvokti laisvosios rinkos ekonomikos idėjas.
• Pažinti praktinį privataus verslo patyrimą.
• Gerinti mūsų kaip vartotojų ir verslininkų ekonominį išprusimą.
• Atkreipti dėmesį į mūsų pačių galimybes siekti savo gyvenimo gerovės.
• Išmokti prekiauti vertibiniais popieriais realioje biržoje, lygiagrečiai su tikrais. investuotojais
• Dirbti komandoje.
• Analizuoti finansines ataskaitas.
• Analizuoti įmonių veiklos rodiklius.
• Suprasti ir įvertinti nuo ko priklauso ir kas įtakoja vertybinių popierių kainą.

Mūsų komandos įspūdžiai

Mūsų komanda susideda iš keturių narių. Po daugybės ginčų mes nutarėme pasivadinti YouInCom, tai iššifruojama kaip jaunųjų investuotojų komanda. Mūsų komandai sunkiausia buvo sugalvoti pelningiausią žaidimo strategiją. Kiekvienas turėjo savo nuomonę, todėl sunku buvo pasirinkti kokias akcijas pirkti, nuspręsti kokių akcijų kainos kils arba mažės, bet juk mūsų tikslas ir buvo išmokti dirbti kartu bei sekmingai investuoti ir dispanuoti savo pradiniu kapitalu.
Mums labai patiko dalyvauti šiame žaidime, kadangi įgyjome patirties tokioje veikloje kaip akcijų pardavinėjimas ir įsigyjimas.
YouInCom statymai kartais nepasiteisindavo ir dėl to mes praradome 4000 lt, bet iki paskutinių dienų tikėjomės pataisyti padėtį, nors tai mums nesigavo mes nenusiviliame ir tikimės, kad kitą kartą mums pasiseks labiau, todėl su dideliu malonumu sudalyvautumėme dar kartą panašiame žaidime ir stengtumėmės panaudoti įgytas žinias užsidirbti,o ne prarasti pinigus.

Priedai
Registracijos pranešimas
Miestas: Vilnius
Mokykla: Vilniaus Kačialovo gimnazija
Klasė: 11
El. pastas: jurij@erdves.lt
Komanda: YouInCom
Mokytojas: Marinina Olga
Kapitono info: Afanasjev Jurij (jurij@erdves.lt)(+37060348258)
Atsarginis el.pastas jurij@erdves.lt

Komandos nariai:
Afanasjev Jurij
Makarov Artiom
Rymarchik Jan
Zaiceva Ilona
Slaptažodžio gavimas
Sveiki, visi Finasto investuotojo konkurso dalyviai.
Ši savaitgali prie Finastos konkurso dalyviu sąrašo buvo pridetos mokytoju ir studentu komandos. (Mokiniai, mokytojai ir studentai varћysis bendrai, bet
apdovanojimai bus teikiami atskirai.)

Pridedant naujas komandas, galejo dingti senu komandu pavedimai, vesti ši savaitgali. Atsiprašome moksleiviu komandu del galimu nepatogumu.
Sekmes visiem turnyre.

Siunčiame visom komandom pavadinimus ir slaptažodžius:
Komanda: YouInCom
Slaptažodis: ILTA8VYY

Su pagarba,
Vygantas. LJA

Bendrovių akcijos,kuriuos mes pirkom :
ü Mažeikiu Nafta
ü Stumbras
ü Sanitas
ü Klaipėdos Jūrų Krovinių Kompanija
ü Tallin Department Store
ü Utenos Trikotažas
ü Vilniaus baldai
ü Dvarcionių Keramika
ü Lietuvos Jūrų Laivynkistė
ü Latvijas balzams
ü Nordeka
ü Starman

Akcijų kainų kitimo grafikai

Mažeikiu nafta

Stumbras

Sanitas

Literatura:
1) B.Leoninė. Nacionalinė vertybinių popierių birža.V., 1998.
2) L.Žukauskienė. Vertybinių popierių registravimo ir platinimo tvarka. V., 1999.
3) M.Gečiauskaitė. Investuotojo ABC. V., 2003.
4) Lietuvos Junior Achievement – www.lja.lt
5) FMĮ Finasta – www.finasta.lt
6) Laisvas ir nepriklausomas informacijos portalas – www.straipsniai.lt
7) Vilniaus Vertybinių Popierių Birža – www.omxgroup.com/vilnius
Pabaltijo šalių vertybinių popierių birža – http://market.ee.omxgroup.com/

Liublino unija
Rašto darbas

Atliko: Justina Kropaitė 8c
Tikrino: mokytojas, metodininkas
Algirdas Gedeikis

2004 m.
Panevėžys

LDK santykiai su Maskva

Kai Livonija Pasvaly padarė su Lietuva sutartį, Jonas IV tuojau paskelbė Livonijai karą.1559 m. Livonijai pasidavus Zigmantui Augustui, Lietuva stojo jos ginti. 1560 m. prasidėjęs karas dėl Livonijos nesisekė ir užtraukė didelių nelaimių visai Lietuvai.1562 m. pasibaigė anksčiau su Maskva padarytos paliaubos ,ir milži- niška jos kariuomenė įsiveržė į pačią Lietuvą ir užgrobė Polocką.Tuo būdu Makva jau prisiartino prie etnografinių Lietuvos žemių.Bet toliau eiti jau nebesisekė: het- monas Mikalojus Radvila smarkiai sumušė caro kariuomenę ties Ula.Tačiau lietu- viai nebepajėgė nei Polocko atsiimti, nei išvaryti caro kariuomenės iš rytinės Livo- nijos dalies.
Nuolatinis pavojus karo su Maskva vertė lietuvius nesišalinti per daug nuo
Lenkijos ir sudaryti su ja naują sąjungos sutartį.

Liublino unijos priežastys

Svarbiausia aplinkybė, kuri neleido Lietuvai nutolti nuo Lenkijos,buvo Maskvos pavojus ir Lenkų paramos viltis.Be to, glaudžiam susiartinimui su Lenki- ja ir unijos susidarymui jau buvo ir padedamųjų aplinkybių: to meto Lietuvos didi- kai, bendraudami su lenkais, jau buvo aplenkėję, su jais susigiminiavę, todėl jiems nebuvo lengva nutraukti ryšius su lenkais.Apie savos tautiškosios kultūros kėlimą retai kas tegalvojo.Vidutinioji bajorija taip pat jau buvo gana aplenkėjusi.O be to, mūsų bajoriją visuomet viliote viliojo didelės lenkų bajorų laisvės.Tuo tarpu lenkai žūt būt troško įgyti teisių įsikurti Lietuvoje: juos ypač viliojo turtingoji Ukraina priklausanti LDK.Be to, lenkams kėlė nerimą Žygimanto Augusto senatvė, sosto įpėdinio klausimas, nes karalius buvo bevaikis.Lenkijai grėsė ir pavojus iš Turki-jos. Tad, kai Lietuva prašydavo lenkus paramos prieš Maskvą, jie visuomet kelda-
vo unijos klausimą.

Derybos dėl unijos

1562 m. rugsėjo 13 d. Karo stovykloje prie Vitebsko LDK bajorai surašė aktą, reikalaujantį unijos, ir įteikė jį Žygimantui Augustui. Akte bajorai prašė su- šaukti bendrą seimą unijos klausimui spręsti. Bajorai pareiškė, kad jie nori sei-muose kartu su lenkų bajorais spręsti valstybinius reikalus, bendrai rinkti valdovą naudotis vienodomis teisėmis ir laisvėmis, bendrai gintis nuo priešų. Kitaip negu bajorai, Lietuvos didikai nenorėjo tokios glaudžios unijos: jie siekė sudaryti tokią sąjungą, kuri užtikrintų Lietuvai karinę Lenkijos paramą, bet paliktų Lietuvai sava-
rankiškumą. Lenkų ponai LDK norėjo prisijungti privincijos teisėmis. Pats
Žygimantas Augustas buvo glaudžios abiejų valstybių unijos šalininkas.
1566 m. seime Lietuvos bajorijai buvo duotos visos bajorų turimosios teisės,
visas kraštas buvo galutinai padalintas į vaivadijas ir pavietus, o juose buvo įsteigti
pačios bajorijos teismai ir įkurti seimeliai, kuriuose turėjo būti renkami pavieto tei-
sėjai, urėdai ir seimo atstovai. Tuo būdu visi bajorija per savo atstovus galėjo daly-
vauti valstybės valdyme.Visa tai buvo patvirtinta naujai perredaguotoje antroje sta-
tuto laidoje.
Po šitų reformų Lietuvos valstybės aparatas pasidarė jau toks pat, koks jis
buvo ir Lenkijoje, ir Lietuvos bajorijos teisės buvo visiškai sulygintos su Lenkijos
bajorų teisėmis. Suvienodinus valstybes, iš vienos pusės, unijos klausimas turėjo
palengvėti, nes dvi vienodai organizuotas valstybes yra lengviau sujungti; iš kitos
pusės, gavus visas teises, sumažėjo Lietuvos bajorijos noras susijungti su Lenkija, nes unija tuo atžvilgiu jau nebegalėjo nieko naujo duoti. Bet vis dėlto pasilikosvarbiausias į uniją traukiąs veiksnys- nebaigtas karas su Maskva. Dėl to
bajorija ir toliau reikalavo išspręsti unijos klausimą ir sušaukti tam specialų seimą. 1569 m. sausio 10 d. Liubline vėl buvo sušauktas bendras LDK ir Lenkijos
atstovų seimas. Atvykę į seimą, Lietuvos bajorai susėdo atskiroje salėje ir pasiruošė pateikti savo pasiūlimus dėl unijos.
Lenkijos ponai reikalavo sąjungos Krėvos ir Melniko unijų pagrindu. Lietu-
vos didikai nepripažino tų unijų, nes jos iš tikrųjų nebuvo įgyvendintos. LDK ponai rėmėsi II Lietuvos Statutu,kuriame apie uniją nebuvo pasakyta nė žodžio.
Todėl seime tarp abiejų valstybių atstovų kilo smarkūs ginčai.Lietuvos atstovai,
tarp kurių žymiausi buvo delegacijos vadovas kancleris Mikalojus Radvila Rudasis ir žemaičių seniūnas Jonas Jeronimas Chodkevičius, norėjo išlaikyti LDK valstybingumą. Jie reikalavo, kad išrinktas valdovas Lietuvoje turėtų valdžią tik tuomet, kai Vilniuje bus atskiru aktu patvirtintas didžiuoju kunigaikščiu, kad seimai rinktųsi ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, kad specifinius Lietuvos reikalus spręstų atskiras Lietuvos Seimas, kad urėdai Lietuvoje būtų suteikiami tik Lietuvos piliečiams.
Lenkijos ponai, suprantama, su tuo nesutiko. Žygimantas Augustas palaikė lenkus. Nepavykus šioms deryboms, LDK atstovai 1569 m. vasario 28 d.- kovo 1 d. netikėtai išvyko iš Liublino namo. Kai paaiškėjo, kad nemaža dalis atstovų ,,pabėgo”, seimas iširo. Tada lenkai pareikalavo, kad Žygimantas Augustas pri-
jungtų prie Lenkijos Palenkę ir Voluinę. Kadangi juridiškai be Lietuvos bajorų jis
to padaryti negalėjo, tai buvo pasitelkta prievarta. 1569 m. kovo-birželio mėnesiais
Kijevo, Vraclavo, Voluinės ir Palenkės vaivadijos buvo atplėštos nuo Lietuvos ir prijungtos prie Lenkijos. Kad ir kaip piktinosi Lietuvos didikai, bet karas su Rusija ir lėšų stygius privertė juos nusilseisti ir nepradėti karo su Lenkija.
1569 m. birželio 6 d. Lietuvos delegacija vėl atvyko į Liubliną. Dabar dele- gacijai vadovavo J.Chodkevičius, labiau linkęs sudaryti uniją. Mikalojus Radvila Rudasis atsisakė dalyvauti derybose. Vis dėlto LDK atstovai ir toliau kėlė savo reikalavimus. Lenkijai užgrobus Ukrainą, seime tarp jos atstovų didesnę įtaką įgijo nuosai-
kieji, nes agresyviųjų pretenzijos ir siekiai buvo patenkinti. Nuosaikieji formaliai
sutiko traktuoti LDK ir Lenkiją kaip lygiateises valstybes. Lenkų senatoriai paren-
gė kompromisinį Liublino unijos projektą, jį patvirtino Žygimantas Augustas. Su
tokiu sprendimu sutiko ir LDK atstovai. 1569 m. liepos 1 d. Lenkijos ir LDK sei-
mai parengė to paties tirinio raštus apie abiejų valstybių susijungimą. Raštus 1569 m. liepos 4 d. patvirtino Žygimantas Augustas.

Liublino unijos aktas

1569 m. liepos 1 d. Liublino Seime buvo pasirašytas galutinis susitarimas,
atnaujinantis Lietuvos ir Lenkijos uniją. Pagal uniją Lenkijos karalius ateityje atsi-
sakė Lietuvos sosto paveldėjimo teisės, buvo sudaryta galimybė rinkti bendrą abie-
jų valstybių valdovą. Ir po Liublino unijos abi valstybės turėjo savo pavadinimus, įstaigas, kariuomenę, iždą, įstatymus. Valstybių unija reali, nes Lietuva ir Lenkija įsipareigojo turėti bendrą seimą, valdovą, vykdyti bendrą užsienio politiką, kalti bendras monetas, tačiau su savo antspaudais. Lenkijos ir Lietuvos pusės parengė dokumentus ir jais psikeitė. Aktą, kuriuo buvo patvirtinta unija ir kuris galiojo iki
1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos, paskelbė Lenkijos ir Lietuvos Didysis Kuni-
gaikštis Žygimantas Augustas.

Liublino unijos sąlygos

1. LDK ir Lenkija susijungia į federacinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę-Respubliką
ir sudaro bendrą valstybę su vienu valdovu, vienu įstatymų leidžiamuoju orga-
nu- seimu Varšuvoje ir bendra užsienio politika.
2. Karalių ir Lietuvos didijį kunigaikštį renka bendras Lietuvos ir Lenkijos bajorų
Seimas Lenkijoje, karalius vainikuojamas Krokuvoje. Tuo panaikinami atskiri
rinkimai ir vainikavimo Vilniuje ceremonija.
3. Visi LDK tarybos nariai ir pareigūnai privalo prisiekti Lenkijos karaliui ir Kara-
lystei.
4. Lenkijos šlėktos tiri teisę turėti dvarų Lietuvoje, o Lietuvos bajorai- Lenkijoje.
5. Respublikoje cirkuliuoja vienodo svorio monetos.
6. Tarnybos ir titulai su žemėvalda paliekami tiems, kas juos turi, o egzekucija ne-
vykdoma.

Po Liublino unijos

400 metų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išbuvo unijoje su Lenkija.Tačiau
tik 200 metų ji su Lenkija sudarė vieną valstybę-Respubliką [lenkiškai Žečpospoli-
tą]. Tai buvo unikalus visoje Europoje dviejų valstybių junginys federacijos pag-
rindu.1569 m. liepos 1 d. Liublino seimas, lietuviams pasipriešinus, nesukūrė uni-
tarinės Lenkijos valstybės. Lenkams reikalaujant, o lietuviams sutikus, Liublino unijos aktas paskelbė: bendrą abiejų valstybių seimą ir senatą;valstybės galva-Len-
kijos karalius, jis kartu ir – didysis Lietuvos kunigaikštis, renkamas ir gyvena tik Lenkijoje; valstybės kalba paskelbta lenkų kalba.
Liublino seimas nesukūrė visai valstybei bendro valdžios aparato ir nepakei-
tė valstybės valdžios pagrindų. Seimo akte pasakyta, kad Respublika sudaroma
“ iš dviejų valstybių ir tautų”.Lietuvai liko atskira nuo Lenkijos valstybinė teritori-
ja su valstybine siena it atskiru valstybės pavadinimu- Lietuvos Didžioji Kunigai-
kštystė. Jai liko taip pat atskiri centro ir vietos urėdai- pareigūnai. Centro pareigū-
nai arba ministrai buvo etmonas, kancleris, maršalk ir iždininkas, o vietose, dešim-
tyje vaivadijų- vaivados ir jų pavaduotojai kaštelionai. Ministrai vadovavo atski-
ram nuo Lenkijos Lietuvos iždui, kariuomeni, valstybės kanceliarijai. Centro ir
vietos pareigūnų vietas be išimčių užėmė Lietuvos didikai.
Lietuvos pareigūnai nebuvo tiesiogiai pavaldūs karaliui, ir per juos karalius nagalėjo stiprinti valdžios ar jais pasikliauti. Taigi svarbiausias Lietuvos suvereni-
teto požymis buvo atskira nuo Lenkijos ir jai nepavaldi vykdomoji valžia.
Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė atskira teisė [Lietuvos Statutas] ir teismai, tarp jų ir aukščiausias apeliacinis teismas-Lietuvos Tribunolas. Lietuvos parlamen-
tas ilgą laiką funkcionavo šalia bendro seimo.

Išvados

Lietuvos valstybė nenustojo gyvavusi. Liublino unija sukūrė ne tik unikalų,
bet ir pastovų, ir net patrauklų valstybės modelį. Unijos aktas garantavo Lietuvai valstybinių institucijų neliečiamumą, tapo lietuviams šventas. Lietuviai šiuo aktu du šimtus metų gynėsi nuo per didelių lenkų ponų pretenzijų. Unijos nuostatai iš-
Liko nepakeisti iki pat XVIII a. pab.
Abi valstybės sudarė vieną politinį junginį-Respubliką, arba Lenkijos ir Lie-
tuvos valstybę. Tas junginys nenaikino atskirai organizuotų politinių vienetų. Su-
daryta unija su Lenkija padėjo laimėti Livonijos karą. Tačiau ji sudarė sąlygas to-
lia nykti LDK valstybingumui, politiniam ir ekonominim smukimui. Liublino unija sudarė palankias sąlygas lenkų kultūrai ir kalbai skverbtis į LDK. Sustiprėjo bajorų
ir miestiečių lenkėjimas.
Daugelis istorikų skirtingai vertino šią uniją. Kad ir kaip būtų, 1569 m.Liub-
lino unija buvo nepatenkinti ir lenkai, ir lietuviai. Nepaisant to, ji buvo labai nau-
dinga abiem valstybėms, o lietuviai vėliau jos principais gynėsi nuo inkorporacijos.
unijos ilgaamžiškumą rodo tai, jog ja buvo suinteresuotos abi šalys.Respublika li-
ko kaip atskiras vienetas tik užsienio politikos atžvilgiu, o vidaus santvarkos požiū-
riu Lietuva buvo tolygi Lenkijai.

Įvadas

Liublino unijos aktas, pasirašytas 1569 m. liepos 1 d. skelbė, jog Lenkijos karalystė ir LDK sudaro vieną valstybę, valdomą vieno valdovo. Liublino unija sudaryta abiejų šalių noru, vykstant ilgos deryboms.

Darbo tikslas:išanalizuoti Liublino unijos reikšmę abiejoms šalims; atskleisti
unijos teigiamą ir neigiamą pusę; išanalizuoti unijos padarinius LDK ir Lenkijos
karalystei.

Uždaviniai:
1. Atskleisti Liublino unijos priežastis.
2. Išanalizuoti unijos sąlygas.
3. Išanalizuoti Liublino unijos reikšmę abiejoms šalims.
4. Apžvelgti unijos pasekmes LDK.

Literatūra:

Jovaiša M. “Lietuvos istorijos konspektai” 2003 m. Vilnius.
Jučas M. “ Lietuvos ir Lenkijos unija” 2003 m. Vilnius.
Šapoka A. “Lietuvos istorija” 1936 m. Kaunas.
“Lietuvos istorijos skaitiniai”1992 m. Kaunas.

Turinys

1. Įvadas
2. LDK santykiai su Maskva
3. Liublino unijos priežastys
4. Derybos dėl unijos
5. Liublino unijos aktas
6. Unijos sąlygos
7. Po Liublino unijos
8. Išvados
9. Literatūra

Derlingasis Nilo slėnio dirvožemis davė pradžią Egiptui – civilizacijai, kuri atsirado prieš 5000 metų ir išsilaikė daugiau kaip 3000 metų.Nilo vandenys tamsų jo pakrančių dirvožemį padarė našų, ir Egipto civilizacija suklestėjo.Ilgą laiką Egipto istorija nesikeitė.Šalį valdė faraonai, padedami viziriais vadinamų pareigūnų, kurie rinko mokesčius ir teisėjavo.Egiptiečiai garbino daugybę dievų ir tikėjo, kad mirę nueis į pomirtinį pasaulį.Faraonai statėsi prašmatniu kapus; iš jų didingiausios yra piramidės.Egiptiečiai daug pažengė medicinoje.Vis dėlto pamažu ši civilizacija iro, kol galiausiai tapo pažeidžiama svetimšalių antpuolių.30 m. pr. Kr. Šia imperija galutinai užkariavo romėnai.

Faraonai.Senovės Egipto valdovai buvo vadinami faraonais (žodis reiškė „didelis namas“).Jie buvo dievinami ir turėjo visą valdžią: Egipto žemė ištisai priklausė jiems.Žmonės tikėjo, kad faraonai yra saulės dievo Ra sūnūs.

Piramidės.Egiptiečiai tikėjo po mirties gyvensią amžiną gyvenimą „tobulame“ Egipte.Balzamuoti faraonų kūnai buvo laidojami piramidėse.Ankstyvosios piramidės buvo laiptuotos.Manyta, jog mirusio valdovo vėlė kops laiptais susitikti viršuje su saulės dievu.Vėliau piramidės statytos lygiais, nuožulniais šonais.Kadangi žmonės piramidžių kapavietes galėjo lengvai apiplėšti, vėliau faraonus imta laidoti nežymėtuose kapuose Valdovų slėnyje, kur kapai buvo dieną naktį saugomi.

Mumijos.Egiptiečiai manė, jog, išlaikę po mirties savo kūną, gyvens amžinai.Todėl jie darė mumijas – kūnus, kurie negenda.Balzamuotojai iš mirusiojo kūno išimdavo kepenis, plaučius ir smegenis, bet palikdavo širdį.Tada, kad negestų, ištrindavo sodos kristalais ir galų gale suvystydavo jį drobės juostomis.

Nilas.Kasmet Nilas išeidavi iš krantų ie užliedavo laukus vandeniu bei trąšiu dumblu.Tokie Nilo slėnio poplūdžiai įtręšdavo žemę abiejose pusėse maždaug 10 km atstumu.Egiptiečiai tame plote taikė savo žemės ūkio sistemą, gerindami žemę patvenktais patvynio badenimsi.Dtkuma abipus upės sudarė gamtinę gynybos sistemą, be to, ji buvo turtingas maineralų ir akmens šaltinis.

Hieroglifai.Vaizdinį raštą, arba hieroglifus, egiptiečiai sukūrė maždaug 3000 m. pr. Kr.Pradžioje kiekviena daiktas buvo pateikiamas tiksliu savo atvaizdu, arba piktograma.Pamažu atvaizdai ėmė reikšti garsus.Fonogramos buvo pradėtos vartoti žodžiams užrašyti.

Garsusis prancūzų karvedys ir imperatorius Napoleonas I gimė 1769m. Ajače Korsikoje. Jo tikrasis vardas – Napoleonas Bonapartas. Iki jam gimstant Prancūzija užkariavo Korsiką ir jaunystėje Napoleonas buvo korsikiečių nacionalistas, laikęs prancūzus engėjais. Vis dėlto jis buvo išsiųstas i Prancūzijos karo akademijos ir 1785 m., jas baigęs, būdamas šešiolikos tapo antruoju Prancūzijos kariuomenės leitenantu.
Po ketverių metų įvyko Prancūzijos revoliucija ir per kelerius metus naujoji Prancūzijos vyriausybė įsitraukė į karus su keliomis užsienio šalimis. Pirmąją galimybę pasireikšti Napoleonas gavo 1793 m. Per Tulono apgultį (tada prancūzai atėmė šį miestą iš britų), kur jis buvo atsakingas už artileriją. Už pasižymėjimą Tulone jis buvo paaukštintas vyresniuoju karininku ir 1796 m. vadovavo prancūzų kariuomenei Italijoje. Ten 1796-1797 m. Napoleonas laimėjo svarbių pergalių. Į Paryžių jis grįžo kaip didvyris.
Napoleonas kilo į valdžią neįtikėtinai greitai. 1793 m. rugpjūtį, prieš Tulono apgulta, jis buvo niekam nežinomas ne visai prancūziškos kilmės dvidešimt ketverių metų jaunesnysis karininkas. Vos po šešerių metų Napoleonas, dar tik trisdešimties, buvo neginčijamas Prancūzijos valdovas ir tą postą jis išlaikė daugiau kaip keturiolika metų.
Savo viešpatavimo metais Napoleonas atliko svarbią Prancūzijos valdymo bei įstatymų sistemos pertvarką. Pavyzdžiui, jis reformavo finansų struktūrą bei teismą; įkūrė Prancūzijos banką ir Prancūzijos universitetą; centralizavo Prancūzijos valdymą. Antra vertus, nors visi pertvarkymai buvo reikšmingi ir kai kuriais ilgalaikiai Prancūzijoje, jų įtaka visam pasauliui maža.
Tačiau vienas iš Napoleono reformų buvo lemta paveikti ne tik Prancūziją. Daugeliu atžvilgių jis įkūnijo Prancūzijos revoliucijos idealus. Pavyzdžiui, pagal šį kodeksą neliko kilmės privilegijų, ir visi žmonės tapo lygūs prieš įstatymą. Kodesas pernelyg nesiskyrė nuo ankstesnių Prancūzijos įstatymų bei papročių, todėl buvo lengvai priimtas Prancūzijos visuomenės ir teisininkų. Apskritai Kodeksas buvo gerai sudarytas, lakoniškas ir aiškus. Todėl jis ilgai išsilaikė ne tik Prancūzijoje, bet su kai kuriais pakeitimais buvo priimtas daugelyje kitų šalių.
Napoleonas visada tvirtino, kad yra revoliucijos šalininkas Tačiau 1804 m. jis pats pasiskelbė Prancūzijos imperatoriumi. Be to tris savo brolius pasodino į kitus Europos valstybių sostus. Tai, žinoma, sukėlė kai kurių prancūzų respublikonų pasipiktinimą- toks elgesys, anot jų, buvo visiškas Prancūzijos revoliucijos idealų išdavimas,- tačiau daugiausia problemų Napoleonas sukėlė užsienio karai.
Napoleono karinė karjera- stebinantis paradoksas. Savo genialiais taktiniais manevrais Napoleonas buvo nepranokstamas ir jeigu jis būtų vertinamas tik pagal tai, tikriausiai jį būtų galima laikyti didžiausiu visų laikų karvedžiu. Tačiau strategijos sausumoje atžvilgiu jis padarė neįtikėtinai didelių klaidų. Tos klaidos buvo tokios lemtingos, kad Napoleonas neturėtų būti pirmose karo vadų gretose. Antai didžiųjų karvedžių Aleksandro Didžiojo, Čingischano ir Tamerlano kariuomenės niekada nebuvo sutriuškintos. Kadangi Napoleonas galiausiai buvo sutriuškintas, visi jo užkariavimai buvo trumpalaikiai. Po jo paskutinio pralaimėjimo 1815 m. Prancūzija turėjo mažiau teritorijos negu po 1789 m. revoliucijos.
Napoleonas pasižymėjo savęs pervertinimu, jis dažnai lyginamas su Hitleriu. Tačiau Napoleonas buvo tik ambicingas oportunistas, neskatinęs klaikių skerdynių. Valdant Napoleonui nebuvo nieko panašaus i nacistų koncentracijos stovyklas.
Napoleonas labai garsus ir dėl to lengva pervertinti jo įtakingumą. Jo trumpalaikė įtaka buvo iš tiesų milžiniška, turbūt didesnė už Aleksandro Didžiojo, nors daug mažesnė už Hitlerio.
Ilgalaikės įtakos atžvilgiu Napoleonas yra svarbesnis už Hitlerį, nors ne toks svarbus, kaip Aleksandras. Napoleonas padarė svarbių administracinių pertvarkymų, bet prancūzai sudaro mažiau kaip vieną septynioliktąja pasaulio gyventojų, todėl į tai reikia atsižvelgti vertinant tuos pertvarkymus. Prancūzų gyvenimui jie turėjo mažiau įtakos negu pastarųjų dviejų šimtmečių laimėjimai technikos ir technologijų srityje.
Prieštaringai vertinamo Prancūzijos imperatoriaus politinė bei karinė veikla Europos šalims, tarp jų ir Lietuvai, buvo reikšminga dėl kelių priežasčių. Svarbiausia, kad savo žygiais jis išplatino Didžiosios prancūzų revoliucijos idėjas. Laisvės, lygybės, brolybės ir tautų apsisprendimo principai tapo pamatinėmis Tautų pavasario sąvokomis. Legendinis Napoleono asmenybės pavyzdys įkvėpė 1831 ir 1863 m. sukilėlius. Dėl laisvės kovojusios tautos atstovus lydėjo kadaise Mykolui Kleopui Oginskiui jo pasakyti žodžiai: „Kaimynų sutriuškinta valstybė prisikelti gali tik su ginklu rankoje“.

Jokie teisingi tikslai ir ketinimai negali pateisinti nedorovingų priemonių, kurios yra ne tik moralinis blogis dėl savo pobūdžio, bet ir socialinis dėl savo padarinių. Juk Leninas tvirtai tikėjo, kad „mūsų idealas nesuderinamas su prievarta prieš žmones“, kaip tik ją liūdnais ir tragiškais mūsų istorijos metais plačiai taikė Stalinas. Stalino laikais buvo sukurta didžiausia kada nors pasaulyje busvusi konclagerių sistema, ji buvo išsiplėtusi per visą Sovietų Sąjungą, lageriuose, buvo įkalinti dešimtys milijonų žmonių, kurie ten turėjo dirbti ir kažkaip bandyti išgyventi, didelė jų dalis ten ir žuvo. Žuvo nuo bado, išsekimo, įvairiausių ligų ir kitokių nelaimių.
Ši tema mums yra aktuali tuo, kad lageriuose žuvo didžioji dalis sveikai mąstančių politikų bei jų šalininkų ir būtent dėl to susiklostė tokia prasta politinė padėtis ne tik sovietmečiu bet ir mūsų dienomis, kai mes turime laukti, kada gi į valdžia ateis karta, kuri nebuvo paliesta sovietinio socializmo ar komunizmo, kuri turėtų būti sveikesnė už dabar valdžioje esančią kartą. Be to beveik kiekvieno Lietuvos gyventojo šeimą daugiau ar mažiau palietė stalinizmo represijos, šimtai tūkstančių lietuvių 1940 – 1953 metais buvo kalinami sovietiniuose konslageriuose, dauguma jų iš ten taip ir negrįžo, arba grįžo invalidais. Todėl, manau, kad mūsų pareiga yra atsiminti tai, ką mūsų tauta ir daugelis kitų tautų iškentėjo tais baisiais diktatūros laikais, kaip žmonės gyveno lageriuose, kokia buvo jų buitis. O tai reikia atsiminti ir priminti kitiems tam, kad daugiau tokie dalykai negalėtų pasikartoti ateityje. Apie tai reikia kalbėti tam, kad neliktų žmonių, kurie kalba, kad sovietiniais laikais gyventi buvo žymiai geriau nei dabar. Reiktų nepamiršti, kad labai daug geležinkelių, kelių, įvairių fabrikų ir gamyklų bei miestų esančių Rusijos šiauriniuose regijonuose yra įkurti buvusių kalinių, kurie patys iki ten turėjo ateiti, apsitverti spygliuotos vielos tvora, pasistatyti ten lagerius ir pradėti kasti kanalus, tiesti kelius ir statyti miestus. Be to reiktų atkreipti dėmėsį į tai, kad Rusija, kuri yra Sovietų Sąjungos teisių paveldėtoja, vėl pradeda priešišką politiką vakarų tautų atžvilgiu, nepripažįstant akivaizdžių istorinių faktų. Tai galima būtų paaiškinti tuo, kad Rusijos prezideto postą užimantis žmogus pats dirbo KGB struktūros viršininku. O būtent KGB kaip ir NKVD sovietiniais laikais ir vygdė tuos nusikaltimus prieš žmoniją. Todėl mūsų kaimyną reikia akylai sekti, kad nepasikartotų tragedija. Belieka tikėtis, kad lietuvių – rusų istorikų knyga kuri turėtų būti išleista rudenį atspindės kuo objektyvesnę nuomonę ir istorija nebus perrašinėjama.
Mano darbo tikslas yra atskleisti sovietinių konclagerių sistemos ir buities ypatybes, uždaviniai : nušviesti kada ir kaip susikūrė lagerynai, ką, kaip ir kur dirbo politiniai kaliniai, ką valgė, kuo sirgo, kaip gydėsi, kokiomis sąlygomis ir kokioje aplinkoje jie gyveno, kas jiem padėdavo išlikti ir kokie jų buvo tarpusavio santykiai. Darbo tikslui įvygdyti daugiausia naudosiu aprašomąjį metodą. Savo darbe aš nenagrinėsiu kokia padėtis buvo atskiruose lageriuose, bet nagrinėsiu daugiau bendrus aspektus, kurie yra būdingi daugumai lagerių buvusių Sovietų Sąjungos teritorijoje.
Reikšmingesnių istorinių darbų nagrinėjančių sovietinių konclagerius ir kalinių buitį praktiškai nėra, todėl man tai yra dar vienas argumentas, kodėl aš pasirinkau būtent šią temą. Šaltiniuose ir literatūroje daugiau apšviesti bendri kalinio gyvenančio lageryje buities ypatumai, lagerių administracijos veiklos principai, metodai, to meto teisėsaugos sistema ir jos veikla.
Rašydamas darbą naudosiuos Aleksandro Solženycino knygomis „Archepelag GULAG“, kuriose jis daugiau rašė apie lagerių ir valdžios sistemą, jos veiklą, metodus bei padarinius. K. Bielinis bene pirmasis išleido knygą kuri nušviečia, kokia padėtis buvo lageriuose, kokie kankinimo metodai buvo naudojami sovietinės valdžios norint iš nekalto žmogaus išgauti prisipažinimą apie neįvygdytą nusikaltimą, ši knyga vadinasi „Teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija“ ir buvo išleista net 1963m. New York‘e. Taip pat remsiuos Rimvydo Racėno publicistinio žanro knyga „Komių žemėje“, kurioje aprašomi Vorkutos, Intos, Pečioros ir kitų šiaurinių rajonų lagerynų darbai. Nemažai apie kalinių buitį ir gyvenimą lageryje savo memuaristinėse knygose yra parašę mūsų tautiečiai, kurie buvo politiniais kaliniais, dauguma jų buvo inteligentai : mokytojai, gydytojai, kultūros veikėjai ir politikai apkaltinti antitarybine veikla pagal 58str. : Bronius Antanaitis, Stasys Ankevičius, Valentinas Gustainis, Vytautas Mockevičius, Algirdas Jėčys. Plačiau apie lagerio mediciną bei ligas savo knygoje „Pragaro turguje“ yra parašęs Vladas Šarka, kuris lageryje dirbo gydytoju – dietologu.
Perskaičius politinių kalinių : Stasio Ankevičiaus, Valentino Gustainio, Vlado Šarkos, Broniaus Antanaičio memuarus susidaro įspūdis, kad jie kalėjo tame pačiame lageryje ir tame pačiame barake, nors tai ir nėra tiesa. Tai parodo, kokia standartizuota buvo lagerių sistema, šie žmonės beveik vienodai aprašo savo kasdienybę, gyvenimo, darbo ir buities sąlygas. Visų šių autorių aprošomų ligų sąrašas, jų priežastys, simptomai sutampa. Daugiausiai šios ligos kildavo nuo bado, šalčio ir vitaminų trūkumo, nors šios ligos normaliomis sąlygomis yra gana lengvai pagydomos, ten jos buvo mirtinos. Kaliniam buvo sudaromos sąlygos ne gyventi, o išmirti. Visi šie autoriai buvo susidūrę su tomis pačiomis problemomis, todėl aš manau, kad klaidinga būtų manyti, kad dauguma jų aprašyti faktai yra išgalvoti ar falsifikuoti, be to ir patys autoriai yra inteligentiški žmonės, pavyzdžiui V. Šarka buvo diplomuotu gyditoju, V. Gustainis – filosofas ir žurnalistas, S. Ankevičius ir B. Antanaitis – mokytojai. Šie žmonės išreiškia savo pasibjaurėjimą sovietų valdžia, jos taikomais metodais ir apgailestauja, kad Lietuva buvo netekusi nepriklausomybės, ilgesingai atsimena tarpukario nepriklausomos Lietuvos gyvenimą ir sielvartauja dėl išsiskyrimo su artimaisiais kurie liko namie arba buvo ištremti į atšiaurius Sovietų sąjungos kraštus.
Truputį dokumentų ir ikonografinės medžiagos yra sukaupę užsienio internetiniai tinklapiai, kuriais aš taip pat žadu naudotis. Dauguma šaltinių ir literatūros yra gana tendencinga, tačiau tai galima suprasti, kadangi žmonės parašę šiuos veikalus daugiausia yra buvę tų lagerių kaliniai, kurie buvo priversti ten badauti ir kentėti. Atsižvelgiant į tai galima daryti prielaidą, kad kai kur spalvos gali būti šiek tiek sutirštintos.
Taigi remdamasis anksčiau apžvelgtais šaltiniais ir literatūra aš ir mėginsiu atskleisti tas kalinių buities ypatybes, kurios buvo būdingos daugumai lagerių, kurių tankiausias tinklas buvo įsikūręs iki tol beveik neapgyvendintose ir atšiauriose Sovietų Sąjungos teritorijose.

I. Lagerių sistemos susikūrimas

Atsiminimų, aprašančių kas dėjosi lageriuose iki II Pasaulinio karo beveik nėra, tą greičiausiai nulėmė tai, kad didelė kalinių dalis buvo mažaraščiai arba beraščiai, be to praktiškai absoliuti dauguma jų iki mūsų dienų nedagyveno ir papasakoti ar aprašyti nėra kam. Todėl remtis teks dokumentais ir A. Solženycino knyga Archipelag GULAG, kurioje jis taip pat yra sukaupęs ir panagrinėjęs kelis dokumentus.
Centrinis baudžiamasis skyrius buvo sukurtas 1918m. gegužės mėnesį ir jau tų pačių metų liepos 23d. Išleido „laisvės atėmimo laikinąją instrukciją“. Galima teigti, kad būtent po šios instrukcijos ir pradėjo kurtis lageriai ir pati lagerių sistema. O tuoj po šios instrukcijos išleidimo, VIII-ajame sąjunginiame tarybų suvažiavime buvo nuspręsta, kad kaliniai turi išpirkinėti savo kaltę sunkiu fiziniu darbu, ir būtent fizinio išnaudojimo pagrindu turėjo būti kuriami konclageriai.
Pgal 1918m. liepos 23d. Instrukciją buvo numatyta, kad kaliniai turi dirbti po 8 valandas per dieną, o už jų darbą numatyta mokėti 100% darbo atlyginimo pagal tuometinius profsąjungų kaštus. O šiaip šioje instrukcijoje tikslesnių nurodymų susijusių su režimu nebuvo, kiekviename lageryje buvo skirtingai.
1919m. gegužės 17d. Komunistų partijos buvo priimtas įstatymas pagal kurį nedelsiant, kiekvienoje Sovietų Rusijos gubernijoje turėjo būti įkurti darbo konclageriai, o juose turėtų kalėti ne mažiau kaip 300 žmonių, (kad atsipirktų jų išlaikymas) ir šie lageriai turi būti kontroliuojami gubernijų baudžiamaisiais skyriais.
Pirmieji lageriai daugiausia buvo organizuojami buvusiuose vienuolynuose, tai greičiausiai salygojo tai, kad vienuolynai turėjo tvirtas sienas, pastatus ir be to jie buvo tušti ir niekam nereikalingi, kadangi bet kokia religija buvo persekiojama. Taip ir buvo įkurtas konclagerių „krikštatėvis“ Solovkai.
1920m. gegužės mėnesį Sovietų Rusijoj jau veikė 84 lageriai išsidėstę skirtingose gubernijose, juose kalėjo 25 336 buitiniai ir politiniai kaliniai, bei 24400 pilietinio karo belaisviai.
Tolimesnius duomenis apie lagerių būklę, kokia ji buvo 1922m. teikia visų Sovietų Rusijos įkalinimo įstaigų viršininko E. Širvindto ataskaita, skirta X-ajam sąjunginiam tarybų suvažiavimui. Šioje ataskaitoje rašoma, kad didelė dalis lagerių pastatų yra labai susidėvėję, neatitinka elementarių sanitarinių reikalavimų, dalį korpusų ar net pataisos namų teko uždaryti. Nuo 1922m. dėl perėjimo nuo valstybinio biudžeto prie vietinių lagerių biudžetų, materialinė padėtis įkalinimo įstaigų tapo beveik katastrofiška. 195 tūkstančiam kalinių buvo skirta lėšų tik 100 tūkstančių kalinių išlaikyti, kai kurie maisto produktai buvo visai neišduoti, ¾ kalinių gavo mažiau nei 1500 kalorijų per dieną. O kai kurie lageriai visiškai neturintys bendro biudžeto su valstybe tiesiog badavo. Kuro trūkumas buvo jaučiamas beveik visuose lageriuose, o kalinių mirtingumas pasiekė 10proc. Per trimestrą.
Tokia situacija turėjo didelių neigiamų pasekmių ne tik kaliniam bet ir lagerių apsaugai : dauguma prižiūrėtojų tiesiog bėgo iš tarnybos, o kai kurie pradėjo spekuliuoti ir sudarinėti sandorius su nuteistaisiais, daug prižiūrėtojų perėjo į geriau apmokamus darbus. Atsirado ir tokių lagerių, kuriuose liko tik lagerio viršininkas ir vienas prižiūrėtojas, ir teko prižiūrėtojų pareigoms pritraukti pačius kalinius, iš pavyzdinių grupės.
Iš šios krizės buvo išeita 1923m. ir tuoj po to kalinių skaičius ėmė smarkai augti. Ir kalinių skaičius augo greičiau nei buvo spėjama statyti naujų lagerių. A.Solženycinas remdamasis A. Gercenzono 1928m. ataskaita pavadinimu „kova su nusikalstamumu“ pateikia tokią statistiką – 100-ui numatytų kalinių vietų teko : 1925m.– 120 kalinių ; 1926m. – 132kalinių ; 1927m. – 177 kalinių. Galima tik įsivaizduoti kokiomis sąlygomis teko gyventi kaliniams, kai į vieną vietą buvo sugrūsta 1,8 žmogaus.
1928m. kovo 26d. Komunistų partija peržiūrėjo šalies baudžiamąją politiką ir laisvės atėmimo įstaigų būklę. Tą dieną buvo nutarta : „ klasės priešams ir klasei svetimiems elementams taikyti griežtas represijas, be to organizuoti priverstinį darbą taip, kad kaliniai nieko neuždirbtų, o valstybei jie būtų ūkiškai ir ekonomiškai naudingi. Padidinti darbo kolonijų tūrį“. Šie nutarimai turėjo milžiniškos reikšmės kalinių gyvenimui ir jų buičiai.
Ir reiktų pripažint, kad tūris išties padidėjo : jei 1923m. Solovkuose buvo ne daugiau nei 3 tūkstančiai kalinių, tai 1930m. – jau apie 50 tūkstančių. Nuo 1928m. netoli Solovkų ėmė rastis vis nauji lageriai ir jau 1930m. išaugo didieji Solovkų regiono lageriai : Kotlagas, Svirlagas ir Belbaltlagas. O rusų sociologas V. Zemskovas teigia kad 1936m. visuose GULAG‘o lageriuose kalėjo jau 1296494 žmonių, t.y – kalinių skaičius jau buvo ženkliai perkopęs milijoną. 1930m. visi lageriai jau buvo centralizuoti ir juos valdė tais pačiai metais sukurta Vyriausioji stovyklų valdyba (Glavnoje upravlenije lagerei), kuri sutrumpintai buvo vadinama GULAG. Svarbiausias gulago uždavinys buvo rūpintis sutelktos į prievartos darbo milžiniškos darbo jėgos įdarbinimu bei darbų koordinavimų viso krašto plote ir visų stovyklų apimtyje. O svarbiausias GULAG‘o tikslas buvo su stovyklų administracijos ir NKVD pagalba išspausti iš vergų kuo daugiau produkcijos, vygdavo nuolatinis spaudimas, kad nustatytieji planai su darbų normomis būtų įvygdyti. Sovietų diktatoriams ir kompartijos viršininkams nauda iš kalinių buvo dviguba : režimas tariamai buvo išlaisvintas nuo vadinamųjų priešų, be to visokeriopai sovietų valstybės ūkiui vergų darbas buvo labai naudingas – pusvelčiui vygdė didžiules įmonių ir susisiekimo statybas.1930m. pabaigoje sovietų valdžia pirmą kartą išbandė masinį kalinių darbą didelėse statybose – kasant Baltijos–Baltosios jūrų kanalą. Statybose dirbo dešimtys tūkstančių įvairių tautybių kalinių, vyrų ir moterų. Dauguma jų amžinai pasiliko kanalo pylimuose. Sąlygos buvo nežmoniškai sunkios: atšiaurus klimatas, prastas maistas, darbo diena neribota, jokios darbo technikos. Likę gyvi kaliniai toliau tęsė Maskvos–Volgos kanalo, prieškarinės Baikalo–Amūro magistralės statybas.
1937m. buvo lūžio momentu, lagerių ir kalinių skaičius ėmė nenumaldomai augti, o skaičiai padidėjo ne dėl to, kad 1937m. buvo žymiai išaugęs areštų skaičius, bet dėl to, kad daug tremtinių kaimelių, kur gyveno daugiausiai išbuožinti ūkininkai, buvo aptverti spygliuota viela ir tapo lageriais, tokiu būdu gulaguose žymiai padaugėjo ūkininkų luomo kalinių. Maža to ir taip griežtas lagerių režimas buvo dar labiau sugriežtintas : uždarytos lagerių savivaldos, uždrausti pasymatymai, nutraukti profesiniai apmokymai, kaliniam nustota mokėtį bet kokį atlyginimą. Be to buvo sustiprinta ir lagerių apsauga : padidėjo prižiūrėtojų skaičius, pagerėjo jų ginkluotė ir parengimas, pravesta elektra ir pastatyti elektriniai prožektoriai, kurie pakeitė iki tol buvusius žibalinius, kiekviename lageryje atsirado kinologai su dresuotais vilkšuniais. Būtent 1937m. lageriai įgavo tokią išvaizdą, kokią mes ir įpratę juos įsivaizduoti. Tais metais lageriuose ėmus siausti šiltinei mirė 15000 kalinių.
Padėtį susiklosčiusią 1938-1939m. Kolymos „Dolstroij“ lageryne suteikia A. Šebanovo 1938 rugsėjo 9d. laiškas Stalinui. Laiške kaltinama „Dolstroj“ lagerių valdžia, kuri savo ypatingai prastu vadovavimu, trokšdama padidinti darbo produkcijos kiekį atvedė lagerius į krizę: žmonės ir arkliai nuimti nuo pagalbinių ir aptarnaujančių darbų buvo nusiųsti į pagrindinius darbus – auksokasybą, to pasekoje sutriko maisto, kuro bei vandens tiekimas, barakuose pasidarė šalta, suprastėjo maisto kokybė. Kaliniai ėmė dažniau sirgti, smarkai išaugo mirtingumas, darbo našumas sumažėjo 30proc., kaliniai smarkai apsiutelėjo, 1937m. planas įvygdytas nebuvo ir panašu, kad ir 1938 bei 1939m. planai nebus įvygdyti taip pat. Toliau laiške įrodinėjama, kokia yra nevykusi lagerio vadyba ir kad šią susiklosčiusią padėtį reikia spręsti nedelsiant.
Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, lageriuose sumažėjo maisto porcijos. Su kiekvienais metais padėtis blogėjo, blogėjo ir pačio maisto kokybė. Tačiau lageriuose, kur vyko svarbi gamyba, pamačius, kad pablogėjus maitinimui keleriopai smuko ir darbo našumo lygis, tuos lagerius imta vėl normaliai maitinti, o kai kurie lageriai gaudavo maisto iš Amerikos siuntų. Bet žinoma, tokių lagerių buvo mažuma, daugeliui kalinių karas reiškė – daugiau darbo, mažiau maisto, prastesni drabužiai ir griežtesnės bausmės.
Pasibaigus karui buvo paskelbta amnestija, kuri turėjo išlaisvinti didžiąją dalį buitinių kalinių ir politinius, nubaustus pagal 58 str., kuriems buvo skirta iki 3m. laisvės atėmimo, tačiau tokių beveik nebuvo. Tokiu būdu lageriuose liko beveik vien politiniai kaliniai.

II. Buitiniai lagerių sistemos aspektai

1) Darbas ir jo sąlygos lageriuose

Kalinių gyvenimas susideda iš darbo, bado, šalčio ir gudrybių. Lagerininkų darbų nesuskaityti : plytų gaminimas, jų nešiojimas, kasti iš karjerų anglį, molį, smėlį, žvyrą; šachtose kasti anglį, įvairių metelų rudą, tiesti kelius, geležinkelius, ūkį prižiūrėt ir pan. O seniausias ir neišsenkantis darbas yra medkirtystė, šio darbo visiems lagerininkams užtektų. Uchtos lageryne buvo išgaunama nafta, Vorkutos ir Intos – anglis, Pečioros lageryne – mediena, daugiausia skirta šachtų atramoms ir t.t. Be to kaliniams patiems dar reikėdavo ir įkurti tuos miestus, lagerius, fabrikus.
Įprastai darbo diena truko 13 val. per dieną, neįskaitant ėjimo į darbovietę ir atgal, o darbovietės kartais buvo nutolusios 5 km. ir daugiau. Maža to, darbininkams buvo nustatytos darbo normos ir jas neįvygdžius keisdavosi tik konvojus, o žmonės ir toliau turėjo dirbti, kol ji bus įvygdyta. Darbo vietoje nebuvo jokių patalpų, kur po kelių sunkaus darbo valandų kalinys galėtų nors dešimtį minučių pailsėti, pasišildyti arba pačiulpti užantyje slepiamos duonos gabalėlį. Daugelyje lagerių neštis į darbą maisto buvo uždrausta (kalinys turintis kuo pasistiprinti gali pamėginti pasprukti.), prieš išeinant į darbą kalinių kišenes patikrindavo kareiviai. Kai termometro stulpelis nukrisdavo žemiau -50o administra kartais rašydavo, kad kaliniai tą dieną dirbti nėjo, bet ištikrųjų, jie dirbo, ir per tas dienas nuveiktas darbas buvo padalinamas ant kitų dienų ir taip „ant popieriaus“ buvo didinamas darbo našumas per dieną. Darbininkai turintys prastą ir neapsukrų brigadininką turėdavo ir dirbti daugiau, ir valgyti mažiau. Pagal darbo išdirbį buvo skirstomas maistas – „katilų“ sistema (ji bus detaliau aprašyta sekančiame skyriuje). Apsukrus brigadininkas sugebėdavo oficialiai ne tik įvygdyti darbo normą, bet ir ją viršyti, už tai visa brigada gaudavo daugiau maisto – brigadininkas dažniausiai užrašydavo atliktą darbą, kurio nebuvo, pvz. užrašydavo, kad prieš pradedant darbą reikėjo nukasti 30m3 sniego, arba užrašo, kad žvyrą karučiu reikėjo vežioti 200m. o ne 30 ir pan. Taigi žmonės dirbantys su geru brigadininku turėjo daugiau šansų išgyventi, nes jie dirbdavo mažiau, o valgydavo daugiau. Buvo ir atskira kalinių kategorija, kuri visiškai nedirba, o valgo daug – tai „vagys“. Už juos darbą turėdavo atlikti kiti kaliniai, tokiu būdu jie apsunkindavo kitų kalinių gyvenimą. Kaliniai užimantys geresnius darbo postus ( virtuvėje, ligoninėje, sandelyje ar pan.), buvo vadinami „pridurkais“, mažiau ir lengviau dirbdami jie galėdavo padėti ir kitiems gauti geresnį darbą.
Lagerių viršininkai taip pat turėdavo atsiskaityti aukščiau stovintiems – įvygdyti darbo produkcijos normas. Jie kaip įmanydami stengdavosi įvygdyti darbo normas, norint padidinti darbo našumą, jie imdavosi visokių metodų : žiemą atimdavo iš kalinių šiltus drabužius, dalindavo dienos maisto davinį ne į dvi, o į tris dalis ir pan. Bronius Antanaitis savo knygoje aprašo kaip lagerio viršininkas vakare sukviesdavo visus brigadininkus į valgyklą, kur jie turėdavo pranešti, kas kaip ir kur buvo dirbama, kas trukdė darbo našumui. Išklausęs pranešimus, patardavo ir nurodydavo, kaip reikia dirbti.
Tarp brigadų buvo įvedinėjamos soclenktynės. Didesniuose lageriuose kaliniai einantys į darbą nešdavo ant lazdų ištemptus kaspinus, kur būdavo įrašyti darbą skatinantieji šūkiai ir skambūs pasižadėjimai. Daugiausiai darbo atlikusi brigada vakare visų kalinių akivaizdoje buvo sodinama prie stalo, kur virėjas atnešdavo papildomą maisto davinį. Soclenktynės būdavo skelbiamos ne tik tarp brigadų, bet ir tarp lagerių. Dažnai koks lageris „iškviesdavo“ lenktyniauti kitą lagerį arba visą lageryną. Tokioms lenktynėms skatinti pavasarį ir rudenį būdavo daromi rekordininkų sąskrydžiai, kuriuose viršininkai juos girdavo, žadėdavo visokių lengvatų ir malonių. (žr. priedas Nr.4)

2) Maistas Lageryje

Kai tokie sunkūs darbai dirbami atšiauraus klimato zonoje kasdien po dešimt ar trylika valandų per dieną, organizmui būtinos atitinkamos sąlygos, o visų pirma geras ir kaloringas maistas. Deja, viso to nebuvo. Lagerio gydytojo ¬– dijetologo Vlado Šarkos paskaičiavimais 1947m. sunkiausius darbus dirbančių kalinių absoliučios daugumos maisto kalorinė vertė buvo ne didesnė kaip 2500–3000 didžiųjų kalorijų, tuo tarpu norint, kad žmogaus organizmas normaliai funkcionuotų tokiomis sąlygomis reikia 4000–7000 didžiųjų kalorijų (priklausomai nuo oro temperatūros, drabužių ir apavo kokybės, nuotolio iki darbo vietos, poilsio ir t.t.) . Reiktų nepamiršti, kad dalis šio maisto dar buvo nuvagiama.
„Blantiesiems“ ir „pridurkams“ virėjai visą laik duodavo daugiau ir geresnio maisto, nei kitiems kaliniams. Didžiulė dalis kokybiškesnių maisto produktų iš sandėlio iki paprasto kalinio taip ir neateidavo. Kuo maisto produktai prastesni, tuo daugiau jų tenka „zekam“. Mėsos praktiškai nebūdavo, nebent kritusio gyvulio – ją sukramtyti buvo labai sunku. Žmogaus, dirbančio po 13val. per dieną, pamaitinti GULAG‘o normom neįmanoma, ir pasidaro visiškai neįmanoma, kai ta norma dar ir apvagiama. Tam ir buvo sugalvota „katilų“ sistema – pamaitinti vienus kalinius kitų sąskaita. Karcerinis katilas : 300g. duonos ir dubenėlis balandos per dieną; baudžiamasis : 400g. duonos ir du dubenėliai balandos; darbininko : 500-600g. duonos ir tris dubenėliai balandos, toliau eina padidintieji : 700-900g. duonos, papildoma košė ir dar kas nors (kiekviename lageryje skirtingai). Šis vandeningas maistas negalėdavo padengti kūno išnaudotos energijos, kurios reikalavo darbas, žmonės kurie stengdavosi daugiau išdirbti, kad gautų didesnę porciją žymiai greičiau mirdavo, negu tie kurie atsisakydavo dirbti ir gaudavo minimalią porciją, bet tai galėjo suprasti jau patyrę lagerininkai. Solženicinas savo knygoje lygina GULAG‘o maisto norma, su ikirevoliucine katorgininkų norma: iki revoliucijos Sachaline dirbantis katorgininkas per dieną gaudavo 1600g. duonos, 400g. mėsos ir 250g. kruopų.
Lageryje kai kada duodavo ir žuvies, bet ši žuvis dažniausiai būdavo sūdyta žemėje, one statinėse – taigi žemėta, žvynuota ir labai sūri. Kaliniai maisto kokybę „pasigerindavo“ pušų žievelėmis, vasarą žolių lapiene, bulvių lupenomis, grybais. Kaliniai kurie dirbdavo laukuose bei pievose valgydavo ir širšių korius, pasikepę juos ant ugnies. Kai kurie kaliniai sugebėdavo pasigaminti patiekalų iš nudobtų gyvačių ar žiurkių. Tremtinių memuaruose ypač dažnai aprašomi bulviniai paplotėliai, kurie yra gaminami iš bulvių lupenų, kurios iš pradžių yra verdamos, vėliau trinamos, iš sutrintų lupenų daromi paplotėliai, kurie galiausiai iškepę ant ugnies yra valgomi
Kipras Bielinis savo knygoje pateikia tokius skaičius – ypatingai sunkių darbų įvygdžiusieji šimtą procentų normas gaudavo:

Metais
1930 1935 1941
Ruginės duonos gramų dienai 1300 1000 800
Kruopų paprastų gramų dienai 250 120 80
Dietinių produktų gramų dienai 100 40 20
Mėsos gramų dienai 100 80 60
Žuvies gramų dienai 200 160 120
Daržovių gramų dienai 1000 600 400
Gyvulinių riebalų gramų dienai 10 10 6
Augalinių riebalų gramų dienai 30 15 10
Cukraus gramų mėnesiui 1500 500 300

Taigi iš šios pateiktos lentelės matyti, kad maistas kalinių maitinimas nuo 1930m. iki 1941m. smarkai prastėjo, kai kurių produktų kiekis sumažėjo net iki 5 kartų, kalinių racione vyravo daržovės, kurių maistinė energinė vertė yra pati mažiausia.
1941 – 1943 metai buvo sunkiausi ir mirtingumas tais metais buvo didžiausias. Tada iš bado net mirusiųjų žmogiena buvo slapta valgoma. Valstybės skirtas maistas lageriui būdavo išvagiamas ir suvartojamas badaujančios administracijos ir kareivių. Nuo 1951m. o ypač po Stalino mirties maitinimas lageriuose labai pagerėjo, nuo to žymiai sumažėjo ligonių skaičius, mirtingumas, mažiau žmonių sušaldavo.

3) Apranga

Iš laisvės atsivežti rūbai nėra amžini, jie dirbant greit susidėvi, o lyjant lietui dar greičiau, avalynė suplyšta per keles savaites ir tenka administracijai „zekus“ kažkaip aprengti. Drabužiai lageryje turėjo labai didelę reikšmę, ypač žiemos metu. Jau rugsėjo pabaigoje iškrisdavo pirmas sniegas ( amžino įšalo zonoje,). Trumpėjant dienai mažėja ir oro temperatūra, žiemą jos vidurkis būna nuo -25 iki -350C, tačiau neretai būna dienų, kai ji nukrenta iki -500C ir daugiau. Disesnių šalčių metu vėjas kiek aprimsta. Vėjas išgarina ir šiltai, nauja vatine šimtasiūle ar ilgais kailinuiasd apsirengusio žmogaus šilumą. O ką jau kalbėti apie „zekus“ kurių dauguma vilki keletą metų išnešiotą vatinę šimtasiūlę su pavasario ar rudens lietaus išmirkyta vata, kurie dažniausiai net miega jos nenusivilkę (kad nepavogtų), tada šimtasiūlė būna supresuota, dažnai skylėta, pradeginta. Per tokį drabužį vėjas eina kaip per rėtį, su savimi išsinešdamas sunykusio ir išvargusio kūno skleidžiamus šilumos likučius. Tokių žmonių kūnas visuomet šaltas, pamėlynavusios rankos ir veidas, jie greit nušąla atviras ar blogai uždengtas kūno vietas (nosį, skruostus, rankų ir kojų pirštus, ausis), greičiau suserga plaučių, sąnarių ir kitomis ligomis. Blogos brezentinės pirštinės ir tokioms gyvenimo sąlygoms nepritaikytas apavas padidina kūno nušalimo galimybes. Esant tokioms sąlygoms, nemaža sunaudojamo maisto dalis tenka kūno šilumai gaminti, t.y. savęs apšildymui. Bronius Antanaitis savo memuaristinėje knygoje „Žodžiai iš pragaro“ rašo, kad kartais lagerio viršininkai norėdami padidinti darbo našumą žiemą, prieš einant kaliniams į darbą liepdavo jiems nusivilkt viršutines šimtasiūles ar kailinius (neva šaltai apsirengę kaliniai bus priversti visą laiką krutėti). Tačiau tokie darbo skatinimo metodai nepasiteisindavo – labai stipriai išaugdavo žmonių mirtingumas, didelė dalis kalinių po tokios darbo dienos susirgdavo. Žinoma, ne visi kaliniai turėjo šaltus drabužius ir prastą avalynę – lagerio „blatnieji“ ir „pridurkai“ turėdavo beveik naujus drabužius ir gerą apavą, vieni pasivogdavo, kiti išsimainydavo į maisto produktus ar tabaką.
Pagrindiniai žiemos rūbai buvo vatinės kelnės, šimtasiūlė, brezentinės pirštinės ir vatinė kepurė su ausinėm. Šilti batai ar veltiniai buvo labai branginami, juos dažnai vogdavo, todėl kaliniai nakį juos pasidėdavo po galvą. Pasibaigus karui, į lagerius atvežė daug nurašytų bei trofėjinių kareiviškų rūbų bei kerzinių batų. Vasaros sezonui kaliniai nešiodavo apavą panašų į vyžas, tik jis buvo guminiais padais. Rūbų sandelyje buvo vedama griežta apskaita, buvo nustatytas terminas kas kiek laiko kalinys gali prašyti, kad jam pakeistų drabužius, tam reikalui buvo vedama kartoteka. Drabužių lagerių administracija praktiškai neišmesdavo. Net ir mirusiųjų kalinių lavonus iki 1948m. užkasdavo visai nuogus ir be jokių karstų, dažnai nebuvo ir normalių kapų – lavonus tiesiog sumesdavo į duobę ir apipildavo žemėm, nei kryžiaus, nei lentelės su vardu nebūdavo, tik vėliau imta virš kapo ant lentelės rašyti eilės numerį. 1948m. GULAG‘as išleido įsakymą mirusius laidoti karstuose ir apvilktus apatiniais. Apskritai nuo 1948m. kalinių aprūpinimas drabužiais bei avalyne stipriai pagerėjo. Ir nepalyginamai pagerėjo po Stalino mirties.

4) Lagerių architektūra

Nors Sovietų Sąjungoje lagerių buvo nesuskaitoma galybė ir jie visi būdavo skirtingi, tačiau jie visi buvo statomi pagal vieną instrukciją, šabloniškai. Žinoma, buvo ir išimčių, pavyzdžiui Solovkų lageris buvo įkurtas labai gražioje vietoje, Solovkų vienuolyne (žr. priedas Nr.1). Mažesni lageriukai dažniausiai būdavo statomi iš medienos, jų barakai, ligoninės, administraciniai pastatai, būdavo dviaukščiai arba vienaauščiai, lageryje taip pat privalėjo būti pirtis, tvora ir bokšteliai. Būdavo ir lagerių kurių visi pastatai būdavo palapinės arba žieminės, tačiau tokių buvo mažuma ir jie būdavo laikini, nes jų vietoj išdygdavo mediniai arba mūriniai pastatai. 1950m. didesni lageriai buvo visi labai panašūs : gyvenamieji mūriniai arba mediniai barakai sustatyti dviem eilėm. Per vidurį plati kaip gatvė aikštė. Viename aikštės gale valgykla ir virtuvė, kitame – keletas mažesnių pastatų. Ten sandėliai, buhalterija, ligoninė, sanitarinė dalis, pirtis ir kiti administraciniai pastatai. Atokiau, už pastatų, lagerio kampe – izoliatorius. Izoliatoriaus langai grotuoti, dažnai izoliatorius būdavo atitvertas spygliuota viela.
Aplink lagerį trijų metrų aukščio, dviejų eilių spygliuotų vielų tvora. Jos viduryje gniužulais priraizgytas ir įvairiais zigzagais supintas vielos raizgelynas. Iš abiejų tvoros pusių po dešimt metrų platumo išvarpytos ir išpurentos, grėbliais sulygintos žemės juostos. Tai draudžiamosios zonos. Į jas įėjus sargybinis šauna be įspėjimo. Sargybai keičiantis, ji stropiai apžiūrima, ar nėra kur įmintų žmogaus pėdų. Išorinėje draudžiamosios zonos pusėje pagal patį patvorį – takas sargybiniams praeiti, o ties bokšteliais įtaisytos šunų budos. Aplink visą lagerį pagal tvorą pratempta stora viela šunims pririšti. Šunys gali bėgioti nuo bokštelio iki bokštelio.
Kaliniai gyvendavo mediniuose barakuose, bet neretai ir palapinėse, kurios budavo apibertos žemėmis, kad būtų šilčiau. Dažnai barakuose ir elektros nebuvo, tuomet kaliniai pasišviesdavo žibaline lempa ar net balana. Miegodavo ant gultų vadinamų „narais“, jie būdavo ir dviejų, ir trijų aukštų, dažnai ir matrasų neduodavo, tik „blatnieji“ visada turėjo matrasą bei pagalvę. Kaliniai kurie turėjo tik vieną rūbų komplektą, negalėjo jų išdžiovinti „prožarkoje“ ( nuogas juk ant lentų nemiegosi), taip ir džiovindavo jie rūbus – ant savęs. Nuo to barake būdavo begalinė smarvė. Vidury barako – statinė nuo benzino, kurios viršuje pramušta skylė ir išvestas kaminas, tokia krosnelė kūrenama šlapiom malkom pritvindydavo dūmais visą gyvenamąją patalpą. Neretai barakai buvo užkrėsti įvairiausiais parazitais, tuomet užmigti juose būdavo tikra kančia. Visi lagerio pastatai buvo pastatyti išbadėjusių kalinių rankomis, todėl jie buvo prastos išvaizdos, turėjo daug blogų savybių : buvo šalti, durys ir sienos nesandarios ir pan.

5) Medicina

Nuo šalčio, maisto, vitaminų ir higienos stokos žmonės lageryje dažnai susirgdavo. Dažniausiai lageryje sutinkamos ligos yra : cinga (mediciniškai skorbutas), pelagra, tinimas, distrofija, išsekimas. Cinga – pradžioj kraujuoja dantenos, vėliau krenta dantys pradeda pūliuoti dantenos, atsiranda žaizdos ant kojų, žmogus pradeda pūti ir baisiai smirdėti, bet jei laiku pradėsi gydyma, tai pasveikti nesunku. Šią ligą gydė cinguotine – truputis smulkiai supjaustytų žalių bulvių, žalių burokėlių, taip pat žalių kopūstų šaukštas ir šaukštas aliejaus. Tokio mišinio ligoniai gaudavo vieną kartą per dieną. O mažai sergančius, kad liga neįsigalėtų gydė spygline (kedrų ar pušų ūglelius pašutina ir duoda gerti). Pelagra – žmogaus oda patamsėja, kaip nuo įdegio, pradeda lupinėtis, viduriuoja ir silspsta. Šia liga susergama dėl maisto stokos ir kokybės – tai bado liga. Nusilpusius ir leisgyvius žmones lageryje vadina „dochodiagom“, jie laikosi atokiau nuo visų, valgo visokias šiukšles. A. Solženicinas pastebi, kad dažniausiai dochodiagomis tampa inteligentai. Kita dažna liga buvo sutinimas, juo dažniausiai buvo susergama nuo kalinių pasigaminamos prastos sriubos iš duonos, kuri organizmo nepasotindavo, o tik apsunkindavo inkstų veiklą. Dažnai valgantiems tokį skiedinį prasideda tinimas nuo kojų. Tinsta žmogus iki juosmens ir miršta. Vėliau tokius ligonius imta gydyti taip : paguldo aukštielninkus, kai tik pradeda tint, iškelia kojas aukštyn ir kiek palaikius išsiskiria šlapimas. Daug kalinių mirdavo, kai išbadęję gaudavo siuntinį ir prisikimšdavo pilną skrandį, organizmas atpratęs nuo kaloringo maisto nesugeba jo apdoroti, visiškai sutrinka inkstų ir kepenų funkcionavimas. Didžiausias kalinių mirtingumas buvo žiemos ir pavasario laikotarpiu. Būdavo didesnių mirtingumo protrūkių ir vasarą – nuo dizenterijos.
Ligoninės būdavo labai mažos, todėl į jas patekt būdavo gana sunku, be to jos beveik neturėdavo medikamentų. Ligoninės palatose buvo įrengti dviejų aukštų gultai – po dvi viena greta kitos vietas. Šildoma ji paverstos geležinės statinės formos krosnimi, stipresnių ligonių kurstoma. Barako priekyje – atitvertos gydytojo ir medicinos seserų darbo patalpos. Kitame barako gale – prausykla, tualetai. Kanalizacijos, vandentiekio, geros ventiliacijos nebuvo. Vladas Šarka, kuris Abezės lageryje dirbo gydytoju – dijetologu, savo knygoje teigia, kad gydytojams darbo sąlygos lagerių ligoninėse buvo labai prastos. Barakų patalpos dėl jose esančių ligonių skaičiaus neatitiko jokių sanitarijos normų. Chirurgijos skyriuose dėl blogų santarinių sąlygų būdavo nemaža pooperacinių komplikacijų. Ligonių ištyrimas ir pooperacinės jų būklės stebėjimas buvo nepakankamas : ligoninėse retai kur būdavo rentgeno kabinetas, nebuvo klinikinės diagnostinės, serologinės, bakteriologinės laboratorijų. Viduriniojo medicinos personalo kvalifikacija buvo žema. Tinkamai ligonių gydyti nebuvo galimybių, nes labai trūko vaistų, o ypač karo metais. Tai buvo antibiotikų eros pradžia, ir SSSR jų dar negamino. Tuo laiku įvairioms infekcijoms gydyti buvo naudojami sulfanilamidai (streptocidas bei prontozolis) ir kiti, kurių lagerio ligoninės arba visai negaudavo, arba gaudavo labai ribotą ir nepakankamą kiekį. Vienintelis privalumas patekusiam į ligoninę buvo maisto produktai, skirti kaliniams ligoniams maitinti ir kartu gydyti – jie buvo geresnės kokybės, įvairesni ir jiems būdavo skiriama didesnė norma : įvairesnės kruopos, makaronai, džiovintos bulvės, elnių ar arklių mėsa, vaisių kompotai.
Žmonės dažnai patys žalodavosi, kad patektų į ligoninę ar gautų invalidumą ir būtų atleisti nuo sunkaus darbo : kapodavo sau pirštus, rankas, laužydavo kojas, pasidarydavo negyjančias žaizdas, deja dažnai jie taip ir numirdavo nuo savo sukeltų ligų. Labai svarbų vaidmenį lageryje turėjo pirtis. Svarbiausia jos funkcija – drabužių dizenfekcija bei dezinsekcija. Kalėjimuose, o ypač lageriuose, tai būdavo svarbiausia higienos priemonė saugojusi ne tik nuo įkyrių parazitų, bet ir nuo dėmėtosios šiltinės pavojaus. Kaliniai maudydavosi pirtyje brigadomis pagal grafiką – kas 10-15 dieną.
Viena iš pagrindinių gydytojų užduočių buvo suskirstyti kalinius į darbingumo kategorijas kurios buvo keturios : kaliniai priklausantys I ir II kategorijoms buvo laikomi visiškai darbingais, priklausantys III buvo laikomi iš dalies darbingais, o IV kategorijos kaliniai buvo laikomi nedarbingais. Šis skirstymas buvo reikalingas todėl, kad didieji lageriai būdavo suinteresuoti gauti, tik sveikų „zekų“ kontingentą, nes čia reikėjo vygdyti sąjunginės reikšmės uždavinius.
Invalidus NKVD skirdavo prie „papildomosios gamybos“ darbų: grybavimo, uogavimo, vyžų pynimo, aprangos lopymo, ir kitus panašius darbus, saugodavo sandėlius. Į ligonines priimdavo tik tuos, kuriuos galima per 2 savaites kiek apgydyti. Visiškai išsekusius ir nedarbingus talpindavo į sanitarines stovyklas, kuriose jie dažniausiai ir numirdavo.

6) Režimas

Lageriai buvo skirstomi į tris kategorijas į 1-osios kategorijos lagerius buvo tremiama: kriminalinių ir tarnybinių 60proc., politinių 40proc. su bausmėmis nuo 3 iki 5 metų.Čia bausmės atliekamos švelnesniame klimate; pasimatymus leidžia stovyklos viršininkas savo nuožiūra.
2-osios kategorijos stovyklų sudėtis : politinių 60proc., kriminalinių-tarnybinių 40proc. Pasmerktieji laikomi europinės Rusijos šiaurėje ir Sibire palei geležinkelius. Bausmės nuo 3 iki 25 metų. Buitinės sąlygos sunkios : patalpos ankštos, parazitai, maitinimas nereguliarus. Pasimatymai su NKVD leidimais.
3-osios kategorijos stovyklų sudėtis : politinių 80proc., kriminalinių – 20proc., laikomi Sibiro šiaurėje ar Tolimuosiuose Rytuose, vietovėse siekiančiose Barenso jūrą. Bausmės nuo 5 iki 25 metų. Darbo ir buities sąlygos nežmogiškos. Dirbama amžinos žiemos ir šalčių sąlygomis. Susirašinėjimas ir siuntiniai draudžiami.
Nors lageryje teisybės ir nebuvo, bet ten vyravo labai griežtas ir žiaurus režimas. Kaliniai gyvenantys pagal bendrajį režimą, buvo skaičiuojami kelis kartus per dieną, nuolat buvo atliekamos kratos. Konvojus lydėdavo kalinius į darbą ir iš jo, už zonos ribų esančias darbovietes apsitverdavo patys kaliniai, už kurių jie išeiti negalėjo. Žingsnis į kairę ar į dešinę buvo laikomas, kaip mėginimas pabėgti, tuomet konvojus turėjo visišką teisę nušauti prasikaltusįjį. Už smulkiausią prasižengimą galima buvo patekti į BUR‘us ( barakai sugriežtinto režimo), RUR‘us (rota susgriežtinto režimo), ZUR‘us ( zona sugriežtinto režimo) ar į ŠI‘zo ( bausmės izoliatorius).
Pagal įstatus ŠIZ‘o žmogaus negalima buvo laikyti daugiau kaip 15 parų, tačiau to dažnai nepaisydavo ir žmogus pratupėdavo ten kartais net metus. ŠI‘zo patalpos turėjo būti šaltos, tamsios ir drėgnos, langai ten būdavo neįstiklinti arba jų išvis nebūdavo. Kaliniam per dieną priklausė 300g. duonos ir kas trečią dieną balandos.
Į BUR‘us sodindavo ilgesniam laikui – mėnesiui, dviem, o kartais ir keliem metam. Dažniausiai tai būdavo paprasti barakai aptverti spygliuota viela. Žmones iš ten kas rytą vesdavo į pačius sunkiausius ir nemaloniausius darbus.
ZUR‘e ,visų pirma, buvo bene blogiausias maitinimas, ten kartais net mėnesiais žmonės negaudavo karšto maisto. Žmonės turėję dirbti nepakeliamus darbus ten masiškai mirdavo. ZUR‘uose buvo labai daug kriminalinių kalinių bei „blatnųjų“. 1950m. Stalinui įsakius išnaikinti „Vagis“ į ZUR‘us sugrūsdavo kalinius, kurių rangas buvo ne žemesnis nei „Vagis“( Вор в законе ). Savaime suprantama, kad sugriovus hierarchinę piramidę „Vagys“ ėmė pjauti vieni kitus, nes niekas nenorėjo nusileisti kitam ir prarasti savo titulą. Po 1950m. buvo statomi nauji kalėjimai „Vagiams“ naikinti, vienas iš labiausiai pagarsėjusių ir apdainuotųjų yra „Baltosios gulbės“. Bet ne tik ten buvo naikinami „Vagys“, administracija sukurdavo taip vadinamas „preschatas“ ir paprastam lageryje, dažnai „Vagis“ pasodindavo į kameras kuriose sėdėdavo kaliniai nuteisti 25 metams ar iki gyvos galvos, tie kaliniai nebuvo paklusnūs vagių įstatymams, jie jau neturėjo ko prarasti, todėl jie laužydavo „Vagis“ , juos pjaudavo.
Taigi, akivaizdu, kad maistas, darbas ir kalinio būklė labai priklausė nuo režimo tipo, nuo jo priklausė ir išgyvenimo tikimybė. Todėl kaliniai stengdavosi kaip įmanydami išlikti bendrojo režimo lageryje, ten išgyventi buvo didesni šansai.

IX. Lagerių kontingentas

1) Kriminaliniai kaliniai

Rusijoj kaip ir kitose valstybėse visuomet buvo nesąžiningų žmonių, žmogžudžių, plėšikų ir vagių, tačiau jų neapsakomai pagausėjo po 1917m. revoliucijos, kai visoje šalyje karaliavo chaosas. Pasibaigus pilietiniam karui atsirado daugybė našlaičių, kurie liko be jokios priežiūros, jiems paaugus jie ir papildė kriminalinį pasaulį. Smarkiai plečiantis kriminalizacijai, vagys įgydavo savo siaurą specializaciją, susiburdavo į vagių brigadas ir, žinoma, anksčiau ar vėliau patektavo į lagerius, kur ir sukūrė savo „vagių“ kodeksą. Lageris jiems tapo gimtaisiais namais, pagal jų įstatymus „vagis“ laisvėje turi užtrukti ne ilgiau kaip metus. Pas juos zonoje atsirado savos taisyklės, savi įstatymai savi teismai ir netgi savo kalba, kuri buvo vadinama „fenia“, kriminalinio pasaulio lyderiais bei vadais tapo „teisėtieji vagys“, kurie buvo vadinami „urkomis“, „urkaganais“ arba tiesiog „vagimis“. Jie gyveno savo atskirą gyvenimą, pagal visiškai kitokias normas, nei eiliniai žmonės.Į „vagių“ kastą buvo gana sunku patekti, o išeiti iš jos buvo neįmanoma. „Vagim“ negalėjo tapti žmogus tarnavęs kariuomenėje, turintis žmoną ar kada nors dirbęs.
Tačiau prasidėjus antrajam pasauliniam karui, lageryje gyventi pasidarė labai sunku – po lagerius plito badas, ligos, nustojo į lagerius eiti siuntiniai, tas mažas porcijas kurias skyrė valstybė, išvogdavo išbadėjusi administracija bei kareiviai, tuomet nemažai „vagių“ genami bado stojo savanoriais į bausmės bataljonus, nors tai ir prieštaravo jų įstatymams. Karui pasibaigus jie vėl pradėjo užsiimdinėti savo verslu ir vėl važiuoti į lagerius. „Vagys“ išdavę savo kodeksą, nenorėjo pripažinti to, kad jie yra iždavikai ir negali toliau save tituluoti „vagimi“. Lageriuose prasidėjo skerdynės tarp „kalių“ ( vagys nusižengę savo kodeksui) ir tikrųjų „vagių“, pasipylė kraujo upeliai. Šias kovas aprašo ir politiniai kaliniai : Valentinas Gustainis, Bronius Antanaitis ir, žinoma, Aleksandras Solženicinas.Valdžia norėdama supriešinti kriminalinius kalinius, palaikė „kales“ ir leido jiems užimti aukštesnius postus, bei geresnius darbus. 1950m. Stalinas liepė visiškai išnaikinti kriminalinį pasaulį, „vagys“ būdavo sodinami kartu su „kalėmis“, buvo statomi lageriai skirti vien tituluotiems „vagims“, kur jie praradę savo hierarchinės piramidės pagrindą pjovė viens kitą, vienas iš tokių lagerių yra liūdnai pagarsėjęs „Baltosios gulbės“ lageris. Šių tarpusavio karų rezultatai buvo siaubingi – jei 1940m. „vagių“ buvo keli šimtai tūkstančių, tai 1953 jų liko vos keli tūkstančiai. jau susiklostė Sovietų Sąjungoje, kad potinių kalinių lageriuose buvo kur kas daugiau nei kriminalinių. Savaime suprantama, kad kriminaliniai save laikė tikraisiais lagerio šeimininkais, jie į politinius kalinius žiūrėdavo su panieka ir vadindavo juos „fašistais“, politiniai kaliniai, buvo kaip melžiamos karvės : iš jų buvo atimama dalis siuntinių, gautų iš giminaičių ar draugų, jie turėdavo darbe atlikti ne tik savo normą, bet ir „ vagių“, kurie pagal savo nerašytus įstatymus neturėjo teisės dirbti jokio darbo.
Politinių kalinių memuaruose „blatnieji“ vaizduojami kaip žiaurūs ir antisocialiniai asmenys, iš to galima daryti išvadą, kad jie buvo priešiški vieni kitų atžvilgiu. Dauguma politinių kalinių visiškai buvo paklusnūs „blatniesiems“. Tačiau kai kurie rusijos istorikai tokie kaip M. Diominas, teigia, kad politiniai kaliniai, kurie papuolė į lagerį iškart po pilietinio karo darė didžiulę įtaką kriminaliniam pasauliui, turėjo savo lyderius vadinamus „žyganais“. Tai buvo opozicinė jėga, kuri buvo priešiškai nusiteikusi prieš esamą valdžią, tai atspindi ir beveik tuo pat laiku atsiradę nerašyti vagių įstatymai, pagal kuriuos „vagims“ negalima buvo tarnauti kariuomenėje, dirbti ar dalyvauti visuomeninėje veikloje, bendradarbiauti su valdžia, klausyti jos įsakymų. Taigi iš šių įstatymų aiškai matyti, kad kriminalinis pasaulis, įtakojamas politinių kalinių, buvo priešiškai nusiteikęs prieš valdžią bei kalėjimo administraciją. Tačiau ilgainiui administracijai pavyko supriešinti politinius kalinius su kriminaliniais, o vėliau ir pačius kriminalinius tarpusavyje. Tam tikslui, 1940m. buvo išleistas įsakymas „vagis“ skirti į darbų vygdytojų, pamainos viršininkų ir kitus aukštus postus, nors tai ir prieštaravo „vagių“ kodeksui, nemažai blatnųjų ėmė tokiu būdu bendradarbiauti su administracija. Politiniai kaliniai buvo pasipiktinę, kad iš jų buvo atimti vertingi postai, lageryje dėl šios priežasties bei dėl bado kilo chaosas, kuris truko iki pat lagerių išnykimo, įsivyravo kriminalinių kalinių viršenybė prieš politinius, įsigalėjo laukinis įstatymas : „kas stipresnis – tas teisesnis“.
Apie padėtį susiklosčiusią iki antro pasaulinio karo duomenų išlikę yra labai mažai, kalinių memuaruose daugiausiai aprašoma karo meto ar pokarinė lagerio situacija. Tai yra savaime suprantama, nes kaip tik tuo metu ir prasidėjo masinės represijos nukreiptos prieš savo piliečius, į lagerius pateko didžiulė masė inteligentijos, kuri ir galėjo parašyti apie lagerio gyvenimą. Taigi galima teigti, kad Stalino laikų lageriuose kriminaliai kaliniai buvo engėjai, o politiniai engiamieji, nepaisant to, kad politinių kalinių buvo nepalyginamai daugiau nei kriminalinių.
Dar Lenino laikais buvo išvesta teorija, kad vagys visuomenei yra socialiai artimi žmonės, kadangi jie kaip ir komunistai, neva yra nusiteikę prieš privačią nuosavybę ir savo nusiteikimą išreiškia vogdami svetimą turtą, ęsą jie yra normalūs piliečiai, tik juos reikiatruputį perauklėti. Tačiau perauklėti nepavyko – paprasti vagys susibūrė į galingus nusikalstamus susivienyjimus ir tapo „teisėtais vagimis“ (вор в законе), jie sukūrė savo nerašytus įstatymus ir net savotišką kalbą, kurią sunku suvokti paprastam Rusijos piliečiui, o užsieniečiui jos suvokti ir visai neįmanoma. O dauguma tų nusikaltėlių buvo kilę iš našlaičių benamių vaikų, kurių tėvai buvo žuvę pilietiniame ar pasauliniame kare, o valstybė jais rūpintis neturėjo nei noro, nei laiko, nei lėšų, dėl to jie ir pradėjo vogdi ir plėšti – kad, galėtų išgyventi.
Vagys net ir oficialioje GULAG‘o terminologijoje buvo vadinami „socialiai artimais“, jie buvo skatinami pasitaisyt, administracija vis bandydavo su jais rasti bendrą kalbą, bendradarbiauti, tačiau vagys kurie pradėjo bendradarbiauti su lagerio valdžia buvo pavadinti „kalėmis“ ir juos pradėta pjaut, ypač didelės skerdynės vyko 1945m.

2) Lagerio privilegijuotieji ir skurdžiai

Lageriuose geriau ir patogiau gyvenantys asmenys, dirbantys ne darbininkišką darbą buvo vadinami „pridurkais“. Lageriuose „pridurkų“ buvo apie 20proc. t.y 1/6 visų lagerio kalinių, tačiau, jei paskaičiuotume kokį procentą jie sudaro lageriuose išgyvenusiųjų tarpe, tai gautume apie 90proc. Jie buvo skirstomi į dvi kategorijas – „zoninius pridurkus“ ir „gamybinius pridurkus“.
„Gamybinių pridurkų“ padėtis buvo prastesnė už „zoninių“, nes jie turėjo dirbti už zonos ribų ir pats jų darbas buvo šaltesnis ir sunkesnis, bet visgi ne toks sunkus ir šaltas kaip paprastų darbininkų, be to darbininkų atžvilgiu jie turėjo šiokių tokių privilegijų. „Gamybiniai pridurkai“ tai : inžinieriai, technikai, darbų vygdytojai, dešimtininkai, cechų meistrai, normininkai bei mašinistai.
„Zoniniai pridurkai“ – tie kurie dienos metu neišeidavo iš lagerio teritorijos, o dirbdavo pačioje zonoje, jiems nereikėdavo taip anksti keltis kaip darbininkams ar „gamybiniams pridurkams“, nereikėjo laukt ir drebėt šaltyje kol juos suskaičiuos, toli eiti iki savo darbovietės, be to ir jų darbo diena buvo keliom valandom trumpesnė, o tai sutaupydavo daug sveikatos ir energijos. Tačiau „zoninių pridurkų“ luomas buvo taip pat nevienalytis :
• skalbėjai, sanitarai, indų plovėjai, barako dieniniai – žemesnės klasės „pridurkai“;
• batsiuviai, kirpėjai, siuvėjai – vidutinės klasės „pridurkai“ (jie gali užsidirbti vygdydamai privačius užsakymus);
• virėjai, duonos pjaustytojai, sandėlininkai, gydytojai, feldčeriai, kepyklų vedėjai, pirčių vedėjai, barakų vyresnieji, komendantai, buhalteriai, raštininkai, zonos inžinieriai – tai „pridurkai“ pačios aukščiausios klasės. Ši klasė ne tik soti, gerai aprengta, bet dar ir turi valdžią kitų kalinių atžvilgiu, kalinių-darbininkų likimai dažnai priklausydavo nuo šių žmonių. Jie dažniausiai ir gyvendavo atskirai, ir valgydavo, ir rūbus gaudavo kita tvarka.
Įpatingą vietą lageryje užimdavo brigadininkai – jie „pridurkais“ nesiskaitė, tačiau darbininkais jų irgi vadinti negalima. Tai buvo darbininkų vyresnieji, kurie kartu su jais dirbdavo, valgydavo ir miegodavo, tik turėjo įvairių privilegijų, jų žodis turėjo nemažą svorį.
Tačiau didžiausią lagerių masę – apie 80proc. sudarė paprastą, nekvalifikuotą darbą dirbantys kaliniai-darbininkai, kurie kirto mišką, kasė anglis, rausė kanalus, tiesė kelius bei geležinkelius, kasė spalvotąjį ar taurųjį metalą, gamino plytas ir t.t ir t.t. Šie darbininkai neturėjo jokių privilegijų ir dažniausiai buvo kilę iš valstiečių ar inteligentijos luomo, jų našta buvo pati sunkaiusia.
Iki 1934 metų 90proc. politinių kalinių sudarė ūkininkai ir darbininkai. Bet pradėjus žygį prieš sovietų inteligentiją, padėtis lageriuose griežtai pasikeitė. Jei anksčiau lageryje nesurasdavo sąskaitininko, tai po didžiūjų valymų privežė inžinierių, ekonomistų ir profesorių. Nedaug kas iš jų galėjo dirbti stovyklos kontorose ir raštinėse. Didelė jų dauguma užsidirbdavo sau duoną kirviu, pjūklu ar kastuvu; šie visi greit sunyko, slinkdami į „dachodiagų“ – nusmukėlių kategoriją. „Dachodiagų“ lageriuose buvo labai daug. Žmogus nustojęs fizinio pajėgumo ir moralinės atsparos, vis slinkęs ir slinkęs žemyn, netekdavo įprastų žmogaus savybių. Tokie kaliniai nustoja praustis, gula nenusivilkęs rūbų, nekreipia dėmėsio į savo išvaizdą ir negirdi, ką apie jį šneką kaimynai. „Dachodiagos“ prašinėja duonos, ieško maisto liekanų, rausiasi šiukšlių duobėse, nerodo atsparos. Tai pati žemiausia ir mažiausiai apsaugota kalinių kategorija, į kurią nesunku patekt, tačiau iš jos išsikapstyt – beveik neįmanoma.

3) Politinių kalinių pasiskyrstimas

Viena iš akivaizdžiausių sovietinių konslagerių ypatybių yra ta, kad lagerio gyventojų daugumą sudarė politiniai kaliniai, tai buvo įvairių tautybių, išsilavinimo ir profesijų žmonės, kurių dauguma buvo nuteisti neteisėtai, pagal straipsnį, kuris juos įvardijo kaip liaudies priešus, tai 58str. Ypač daug į lagerius pateko inteligentijos, karininkų ir aukštus postus kadaise užėmusių žmonių, žinoma, buvo ir paprastų darbininkų, valstiečių ir net mokinių. Sunkiaiusia našta krito ant inteligentijos pečių, kurie nemokėjo jokių amatų, todėl jie dažniausiai būdavo varomi į sunkiausius darbus. Apsukresni kaliniai, turintys paklausesnę lageryje specialybę, nesunkiai įsidarbindavo pagal savo profesiją, ypač daug žmonių norėjo dirbti virtuvėje, ambulatorijoje, sandelyje ir panašiose darbovietėse. Žmonės turintys fiziškai lengvesnį darbą turėjo žymiai daugiau galimybių išgyventi, nei tie kurie kirto mišką ar dirbo kasyklose, tokie kaliniai buvo vadinami „pridurkais“. „Pridurkai“ galėdadavo sau pasirūpinti geresnį maistą, rūbų, be to jie galėdavo ir kitam kaliniui parūpinti geresnį darbą, už tai jiems, žinoma, būdavo atlyginama. Politiniai kaliniai dažnai būdavo susiskirstę grupelėmis tautiniu pagrindu, taip jie jausdavosi saugiau, galėdavo padėti vienas kitam. Jei vienas kalinys gaudavo geresnes pareigas, tai jis stengdavosi ir savo tautiečius įtaisyti arčiau savęs, draugiški santykiai ypač jaučiami tautinių mažumų stovyklose, jie ne tik stengdavosi viens kitam parūpinti geresnį darbą, bet dažnai ir dalindavosi savo gautų siuntinių turiniu, ar net įsteigdavo „obščiaką“, į kurį būdavo dedami visi gautieji siuntiniai, o iš ten imami produktai buvo naudojami visai grupei. Tokios grupės dažnai sudarydavo ir visą baraką, „obščiako“ produktai buvo naudojami ir kaip kyšiai, „reikalingiems asmenims“ patepti, be to dažnai reikėdavo ir „vagims“ duoklę mokėti.
Valentinas Gustainis savo memuaristinio pobūdžio knygoje aprašo kaip kai kurie politiniai Pesčenlago kaliniai 1950m. susibūrė į dvi priešiškas grupuotes – vakariečių grupuotę, kurių daugumą sudarė ukrainiečiai, lietuviai, latviai, estai bei kiti tautinių mažumų atstovai, ir rytiečių grupuotę, kurių daugumą sudarė rusijos tautybės žmonės. Šios grupuotės konkuravo užimant „strategines“ darbo vietas valgyklose bei kitose įstaigose, lageryje buvo juntama pastovi įtampa, kuri galiausiai komplikavosi į konfliktą, o jo pasekoje ir į kraujo praliejimą. Skaitant kai kurių Lietuvos politinių kalinių bei tremtinių memuarus taip pat yra juntama neapykanta rusų tautai bei jų kultūrai.

IŠVADOS

1) Darant išvadas visų pirmą reiktų pasakyti, kad kalinių buitinės sąlygos nebuvo visur tokios pačios, be to jos nuolat keitėsi. Kaip kritinius taškus galima būtų išskirti 1937 metus, 1941-1947 metų ir 1953-1955 metų laikotarpius. Pirmuoju laiku buitinės sąlygos buvo blogiausios, todėl ir mirtingumas buvo didžiausias, o 1953 – 1955 metų laikotarpiu sąlygos buvo nuolat gerinamos, todėl ir mirtingumas buvo atitinkamai mažesnis.
2) Iš kalinių buvo stengiamasi išspausti kuo daugiau naudos, sunaudojant minimalias lėšas, todėl kaliniam nebuvo suteiktos net palankios darbo sąlygos, jau nekalbant apie kitas. Kaliniai į darbą buvo varomi penkis ar daugiau kilometrų, darbovietėse nebuvo patalpų kur jie galėtų šiltai pailsėti. Lagerių viršininkai buvo suinteresuoti, kad kaliniai įvygdytų nustatytą darbo normą, todėl juos skatinio įvairiais racionaliais, neracionaliais, o kartais net trumparegiškais metodais.
3) Mityba lageryje buvo nepilnavertė – trūko įvairių vitaminų bei mineralų, be to ir pačio maisto norma buvo nepakankama, ypač karo laikotarpiu. Maistas lageryje buvo skirstomas „katilų“ sistema – pagal išdirbį. Maistas negalėdavo padengti kūno išnaudotos energijos, kurios reikalavo darbas. Žmonės kurie stengdavosi daugiau išdirbti, kad gautų didesnę porciją žymiai greičiau mirdavo, negu tie kurie atsisakydavo dirbti ir gaudavo minimalią porciją. Kalinių mityba pagerėdavo, kai jie gaudavo siuntinių. Po Stalino mirties kalinių aprūpinimas maisto produktais ženkliai pagerėjo.
4) Lageriuose trūko šiltų drabužių bei avalynės, juos keisdavo retai. Kriminaliniai kaliniai bei kaliniai užimantis „privilegijuotas“ darbo vietas būdavo geriau apsirengę, be to jie gaudavo ir geresnį maistą. Žiemą vyravo vatiniai drabužiai. Pokaryje kaliniai būdavo dažnai rengiami trofėjiniais arba „nurašytais“ kariškais rūbais. Drabužiai lageryje turėjo labai didelę reikšmę, ypač žiemos metu, jie dažnai būdavo mainų objektu.
5) Lagerius statydavo patys kaliniai, jų pastatai būdavo prastos kokybės, jie buvo statomi gana šabloniškai, vyravo dviaukščiai pastatai. Privalomi lagerio statiniai : tvora, sargybos bokšteliai, barakai, pirtis, sandelys ir patalpa administracijai.
6) Dauguma ligų lageryje kildavo nuo maisto trūkumo, jo kokybės ir higienos stokos. Dažniausiai lageryje sutinkamos ligos : tinimas, skorbutas, išsekimas, distrofija ir dizinterija. Joms gydyti lagerio ligoninė neturėjo pakankamai vaistų, antibiotikų nebuvo. Gydytojais lageryje dažniausiai būdavo politiniai kaliniai, viduriniosios grandies medicinos personalas buvo žemos kvalifikacijos. Pagrindinis gydimo metodas buvo – kokybiškesnis maistas.
7) Režimas lageryje būdavo gana žiaurus, net už smulkius nusikaltimus galima būdavo kaliniui režimą pakeisti sunkesniu, tam egzistavo karceriai, bausmės izoliatoriai ir bausmės barakai. Juose kalinia būdavo blogiau maitinami ir gyveno žymiai prastesnėmis sąlygomis nei bendrojo režimo kaliniai.
Kiekviename lageryje gyveno daugybė kalinių, kurie skyrėsi savo pasaulėžiūra, tautybe, bausmės trukme bei savo statusu lageryje, tačiau kokie jie skirtingi bebūtų, jie vis tiek turėjo bendrauti vieni su kitais. Lagerio gyventojus galima skirstyti į darbininkus, „blatnuosius“ , „pridurkus“ ir „dachodiagas“. Darbininkų lageryje buvo absoliuti dauguma : tai daugiausia politiniai kaliniai, kurie turėjo dirbti sunkiausius darbus, jie lyginant su „pridurkais“ (kaliniai turintys privilegijuotą darbą) ar „blatnaisiais“ (kriminaliniai kaliniai) gaudavo mažiau maisto, be to jis buvo ir prastesnės kokybės.. Tarp šių luomų vyko trintis, kuri kartais baigdavosi ir kraujo praliejimais. Priešiškumas buvo juntamas, ne tik tarp luomų, bet ir jų viduje, ypač kriminalinių kalinių kategorijoje – ten nuo 1945m nuolat vyko kruvini susirėmimai.

Darbe naudotų šaltinių ir literatūros sąrašai

Šaltinių sąrašas :

1) Algirdas Jėčys. Sutryptos viltys., Vilnius., 2000.
2) Aldona Žemaitytė. Amžino įšalo žemėje., Vilnius 1989.
3) Bronius Antanaitis. Žodžiai iš pragaro., Vilnius., 1991.
4) Valentinas Gustainis. Be kaltės., Vilnius.,1989.
5) Vytautas Mockevičius. Mirties arterija., Vilnius., 1994.
6) Vladas Šarka. Pragaro turguje., Vilnius., 1992.
7) Stasys Ankevičius. Už Uralo, žemės galo.,Vilnius.,1989.
http://www.osa.ceu.hu
9) http://www.gulag.ru/main.htm
10) http://hronos.km.ru/organ/gulag.html
11) http://hronos.km.ru/statii/2001/zemskov.html
12) http://www.gulag.ru/main.htm

Literatūros sąrašas :

1) Dmitrijus Volkoganovas. Triumfas ir tragedija., Vilnius., 1991.
2) Kipras Bielinis.Teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija., New Yorkas., 1963.,
3) Ona Zutkienė. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1941-1953 metais., Vilnius., 2000.
4) Rimvydas Racėnas. Komių žemėje.,Kaunas.,1995.
5) Александр Солженицын. Расказы., Москва., 1991.
6) Александр Солженицын. Архипелаг ГУЛАГ.-т I, Mocквa.,1990.
7) Александр Солженицын. Архипелаг ГУЛАГ.-т II, Mocквa.,1990.
www.zona.com.ru/z11/index.shtm

Aš pasirinkau rašyti referatą apie Vinstoną Čerčilį, nes mano ir kitų manymu šis žmogus absoliutus Antrojo pasaulinio karo didvyris. Čerčilio vardu net buvo pavadintas tankas. Jis buvo gan įdomus žmogus, kuris turėjo stiprę nuojautą kuri niekada jo neapvylė. Vinstonas Čerčilis buvo britų politikas, labiausiai išgarsėjęs būdamas Didžiosios Britanijos premjeru Antrojo pasaulinio karo metais. Jis laikomas vienu svarbiausiu vadovų Britanijos ir viso pasaulio istorijoje. 1953 metais gavo sero titulą ir tais pačiais metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Jis šešiatomio darbo “Antrasis Pasaulinis karas” ir keturių tomų studijos”Angliškai kalbančių tautų istorija” autorius.

Vinstonas Leonardas Spenseris Čerčilis
(1874-1965)

Vinstonas Čerčilis gimė nedideliame Anglijos miestelyje netoli Vudstoko. Jo tėvas – žymus politikas lordas Rendolfas Čerčilis buvo Marlboro kunigaikščio Džono Spenserio Čerčilio sūnus. Motina – amerikiečių milijonieriaus Leonardo Džeromo dukra.
V. Čerčilis mokėsi uždarose mokyklose, taip pat ir Harrow mokykloje, kur mokėsi gana prastai, dažnai buvo baudžiamas už prastus rezultatus ir per mažas pastangas. Dėl nepriklausomo ir maištingo charakterio, kai kuriuos kursus kartojo keliskart, akademiniais pasiekimais nepasižymėjo, tačiau buvo mokyklos fechtavimosi čempionas.
1893 metais iš trečio karto įstojo į Karališkąją karo akademiją Sandherste. Nors tarp stojančiųjų buvo vienas paskutinių iš 102 kadetų, po dvejų metų jau buvo aštuntas pagal pažangumą. Vėliau paskirtas jaunesniuoju leitenantu husarų kavalerijoje. 1895 metais išvyko į Kubą kaip karinis stebėtojas, iš ten rašė straipsnius savaitraščiui „Saturday Review“.
Būdamas politiko sūnus, V. Čerčilis greitai ir pats įsitraukė į politiką, pradėdamas sakyti kalbas XIX amžiaus dešimtojo dešimtmečio Konservatorių partijos susirinkimuose.
1899 V. Čerčilis buvo Oldhame pasiūlytas kandidatu į parlamentą, tačiau rinkimuose pralaimėjo. Tuomet tapo karo korespondentu Pietų Afrikoje, iš kur rašė apie Anglų-būrų karą. Grįžęs, 1900 metais pasinaudojo išaugusiu populiarumu ir buvo išrinktas į parlamentą, kur Bendruomenės rūmuose dirbo nuo 1900 iki 1922 m. bei nuo 1924 iki 1964 m. Pradžioje buvęs konservatoriumi, jis 1904 metais perėjo į Liberalų partiją.
Po 1906 metų rinkimų dalyvavo vyriausybės veikloje, kur sėkmingai dirbo ir 1908 metais paskirtas Prekybos tarybos pirmininku. Nuo 1911 metų buvo atsakingas už karines reformas. Pirmajame pasauliniame kare kelis mėnesius tarnavo Vakarų fronte. Tapęs karinio jūrų laivyno ministru (1911 – 1915) Čerčilis koncentravosi Britanijos karinio jūrų laivyno stiprinimui, ir pasiruošimui karui su Vokietija. Tuo pačiu Čerčilio “rytinė” strategija visiškai nepasisekė. Bandant užgrobti Dardanelo ir Galipolio pusiasalius, britų armija patiriė milžiniškus nuostolius. Čerčiliui teko palikti admiralitetą. 1917 metais D.Loidui Džordžiui pasiūlius dirba koalicinėje vyriausybėje. 1918 – 1922 metais vadovauja karo ir aviacijos ministerijai. Tampa įsitikinusiu antikomunistu.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, V. Čerčilis vėl buvo Pirmasis admiraliteto lordas, atsakingas už karinį laivyną. 1940 metais Čerčilis paskirtas premjeru ir suformavo daugiapartinę vyriausybę. Būdamas ministru pirmininku, jis sukūrė naują – Gynybos ministro postą. Jo uždegančios kalbos buvo labai svarbios kare kovojančiai Jungtinei Karalystei.
V. Čerčilio draugystė su Franklinu D. Ruzveltu užtikrino karinės įrangos ir medžiagų tiekimą Atlanto vandenynu, kai įranga buvo vežama net ir Didžiajai Britanijai neišgalint susimokėti.
Po 1945 metų leiboristų pergalės rinkimuose į parlamentą Čerčilis pasitraukia į atsargą, tačiau toliau aktyviai dalyvauja politikoje. 1946 metais JAV, Fultone jis kviečia angliškai kalbančias tautas vienytis, kovojant su komunizmu. Čerčilis nedviprasmiškai mini totalitarinio režimo pavojų, ko geros jisai pirmasis ir pavartojo “geležinės uždangos” terminą. V. Čerčilis 1946 m. kovą pasakė savo garsiąją kalbą, kurią daugelis laiko Šaltojo karo paskelbimu. Joje buvos sakoma: „Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos nusileidusi geležinė uždanga uždengė visą žemyną. Tokios senosios sostinės kaip Varšuva, Berlynas, Viena, Praha, Budapeštas, Belgradas, Budapeštas, Sofija, ir kiti miestai bei jų žmonės yra atsidūrę Sovietų įtakoje ir kai kuriais atvejais labai smarkiai įtakojami iš Maskvos“.
Tiesa, po pakartotinio tapimo ministru pirmininku (1951 metais), jis kiek pakeičia poziciją. Jis nelaiko tikslinga tęsti spaudimą SSRS. 1955 metais Čerčilis dėl pablogėjusios sveikatos pasitraukia iš politikos.

Santrauka:

Vinstonas Čerčilis -vienas žymiausių XX a. politikų, daug prisidėjęs prie sąjungininkų pergalės Antrajame pasauliniame kare ir padaręs nemažai įtakos pokario Europos politinei raidai. 1940-1945 m. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas. Čerčilis buvo vienas pirmųjų politikų, parėmusių Richardo Nikolauso Kudenhovės-Kalergio iškeltą Paneuropos idėją ir dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ne kartą teigęs, kad Europai būtina vienytis. 1940 m. jis pasiūlė sąjungą Prancūzijai. Po karo Čerčilis tapo Europos integracijos politikos simboliu. 1946 m. garsiojoje Ciūriche pasakytoje kalboje jis įrodinėjo, kad atėjo laikas kurti Jungtines Europos Valstijas. Čerčilis palaikė tarptautinį komitetą Jungtinių Europos Valstijų reikalu, 1948 m. Europos kongreso sesijoje Hagoje buvo jo garbės prezidentas, o įkūrus Europos judėjimą- vienas iš jo globėjų. Tačiau suvienytoje Europoje jis nematė vietos Didžiajai Britanijai; buvo įsitikinęs, kad Europą reikia kurti per Vokietijos ir Prancūzijos susitaikymą ir kad abi šios valstybės turi perimti vadovavimą žemynui. 1951 m., vėl tapęs konservatorių ministru pirmininku, iš esmės vykdė tokią pat Europos politiką kaip ir leiboristai- apsiribojo tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu ir laikėsi nuošalyje nuo Europos Bendrijų kūrimo procesų.

Juodas Jaltos šešėlis
Jaltos konferencijoje, vykusioje prieš 60 metų, 1944 m. vasario 4-11 d., Sovietų Sąjungos „tautų tėvas ir mokytojas“ J.Stalinas, JAV prezidentas F.Ruzveltas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas V.Čerčilis bei šių šalių užsienio reikalų ministrai suderino karo su Vokietija baigiamojo etapo planus. Bet svarbiausia – F.Ruzveltas ir V.Čerčilis atidavė savo sąjungininkui Stalinui Baltijos valstybes ir vos ne pusę Europos. Taigi Jaltos konferencijoje ilgiems dešimtmečiams buvo nulemtas tų valstybių likimas. Tos sovietinės okupacijos metais buvo nužudyta ir ištremta nesuskaičiuojama daugybė Stalino okupuotų šalių žmonių, suluošinti jų gyvenimai, o tos okupacijos pasekmės jaučiamos iki šiol.
Kalbant apie Jaltos konferenciją ir didžiojo trejeto suokalbį, vertėtų tai vertinti daugiau kaip dvejeto – Stalino ir pasidavusio jo įtakai JAV prezidento F.Ruzvelto – suokalbį. Didžiosios Britanijos premjeras V.Čerčilis, nors ir pasirašęs po šio sandėrio dokumentais, neturėjo kur trauktis. Mat frontuose dominavo Sovietų Sąjunga ir JAV, todėl V.Čerčilio pastangos išgelbėti nuo bolševikinės okupacijos bent dalį Europos davė labai mažai vaisių. Tiesa, V.Čerčiliui pavyko išgelbėti nuo komunistinio košmaro Graikiją, kur vietiniai komunistai rengėsi paimti valdžią. Tik V.Čerčilio ryžtingumo dėka 1944 metų gruodį, kai komunistai jau buvo užėmę Atėnus, į Graikiją buvo pasiųsta apie 60 tūkstančių britų karių, kurie ir išgelbėjo Graikiją nuo komunistų įsigalėjimo.
Be to, V.Čerčiliui labai rūpėjo Lenkijos reikalai. Jis visiškai pritarė Londono Lenkijos emigracinės vyriausybės nuostatai, kad Sovietų Sąjunga yra didžiausias Lenkijos priešas, netgi didesnis už ją okupavusią nacistinę Vokietiją. Tačiau Stalinas jau buvo sudaręs vadinamąjį Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komitetą su Rusijoje išaugintu bolševiku Boleslavu Bierutu priešakyje. Stalinas pakišo tą komitetą V.Čerčiliui, kai jis 1944 metų spalį apsilankė Maskvoje.
1945 metų Jaltos konferencijos nutarime buvo rašoma: „SSRS, Didžioji Britanija ir JAV yra pasiryžusios būsimuoju taikos laikotarpiu išlaikyti tą tikslų ir veiksmų vienybę, kuri dabartiniame kare padarė pergalę galimą ir neabejotiną. Tiktai toliau vykstant ir didėjant mūsų trijų šalių bendradarbiavimui bei savitarpio pagalbai gali būti įgyvendintas kilniausias žmonijos siekimas – tvirta ir ilga taika“. Tai, žinoma, buvo tuščia deklaracija. Stalinas jau buvo užgrobęs didžiules Rytų ir Vidurio Europos teritorijas ir apie taiką galvojo mažiausiai.
Įdomu, kad, vos mėnesiui praėjus po Jaltos konferencijos, 1945 metų kovą V.Čerčilis rašė, ką jis galvoja apie bendradarbiavimą karui baigiantis ir jam pasibaigus su Sovietų Sąjunga: „Pirma, Sovietų Rusija tapo mirtina grėsme laisvajam pasauliui; antra, reikia skubiai sudaryti naują frontą prieš jos veržlų žygiavimą; trečia, šis frontas Europoje turi eiti kuo toliau į Rytus; ketvirta, svarbiausias ir tikrasis Didžiosios Britanijos ir Amerikos kariuomenių tikslas – Berlynas; penkta, Čekoslovakijos išvadavimas ir Amerikos kariuomenės įžengimas į Prahą turi svarbią reikšmę; šešta, Vieną ir iš esmės visą Austriją turi valdyti Vakarų valstybės…“ Kiek vėliau, kai Vokietija jau buvo kapituliavusi, V.Čerčilis sakė, kad laisvajam pasauliui būtų katastrofa, jeigu JAV ir Didžioji Britanija tvirtai laikytųsi faktiškai Stalino padiktuotų Jaltos konferencijos nutarimų. V.Čerčilis, kaip parodė pokario istorija, buvo visiškai teisus, ir praėjo keli „šaltojo karo“ dešimtmečiai, kol, anot buvusio JAV prezidento Ronaldo Reigano, blogio imperija subyrėjo. Pasirodo, naivūs buvo kai kurie Vakarų politikai, kurie manė, jog ta imperija žlugo visiems laikams. Atsigavusi po šoko, ypač atėjus naujam „imperatoriui“ V.Putinui, Rusija vėl rodo savo nagus ir skelbia, kad visi Jaltos, Potsdamo susitarimai, užtvirtinę Maskvos viešpatavimą, pirmiausia Baltijos valstybėse, tebegalioja.
SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovų konferencijos, vykusios jau nugalėtos Vokietijos teritorijoje, Potsdame, 1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 d. Joje irgi buvo tęsiamos Europos dalybos. Aišku, Maskvos naudai. Nes JAV tikėjosi Stalino paramos karui su Japonija užbaigti. Ir čia Stalinas išsireikalavo, kad Sovietų Sąjungai būtų perduota pietinė Sachalino dalis ir Kurilų salos. Tiesa, Stalinui Potsdame nepavyko gauti sutikimo apiplėšti visą Vokietiją. F.Ruzveltas ir V.Čerčilis atmetė milžiniškų reparacijų reikalavimus. Bet tai ir viskas.
Taigi V.Čerčilis labai greitai atsipeikėjo po Jaltoje įvykusios faktiškos Vašingtono ir Londono kapituliacijos ir 1946 m. kovo 5 d. Fultone, JAV, pasakytoje garsiojoje kalboje pareiškė, jog dabar pasauliui gresia tiesioginis ir tikras naujo pasaulinio karo pavojus, ir šios grėsmės priežastis yra Sovietų Sąjunga bei jos organizuotas tarptautinis komunistinis judėjimas. Bet jau buvo per vėlu: F.Ruzveltas su V.Čerčiliu, Jaltoje sutikę atiduoti „generalisimui“ Stalinui užgrobtas Europos teritorijas, daugiau kaip penkiems dešimtmečiams išbraukė jas iš pasaulio žemėlapio. Ne tik politinio, bet ir geografinio. Tai buvo ne tik politinio cinizmo, bet ir politinio naivumo viršūnė. Iki šiol dar aiškinama, kad F.Ruzveltas su V.Čerčiliu neturėjo kitos išeities, nes įsismaginęs Stalinas jų nesutikimo atveju būtų žygiavęs toliau ir užėmęs visą Europą. Todėl tokie deklaruoti svarbūs dalykai kaip tautų teisė į apsisprendimą, žmogaus teisės buvo pamiršti.

Vinstono Čerčilio gyvenimo įdomybės
Kai Vinstonas Čerčilis buvo užsienio reikalų ministru, jo ministerijoje buvo įsteigta speciali pareigybė — sero Vinstono Čerčilio bridžo partneris. Dirbti tokį darbą nebuvo malonu. V. Čerčilis kaip bridžo partneris buvo siaubingas. Vieną kartą, kai minėtos pareigybės dar nebuvo, jis Brazilijoje žaidė poroje su D. Britanijos ambasadoriumi. Po vieno padalijimo Čerčilis labai supyko ant ambasadoriaus ir, nekreipdamas dėmesio į aplinkinius, 15 minučių ant savo partnerio garsiai rėkė. Todėl sero Vinstono Čerčilio bridžo parneris turėdavo tylėdamas kęsti panašius išsišokimus ir įvairias pretenzijas, pavyzdžiui: „Net jei jūsų vietoje sėdėtų asilas, jis žinotų, kad reikia dėti ne devynakę, o aštuonakę.“ Į visa tai mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomą partneris atsakydavo tik kuklia šypsena.
1930 metais išryškėjo ir šio politinio veikėjo literatūrinis talentas. 1933 – 1938 metais jis parašo savo įžymiojo protėvio Malboro istoriją, susidedančią net iš šešių knygų. 1932 metais pasirodo jo knyga “Nuotykiai ir mintys”, 1939 išleidžiama istorinė-biografinė knyga “Didieji amžininkai”. Jo pasisakymai ir kalbos surinktos knygose “Kol Anglija miegojo” ir “Žingsnis po žingsnio”.
Būdama soste Jos Didenybė reguliariai skirdavo antradienio vakaro audiencijas dešimčiai britų ministrų pirmininkų tarp kurių buvo ir Vinstonas Čerčilis. 1953 metais iš karalienės rankų jis gauna Keliaraiščio ordiną,- aukščiausią Anglijos apdovanojimą.
Tarp garsių popietės poilsio mėgėjų – seras Vinstonas Čerčilis, kuris po pietų reguliariai pamiegodavo, o po to maudydavosi vonioje. Net ir per Antrąjį pasaulinį karą jis laikėsi šio ritualo.
Gyvenimui artėjant į pabaigą Vinstonas Čerčilis savo artimiems draugams prisipažino, kad jis pypkę rūkė tik norėdamas “kietai atrodyti”.

“Prospect of Whitby“ aludėje Vinstonas Čerčilis mėgdavo vakarieniauti. Jis atsinešdavo savo išlaikyto portveino, o administracija už šią privilegiją iš jo imdavo vieną šilingą ir šešis pensus (septynis su puse penso) kaip atkimšimo mokestį.

Arbata Lapsang Souchong šią Kinijoje gaminamą arbatą taip pat galima priskirti prie žymiausių aromatinių juodųjų arbatų, kurią labai mėgo Vinstonas Čerčilis.

Bene garsiausias to meto Didžiosios Britanijos tankas – A22 Mk IV “Churchill”. Būtų negarbinga jo nepaminėti ne vien tik dėl to, kad pavadintas ministro pirmininko Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) garbei, bet ir todėl, jog karo metu ši mašina, apsikausčiusi ypač storais šarvais, buvo daugelio pėstininkų išsigelbėjimu, slepiantis nuo skeveldrinių vokiečių sviedinių ar didelio kalibro kulkosvaidžių

Balandžio 3 d. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis
pasiuntė pirmą ir vienintelį savo įspėjimą sovietų lyderiui
Josifui Stalinui. Remdamasis “patikimu šaltiniu”, Čerčilis pranešė apie
vokiečių kariuomenės perdislokavimą ir telegramą užbaigė žodžiais: “Jūsų
Didenybė, žinoma, įvertins visą šių žinių reikšmę” (Čerčilis įsiuto, kai
sužinojo, kad britų pasiuntinys Maskvoje delsė perduoti telegramą,
bijodamas, jog Stalinas ją priims kaip provokaciją.)

Vinstonas buvo kairiarankis.

Antro pasaulinio karo metasi Vinstonas Čerčilis šiuo ženklu rodė “pergalę”

Vinstonas Čerčilis buvo mikčius. Kai jis buvo vaikas, viena mokytoja pasakė: “Dėl mikčiojimo, jis tikrai neišdrįs sekti tėvo pėdomis ir tapti politiku”.

Manau, visi puikiai žino, kad pats Vinstonas Čerčilis, būdamas, rodos, liberaldemokratu perėjo į konservatorius ir tapo vos ne žymiausiu, o galbūt ir žymiausiu Britanjios politiku. Jis pripažino tą klaidą. Ką darysi. Mes – jauna demokratija, ne visi kartais galbūt iš karto pasirenkame savo politines partijas, galų gale turime teisę pakeisti.
Vinstonas pasakė, kad Demokratija – yra blogiausia valdymo forma, jeigu nekreipsime dėmesio į visas kitas.

Čerčilio nuojauta išgelbėjo personalą

Daug kartų neįtikėtiną nuojautą yra parodęs Vinstonas Čerčilis. 1941 metais jis kartą grįžo patikrinęs zenitininkų baterijas. Kai reikėjo sėsti į automobilį, jis labai nustebino savo adjutantą, kaip visuomet atidariusį jam priekines dureles. Tą kartą, užuot atsisėdęs į savo įprastą vietą, Čerčilis pats atsidarė antrąsias dureles ir atsisėdo ant antrosios sėdynės… Netoli tenuvažiavus, priešais jų automobilį sprogo bomba. Adjutantą kliudė skeveldra. Jis žuvo.

Suprantama, jog toks neįprastas premjero pasirinkimas neliko be komentarų. Klausinėjamas, kodėl būtent jis tik tada pakeitė įprastą savo vietą automobilyje, Čerčilis aiškino: paskutinę minutę išgirdęs kažkokį perspėjantį vidinį balsą ir jam paklusęs, tik kam nors tai paaiškinti negalėjęs.

Kitą kartą, prieš pat vokiečių bombonešių antskrydį, Čerčilio tiksli nuojauta tiesiog išgelbėjo nuo žūties visą valgyklos personalą. Kaip niekada, staiga jis visiems įsakė kuo greičiau palikti patalpas ir eiti į slėptuvę. Netrukus į valgyklos patalpas… rėžėsi bomba!

Čerčilio pomėgiai:

Šis politikos veikėjas vertas įtraukimo į įtakingiausių vyno veikėjų sąrašą vien už gyvą pavyzdį, jog demokratiškai išrinktas tautos vadovas geriau už diktatorius išmano vyno ragavimo džiaugsmą.

Winston‘o bendraamžiai diktatoriai vyno nemokėjo rinktis. Hitleris mėgo vyną iš Italijos Tirolio, tačiau apskritai jo gėrė itin retai. Musolinis geriausiu Italijos vynu vadino raudoną Santa Magdalena vyną iš Trentino krašto, o dabar šio vyno išskirtiniu nelaiko niekas. Stalinas mėgo jauną Kaukazo vyną, nors gandai priskiria jam ir Khvanchkara vyno pomėgį. Bet kuriuo atveju tai nebuvo geriausias jam prieinamas vynas.

Winston‘as nespjovė į bet kokį gėrimą. Yra manančių, jog jis net turėjo problemų su alkoholiu, nes kiekvieną dieną išlenkdavo bent po 3 – 4 stiklus viskio. Tačiau didžioji jo aistra buvo Šampanas ir Porto vynas. Aišku, kad tai buvo itin britiškas aukštuomenei priklausančio žmogaus vyno pasirinkimas. Apie Šampaną Churchill‘is sakydavo: „Po pergalės aš jo vertas, o po pralaimėjimo man jo reikia“ arba „paprasčiausiai pasisotinu geriausiu“. Nuosavą lenktynių žirgą Šampano mėgėjas buvo pavadinęs „Pol Roger“ vardu.
Dabar šio veikėjo pomėgiai įamžinti Pol Roger namų Cuvée Sir Winston Churchill Šampanu. Likimo ironija, jog Winston‘o tėvo giminės pavarde yra pavadintas šiuo metu įžymiausias Naujosios Zelandijos vyno kraštas – Marlborough. Deja, čia „Winnie“ niekuo dėtas.

Vinstono citatos ir pasakyti išmintingi žodžiai
,,Visi, suvokiantys ateitį kaip priešinį vėją, klysta.“

“Pesimistas mato sunkumų kiekvienoje galimybėje, optimistas bet kokiame sunkume įžiūri galimybę.”

“Karts nuo karto žmogus atsitiktinai užkliūna už tiesos, bet dažniausiai jis atsikelia ir nužingsniuoja toliau.”

„Visada prisimink, kad aš paimu iš alkoholio daugiau, nei jis iš manęs.“

„Nors ir esu pasiruošęs kankinio mirčiai, vis dėlto bemeilyčiau tą momentą atidėti.“

„Fanatikas yra asmuo, nenorintis keisti savo nuomonės, o norintis pakeisti subjektą.“

„Karo belaisvis – tai žmogus, kuris bando jūs nužūdyti ir kai jam nepasiseka, prašo jūsų nežudyti jo
karo metu tiesa tampa tokia brangi, kad ją pastoviai turėtų lydėti melo eskortas“
sakė Winstonas Churchillis (Vinstonas Čerčilis) prasidėjusiame kare pergalės laukiantiems anglams „o iki tol nežadu jums nieko, tik kraują ir prakaitą“

„Kad uždegtum, visų pirma pats turi degti tuo jausmu. Kad pravirkdytum, visų pirma ašaros turi tekėti pačiam. Kad įtikintum, visų pirma pats turi tikėti.“

„Penkių minučių pokalbis su vidutiniu rinkėju – tai geriausias argumentas prieš demokratiją.”

“Mes gyvename iš to, ką gauname, bet kuriame gyvenimą iš to, ką duodame.”
Vinstonas Čerčilis yra sakęs – “Mėgstu mokytis, bet nekenčiu būti mokomas.”

„ Atimkite iš manęs cigarą, ir aš paskelbsiu jums karą.“

„Mes turime saugotis nereikalingų inovacijų, ypač jei vadovaujamasi logika.“

„Sėkmė yra ėjimas nuo vienos nesėkmės prie kitos neprarandant entuziazmo.“

„Aš laikau save optimistu. Neįsivaizduoju, kokia prasmė būti kuo nors kitu.“

„Demokratija yra blogai, bet tai geriausia ką turime.“

„Trumpiausias griovimo būdas taikyti varžovų metodus“

Fotogalėrija

Mūšiams pasibaigus į Maltą atvyko Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis, kur jis buvo labai šiltai sutiktas vietinių gyventojų. Fotografijoje matomas Čerčilis, vaikščiojantis po subombarduotą prieplauką.

Vinstonas Čerčilis apžiūrinėja subombarduotos Koventrio katedros griuvėsius

“The Big 3″: Josifas Stalinas, Franklinas Ruzveltas ir Vinstonas Čerčilis susitikime. Teheranas, 1943
metai.

Čerčelis rodantis pergalės ženklą Jaunas Vinstonas

Vinstonas Čerčilis

Išvados

Rašyti apie Vinstoną Čerčilį buvo gan sunku bet labai įdomu vis daugiau sužinojau naujų dalykų, kurie mano manymu tikrai pravers ateitije. Čerčilis mane sudomino kaip asmenybė ypač tokie šuolei moksluose. Mokindamasis uždaroje mokykloje jis mokėsi prastai. Turėdamas valios ir užsispyrimo iš trečio karto įstojo į Karališkąją karo akademiją Sandherste, kur buvo tarp pažangiausių mokinių. Jis buvo geras politikas ir tapo įžymiausiu Didžiosios Britanjios premjeru. Jis norėjo, kad susikūrtu Jungtinės Europos Valstijos ir,kad nebekariautų Europa. Jis buvo ir rašytojas už sukūrtas knygas buvo apdovanotas. Jis buvo ir vynų žinovas.

Naudota literatūra:
Internetas:
www.xxiamzius.lt
www.slaptai.lt
www.euro.lt
www.lt.wikipedia.org
www.kaunodiena.lt
www.cha.lt
www.sociums.lt
www.maxima.lt
www.zebra.lt
www.technologijos.lt
www.vynogidas.lt
www.info.lt
www.Meniu.lt
www.ekstra.puslapiai.l

Mitas

Senovės graikų padavimuose pasakojama, kad Gordijus buvo paprastas frygų žemdirbys.
Vieną dieną jam beariant jaučiais žemę, ant jungo nutūpė erelis. Tai buvo ženklas, kad šio
yro laukia didi, karališka ateitis.
Neilgai trukus frygiečiai neteko karaliaus. Orakulas jiems patarė karaliumi išrinkti tą, kurį pirmą sutiks važiuojantį vežėčiomis į Dzeuso šventyklą. Taip jau atsitiko, kad pirmasis keliu važiavo Gordijus.
Tapęs valdovu, jis įkūrė sostinę Gordioną. Dzeuso garbei Gordijus paaukojo savo vežėčias, kurios taip pakeitė jo gyvenimą. Vežėčias patalpino Dzeusui skirtoje šventykloje. Prie vežimo grąžulo ypatingai sudėtingu mazgu buvo pririštas jungas, ant kurio kadaise tupėjo erelis. Legendos pasakoja, kad mazgas buvęs surištas iš laukinės vyšnios karnos ir niekas negalėjęs jame įžvelgti nei galo nei pradžios…
Orakulai skelbė, kad tas, kuris sugebės atrišti šį mazgą, gavusį gordijaus pavadinimą, valdys visą Aziją.
400 metų bandyta atrišti mazgą, tačiau įminti jo paslaptį niekam nepavykę. Apie 350 metus prieš mūsų erą Aleksandras Makedonietis keliavo per Frygiją. Išgirdęs apie gordijaus mazgą, jis, stebimas smalsios minios, irgi pabandė įminti šią mįslę. Tačiau ir jam nepasisekė. Tuomet, netekęs kantrybės, jis ištraukė kardą ir mazgą perkirto pusiau.
Orakulų pranašystė išsipildė – Aleksandras Makedonietis tikrai tapo Azijos valdovu, tik neilgam. Daugelis žynių įžvelgė ryšį tarp trumpo Makedoniečio gyvenimo ir jo žaibiško „gordijaus mazgo“ problemos sprendimo.
Dabar posakis „gordijaus mazgas“ vartojamas norint apibūdinti neišsprendžiamą, beviltišką problemą. „Perkirsti gordijaus mazgą“ – reiškia surasti išeitį (dažnai drastišką) iš sudėtingos situacijos.

Aleksandrija
Dabar iš Egipto,
Apie tai, kiek laivas gali nuplaukti per dieną
Jei žvalus palankus vėjas
Ten yra sala vardu Pharos
Ji turi gerą uostą
Iš kurio laivai patenka į atvirą jūrą
Kai nuleidžiami į vandenį.

Gerokai prieš Aleksandrą Didįjį apsilankęs Aleksandrijoje, Homeras parašė šį paragrafą savo “Odisėjoje”. Faroso salos, dabar Ras-El-Tin pusiasalis, krantuose iš priešistorinio uosto buvo aptikta tik likučiai.
Tiesiai priešais Farosą, Egipto žemyninėje dalyje, buvo nedidelis kaimelis, susispietęs aplink vietovę, kur dabar stovi “Pompėjaus kolona”. Miestelis vadinosi Rhakotis. Archeologiniai radiniai teigia, kad jis egzistavo jau XIII a.p.m.e. Kadangi senoji Egipto civilizacija klestėjo išskirtinai pagal Nilą, tuo metu buvo labai mažai žinoma apie Farosą ir Rhakotį. Ar tai buvo strateginė gynybinė bazė atremti užpuolikus iš Vakarų? Ar tai svarbus miestas 30-tosios dinastijos valdymo metu, kur karalius Nektanebas II (Nectanebo) planavo, kad bus palaidotas? Tikriausiai visą senovinės istorijos laiką Rhakotis buvo paprasčiausias žvejų kaimelis.
Tada atėjo Aleksandras Didysis.
Kai jis pasiekė Memfį Egipte, žmonės jį sutiko palankiai, kadangi nekentė persų valdžios. Jam buvo dvidešimt penkeri. Dar jis buvo Makedonijos karalius. Jis buvo pripažintas užkariautojas, pradėjęs savo ilgą kelionę per Graikiją, Mažąją Aziją ir Siriją, savo kelyje nušlavęs graikų ir persų armijas. Bet pirmiausia jis turėjo apsilankyti Sivos (Siwa) oazėje esančioje Aghurmi šventykloje, kad gautų Jupiterio Amuno orakulo (Darius) patarimą.
Savo kelyje Aleksandras susižavėjo čia plytinčiomis žemėmis tarp Viduržemio jūros ir Mareočio (Mareotis) ežero ir šalia esančia sala. Jis įsakė įkurti čia miestą, kuris būtų regiono sostine. Vieta buvo ideali, kadangi tai buvo vidurys tarp Graikijos per Viduržemio jūrą ir likusio Egipto. Tuo metu Nilas buvo sujungtas su Raudonąja jūra kanalu ir Aleksandrija galėjo būti vartais į Indijos vandenyną. Miesto planą sukūrė graikų architektas Dinokratas (Dinocrates). Miesto sienų kontūrus pažymėjo pats Aleksandras.
Naujoji Egipto sostinė gimė 331 m.p.m.e. balandžio 7 d. Ji buvo pavadinta pagal Aleksandrą, nors jis pats niekada nematė savo akimis čia nei vieno pastato. Tiktai jam mirus, jis sugrįžo į Aleksandriją, kad būtų ten palaidotas.
Vienas iš svarbiausių karų Pasaulio istorijoje

Mūšis prie Gaugamelų vyko 331 m. Pr. M. E. Spalio 1 d. Tarp Aleksandro Didžiojo vadovaujamos makedoniečių kariuomenės ir Persijos karaliaus Darijaus III-ojo kariuomenės. Mūšis laikomas vienu iš didžiausių ir svarbiausių mūšių pasaulio istorijoje. Mūšį, kuris buvo makedoniečių žygio į Persiją kulminacija, triuškinamai laimėjo makedoniečiai.
Per dvejus metus po Isos mūšio Aleksandras Didysis užėmė Viduržemio jūros pakrantę ir Egiptą. Tuomet jis pajudėjo per Siriją į Persijos imperijos centrą. Be jokio pasipriešinimo Aleksandro Didžiojo kariuomenė kirto Tigro ir Eufrato upes. Siekdamas nutraukti karą, Darijus III-asis siūlė Aleksandrui visas Persijos žemes į vakarus nuo Eufrato, didelę išpirką už savo prie Isos prarastą haremą, taip pat dukters ranką, tačiau Aleksandras pasiūlymą atmetė.
Karinės pajėgos
Graikai, vadovaujami Aleksandro – 7000 kavalerija ir 40 000 pėstininkų (pagal Arianą).
Persai – apie 40 000 kavalerija, 200 000 pėstininkų ir 6000 graikų samdinių (Arianas nurodo aiškiai perdėtą 1 000 000 pėstininkų skaičių).
Mūšis prasidėjo, kai persai jau buvo pasiruošę mūšio lauke.
Iš savo rytinių satrapijų ir skitų genčių Darijus buvo surinkęs rinktinę kavaleriją. Darijus taip pat turėjo karinių vežimų, kuriems buvo paruošęs lygų lauką priešais savo pajėgas. Į mūšį taip pat buvo atvesti 50 Indijos dramblių.
Prieš mūšį Darijus buvo įsakęs išvalyti iš mūšio lauko krūmynus ir stambesnę augmeniją, kad galėtų efektyviau panaudoti karinius vežimus.
Pats Darijus stovėjo savo geriausių pėstininkų centre (graikų samdiniai ir jo asmeninė apsauga). Abiejuose flanguose buvo išdėstyta kavalerija. Besas vadovavo kairiajam flangui su savo baktrais ir skitais, o Mazaejus vadovavo dešiniajam flangui su sirų ir medų kavalerija.
Aleksandras Didysis pats vadovavo dešiniajam makedoniečių flangui, o Parmenidas – kairiajam flangui su tesaliečių ir graikų sąjungininkų kavalerija. Abu flangai buvo saugomi lengvai ginkluotų karių. Viduryje stovėjo dviejų eilių falanga, suformuota į “dvigubą falangą”. Antra eilė galėjo būti apgręžta, jei persai apeitų makedoniečius iš flangų.
Makedoniečiai pradėjo puolimą, lyg ir užkibdami ant jiems pateikto jauko. Staiga visa armija pakeitė kryptį ir pradėjo judėti į dešinę, pasitraukdama iš persų paruošto mūšio lauko.
Darijus įsakė savo kairiojo flango kavalerijai apsupti makedoniečius iš dešinės ir sustabdyti jų judėjimą į dešinę. Jie susidūrė su Aleksandro Didžiojo graikų samdinių kavalerija. Kai didesnė dalis persų kavalerijos bandė apsupti makedoniečių dešinįjį flangą, Aleksandras metė visus savo kavalerijos rezervus į tašką, kur pagrindinė persų linija susijungė su flango kavalerija. Taip persų eilėse atsirado tarpas. Aleksandras Didysis pasuko savo eiles ir metė savo kavaleriją į tą tarpą, o tada pasuko tiesiai į Darijų.
Darijus dabar matė žlungantį savo kairįjį flangą ir puolančius makedoniečius, kurie siekė jį nužudyti arba paimti į nelaisvę. Jis apsuko savo vežimą ir pabėgo iš mūšio lauko. Kairiojo flango kavalerija pasekė jam iš paskos.
Persai prarado apie 40 000 karių. Darijus pabėgo su savo apsauga ir dalimi baktrų kavalerijos. Aleksandras Didysis vijosi jį iki pat Arbelos – maždaug 120 km nuo mūšio lauko

Aleksandro asmenybė

Tik gimęs Aleksandras Makedonietis turėjo viską, kas žmogui reikalinga: maisto, namus, linksmybių ir net pokalbių su Aristoteliu. Vis dėl to jis metėsi prieš Beotiją, Iliriją ir Trakiją vien todėl, kad tos nenorėjo jam padėti kare prieš Persiją, nes jis atseit troškęs atkeršyti už sugriovimus, persų padarytus karuose su graikais, apie kuriuos jie patys jau buvo pamiršę. Paskui, įveikęs persus, jis užpuolė Vidurinę Aziją ir Indiją, ir pastarojo karo beprasmybė papiktino pačius makedoniečius. Po nuostabios pergalės ties Poru „nuolankesnieji tik apverkė savo dalią, užtat kiti tiesiai pareiškė, kad paskui Aleksandrą nebeis…“ (Arianas. V. 26). Galų gale Kenas, Palemokrato sūnus, įsidrąsinęs tarė: „Pats matai, kiek makedoniečių bei graikų su tavimi išėjo ir kiek liko. Net graikai, apgyvendinti tavo įkurtuose miestuose, nepasiliko visai savanoriškai… Vieni žuvo mūšiuose, kiti… liko išblaškyti kažkur Azijoje. Dar daugiau mirė nuo ligų; liko nedaugelis, jie nebeturi pirmykščių jėgų, o dvasia jie pavargo dar labiau. Visi, dar turintys tėvus, jų ilgisi; ilgisi žmonų ir vaikų, ilgisi gimtosios žemės, ir jos ilgesys suprantamas: jie iškeliavo kaip vargšai, o dabar, tavo pakylėti, jie trokšta išvysti ją tapę žymiais ir turtingais žmonėmis. Nevesk karių prieš jų valią“ (Arianas. V. 27). Tai protingo, dalykiško, įžvalgaus ir armijos nuotaikas išreiškiančio žmogaus požiūris. Neįmanoma nepripažinti, kad visais realios politikos požiūriais Kenas buvo teisus, bet ne jo sveikas protas, o Aleksandro elgsenos iracionalumas suvaidino svarbų vaidmenį atsirandant reiškiniui, kurį mes vadiname „helenizmu“, ir pastarojo vaidmuo Artimųjų Rytų etnogenezėje yra neabejotinas.
Todėl mums įdomi paties karaliaus kalba ir argumentai, kuriais jis bandė sugundyti karius tęsti žygį. Vardydamas savuosius užkariavimus Aleksandras pareiškė: „Saldu gyventi šauniems žmonėms, dėl didžio tikslo atlaikiusiems sunkumus bei pavojus, ir mirti po savęs paliekant amžiną šlovę… Ką didaus ir puikaus būtume pasiekę sėdėdami Makedonijoje ir manydami, kad mums pakaks vien ramaus gyvenimo: tik saugoti savo žemes ir vyti nuo jos priešiškus kaimynus?“ (Arianas. V. 26–27). Štai programa, žmogaus šlovę keliančio aukščiau savosios gerovės ir savosios šalies interesų. Beje, „jis niekino prabangą, šykščiai leido pinigus savo malonumams, bet dosnia ranka dalijo gėrybes kitiems“. Ir puotas, pasak liudytojo Aristobulo, jis rengė draugams, o pats gerdavo mažai. Bet juk dėl malonumo į karą neinama! Jo kareiviams visai nesinorėjo kariauti su indais, juo labiau, kad prisiplėštų gėrybių tų laikų transporto priemonėmis pargabenti namo buvo neįmanoma. Tačiau jis kariavo, ir dar kaip!
Vargu ar verta manyti, kad priežastis, pastūmėjusi makedonų karalių į žygį, buvo siekis įgyti naujų rinkų pirklių miestams arba finikiečių konkurencijos panaikinimas. Ką tik ginklu pavergti Atėnai ir Korintas liko Makedonijos priešais, o aukotis priešo labui visiškai beprasmiška. Vadinasi, Aleksandro elgsenos motyvų reikia ieškoti jo charakteryje. Dvi kraštutinumą pasiekusias Aleksandro savybes pažymi ir Arianas, ir Plutarchas – tai garbės troškimas ir išdidumas, t. Y. Mūsų aprašyto pasionarumo apraiškos. Šios energijos pertekliaus pakako ne tik pergalei, bet ir priversti savuosius valdinius kovoti kare, kuris jiems buvo nereikalingas.
Žinoma, daugelis Aleksandro bendražygių – Perdikas, Klitas, Seleukas, Ptolemėjus ir kiti – taip pat turėjo pasionarumo bei nuoširdžiai pritarė savo karaliaus veiklai, todėl į žygį pavyko suvilioti eilinius makedoniečius ir graikus. Ne vienas, o visa grupė pasionarių žmonių sugebėjo palaužti Persijos monarchiją, sukurti jos vietoje kelias makedonų karalystes ir net naują sirų etnosą. Patys makedoniečiai ir persai naujomis sąlygomis pasikeitė neatpažįstamai ir tapo romėnų bei partiečių grobiu.
Tačiau galbūt Aleksandro žygius pastūmėjo kaip tik Helados ir Rytų suartinimo idėja? Ne, filosofijos jis mokėsi iš Aristotelio, o jis šito nemokė. O ir chronologiškai ta idėja atsirado ne prieš, bet po Persijos užkariavimo, kitaip Persepolio rūmai nebūtų buvę sudeginti. Naikinant nugalėtos tautos meno šedevrus kompromiso neieškoma. Vadinasi, pasionarumas, tas gebėjimas ir siekis keisti aplinką, arba, išvertus į fizikos kalbą, – pažeisti agregatinę terpės inerciją. Pasionarumo impulsas būna toks stiprus, kad turintieji tokį požymį – pasionarai – negali prisiversti apskaičiuoti savo poelgių pasekmių. Tai nepaprastai svarbi aplinkybė, rodanti, jog pasionarumas – ne sąmonės, bet pasąmonės atributas, reikšmingas nervinės veiklos konstitucijos specifikos požymis. Pasionarumo laipsniai įvairūs, bet tam, kad jie būtų istorijos matomi ir fiksuojami, svarbu, kad pasionarų būtų daug, t. Y. Šis požymis ne tik individualus, bet ir populiacinis.

Atmintinė

1) Kur,kada gimė ir mirė asmenybė?Kokia ten dabar valstybė?
· Gimė 356 m. pr. m. e. liepą Makedonijos sostinėje Peloje
· Mirė: 323 m.pr.Kr. birželio 10 d., būdamas 33 m.
· Kur gimė,dabar-Graikija
· Kur mirė,dabar-Irakas
2) Išsilavinimas ir profesija,užimamos pareigos?
· Išsilavinimas: Filosofo Aristotelio mokinys
· Profesija: Karvedys,politikas.
· Užimamos pareigos: Makedonijos Imperijos Imperatorius
3) Charakteris: Teigiamos ir neigiamos savybės
· Teigiamos: Talentingas, drąsus, narsus, protingas, atsidavęs savo tėvynei, sumanus, gailestingas.
· Neigiamos: Kerštingas, žiaurus, gobšus, žudikas.
4) Kuo nusipelnė istorijai?
· Geri darbai:
i) Jo kariniai žygiai yra siejami su Rytų Helenizacijos pradžia.
ii) Gynė savo tėvynę.
iii) Įkūrė Aleksandriją
iv) Suartinano Graikijos bei Artimųjų Rytų civilizacijas ir praturtinant abi kultūras.
v) Helenizmo amžiuje (tuoj po Aleksandro karjeros) rytiečių idėjos – ypač religinės paplito graikų pasaulyje.
vi) Kariaudamas Aleksandras įkūrė daugiau kaip 20 naujų miestų.
· Blogi darbai:
i) Išžudė daugybe žmonių ir karių.
ii) Sugriovė ir sudegino daug miestų.
iii) Užgrobė daug valstybių.
5) Atminimo įamžinimas:
· Apie jį yra kuriami filmai.
· Kuriami kompiuteriniai žaidimai.
· Aleksandrija dar iki dabar egzistuoja.
· Yra įamžintas istorijis vadovėliuose.
· Kuriami paveikslai su jo asmenybe.
· Lipdomos skulptūros kuriose-jis pats.
6) Naudota literatūra :
· http://lt.wikipedia.org/wiki/Aleksandras_Didysis
· http://www.soften.ktu.lt/~tomablaz/azina/index.php?akcija=klatsas&tema=14&KL_KODAS=7
· http://www.vtv.lt/content/view/125/134/
· http://www.cinema.lt/filmoanotacija.asp?2963
· http://www.kiveda.lt/egipt_aleksandrija.php
· http://www.google.lt/

2005

I Tema. Istorinio proceso teorija.
Istorinio proceso dėsningumai. Civilizacija: samprata ir struktūra. Civilizacijos pasikeitimo mechanizmas.

Civilizacija: samprata ir struktūra.

Civilizacija (lot. civilis – pilietinis):
-1. tam tikras visuomenės materialių ir socialinių sąlygų lygis, pasiektas panaudojant mokslo ir technikos laimėjimus;
-2. šiuolaikinių išsivysčiusių šalių kultūra, išsilavinimas, išsimokslinimas, materialinių ir dvasinių vertybių turėjimas.

Kultūra (lot. cultura – apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas):
-1. žmogaus ir visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines bei dvasines vertybes;
-2. tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors mokslo arba veiklos srityje, išprusimas.

Pirmoji civilizacijos samprata susiformavo XVIIIa. pab. Prancūzijoje, Švietimo epochoje. Ją lėmė socialinė padėtis, aristokratija, kuri išsilavinimą gauna karaliaus dvare. Smulkieji verslininkai buržuazija atsiduria toje pačioje terpėje, kur ir aukštuomenė. Atsiranda veikalai, kur samprotaujama apie civilizuotus žmones.
Antroji samprata susiformavo XIXa. Vokietijoje. Jos formavimąsi kūrė socialinė padėtis. Aristokratai čia gyveno savo gyvenimą, o buržuazija formavosi savarankiškai ir jų išsilavinimas įgytas jau ne karaliaus dvare. Atsiranda sąvoka kultūra, dvasiniai, moraliniai, filosofiniai dalykai, civilizacijai priskiriama technologinė pažanga. Civilizacijos sampratos mokykla buvo populiari ir Lietuvoje.
Trečioji samprata susiformavo XXa. Tai šiuolaikinės civilizacijos samprata. Tai didelis sociaultūrinis vienetas, kuris apima daugelių mažesnių kultūrų ir suteikia vieną didelį pamatą.
Kai susiformavo žmogaus sąmonė, atsirado poreikis pagrindinius įvykius ir informaciją perduoti kitoms kartoms, susiformavo mitai. Istorijos mokslo užuomazgos randamos senovės Graikijoje pirmojo profesionalaus istoriko, Herodoto (481-425m.pr.m.e.), darbuose, jis vadinamas „istorijos tėvu“, sen. Romoje – Ciceronas Markas Tulijus (106-43m.pr.m.e.), Titas Livijus (59m.pr.m.e. – 17m.m.e.), Tacitas (58-117m), Plutarchas ir kt.
Antrasis didelis žingsnis formuojant istorijos mokslą buvo 1 tūkst.pab.-2 tūkst.pr. Šiuo periodu dominavo religiniai požiūriai į istoriją (kaip dieviškos valios vykdymas). Buvo sukurtos istorinių ciklų teorijos, idėjos.
Vėliau Švietimo epochoje istorinio vystimosi idėjas rėmė prancūzų istorikai XIIIa.pab., vokiečių filosofas Herderis bandė į istorijos mokslą pasižiūrėti iš genetinio požiūrio.
Dideli pasikeitimai istorijos mokslo raidoje įvyko XIXa.vid. Tuo metu buvo praplėsti istorijos rėmai, ji tapo glaudžiai surišta su filosofija, politine ekonomika, archeologija. Naująjį požiūrį į istoriją pradėjo formuoti Hegelis (1770-1831), K.Marksas (1818-1883), Morganas ir Engelsas (1820-1895), O.Tjeris, F.Gizo, O.Kontas, H.Spenseris ir kt. Vienas iš šiuolaikinės filosofijos pradininkų Hegelis išskyrė kelis istoriografijos tipus:
1. Pirminė istorija;
2. Aprašomoji istorija (antikinių autorių palikimas);
3. Reflektyvinė istorija (duoda šalių arba žmonijos vystimosi apžvalgas, remdamasi apibendrinimais, abstrakcijomis arba istorinių darbų kritiniu tyrinėjimu);
4. Filosofinė istorija (jos dėka mes nustatome, kad protas viešpatauja pasaulyje, kad pasaulinis-istorinis procesas buvo vykdomas protingai, protas yra jo turinys, absoliutus tikslas).
XIX-XXa. sandūroje įsitvirtino istorinis materializmas (marksistinė istorinė m-kla), kuris buvo grindžiamas sociologinėmis materialinių gamybinių jėgų vystimusi visuomenėje schemomis. Bet vis stiprėjo požiūris į istoriją kaip į kultūrinį-istorinį tipą – lokalinę civilizaciją. Tai turi panašias vystimosi fazes ir pirmiausia buvo paminėta N.Danilevskio knygoje. Dar labiau ši koncepcija paplito po O.Spenglerio darbo. Jis į istorinius-kultūrinius tipus žiūrėjo kaip į atskirus, izoliuotus tipus, lygino vystimosi stadijas: Indijos, antikos, arabų, vakarų ir kt. kultūras.
Daugiausiai aiškinosi apie lokalinių civilizacijų vystimąsi A.Toynbee. Jis išskyrė 21 uždarą civilizaciją, kuri kiekviena išgyveno tokius etapus: genezė, augimas, persilaužimas, vystimasis, nykimas, civilizacijos pasikeitimas. P.Sorokino „Socialinė ir kultūrinė dinamika“ 4 tomų ciklinės dinamikos tyrinėjimai yra fundamentalūs.

Civilizacijos struktūra

Visuomenės sąmonė (dvasinis pasaulis)
Mokslas Kultūra Švietimas Moralė Ideologija
Religija

Socialiniai-politiniai santykiai
Socialiniai Nacionaliniai Politiniai Valstybiniai Teisiniai

Ekonomika
Gamybos Nuosavybės Mainai Paskirstymas Valdymas
struktūra formos

Technologija
Darbo Energijos Darbo Gamtos Technologijos Gamybos
priemonės šaltiniai įrankiai ištekliai organizacija

Žmogus, šeima, gyventojai
Poreikiai Gebėjimai Žinios Įgūdžiai Interesai Valia

Istorinio proceso dėsningumai.

Dž.Viko – „Naujasis mokslas“ – kultūros samprata.
Kultūros terminą sukūrė romanai, tačiau to meto filosofai nenagrinėjo problemų susijusių su kultūros problematika. Jie daugiau dėmesio skyrė žmogaus vietai pasaulyje, gamtos kūnų, kosmoso problemoms. Į kultūros problemas buvo atkreiptas dėmesys XVIIIa., kai iškilo poreikis ieškoti kažko naujo žmogaus gyvenime ir tuo pačiu kultūroje, kuri vis greičiau artėjo prie krizinės būklės.
Pirmasis apie tai prabilo italų filosofas Dž.Viko (1668-1744m.) savo veikale „Naujo mokslo apie bendrąją tautų prigimtį pagrindai“ („Naujasis mokslas“ 1725m.). Tačiau šiame veikale žodžio kultūra tiesiogiai nepavartojo. Jis tyrinėjo žmonių pasaulio prigimtį bei raidą ir kūrė žinių sistemą, apimančią socialinę ir humanitarinę realybę. „Naujojo mokslo“ tyrimo objektas – nacijų pasaulio prigimtis ir tai tyrinėdamas brėžia amžiną idealios istorijos ratą, kuriame sukasi visų tautų istorijos su jų gimimu, pažanga, smukimu, mirtimi. Kiekviena tauta dėsningai praeina 3 amžius:
1. Dieviškasis a. – prigimtis yra poetinė, kūrybinė; papročiai pasireiškia pamaldumu, religija; valdžia yra teokratinė, teokratiškai mistiška.
2. Herojiškas a. – prigimtis herojiška; papročius valdo garbė; valdžia yra aristokratinė; išmintis yra apspręsta teisės.
3. Žmoniškasis a. – prigimtis yra racionali; papročiuose vyrauja pareiga; valdžia yra demokratinė; išmintis ieško tiesos.
Tautų gyvenimas, padaręs pažangą, smunka ir grįžta į „refleksinę barbarystę“, po to vėl pradeda kilti ir sugrįžta į kultūrą.
Arčiausiai Dž.Viko koncepcijos priartėjo Herderis (1744-1803m.) ir jo kultūros koncepcija buvo daug platesnė už kitų švietėjų. Herderiui kultūra yra tylus žmogaus dvasios skleidimasis, kuris nepriklauso nuo valstybinių institucijų. Tautos kultūra, anot Herderio, nėra nei gamtos niekinimas, nei jos iškreipimas. Kultūrinė veikla pratęsia gamtos darbą ir jį užbaigia. Tačiau Dievas, kuris pasireiškia gamtoje, pasireiškia ir kultūroje. Šiuo atžvilgiu kultūra yra žmogaus santykiavimas su pasaulio siela ir šios sielos išreiškimas. Herderis suprato religinius kultūros pagrindus, pasak jo, žmogus pirmiau yra religingas negu kultūringas ir kultūros atsiradimas nusako religinių pradų buvimą. Jis suprato kultūrinės kūrybos reikšmę visai istorijos eigai.

N.Danilevskis – kultūrinių-istorinių tipų teorija.
Šis rusų slavofilas XIXa. rusiškojo mesianizmo ir panslavizmo požiūriu Rusijos idėją supriešino su Europos idėja. Savo veikale „Rusija ir Europa“, kuris buvo išleistas 1869m., išdėsto kultūrinių-istorinių tipų koncepciją. N.Danilevskio kultūrinių-istorinių tipų koncepcijai įtakos turėjo H.Rikerto teorija apie kultūrinius-istorinius tipus, kuriuos jis grindė sąvokomis. Čia jis atmetė hegeliškąjį požiūrį į istorijos eigą kaip į kažkokio bendro proto ir kažkokios vienos civilizacijos vystimąsi. Anot N.Danilevskio, tokios civilizacijos nėra, o egzistuoja tik dalinis civilizacijos, t.y. atskirų kultūrinių-istorinių tipų, vystymas. Ir užuot vartojęs sąvokas kultūra ir civilizacija, jis naujo termino kultūrinis tipas vartojimą remia cikliniu požiūriu.
„Rusija ir Europa“ buvo pirmasis Rusijoje ir turbūt Europoje veikalas, skirtas lyginamosioms civilizacijos studijoms, jame buvo labai aiškiai išdėstyta Rusijos, slaviškos civilizacijos vieta ir ateitis, jei vakarų civilizacija žlugtų. Tad šiame veikale jaučiamos ir panslavistinės idėjos, o tai labai ryškiai atskleidžia „cargrado“ aiškinimas, kur Maskva įsivaizduojama kaip Trečioji Roma. Todėl į šį veikalą reikėtų žiūrėti kritiškai, bet nepaisant panslavistinių idėjų buvo sukurta kultūrinių-istorinių tipų teorija. Kultūrinių-istorinių tipų koncepcijoje jaučiamas ir biologijos įtaka, nes pats N.Danilevskis buvo profesionalus biologas. Anot jo, kiekvienas organizmas išgyvena gimimą, aukščiausią išsivystymą, laipsnišką žlugimą ir visišką smukimą; istorija šneka tą patį ir apie tautas: jos gimsta, pasiekia skirtingo laipsnio išsivystimo lygį, sensta, nyksta, miršta.
Istoriją jis suskirsto į senovės, vidurinę ir naujausius tarpsnius, kuriuos turėjo kiekviena tauta. Bet šis skirstymas yra labai stambus, o valstybės ir tautos turi ir daugiau tarpsnių. O žmogaus amžiaus tarpsniai ir kiek jų bus išskirta priklauso nuo istoriko. Istorinio judėjimo formas (senovinė, vidurinė, nauja) galima atskirti tik viduje vieno kultūrinio-istorinio tipo. Ir jei tas kultūrinis-istorinis tipas priklauso praeičiai, tai galime tiksliai nusakyti jo vystimąsi (vaikystė, jaunystė, brandos amžius ir t.t.). N.Danilevskis išskiria tokius kultūrinius-istorinius tipus arba pirmykštes civilizacijas:
1. Egiptiečių
2. Kinų
3. Asirijos –Babilono-finikiečių – haliečių arba senovės semitų
4. Indijos
5. Iraniečių
6. Žydų
7. Graikų
8. Romėnų
9. Naują semitų arba arabų
10. Germanų-romanų arba europietišką
Tik šiuos istorinius tipus sudarančios tautos buvo teigiami žmonijos istorijos veikėjai. Jų patirtimi naudojasi kiti tipai ir civilizacijos.
Kultūrinių-istorinių tipų vystimosi įstatymai:
1. Kultūriniai-istoriniai tipai sudaromi kalbos grupių atžvilgiu
2. Kad kultūriniai-istoriniai tipai arba civilizacijos atsirastų ir vystytųsi, reikia, kad juos sudarančios tautos naudotųsi politine nepriklausomybe.
3. Vieno kultūrinio-istorinio tipo ar civilizacijos nepersiduoda kito tipo tautoms. Kiekvienas tipas ją kuria pats daugiau ar mažiau įtakojamas prieš jį buvusių ar šiuolaikinių civilizacijų.
4. Civilizacija, būdinga kiekvienam kultūriniam-istoriniam tipui, tik tada pasiekia pilnumo, įvairovės ir turtingumo, kai jį sudarantys įvairūs etnografiniai elementai, naudodamiesi nepriklausomybe ir nebūdami praryti politinės visumos, sudaro federaciją arba politinę valstybių sistemą.
5. Kultūrinių-istorinių tipų vystimasis vis daugiau panašėja į daugiamečius augalus, kurių augimo periodas būna pratęstas neribotam laikui, bet žydėjimo ir vaisingumo periodas besąlygiškai trumpas ir visiems laikams pribaigia jų gyvybines jėgas.

O.Spengleris – kultūros – organiniai organizmai.
Vokiečių mokslininkas O.Spengleris tikriausiai pratęsė N.Danilevskio koncepciją, tačiau tai susilaukė daug kritikos ir manoma, kad jiems abiems įtakos turėjo H.Rikerto sukurta teorija. Savo veikale „Vakarų saulėlydis“ mokslininkas kritikuoja senąjį istorijos skirstymą į senovės, viduramžius ir naujausią, jis rašo, kad tai yra beprasmė schema, kuri negali įvertinti daugelį pasaulio tautų i neleidžia pažinti visos istorijos. Šis planas nurodo pradžią ir galą, kur jo visai neįmanoma nurodyti. Šią schemą O.Spengleris vadina Ptolomėjiška istorijos sistema. O naują šioje knygoje vystomą schemą jis vadina Koperniškąja sistema. Šioje sistemoje antikinis pasaulis ir V.Europa neužima privilegijuotos vietos lyginant su Indija, Babilonu, Kinija, Egiptu, Arabų pasauliu, Majų kultūra
Žmonija neturi jokios idėjos ar plano, kurio neturi taip pat ir koks nors drugelių ar gėlių tipas. Žmonija yra tuščias garsas ir todėl ji sukuria daug kultūrų, istorinių formų. Šios formos būna glaudžiai susijusios su gyvenimu. Kiekviena iš jų duoda savo formą, medžiagos žmonijai, o taip pat kiekviena iš jų turi savo idėją, aistras, gyvenimą, valią, jausmus ir savo mirtį. Egzistuoja klestinčios ir senstančios kultūros, tautos, kalbos, dievai, vietovės, taip pat būna seni ąžuolai, gėlės, bet nėra senstančios žmonijos. Kiekviena kultūra turi ribotą galimybių skaičių: ji atsiranda, bręsta, vysta ir niekada nebeatsigauna. Tos kultūros yra gyvi organizmai, nes auga visai be tikslo kaip gėlės laukuose. Pasaulinėje istorijoje jis mato amžiną kritimą ir griovimą, stebuklingą atsiradimą ir žuvimą organinių formų. Tad ši schema yra pasenusi ir šiuolaikinei sampratai netinka.
Kas yra civilizacija kaip kažkokios kultūros pabaiga ir išėjimas? Iš tikrųjų kiekviena kultūra turi savo civilizaciją. Ji yra neišvengiamas kultūros likimas. Civilizacija yra kraštutinių išorinių ir dirbtinų būklių savikaina, kuriai gabūs žmonės pasiekia paskutinę vystimosi stadiją. Civilizacija yra pabaiga. Ji seka po kultūros kaip mirtis po gyvenimo. Ji yra negrįžtamas galas, prie jos ateina visos kultūros. Perėjimas nuo kultūros prie civilizacijos antikiniame pasaulyje prasideda IVa., o Vakaruose – XIXa. Nuo tada didieji dvasiniai reikalai priiminėjami ne „visos visuomenės“, kaip Reformacijos epochoje, kai didelį vaidmenį vaidino net pats mažiausias kaimelis, kuriame vyko dalis istorijos. Anot O.Spenglerio, pačios pagrindinės civilizacijos sąvokos yra pasaulinis miestas ir provincija, nes mieste vyksta beveik visas pagrindinis gyvenimas, o provincijoje vyrauja kūrybiškumas, kuris atspindi kultūros stadiją, o ji būna tol, kol ta visuomenė sukuria kažką naujo tol, kol ji kūrybiška. Kultūra yra organizmas, o jos istorija yra biografija ir taip pat ji yra pirminis fenomenas visos praėjusios ir būsimos visuotinės istorijos. Pirminiame fenomene yra reiškinys, kuriame atsiskleidžia gimimo idėja ir ji gimsta tik tada, kai, anot O.Spenglerio, nutrūksta pirmykštės žmonijos kūdikio miegas ir prabunda, išsilaisvina didžioji dvasia, o miršta tada, kai yra išnaudojamos visos jos galimybės, tačiau tai negalutinė jos stadija, nes ji tampa civilizacija ir taip ji egzistuoja dar šimtmečius.

A.Toynbee – iššūkio ir atsako teorija.
A.Toynbis (1931-1975m.) yra vienas iš didžiausio šimtmečio civilizacijų istorijos veikalo „Istorijos tyrinėjimai“ autorius. Tai vienas iš didesnių ir daugiausiai diskusijų susilaukęs po Hegelio ir Markso veikalų kūrinys istorijos filosofijos srityje. A.Toynbiui tyrimo objektas buvo visuomenės ir civilizacijos.
Jo pagrindinis kriterijus išskiriant civilizacijas yra religinis ir remdamasis šiuo kriterijumi jis išskiria 21 civilizaciją: Egipto, Ando, Kinijos, Mino, Šumerų, Hajų, Sirijos, Indijos, Hetitų, Heleninę, Vakarų, Pravoslavišką, Tolimųjų Rytų, Irano, Arabų, Induistinę, Meksikietišką, Jukatano, Babilono. A.Toynbio pagrindinis tikslas buvo atskleisti „lyginamosios analizės“ pagalba civilizacijų genezės procesą, augimą, lūžį ir nykimą, universalių valstybių atsiradimą ir žlugimą, pasaulio bažnyčių, herojinių epochų augimą ir žlugimą, civilizacijų ryšius laike ir erdvėje. Civilizaciją jis vadina tyrinėjimo lauku.
Savo 12-oje knygos tomų jis bando rasti vieningą koncepciją, kuri padėtų įprasminti atskiras civilizacijas ir tuo pačiu kad tai leistų atlikti kelių civilizacijų analizę. Tuo gali pasitarnauti A.Toynbio iškelta iššūkio ir atsako teorija. Civilizacijų genezė ir raida yra dviejų priešingų pradų susidūrimas. A.Toynbis nagrinėdamas mitus tokius pradus juose įžvelgė, tai, pvz., Jono knygoje – Dievo ir Šėtono susidūrimas (ing – pasyvus, yong – aktyvus). Su tuo susiduria visuomenė, kuriai iškyla labai daug problemų ir taip ji patiria daug iššūkių. Išorinio faktoriaus funkcija yra ta, kad vidinį kultūrinį impulsą paversti pastoviu stimulu, kuris galėtų realizuoti potencialiai galimas kultūrines variacijas. Tais faktoriais gali būti klimatinės geografinės sąlygos (Nilo slėnis – Egipto civ.).
Iššūkio ir atsako teorija dar gali būti suprantama kaip kūrybingų mažumų koncepcija, kuri ir sudaro beveik visą šios teorijos pagrindą. Ši teorija leidžia atskleisti keturias sociadinamikos pakopas: civilizacijų genezę, augimą, lūžį ir dezintegraciją. Iš pradžių visuomenei iššūkį meta gamtinė aplinka, migracijos procesas, kuris nulemia susidūrimą su kita visuomene, arba ji sukuria mokslą, techniką, kultūrą, plėtodama technologinį procesą ir virsta civilizacija, o jei nepajėgia duoti tokio atsako, lieka pirmykštėje stadijoje. Atsaką gali duoti kūrybingosios mažumos, jiems yra suteikta ši galimybė, ko negali padaryti kiti, turi atlikti jie. Ir ji taip pat yra atsakinga už civilizacijos žlugimą.
Jos taip pat yra susijusios su nekūrybine dauguma, ir kūrybinės mažumos misija yra tą daugumą padaryti kūrybiška, o tai galima padaryti mimezės (pamėgdžiojimo) pagalba. Tačiau kūrybinė asmenybė arba mažuma ilgai nebūna kūrybiška, ji taip pat gali pasitraukti, todėl A.Toynbis šneka apie išėjimo ir sugrįžimo teoriją.
Pasibaigus kūrybingumui lūžio ir dezintegracijos pakopose tai pakeičiama politine jėga: atsiranda visuotinės valstybės. Užguitos masės ieško naujos ideologijos, taip atsiranda visuotinė bažnyčia, o paskutinį smūgį smogia išorinis proletariatas, kuris vėl iš naujo duoda stimulą kurti naują civilizaciją.

A.Kreoberis – realybės ir vertybių kultūros.
Amerikiečių kultūros antropologas Alfredas Kreoberis (1876-1960m.), kaip ir O.Spengleris, buvo įsitraukęs į civilizacijų tyrinėjimą. Jį domino ne visa civilizacija, o jos keturi elementai. Pasak jo, visos kultūros sudarytos iš tų pačių sudėtinių elementų, kuriuos jis pavadino „grynomis sistemomis“. Tokios „grynos sistemos“ yra kalba, menai, religija, mokslas, etika ir t.t. Šie elementai gali būti skirtingi skirtingose kultūrose, o civilizacijose jie yra priklausomi vienas nuo kito ir atskiros civilizacijos gali būti suprastos kaip kompleksinės sistemos.
Civilizacijų tyrinėjimus pradėjo rusų slavofilas N.Danilevskis, o labiausiai išplėtojo O.Spengleris ir A.Toynbis; P.Sorokinas ir jis pats pradėjo nuo trijų empirinių prielaidų:
1. Tarp civilizacijų būta didelių kultūros medžiagos perdavimų ar difuzijų.
2. Nepaisant to, istorinis didžiųjų civilizacijų ypatingumas tiek kultūros, tiek visuomenės atžvilgiu yra aiškus.
3. Civilizaciją formuojantis kultūros ypatingumas remiasi objektyviai besireiškiančia subjektyvių vertybių sistema.
O vertybių sistemą sukuria tam tikros visuomenės, kurios iš dalies remiasi savo kultūrinėmis galimybėmis ir iš dalies kitų visuomenių kultūros medžiaga. Terminai civilizacija ir kultūra šiuolaikinėje antropologijoje vartojami kaip sinonimai ir, jei jie skiriasi, tai tik tiek, kad civilizacija tinka didžiosioms kultūroms, o kultūra tinka visoms visuomenėms: tiek didelėms, tiek mažoms, tiek atsilikusioms, tiek išsivysčiusioms.
Kad šis skirstymas nesimaišytų A.Kreoberis siūlo civilizaciją vadinti realybės kultūra, o kultūrą – vertybių kultūra, nes tai atitinka šių terminų sudedamąsias dalis. Realybės kultūrai jis priskiria mokslą ir technologijas, o vertybių kultūrai – religiją, meną, filosofiją. Mokslas kuria tikrovę ir bando tai pritaikyti tikrovėje. Religija, filosofija, menai yra nutolę nuo tikrovės, tačiau šiandieniniame gyvenime juos pradeda sieti technologija, bet kitu atveju tai vis tiek skiria realybės ir vertybių kultūras. A.Kreoberis savo koncepcijoje išskiria ir socialinę kultūrą, kuri atspindi visuomeniškumą, o tai yra masė, kuri gali būti nelabai akumuliatyvi ir kūrybiška. Šioje teorijoje kaip ir daugelyje galime įžvelgti cikliškumą, nes daugelis kultūrinio augimo elementai turi cikliškas struktūras, kurios gali būti panaudotos nustatant tempą, krizę, tęstinumą ir kultūrinio išsivystymo lygį.
A.Kreonberis išsiskyrė savo koncepcija nuo kitų to meto antropologų, kurie daugiau rėmėsi induktyvine logika (samprotavimas, kuriame nuo atskirų faktų, žinių einama prie bendresnių), o jis buvo daugiau pozytivistu.

P.Sorokinas – civilizacija – materialinės kultūros saugykla.
P.Sorokinas (1889-1973m.) – amerikiečių sociologas, kuris savo veikale „Socialinė ir kultūrinė dinamika“ bando atskleisti kultūros sampratą ir jos raidą, krizes. Šis jo veikalas pasirodė XXa. 4-ajame dešimt. Dabartinė vakarų kultūra yra tarp dviejų epochų: jausmingosios kultūros, kuri yra vakarykštė, ir ideacinės kultūros, kuri bus dar tik kuriama. Šiandieninėje Vakarų visuomenėje padaugėjo įvairiausių stichinių nelaimų. Anot P.Sorokino, krizė paliečia visas visuomenės gyvenimo sritis ir taip pat kultūrą. Ir tai yra meno ir mokslo krizė, filosofijos, religijos, teisės, ir moralės, gyvenimo būdo ir įpročių. Tai – socialinių, politinių, ekonominių organizacijų, įtraukiant netgi vedybų ir šeimos formas, krizė. Ir ši krizė jau vyksta 4 šimtmečius.
Kultūrą jis įsivaizduoja kaip sistemą, visumą, kurios visos sudedamosios dalys yra persmelktos vieno pagrindinio principo ir išreiškia vieną ir tą pačią vertybę. Todėl tiek mokslas, tiek menas ir kitos kultūros sudedamosios dalys turi išreikšti jos pagrindinį tikslą ir vertybę. Vertybė yra kultūros pagrindas, todėl tokios kultūros sudedamosios dalys priklauso viena nuo kitos ir nors vienai pasikeitus kinta ir kitos. Viduramžių kultūros pavyzdys, kur viskas remiasi Dievo principu ir tuo pačiu tikėjimu. Čia visas gyvenimas ir kultūra buvo persmelkti tikėjimo ir šią kultūrą jis pavadina idealine, nes ši kultūros sistema buvo labai unifikuota, pagrįsta Dievo išaukštinimu, kaip vienintelės realybės ir vertybės kultūros (Graikija VIII-VIa.). Viduramžių kultūrą sugriovė šios ideacinės kultūros sistemos žlugimas ir jis prasidėjo XIIa., kai atsirado naujas principas, kuris pasireiškė tuo, kad jos objektyvi realybė ir prasmė yra jausminga. Tik tai, ką mes jaučiame savo jutimo organais, turi prasmę. Susidūrus šiems dviems principams buvo sukurtas naujas principas (XIII-XIVa.), kuris buvo toks: objektyvi realybė šiek tiek virš jausminė ir dalinai jausminė, ji apima ir virš jausminį, ir virš racionalų, ir racionalų, ir sensorinį aspektus, sudarant iš šios įvairenybės visumą. Kultūrinė sistema, kuri tai įkūnija, vadinama idealistine (Graikija V-IVa.). Ir tik XVIa. Naujas principas tapo dominuojančiu kultūroje ir kasdieniniame gyvenime. Taip atsirado mūsų šiuolaikinė kultūra – sensorinė, empirinė, pasaulietinė ir ji yra vadinama jausmingąja (sensorine). Ji remiasi nauju principu, kad jos objektyvi dabartis ir prasmė yra sensorinės. Tai pasireiškia visuose kultūros komponentuose. Mūsų kultūros pagrindinis principas yra pasaulietinis ir utilitarinis, o ankstesnės kultūros principas buvo pusiau anapusinis ir šiapusinis. Visi šie kultūros tipai yra: ideacinis, idealistinis ir jausmingasis (Egipto, Babilono, Graikijos, Romos ir kt. kultūros).
O.Spenglerį kritikuoja už kultūros stadijas, anot P.Sorokino, kultūros stadijų pagal biologinį aspektą negalima nustatyti ir visiškai yra neaišku, kas yra kultūros mirtis, nes tie mokslininkai to visai neaiškina. Kultūra nemiršta, o išgyvena tik pereinamąjį laikotarpį, po kurio vėl tęsiasi normalus gyvenimas. P.Sorokinas civilizaciją įsivaizduoja kaip istorines analitines visumas, kaip materialinės kultūros muziejaus saugyklą, kurioje viskas išstatyta be jokios sistemos.

Civilizacijos pasikeitimo mechanizmai

Šiuos etapus galima rasti visose civilizacijose; industrinėje civilizacijoje – pirmasis pakilimas XIXa.pr. (pirmosios industrinės permainos); antras – XIXa.pab. – XXa.pr.; vėliau du pasauliniai karai – pasaulinė krizė; XXa. 5-6 ajame dešimt. – pakilimas; 7-9-ajame dešimt. – krizės, kurios parodė, kad pradeda formuotis nauja civilizacija (postindustrinė).
Pereinamojo laikotarpio etapai (keičiantis civilizacijoms):
1. Latentinis (paslėptasis) – kritimas, senėjimas, senosios visuomenės efektyvumo kritimas, naujosios civilizacijos užuomazgų gimimas.
2. Nesėkmių (netvarkos) – karai, revoliucijos, žlungančios civilizacijos pagrindų griovimas, didėja chaosas, naujosios civilizacijos elementų atsiradimas ir atranka, nuo šio periodo paprastai skaičiuojamas pereinamasis periodas.
3. Potvaninė situacija – pusiausvyra tarp senosios ir naujosios visuomenės jėgų, depresija, naujosios civilizacijos pagrindų formavimasis, lyderių iškilimas
4. Baigiamasis – žlungančios civilizacijos elementų sugriovimas ir išstūmimas, naujo epicentro ir visuomenė paplitimas.

II Tema. Pirmųjų civilizacijų periodizacija.
Priešistorė: paleolitas, mezolitas. Neolitinė civilizacija. Bronzos civilizacija. Heleninė civilizacija. Pirmosios civilizacijos Japonijos ir Amerikos teritorijose.

Čarlzas Robertas Darvinas (1809-1882m.) „Evoliucijos teorijoje“ teigė, kad žmogus kilo iš žmogbeždžionės (hominidai – žmoginiai primatai). Prieš 5-8 mln. metų žmogbeždžionės atsiskyrė nuo beždžionių, pradėjo evoliucionuoti.
Žmoniškosios civilizacijos pradžia laikoma nuo neolito, mezolitas laikomas pereinamuoju laikotarpiu.
1. Susiformuoja pirmoji civilizacijos struktūros pakopa; perdirbami gamtos produktai, nutrūksta ryšys su gamta.
2. Susiformavo technologinė bazė, pagrįsta bendruomeniniu darbo pasidalijimu.
3. Atsirado bendruomeninė nuosavybė (žemė), asmeninė darbo įrankių nuosavybė, mainų užuomazgos, lokalinių rinkų užuomazgos.
4. Vystėsi socialinė diferenciacija (ekonominiu pagrindu), susiformavo bendruomenės ir šeimos, užsiiminėjančios žemdirbyste, gyvulininkyste; pradėjo išsiskirti audėjai, odos gamintojai, puodžiai ir kt.
5. Pradėjo vystytis penktoji civilizacijos pakopa, tačiau ji vystėsi tik iki tam tikro lygio.
Pasaulinės civilizacijos pasikeitimas tuo pačiu išreiškia ir epicentrų pasikeitimus. Pirmosios trys civilizacijos proceso epicentras buvo Viduržemio jūros, Artimieji ir Tolimieji Rytai, Indostanas (Egiptas, Mesopotamija, Graikija, Roma, Indija, Kinija). Kitos trys civilizacijos charakterizuojamos epicentro pasislinkimu iš Rytų į Vakarus, į Europą, o po to į Š. Ameriką.

Priešistorė

Žmogaus kilmės teorijų yra labai daug. Vieni laikosi įsikibę kurio nors vieno biologinio reiškinio arba biologiniams reiškiniams aiškinti taikomų idėjų, mechaniškai ir metafizikai aiškina bendrai viso žmogaus kūno fizinių savybių atsiradimą bei raidą (endokrininė antropogenezės hipotezė skiria didelį dėmesį vidinėms sekrecijos liaukoms).
Kiti pripažįsta iš aukščiau duotą kryptį, tikslingumą žmogaus vystimuisi.
Dar kiti mokslininkai linkę žmones kildinti iš skirtingų terciaro pabaigoje egzistavusių antropoidų. Tai polifilinė arba poligeninė teorija (įvairios žmonių rasės yra kilusios iš skirtingų antropoidų, paplitusių keliose žemės rutulio vietose). Protėvių linija, vedanti į žmones, atsiskyrė nuo linijos, vedančios į mūsų artimiausius nežmogiškus giminaičius šimpanzes, prieš 5-8 mln. metų.
Pirmoji grandis. Vieni pirmųjų hominidų buvo australopitekai (australopitekai – išankstinių primatų, gyvenusių kvartero pradžioje Afrikoje, Australijoje, grupė). Jų liekanų buvo rasta P.Afrikoje 1924m. Kalahario dykumoje. Kaukolė turėjo žmogaus ir beždžionės bruožų. Ją gerai ištyrinėjus buvo prieita prie išvados, kad šis padaras vaikščiojo dviem galūnėmis ir Dart´as pasiūlė jį pavadinti australopiteku. Vėliau po ilgų ginčų 1936m. ir 1938m. taip pat P.Afrikoje buvo rasta daugiau antropoidų liekanų, ir jie galų gale buvo pavadinti bendru Afrikos australopiteko vardu. Australopitekas yra iš antropoidų panašiausias į žmogų, jo dantų struktūra panaši į žmogaus dantų struktūrą. Jie yra tankiai suaugę, iltiniai dantys yra trumpi ir neišsikišę kaip dabartinių beždžionių, smegenų tūris 500 cm³. Vaikščiojo dviem kojom ir beveik stačia eisena.
Tačiau jų liekanų buvo rasta ir Palestinoje prie Jordano upės, taip pat Javos saloje. Australopitekai gyveno maždaug nuo 10 ar kelių mln.metų iki kelių šimtų tūkst. metų prieš mus.
Afrikos australopitekų vaidmenį antropogenezei gali aiškiau nušviesti 1959-1963m. anglų paleontologo Luiso Likio (Leakey) radiniai, kuriuos jis aptiko Oldavajo kalnų tarpeklyje (Tanganikoje, netoli Kilimandžaro kalno, šiuolaikinėje Tanzanijoje). Čia buvo rasta australopitekinių individų griaučių liekanų. Kartu buvo rasta kvarcinių nuoskalų ir apvalainukų.
Antroji grandis. 1960m. tame pačiame sluoksnyje, kur buvo rastas zindžantropas, Likis rado dar labiau išlavėjusios būtybės griaučių liekanų (kaušo, apatinio žandikaulio fragmentų, dantų, plaštakos, pėdų kaulų) ir ikišiolinės kultūros įrankių. Šios būtybės smegenų tūris 675-680 cm³. Likis jį pavadino prezidžantropu, nes chronologiškai jo liekanos buvo ankstesnės už zindžantropo. 1963m. ten pat jis vėl rado septynių prezindžontropų liekanas ir pakeitė savo nuomonę dėl to, kam priklausė apvalainukai. Ir jį pavadino homo habilis (homo habilis – sumanusis žmogus, pitekantropo protėvis) – tai lankstus, nagingas žmogus, kurio pėda buvo panaši labai į žmogaus, t.y. ji buvo tinkama vaikščioti, ir jis gyveno prieš 2 mln. metų.
Trečioji grandis. Olandų gydytojas ir anatomas E.Diudua Javoje, Bengavano upės slėnyje 1891-1892m. surado kaukolės viršutinę dalį, tris dantis ir šlaunikaulį. Jis nusprendė, kad šių liekanų amžius siekia 500 tūkst. metų, o gal ir daugiau. Šią būtybę jis pavadino pitekantropu – homo erectus (tiesiai stovįs arba stačias).
Vėliau toje pačioje vietoje buvo rasta daugiau homo erectus liekanų. Mokslininkai mano, kad tai yra seniausias besiformuojantis žmogus, jo liekanų buvo rasta ir Kinijoje, Europoje, Afrikoje.
Kitas laimėjimas buvo sinantropų liekanų radimas 1927m. Čžoukoudiano kaime, netoli Pekino, buvo rasti trys žmogaus dantys. Anglų antropologas B.Siekas nustatė, kad dantys priklausė iškastiniam hominidui, kurį jis pavadino sinanthropus pekinensis, pekino ciniškuoju žmogumi. Pačioje Europoje žmogėjančių būtybių liekanų yra surasta tik Mauerio kaime netoli Heidelbergo, Nekaro upės slėnyje. Čia buvo rastas apatinis žandikaulis su visais dantimis. Surastos liekanos buvo pavadintos homo heidelbergensis, t.y. Heidelbergo žmogus.
Ketvirtoji grandis. Neandertalio žmogus gyveno daugiausia vidurio paleolito laikais. Chronologiškai tai truko maždaug nuo 300-250 tūkst. metų iki 50-40 tūkst. metų prieš mus. Neandertalio žmogaus arba neardentaliečio pavadinimas yra kilęs iš Vokietijos vietovės Neandertalio kaimo netoli Diuseldorfo. Neandertalio slėnio urve 1856m. I.F.Fulrotas rado žmogaus galūnių kaulų ir kaukolės viršų. Jas ištyrus buvo padarytos išvados, kad šios liekanos priklauso savito tipo žmogui, kurį pavadino homo neanderthalensis (neandertalietis – iškastinis žmogus (paleontropas), gyvenęs pleistoceno epochoje, homo sapiens porūšis homo sapiens neanderthalensis, tapęs šalutine žmogaus vystimosi atšaka. Liekanos, rastos XIXa. vid. išsiskiria aukštu ūgiu (170cm). Ypač daug neandertalio liekanų buvo rasta XXa., bet ne tik Europoje, bet ir Afrikoje, Azijoje, įvairiose Senojo Pasaulio vietovėse, kurios viena nuo kitos gana toli nutolusios. Tai antropologai skirsto juos į 4 grupes:
1. V.Europos – smegenų tūris – 1300 cm³.
2. Vadinamieji „klasikiniai“ neandertaliečiai, smegenų tūris 1300-1700 cm³, rasti Europoje.
3. Pietiniai (P.Azijos bei Afrikos).
4. Priešakinės Azijos paleontropai, vadinami dar „progresyviais“, būdingiausių jų liekanų surasta Karmelo kalnų urvuose, grandis. Buvo sukurtos dvi teorijos – poligeninė ir monogeninė. Poligeninės teorijos šalininkai tvirtina, kad žmonijos rasės kilo iš skirtingų antropoidų. Monogeninė teorija visą žmoniją laiko kilus iš vienos rūšies iškastinių antropoidų. Nepaisant daugybės morfologinių įrodymų, kad žmonių rasės yra labai artimos vienos kitoms. Ši teorija pabrėžia tai, kad jos priklauso ir vienai žmogaus rūšiai (homo sapiens). Pirmieji neoantropai gyveno jau vėlyvojo paleolito laikais maždaug prieš 60-12 tūkst. metų iki mūsų. Jų formavimosi laikotarpis truko apytikriai nuo 100 iki 50 tūkst. metų.
Neoantropas dabartinio tipo žmogumi vadinamas todėl, kad jo fizinė struktūra beveik niekuo nesiskiria nuo mūsų laikų žmogaus kūno struktūros. Homo sapiens ypatybė – labai išlavėjusios, daug tobulesnės struktūros smegenys kaktos, smilkinio ir viršugalvio srityje.
Kromanjonietis (pgl. Kro-Manjono urvo Prancūzijoje, kur rastos pirmosios iškastinės liekanos, pavadinimą) – vėlyvojo paleolito žmonės, tiesioginiai dabartinių žmonių protėviai. Liekanų buvo rasta nemažai, Europoje daugiau kaip 30 vietų, pagrindiniai radiniai rasti XIXa. 8-ajame dešimt. Prancūzijoje. Jis buvo labiausiai panašus į žmogų. Kaukolės kaulai buvo tokie patys kaip ir žmogaus, kūno sandara taip pat kaip žmogaus. Kro-Manjono urve buvo rasti penkių aukštaūgių žmonių griaučiai, taip pat šalia jų buvo rasta įrankių vėlyvojo paleolito.
Vėlyvojo paleolito žmonių įrankiai daug įvairesni, tuomet klestėjo medžioklė. Sudėtingėja įrankių apdirbimas, mokėjo šlifuoti akmenį, bet tik minkštą.

Akmens amžiaus periodizacija.

Žmogaus raidos epochos amžius yra priimta skirstyti pagal medžiagas, iš kurių buvo pasigaminama patvariausių įrankių bei ginklų, t.y. į akmens, žalvario ir geležies amžius. Akmens amžių skirstome į senąjį arba paleolitą, vidurinį arba mezolitą ir naująjį arba neolitą.

Paleolitas
Paleolitas truko 2 mln. metų ir pasibaigė prieš dešimt ar keliolika tūkst. metų. Senasis akmens amžius arba paleolitas yra skirstomas į ankstyvąjį, vidurinį, vėlyvąjį. Paleolito akmens įrankiai primityviai apdoroti daužymu, tašymu, skėlimu, nešlifuoti. Šalia jų, be abejonės, buvo vartojami ir mediniai įrankiai (lazdos, buožės), taip pat ir patogesni smūgiui bei dūrimui kaulai, ragai. Iš pradžių kaulai vartojami neapdoroti arba labai mažai apdoroti; tik paleolito pabaigoje jie, kaip ir ragai, apdorojami jau žymiai geriau. Paleolito žmonės vertėsi rankiojimu ir medžiokle; žemės nedirbo, gyvulių neaugino, tik kai kur į pačią paleolito pabaigą pradėjo žvejoti.
Ankstyvajame paleolite akmuo apdorojamas apdaužymo, primityviausio „tašymo“ būdu, t.y. beveik kaip pasitaiko; viduriniam paleolitui būdingas sąmoningas skelčių iš akmens galo atskėlimas; vėlyvajam paleolitui – jau tam tikrų dydžių ir formų skelčių atskėlimas ir tam tikras jų apdorojimas, vadinamas retušavimu.
Paleolito žmonės gyveno grupėmis. Iš pradžių tos grupės buvo kaimenės arba ordos, vėliau giminės ir gentys. Kaimenės gyveno pastovioje vietoje, tačiau tas pastovumas galėjo būti ir kelias savaites ir kelis mėnesius. Jų gyvenimas priklausė nuo gamtos sąlygų. Gyvenant kaimenėmis atsirado poreikis susikalbėti, taip atsirado kalbos užuomazgos. Iš pradžių ji nebuvo garsinė, ji buvo persipynusi su gestais, mimika.

Mezolitas
Mezolito laikotarpiu klimatas Europoje labai sušvelnėjo, pašiltėjo ir vienu metu jis pasidarė net šiltesnis už mūsų laikų klimatą. Mezolitas prasidėjo maždaug nuo 3-5 tūkst. pr.Kr. Mezolitiniai dirbiniai: apvalūs arba pusiau apvalūs ir kampuoti gremžtukai, į peiliuko geležtę panašios skeltelės; pagaminti iš titnago, prasideda apdoroti smulkūs titnago gabalėliai – mikrolitai. Ankstyvajame mezolite žmogus dar plačiai naudojo kaulą ir ragą. Būdingiausi šios rūšies dirbiniai buvo plokšti žeberklai, gana grubiai pagaminti iš tauriojo elnio rago. Žeberklai buvo naudojami ne tik žvejyboje, bet ir medžioklėje. Randama strėlių antgalių tiek titnaginių, tiek kaulinių. Antgalio forma labai panaši i gluosnio lapą. Paplinta mikrolitiniai dirbiniai, ilgainiui buvo pradėta nedideles, net smulkias titnago skilteles įtvirtinti į kotus, rankenas, žeberklus ir kt. Nes mezolito žmogui svarbu turėti lengvus patogius, be to toli siekiančius įrankius bei ginklus. Išrado lanką mažai iečiai, t.y. strėlei svaidyti, nes reikėjo medžioti ir smulkesnius gyvūnus. Mezolite prasidėjo tikra kirvio era. Mezolito kirviai bei sklintai dar nešlifuoti, bet jau daug geriau apdoroti retušavimu.
Vis labiau įsigali individuali medžioklė. Medžiotojai turėjo būti gudresni už auką. Daug kur vyravo medžioklė, tačiau plito ir besivystanti žvejyba., išrandami vien tik žvejybai pritaikyti žeberklai. Vyravo ir rankiojimas (moliuskai, šaknys, vaisiai, grūdai). Grūdų rankiojimas sudarė sąlygas atsirasti žemdirbystei. Su rankiojimo išplitimu sietina pintinių ir kitų indų gamybos pradžia. Šie indai tiko ne tik surinktoms gėrybėms saugoti, bet ir galimas dalykas – maistui išsivirti. Rankiojimas, indų ir gamyba buvo moters darbas. Rankiodama laukinius grūdus ir atsitiktinai pribarstydama jų būstinėse, neolito laikais ji išrado žemdirbystę. Yra duomenų, kad kai kurie mezolito žmonės jau ėmė jaukinti vilkus-šunis. Mezolito žmogus šuns mėsą vartojo maistui, įrodymų pakanka, nes šuns kaulų rasta daugelyje Europos ir Azijos mezolitinių stovyklų. Nėra įrodymų, kad mezolito laikais šuo būtų jau išmokytas padėti žmogui medžiojant, greičiausiai tai pavyko tik neolite.
Mezolito žmogus ėmė gyventi nedidelėse laikinose sezoninio pobūdžio būstinėse. Gelbėdamasis nuo šalto oro įsikurdavo patogesniuose urvuose arba šiaip užuovėjose. Stovyklavietės įkuriamos prie upių, ežerų, jūrų, įlankų ar kur kitur, kur tik buvo patogu medžioti, žvejoti, rankioti. Mezolito žmogus buvo klajoklis-medžiotojas, rankiotojas. Visuomeninė santvarka liko tokia pat, kaip ir paleolito gale – motininė giminė, moters padėtis tebebuvo tvirta, nebuvo dar pažeminta. Santuoka motininėje giminėje buvo arba dislokalinė, susituokusieji negyveno drauge, arba matrilokalinė, kai vyras įsikurdavo žmonos giminėje ir ten jo kaip ateivio teisės bus mažesnės negu vietinių vyrų, santuoka buvo labai lengvai nutraukiama. Mezolito laikais vaikų kilmė tebebuvo siejama tik su motina. Motinos vaidmuo buvo pagarbesnis negu vyro ir ji buvo giminės centre (matriarchatas). Darbai buvo pasidalijami pagal lytį ir amžių.

Neolitas
Neolito žmogus nuo medžioklės, žvejybos ir rankiojimo pereina į žemdirbystę ir gyvulių auginimą. Neolitas trunka nuo 5 tūkst.pr.Kr. iki 2 tūkst.pr.Kr. Buvo pradėti naudoti moliniai indai, prasidėjo puodininkystė, žiesti indus žmogus išmoko vėliau panaudodamas žiedžiamąjį ratą. Indų gamyba prasidėjo tik 4 tūkst.pr.Kr. Iki tol gamino rankomis, lipdė. Manoma, kad puodininkystės išradėja buvo moteris, ir šis verslas buvo įmanomas tik sėsliems žemdirbiams. Atsiranda verpimas ir audimas – tekstilės pradžia. Visam neolitui buvo būdingi vadinamieji makrolitainiai įrankiai – kirviai, kirstukai, kirtikliai, skaptai, kaltai. Įrankius gamino ne tik iš titnago, granito, bet ir iš mineralų, kaulų, ragų, medžio. Išmoko akmenį šlifuoti, galąsti, gręžti, pjauti.
Neolito žmogus augino gyvulius, sėjo grūdus, dirbdamas nedidelius žemės sklypelius, vis dėlto pagrindinis maisto šaltinis dar ilgai išliko medžioklė ir žvejyba.
Europoje 3 tūkst.pr.Kr. pradėjo naudoti metalą – varį. Grupinę santuoką pakeičia porinė santuoka, tačiau ji galėjo greitai būti nutraukta. Darbo pasidalijimas buvo ne tik lyties ir amžiaus pagrindu, bet atskiromis bendruomenėmis (vienos vertėsi žemdirbyste, kitos – gyvulininkyste). Atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei tobulėjo įrankiai, kuriems reikėjo tam tikrų įgūdžių, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą. Atsirado amatai (apdirbinėjo odą, siūdino drabužius iš medžiagos ir odos). Žemdirbystės atsiradimas sąlygojo sėslų gyvenimą, susiformavo teritorinė bendruomenė, iš kurių vėliau formavosi miestai. Neolitiniai miestai randami Artimuosiuose Rytuose, Azijoje. Taip atsirado poreikis statyti pastatus.
Sezonų sekimas, derliaus apsaugojimas, klimato nusakymas, kovos su kitomis bendruomenėmis, kurios buvo žemesnio išsivystymo lygio, – pagimdo vadų, žynių, karių sluoksnių formavimąsi.
Pokyčiai įvyksta ekonominiuose santykiuose, buvo bendruomeninė nuosavybė ir lygus pasiskirstymas. Formuojasi pirmosios mainų užuomazgos tarp bendruomenių. Pradėjo gaminti produkto likutį. Susisluoksniavimas vyksta bendruomenės viduje, bet valstybės ir teisės dar nebuvo. Savininkams atsirado poreikis turto gynybos mechanizmo kūrimui. Išaugo aplinkinio pasaulio pažinimas. Padėti pagrindai kai kuriems mokslams – astronomijai, aritmetikai, biologijai, medicinai, agronomijai. Pirmaisiais tikėjimais rūpinosi burtininkai ir žyniai. Neolito menas – tapyba, apeiginė muzika ir šokiai, kurie atskleidžia susikurtus mitus. Tobulėjo religiniai tikėjimai, kurie kūrė ir palaikė daugelį normų ir tabu, moralę ir pirminę religiją buvo labai sunku atskirti.
Neolitinę civilizaciją galima suskirstyti į kelius etapus:
1. Ankstyvasis neolitas 7-6 tūkst.pr.Kr. – epicentras Priešakinė Azija, Artimieji Rytai.
2. Vidurinis neolitas 5-4 tūkst.pr.Kr. – epicentras Nilo slėniai, Indo, Eufrato, Janzos, Centrinėje, Šiaurinėje, Rytinėje Europoje.

Bronzos civilizacija
Šiame amžiuje atsirado privati nuosavybė, pinigai, klasės, valstybės. Bendruomeninė nuosavybė – mažos bendruomenės, kurios visi nariai buvo aprūpinami reikiamais produktais. Tačiau ši nuosavybė pradėjo kelti problemų, nenorėjo po lygiai dalintis produktais. Todėl darbo efektyvumą ir norą dirbti padidino privati nuosavybė, kuri buvo perduodama kitiems šeimos nariams (pagal vyro liniją). Bendruomenės ir genties vadai, kurių rankose buvo geriausios žemės, gyvuliai liko jų rankose. Pradeda formuotis socialinės klasės iš genčių vadų, žynių, karinių vadų. Kita iš bendruomenės išsiskyrė smulkūs savininkai – žemdirbiai, gyvulininkai, amatininkai, kuriems priklausė dalis turto, anksčiau priklausiusi jiems asmeniniam naudojimui. Jie turėjo mokėti mokesčius ir duokles, teikdavo žmones ir ginklus kariuomenei. Vėliau šie žmonės dažnai tapdavo skolininkais, o po to tapdavo ir vergais. Šiai civilizacijai būdinga vergovė. Kitas bronzos civilizacijos bruožas – hierarchiniai nuosavybės santykiai, kurių piramidės viršūnėje buvo valdovas (faraonas, caras), kuris dalinosi valdžia su žyniais.
Atsiranda vertės daiktai (pirmiausia kriauklelės, įvairūs akmenėliai, vėliau taurieji metalai – auksas, sidabras), kurie cirkuliavo kaip piniginiai vienetai ir buvo kaupiami. Pradėjo vystytis pastovi rinka tarp atskirų valstybių (prekybiniai ryšiai). Atsiranda pirmosios profesijos – žemdirbiai, aludariai, piemenys, žvejai, paukštininkai, daržininkai, sodininkai, kepėjai ir t.t.
Pradeda formuotis valdymo organas – valstybė, remdamasi įteisintomis teisės normomis, atliko vidaus reguliavimo funkcijas (tvarkė vidaus gyvenimą) ir rūpinosi išorės gynyba ir puolimais. Valstybė rūpinosi irigacinių sistemų statyba, piramidžių, bažnyčių statyba, pinigų cirkuliacijos reguliavimu ir jų gamyba.
Buvo sukurtas stiprių miestų tinklas. Civilizacijos epicentrai yra Egiptas, Šumerai, Mesopotamija, Indija, Hetitų karalystė, Kinija, Kreta-Mikėnai. Tačiau bronzos civilizacija išplinta visuose žemynuose.

III Tema. Pirmųjų civilizacijų žmogus.
Homo sapiens gabumų atsiskleidimas ir šeimos vystimasis. Žmogaus poreikių, žinių ir gabumų augimas. Žmogaus veiklos interesų ir motyvų dinamika.

Žmogaus gabumų atsiskleidimas ir šeimos vystimasis.

Kokie pokyčiai vyko žmoguje per šiuos (biosocialinėje būtybėje) pirmųjų civilizacijų metu?
Smegenų apimtis ir masė vargu ar radikaliai pasikeitė, tačiau sudėtingesnė tapo jo struktūra:
1. Daugėjo veiklos rūšių – keitėsi smegenų struktūra, didėjo smegenų apkrovimas reikėjo apdirbti vis daugiau informacijos.
2. Įvairėja žmogaus mityba – daugiau valgė baltymų, mikroelementų ir vitaminų, kurie aktyvino smegenų veiklą.
Pagrindinė priežastis buvo ta, kad atsiranda signalų sistema, kuri padeda geriau suprasti aplinkinį pasaulį – žodžiai, vėliau rašto simboliai. Tai palengvino informacijos perdavimą iš kartos į kartą – tai skatino kairiojo pusrutulio veiklos didėjimą (antikinio filosofo, politiko, poeto buvo didesnis intelektualinis potencialas, nei paleolito žmogaus). Taip pat sustiprėjo ir protinių sugebėjimų diferenciacija, intelektualinis potencialas, ypač tai matoma antikinėje civilizacijoje.
Kūnas ir fiziniai duomenys mažai pasikeitė tūkstantmečiui bėgant. Ūgis žmonių buvo žemesnis negu šiuolaikinio, o išorė praktiškai nesiskiria. Jau šiame periode išryškėjo rasiniai skirtumai, susiformavo 3 didelės rasės: negroidų-astralinė (ekvatoriaus), europoidinė (europiečių-azijietiška) ir mongoloidų (azijietiška-amerikietiška), tarp kurių yra ir maišyti tipai (hibridai). Tie skirtumai užkoduoti genetiškai, veikiant išorinėms sąlygoms.
Žmogaus evoliucija ir tobulėjimas realizavosi šeimoje. Šeimos biologinė funkcija – šeimos pratęsimas. Tuometinė šeima jungė tris kartas: aktyviai veikiančius (suaugusius), ateinančius (vaikus), išeinančius (senukus). Jie sudarė vieną grandį pirmųjų visuomenių. Vyravo didelis mirtingumas nuo įvairiausių ligų, bado (mirdavo visos šeimos, bendruomenės), karuose su kitomis bendruomenėmis, stichinių nelaimių metu.
Vidutinis amžius buvo 25-35 m., o kartų pasikeitimas kas 15-20 m. Bronzinėje ir Antikinėje civilizacijose daugeliui gyventojų (vergams) buvo neleidžiama kurti šeimų, jų gyvenimas buvo trumpesnis, tai irgi atsiliepė gyventojų skaičiui.
Gyventojų tankumas nebuvo didelis, tik upių pakrantėse gyventa tankiau, bet šis procesas vyko lėtai. Iki naujos eros pradžios Žemėje gyveno 160 mln. gyventojų. Tačiau pradėjus irti senosioms civilizacijoms žmonių skaičius pradėjo mažėti. Rajonuose, kur gyventojų tankumas buvo didelis, pasireiškė ekologinės pasekmės, žmogaus veiklos (žemės nualinimas, miškų iškirtimas, laukinių gyvūnų naikinimas). Šeimos vaidmuo išaugo atsiradus žemdirbystei ir šeimos galva tapo vyras. Turtas pradėtas dalinti ir paveldėti šeimoje (sūnus iš tėvo). Šeima eina vyro linija – patriarchalinė šeima, pagrįsta privačia nuosavybe. Bronzos ir antikinėje civilizacijose išaugo turtinė šeimų diferenciacija, socialinė šeimos funkcija. Šeima buvo pagrindinė grandis perduodant socialinį genotipą. Stiprėjant visuomenės diferenciacijai, kastų, klasių formavimasis, susisluoksniavimas įsitvirtino šeimos pagalba ir buvo perduodami socialiniai skirtumai.

Žmogaus poreikių augimas. Pagrindinės tendencijos žmogaus poreikių vystimesi

Žmogaus poreikius galima suskirstyti į 4 grupes:
1. Biologiniai – jėgų atstatymas ir darbingumas; maistas, miegas, poilsis, drabužiai, avalynė ir t.t.
2. Ekonominiai – iššaukti poreikio vykdyti įvairią veiklą (dirbti), įdiegti gamybos priemones ir sukurti produktą, jį realizuoti, kaupti turtus ir juos perduoti kitoms kartoms.
3. Socialiniai – šeimyniniai-gimininiai, etnosocialiniai, socialiniai-grupiniai, bendražmogiškieji.
4. Dvasiniai – intelektualinio potencialo vystimasis visuomenėje, noras pažinti aplinkinį pasaulį ir patį save. Estetiniai poreikiai – šviestis, gauti daugiau ir pildyti savo žinias, puoselėti santykius su kitais bendruomenės nariais; ideologiniai ir religiniai poreikiai, kurie nusako gyvenimo prasmę ir tikslą daugeliui visuomenės narių.
Žmogaus poreikių ratas išaugo, tapo įvairesnis sudėtingėjant gyvenimui, pasikeitė pagrindinių poreikių tipų santykis su visuomeninio darbo proporcijomis. Mezolite ir neolite buvo prioritetas suteikiamas biologiniams poreikiams. Kitiems poreikiams nebuvo intereso. Bronzos civilizacijoje plečiasi ratas ekonominių, socialinių ir dvasinių poreikių. Antikos civilizacijoje būtent jie tapo prioritetais ir vaidino nemažą vaidmenį (didelės šventyklos, rūmai, laidojimo pastatai, skulptūra) Egipte, Babilone, Asirijoje, Kinijoje ir kt. Susiformavo atskirų gyventojų grupių poreikiai (poreikių diferenciacija). Bronzos civilizacijoje prasidėjus visuomenės susisluoksniavimui poreikiai skyrėsi. Sustiprėjo teritorinė poreikių diferenciacija (skirtingų šeimų), kartu su poreikiais augo ir jų patenkinimas (vystėsi veikla).

Žmogaus žinių ir įgūdžių progresas

Reikėjo pažinti pasaulį, gamtą, išmanyti įrankių gaminimo technologiją, namų statybą, ugnies uždegimą ir jos išlaikymą, maisto gaminimą. Tačiau žmogaus žinių ir įgūdžių šuolis įvyko neolito laikais. Žmonės išmoko atrinkti naudingus produktus, apdirbti dirvą, sėti, nuimti derlių, jį perdirbti, žinojo laiką sėjai, naudojosi arklu, kauptuku, drėkinimo sistema.
Ekonominė ir socialinė diferenciacija visuomenėje išplėtė žvilgsnį į pasaulį, reikalavo žinių ir profesionalumo, įgūdžių naujose sferose ir veiklos tipuose, kurių anksčiau nebuvo. Augo darbo produktyvumas, įgūdžiai greitai plėtėsi per karus, imperijų kūrimą. Tai skatino intelekto ir profesionalumo progresą (plečiant teritorijas).

Žmogaus interesų ir motyvų (veiklos) dinamika

Pirmaisiais visuomenės vystimosi ir formavimosi etapais pagrindiniu žmogaus veiklos motyvu buvo kova už būvį, išgyvenimas sunkiose ir besikeičiančiose sąlygose, giminės pratęsimas, kažką kurti, tobulėti, kad išlaikytų savo gyvenamą vietą. Su visuomenės susisluoksniavimu formavosi nauji tikslai ir motyvai (ekonominio pobūdžio, prievarta, gynyba).Atsiranda kitas interesas – kurti estetinį grožį, kuris amatams liko ilgalaikiu tikslu.

IV Tema. Pirmųjų civilizacijų techninis progresas.
Darbo įrankių ir medžiagų evoliucija. Energetiniai civilizacijų ištekliai. Ekologinės krizės.

Darbo įrankiai ir medžiagų evoliucija.

Neolitinėje civilizacijoje techninis progresas buvo ilgas vystimosi periodas, taip pat ilgai vystėsi gamybos priemonės. Tobulėjant žmogui apdirbimo įrankių perversmas įvyko paleolito laikais. Didžiausi pokyčiai įvyko neolito civilizacijoje atsiradus žemdirbystei, gyvulininkystei, statybai, amatams, karui. Tai galima būtų pavadinti neolitiniu technologiniu gamybos būdu, kurio pagrindai buvo padėti mezolite. Akmuo ir įrankiai iš jo buvo apdirbami naujais būdais – šlifavo, poliravo, gręžė, skėlė, gamino keramikinius indus iš degto molio. Tačiau pagrindinė tendencija yra ta, kad vyksta darbo įrankių specializacija, kuri buvo susijusi su darbo pasidalijimu.
Formavosi specifiniai darbo įrankių komplektai žemdirbystei (kastuvai, medinis arklas, pjautuvai, keraminiai indai laikyti derliui, kad apsaugotų nuo graužikų ir drėgmės), gyvulininkystei, įvairiems amatams, statybai. Kartu su obsidianu, kaulu, ragu buvo naudojami sunkiau apdirbami akmenys (nefritas).
Vystantis neolito techniniam lygiui išskiriamos kelios kultūros:
1. Natufininė k. (Palestinoje 7-6 tūkst.pr.Kr.)
2. Badaristinė k. (Nilo slėnyje 6-5 tūkst.pr.Kr.)
3. Žemdirbystės k. (senovės Persepolio (P.Iranas) rajone, Krial-Šakir, Kala-Jarmo (Š.Iranas), Tol-Chassuna ir Tol-Hlafa (priešakinė Azija 5 tūkst.vid.pr.Kr.)
4. Linijinės-virvelinės keramikos k. (Karpatuose ir Priešdunojuje 5-4 tūkst.pr.Kr.)
Kitas etapas prasidėjo pereinamajame laikotarpyje ir bronzos civilizacijoje. Svarbiausias pasiekimas tas, kad darbo įrankiai, ginklai buities daiktai buvo pradėti gaminti iš metalo – vario, aukso, bronzos. Tai buvo didelis šuolis gamybinių jėgų vystimesi, darbo efektyvumo padidinime. Metalinių įrankių atsiradimas paskatino medžio apdirbimą (amatų atsiradimą). Buvo sukurtos pirmosios mašinos, vandens ratas. Metalo naudojimas žemdirbystėje leido užsiimti ir irigacine žemdirbyste, pirmiausia didelių upių slėniuose – žemutiniame Nile ir Eufrate (4 tūkst.pr.Kr.), Indo (3 tūkst.pr.Kr.).
Buvo pradėta gaminti aukso papuošalai, kasti rūdą, lydyti (kalvystė), statyti irkluojamas valtis, o vėliau – burinius laivus, statyti rūmus, šventyklų skulptūras ir kapavietes. Susidarė galimybė sistematikai gaminti pridedamąjį produktą. Akmeninių įrankių mažėjo. Antikinėje civilizacijoje buvo pradėta naudoti geležis ir po to plienas. Nuo 1 tūkst.pr.Kr. jos buvo plačiai naudojamos daugelyje valstybių. Tai skatino įdirbti neįdirbamas žemes, tobulinti gyvulininkystę. Kultūros centrai praranda savo svarbą ir įsikuria prie upių slėnių, tačiau savo palikimą perdavė kitoms kultūroms. Stambių pasiekimų būta jūros laivybos vystimesi, nes ji buvo pigesnė negu sausumos transportas ir tai leido plėsti prekybą, kolonizuoti naujus gerus rajonus. Epicentrai persikėlė į Š.Viduržemio jūros regioną ir P.Europą.

Energetiniai civilizacijų ištekliai

Neolito laikais energijos šaltinis buvo žmogaus jėga. Tai buvo universalus energetinis resursas. Vyravo darbo kooperacija, kuri buvo produktyvesnė už vieno žmogaus jėgą. Paleolito laikais žmogus išrado būdą uždegti ugnį (trynimo būdu) – tai buvo pirmoji energetinė revoliucija, nes tai buvo pasiekimas, kuris leido ne tik gamintis maistą, bet ir ją panaudoti technologiniame procese. Padėtis pradėjo keistis, kai žmogus pradėjo prijaukinti laukinius gyvulius ir juos naudoti pervežant krovinius ir žmones. Tai buvo antrasis energetinis perversmas, kuris leido papildyti ir dalinai pakeisti žmogaus jėgą.
Tarpupyje jau nuo 3 tūkst.pr.Kr. plūgą, vežimus tempė asilai ir jaučiai. Vėliau žemdirbystėje, karo reikaluose, transportui pradėjo naudoti arklius, o kituose regionuose šiems darbams buvo naudojami kupranugariai ir prijaukinti drambliai.
Geležies amžiaus išradimai leido pradėti naudoti vėjo ir vandens jėgą. Bronzos amžiuje jūroje naudojami burinės valtys ir laivai. Atsiradus geležiai – vandens ratas ir malūnas, kuris naudojosi krentančio vandens jėga, tačiau tai jau trečiojo energetinio perversmo pradžia.

Ekologinės krizės.

Neolito civilizacijoje žmogus išmoko gauti pagrindines priemones gyvenimui, išmoko perdirbti produktus, taip paskatino elgtis mezolito pabaigoje prasidėjusi ekologinė krizė, kurios pasekmės galėjo būti badas. Šios krizės priežastys atsirado ne tik natūraliai (greitas ledynų pasitraukimas į šiaurę, kartu su jais ir stambių gyvūnų, mamutų, šiaurinių elnių, bizonų pasitraukimas), bet ir žmogaus sukeltos priežastys (išmedžiojami stambūs gyvūnai).
Antroji ekologinė krizė neolito pab. – padidėjęs gyventojų skaičius, menkas prasimaitinimas iš lydiminės žemdirbystės ir primityvios gyvulininkystės. Išeitis iš šios krizės buvo irigacinių sistemų formavimas didelių upių slėniuose (Nilo, Eufrato, Tigro, Indo, Chuanke). Kur persikėlė pirmųjų civilizacijų centrai 4-3 tūkst.pr.Kr. Tačiau greitai vėl iškilo grėsmė kitos ekologinės krizės – sumažėjo derlingumas sėjamų žemių, buvo sunku pramaitinti gyventojus derlinguose upių slėniuose. Tai padėjo įveikti pradėjus apdirbti naujas žemes, naudoti geležies įrankius. Agronomijos ir gyvulininkystės pasiekimai Graikijoje ir Romoje buvo įspūdingi. Tačiau ir čia 1 tūkst.vid.pr.Kr. vystimosi potencialas buvo sumažėjęs. Pirmiausia derlingos žemės nugyventos ir vėl iškėlė ekologinę krizę, kuri buvo nugalėta vėliau.

V Tema. Pirmųjų civilizacijų ekonominė ir socialinė-politinė visuomenės struktūra.
Pirmųjų civilizacijų ūkio struktūra ir jos dinamika. Socialinė diferenciacija. Valstybės, teisės atsiradimas ir evoliucija.

Socialinė diferenciacija.

Socialinė stratifikacija – socialinė nelygybė. Visuomenėje visais laikais vyko diferenciacija, kurią lemia biosocialinis skirtumas, lyties, amžiaus, rasės, kalbos ir kt. antropologiniai skirtumai. Daug įtakos socialinei stratifikacijai turi ekonominiai skirtumai. Atsiradus privačiai nuosavybei dar labiau didėja ekonominiai skirtumai. Bronzos civilizacijoje formuojasi socialinės klasės. Darbo pasidalijimas – viena iš priežasčių socialinėje stratifikacijoje. Indijoje atsiranda kastos. Kastų sistema išliko iki šių dienų. Socialinė stratifikacija priklausė nuo socialinių sluoksnių interesų.
Bronzos amžiuje atsirado produktas, skirtas valstybės reikalams: valstybės aparato ir kariuomenės išlaikymui; intelektualus produktas: žynių stebėjimai, papirusai, architektūros, skulptūros kūriniai; rinkos paslaugos: pirkliai, pardavėjai. Šeimos ūkis išliko pats stambiausias, nors jo efektyvumas krito. Antikinėje civilizacijoje didesnė pelno dalis už pridėtinį produktą buvo išleidžiama menui, intelektualiniam elitui ir viršutinių sluoksnių išlaikymui

Valstybės, teisės atsiradimas ir evoliucija.

Bronzos civilizacijoje atsirado valstybė ir teisė. Neolito laikais visuomeninė organizacija vyko bendruomenėje, o vėliau genties savivalda sprendė klausimus kolektyviai (šeimos galvos), seniūnai, remdamiesi tradicijomis. Visuomenės diferenciacija –pagrindinė priežastis formuojantis visuomenei. Valstybės aparatą sudaro:
1. Aukščiausia valdžia: faraonas, caras, imperatorius ir t.t., ji remiasi grupėmis artimų žmonių, kurie buvo atsakingi už tam tikras veiklos sritis (ministras, viziris, vietininkas, mokesčių rinkėjas ir t.t.).
2. Teisinė valdžia: teisėjai, policininkai, kalėjimo darbuotojai.
3. Karinė valdžia: karo vadai, kariniai būriai, kurie vykdė išorės funkcijas (gynyba nuo užpuolikų, kitų kraštų puolimai), vidaus funkcijas (sukilimų numalšinimas).
Valstybės ir teisės atsiradimas buvo didžiulis žingsnis į priekį visuomenės gyvenime. Jų funkcijos buvo gana įvairios ir plačios. Gyventojų skaičių didėjimas ir socialinės stratifikacijos didėjimas, socialinių santykių sudėtingėjimas darė tai, kad reikėjo šiuos santykius sutvarkyti, panaikinti nesusipratimus ir stiprinti teises. Reikėjo apginti savo turtą nuo kaimynų (visų sluoksnių atstovams). Pirmoji valstybės ir teisės atsiradimo priežastis yra ekonominė, poreikis apginti privačią nuosavybę ir reguliuoti jos paskirstymą. Valstybė ėmė organizuoti kai kuriuos viešuosius darbus – irigacinių sistemų palaikymą, rūmų, šventyklų, kapaviečių, vandentiekių statybą. Ir tai leido išplėsti valstybinę nuosavybę. Valstybės atsiradimą taip pat diktavo socialiniai faktoriai. Visuomeniniai procesai lėmė klasės sluoksnių atsiradimą ir t.t. Valstybė tapo aparatu, įtvirtinančiu sluoksnių privilegijas. Sustiprėjo išoriniai faktoriai – karai. Tam reikėjo išlaikyti kariuomenę ir tai garantavo valstybė. Valstybė tapo teisinių normų kūrimo ir jų vykdymo užtikrinimo iniciatore. Jau 3-2 tūkst.pr.Kr. žinomi bandymai kodifikuoti teisės normas (Mesopotamija XXIVa.pr.Kr., Šulgos įstatymai 2093-2046m.pr.Kr.), tai tipiška senovės Rytų despotiška valstybė, griežta tvarka, reglamentuotas bažnytinių ir valstybinių ūkių tvarkymas. Pilniausi yra Hamurabio įstatymai (Babilonas 1792-1750m.pr.Kr.), kuriuos sudarė keli skyriai:
1. Teisingumo pagrindiniai principai.
2. Valdovo nuosavybė.
3. Šventyklų nuosavybė.
4. Valdovo žmonių nuosavybė.
5. Teismų nuosavybė.
6. Operacijos su nekilnojamu turtu.
7. Kūno sužalojimai.
8. Operacijos su kilnojamu turtu ir nuoma.
Teisinių normų viršūne tapo romėnų teisė, kuri apėmė visas turto ir visuomeninių santykių sritis (privati ir viešoji teisė).

Valdymo formos pirmųjų civilizacijų.

Valstybėse egzistavo įvairios politinio valdymo formos nuo rytietiškų despotijų iki demokratinių graikų polių ir unikalios Inkų imperijos. Valstybės valdyme galėjo dalyvauti tik vyrai, kiekvienas galėjo pareikšti savo nuomonę – tiesioginė demokratija. Atėnuose buvo sukurta demokratija Va.pr.Kr. (Periklis), susidarė pirmosios pasaulio imperijos. Buvo sukurta stambių imperijų (Romos imperija) valdymo sistema. Aleksandro Makedoniečio imperija buvo kuriama iš užkariautų žemių. Tačiau imperijos amžinai neišsilaiko: kyla nesutarimų, įvairūs nuosmukiai, silpna valdžia, karai. Kiekvienai provincijai vadovavo vietininkas ir prokuroras, kurie buvo pavaldūs imperatoriui. Ekonominį vieningumą užtikrino vieningas piniginis vienetas – sidabrinė sestercija, auksinis auresas (100 setercijų). Valstybės atsiradimas, turtinė ir socialinė diferenciacija paskatino atsiradimą politikos, kuri atspindėjo įvairių grupių, klasių interesus.
Partijų šiuolaikine samprata nebuvo, tačiau vergovinės valstybės garsėjo perversmais, sukilimais, atskirų grupių kova už valdžią. Buvo partijos, kurios kovojo už vergų teises. Religija susijusi su ideologijomis, o politinėms partijoms reikėjo ideologijų. Vyko kovos tarp politinių grupių, kūrėsi rinkiminės sąjungos įvairiu pagrindu (Pompėjoje rasta rinkiminių šūkių, renkant vietinį magistratą). Įsitvirtina samprata piliečio, kuris yra susijęs su kitais piliečiais bendrais interesais, protėviais, tradicijomis. Vienok pilietybė buvo išrinktiesiems, teisių neturėjo vergai, apribotas teises turėjo atgavę laisvę, kolonai, užsieniečiai. Vergus galėjo parduoti, išlaisvinti iš vergovės, perleisti. Spartoje moterų teisės buvo pakankamai lygios su vyrais.

Teisių dinamika (žmogaus laisvės samprata).

1. Neolitinėje civilizacijoje bendruomenės nariai išsiskyrė lygiateisiškumu ir asmenine visų šeimos narių laisve, tačiau visi šeimos nariai priklausė nuo šeimos galvos, buvo vidaus taisyklės, įtvirtintos elgesio normos.
2. Bronzos civilizacija – visuotinės nelaisvės metai; vergai neturėjo jokių teisių, visi kiti sluoksniai buvo priklausomi nuo faraono (valdovo), tarp žynių vyravo stipri hierarchija, laisvas tik valdovas, kuris priklausė nuo dievų valios.
3. Antikinėje civilizacijoje buvo laisvi piliečiai (Atėnai), Romos piliečių teisės buvo reglamentuojamos įstatymų; laisvai mintis galėjo reikšti tik filosofai.
VI Tema. Pirmųjų civilizacijų dvasinis gyvenimas.
Mokslinis pažinimas. Kultūros ir meno pasiekimai. Švietimo sistemos formavimasis ir jos ypatumai. Ideologijos ir normų dinamika.

Mokslinis pažinimas.

Empirinis pagrindas daugelio gamtos ir technikos mokslų buvo padėtas neolitinėje civilizacijoje: sekė dangaus šviesas, Saulės ir Mėnulio ciklus, metų laikų pasikeitimus (buvo sudaryti pirmieji kalendoriai). Mokėsi skaičiuoti ir matuoti (matematikos užuomazgos). Stengėsi atskleisti vandens, ugnies savybes (fizikos, mechanikos, chemijos pagrindai). Stengėsi pažinti gyvus organizmus ir asmeninį organizmą (biologija, medicina). Formavosi technikos mokslų pagrindai – medžiagų pažinimas, statyba, žemės ūkis.
Bronzos civilizacijoje pažinimas gilėjo ir darėsi tobulesnis. Statyba reikalavo tikslesnių skaičiavimų ir matavimų, todėl sparčiau vystėsi aritmetika, geometrija (piramidės). Pradėti lydyti metalai – varis ir bronza (metalurgijos pradžia). Karo tikslams reikėjo tobulinti mechanikos žinias. Taikomosios ekonomikos ir statistikos (valdovo ūkio administravimas), politologijos, geografijos, etnografijos, kalbotyros, rašto atsiradimas leido sustiprinti žinias, fiksuoti įvykius, rinkti istorinius faktus.
Formuojant mokslą nemažą įnašą turėjo lokalinės Rytų civilizacijos, pirmiausia Kinija. Kinai pasižymėjo astronomija, medicina, technikos mokslais. Kinų mokslininkai mokėjo kalendoriuje suderinti Saulės ir Mėnulio ciklus, apskaičiuoti dangaus kūnų judėjimo kelią, nusakyti Mėnulio ar Saulės užtemimus. Čžan Hen sukūrė 124m.pr.Kr. dangaus sferos modelį, o taip pat sukonstravo seismografą (Žemės drebėjimui stebėti). Kinų medicina garsėjo masažais ir akupunktūra, jie pirmieji pradėjo prideginėti žaizdas. Jie išrado popierių, kompasą, dantytą ratą, vandens malūną.
Žymiausias Indijos mokslininkas Pamini parašo gramatiką Va.pr.Kr., kokios niekas neparašo iki XIXa. Sparčiai plečiasi matematikos mokslas, atlieka visus veiksmus: trupmenas, procentus, kelia kvadratu, kubu, traukia kvadratines šaknis. Indijoje sukuriama trigonometrija, jie pirmieji suprato, kad Žemė sukasi aplink savo ašį.

Švietimo sistemos formavimasis ir jos ypatumai.

Neolito civilizacijos švietimo sistema vyko šeimos rate (žinių perdavimas). Žinios susijusios su darbu, žmogui padėdavo įsijungti į visuomenę. Visi įsitraukimai, perėjimai žmogaus amžiaus tarpsniuose buvo lydimi ritualų. Žinias perduodavo iš kartos į kartą, šeimoje.
Radikaliausios permainos vyko bronzos, antikinėj civilizacijose. Būtent fizinio darbo gamyboje žmogus perduodavo žinias. Švietimo įstaigos daug buvo kuriamos antikinėje civilizacijoje. Atsiranda žmonės, kurie perduoda žinias. Mokyklų kūrimas – žingsnis į priekį, tai darė įtaką techniniam progresui. Jau antikoje ruošiami profesionalūs skulptoriai, architektai. Sparčiau vystėsi raštingumas. Pirmosios mokyklos buvo jau Šumero civilizacijoje 3 tūkst.pr.Kr. Bronzos civilizacijoje buvo pradėtos kurti tam tikras mokyklas – gyvenimo namai, žinios primityvios, mokino gyvenimo. Antikinė civilizacija garsėjo garsiomis mokyklomis Atėnuose, kur kiekvienas galėjo reikšti savo mintis laisvai. Jas baigė garsūs filosofai, mokymai buvo labai demokratiški. Savas mokyklas turėjo Aristotelis, Sokratas, Platonas. Mokymai vykdavo dialogo būdu, jie stengėsi išmokyti jaunimą mąstyti (svarstymo menas), pažinti gamtą, aplinką. Platono mokykloje dėstoma matematika, astronomija, muzika ir diskusijos meno.
Švietimo sistema egzistavo ir senovės Kinijoje, daugelį metų studijuojami hieroglifai, Konfucijaus filosofija. Baigę mokyklą jie gaudavo valdininkų vietas. Sukuriama pirmoji valstybinė švietimo sistema, kuri nebuvo tobula.
Filosofiniai ir etiniai Konfucijaus mokymai (551-479m.pr.Kr.), „keliaujančių mokinių“ mokyklos, kurios periodiškai susitikdavo akademijoje Czisia – Ci sostinėje; Mo-Czi (479-438m.pr.Kr.) mokymai apie „visuotinę meilę“ ir ja paremtą idealią valstybę; daosizmo tuštybės ir chaoso išaukštinimas, matymas idealaus valdovo, kuris nemaišo natūraliai įvykių eigai.
Vystėsi leistų arba įstatymininkų mokykla – Šan Jan skelbė, kad įstatymai yra privalomi visiems valdininkams, vienok valdovas virš įstatymų.
Amerikoje iki tol, kol atkeliavo europiečiai, Inkų imperijoje buvo kuriamos dviejų upių mokyklos; vienoje buvo mokoma kalbos, istorijos, karinio valdymo meno, statybos; kitoje buvo mokomos moterys (pačios gražiausios merginos), buvo mokomos tarnauti Saulės Dievui, ruošiamos profesionalios žmonos, didžiausias dėmesys skiriamas muzikai, šokiui, menui.

Ideologijos ir normų dinamika.

Neatsiejamas dalykas – religija. Pačios pirmiausios ideologijos buvo religinio pagrindo. Buvo įvairiausių tabu. Žmogus aukodavo dievams. Kiekvienas tikėjimas turėjo savo ritualus. Pirmasis tikėjimas – animizmas. Didelį vaidmenį vaidino žyniai, normų formavimui jie turėjo mažai įtakos palyginti su filosofais ir teisininkais. Keliamos elgesio taisyklės. Bronzos ir Antikinėje civilizacijose žyniai, religiniai tarnautojai, valdovai pradeda įgauti sudievintą valdžią. Graikų religija, mitologija, buvo labai artima žmogui. Pradeda atsirasti pirmosios pasaulio religijos: krikščionybė.

VII Tema. Viduramžių, priešindustrinės ir industrinės civilizacijų periodizacija.
Viduramžiai. Feodalizmo genezė. Priešindustrinė civilizacija. Industrinė civilizacija, jos klestėjimas ir žlugimas.

Feodalizmo genezė.

Bizantiškas feodalizmas
Vystėsi R.Romos imperijoje (395-1453m.). Ji sugebėjo išlaikyti pagrindinius ankstesnių civilizacijų elementus: stambius miestus (amatai, prekyba); vergvaldystę, suderintą su bendruomenine žemėvalda; išvystytą kultūrą, kurioje dominavo graikų kultūros elementai; stiprią valstybę su išvystyta romėnų teise. Šiuos elementus laikui bėgant keitė ir atrasdavo naujus, būdingus feodaliniams santykiams. Vergvaldystė stiprėjo (IX-Xa.), tačiau tai negalėjo sustabdyti feodalinių santykių vystimosi, kuris buvo grindžiamas valstybinės, feodalinės, smulkių valstiečių ir bendruomeninės nuosavybės derinimu, laipsniniu feodalinės duoklės ir priklausomų valstiečių įtvirtinimu. Miestuose kūrėsi korporacijos laisvų amatininkų, pirklių, jūreivių, laivų savininkų. Vystėsi miestų tinklas, tarp kurių pirmavo Konstantinopolis. Bizantijos perėjimas iš vienos ūkio formacijos į kitą buvo mažiausiai skausmingas su materialinių ir kultūrinių vertybių išsaugojimu. Ilgas vergovinių santykių išlikimas, konservatyvių elementų dominavimas sąlygojo lėtą progresą. Perėjimas į feodalinius santykius baigėsi tik XIa. Bizantija prarado lyderystę, susilpnėjo ir XVa.vid. žlugo.

Itališkas feodalizmas
Griaunantis ir skausmingas, bet trumpesnis palyginti su bizantiškuoju. Barbarų antpuoliai Romos teritorijoje ir senosios kultūros ir ekonomikos perėjimas paskatino šių sričių smukimą, nes buvo atneštas primityvus būdas (daugelyje gyvenimo sričių). Tačiau barbarai įnešė daug naujovių. Užkariautojų aukštuomenė tampa žemvaldžiais, dalis karių – smulkiais žemvaldžiais, kurie palaipsniui prarasdavo laisvę. Amatininkai pradėjo atkurti prekybinius ryšius. Feodaliniai santykiai įsitvirtino IXa., tačiau nebuvo vieningos valstybės su stipriu centru. 781m. Italijoje išsiskyrė Karolio Didžiojo imperija kaip ypatinga karalystė, o 843m. tapo nepriklausoma valstybe. Tačiau P.Italija liko Bizantijos valdžioje, o vėliau – įvairių kultūrų susiliejimo centru.

Prancūziškas feodalizmas
Feodaliniai santykiai vystėsi greičiausiai, genties vadai tapo feodalais, feodo savininkais, o laisvi bendruomenės nariai ir kariai, gavę žemes – priklausomais valstiečiais. Įsitvirtina stipri Frankų valstybė, kurioje VII-IXa. įsitvirtina stambus feodalinis ūkis.

Skandinaviškas-rusiškas feodalizmas
Būdingas valstybėms, kurios nežinojo vergovės ir stambių miestų. Genties vadai ir karo vadai ir jų giminaičiai tapdavo žemvaldžiais-feodalais, o laisvi bendruomenės nariai – priklausomais valstiečiais (Skandinavija, Rusija, R.Pabaltijys, dalis germanų genčių). Šis feodalizmo tipas užbaigė feodalizmo formavimą Europoje.

Viduramžių civilizacija.

Viduramžių civilizacijos epicentras nuo IXa. yra Europos žemynas.
Viduramžių civilizacijos pagrindiniai bruožai:
1. Pasaulinių religijų viešpatavimo laikotarpis (krikščionybė, islamas, budizmas). Pirmą kartą ideologija (religiniu pavidalu) tapo dominuojančiu visuomenės faktoriumi. Jos įtaka istoriniams progresui buvo prieštaringas.
2. Didelė asmeninė laisvė. Ekonominis valstiečių ir miesto amatininkų suinteresuotumas ja. Tačiau vyravo didelis susisluoksniavimas, daug feodalinių ir bažnytinių prievolių, duoklių, tai iššaukdavo daug valstiečių sukilimų. Amatininkų ir pirklių gyvenime vyravo reglamentacija (cechai ir gildijos). Daugelis miestų tampa laisvo mąstymo židiniais, architektūros, prekybos, mokslo centrais.
3. Politinėje srityje vyrauja feodalinių monarchijų (karalysčių) kova. Politika glaudžiai yra susijusi su religija.
4. Pradeda formuotis imperijos: Arabų kalifatas, Mongolų imp., Osmanų imp.
5. Kuriasi prekybinės sąjungos: Liubeko, Hanzos, Venecijos., Genujos.
6. Jokių didesnių techninių pasiekimų nėra. Technika vystosi iš lėto. Naudojamasi vėjo ir vandens energija – „malūnų revoliucija“. Anglijoje atsirado malūnai, kurie buvo naudojami lentpjūvėse, verpimui, popieriaus gamyboje, grūdų malimui. Pradėjo europiečiai naudoti paraką, pradedami gaminti laikrodžiai, atsiranda spalvotas stiklas, laivų vairas, jūrų kompasai.
7. Gerėjo gyvenimo sąlygos, ypatingai miestiečių. Greitai augo gyventojų skaičius. Europoje 27 mln., o 700m. – 73 mln. gyventojų.

Priešindustrinė civilizacija.

XIVa. prasideda viduramžių civilizacijos krizė (epidemijos, badas, ekonomikos kritimas, mažėjo gyventojų skaičiu). XVa. prasideda Europos pakilimas, kuris vystosi tokiomis kryptimis: Italijoje (renesanso laikotarpis), Š.Europoje (Antverpenas), po to Anglijoje (Londone). XVIa. Pakilimas – visos sritys klesti, juda į priekį. Epicentrai: Italija, D.Britanija, Nyderlandai, Prancūzija, Vokietija. Šiose valstybėse pradeda formuotis naujos idėjos ir gyvenimas.
Dvasinio gyvenimo pakilimas, pasireiškęs itališkojo Renesanso metu (XIV-XVIa.), buvo intelektualinė revoliucija. Paplinta humanistinė filosofija. Moksle taip pat prasideda revoliucija: astronomijos atradimai, inžinieriniai išradimai, medicina, literatūra (Dantė, Petraška, Erazmas, Servantesas), teatro menas, tapyba, skulptūra, architektūra (Leonardo da Vinci, Rafaelis, Ticianas, Mikelandželas ir kt.).
Manufaktūroje paplinta darbo pasidalijimas, padidėjo šaunamųjų ginklų gamyba (patrankos, muškietai), laivyno progresas leido plėsti jūrų keliones. Ryškaus progreso nebuvo pastebima žemės ūkyje.
Padidėja rinka, plečiasi finansų sistema (vekseliai), prasideda bankų ir biržų veikla. Ekonominė valdžia palaipsniui iš žemvaldžių, aristokratijos, bažnyčios perėjo prekybiniam finansiniam ir pramoniniam kapitalui. Kapitalistiniai santykiai skverbėsi į žemės ūkį, kuris vis labiau įsisukdavo į rinką. Plito samdomas darbas, tai pirmiausiai plito Olandijoje ir Anglijoje.
Formavosi absoliutinės nacionalinės valstybės. Miestuose tvirtinosi pirkliai. Pradėjo stiprėti „trečiojo sluoksnio“ politinė įtaka.. Tačiau valstybiniu lygiu valdžia priklausė monarchui, aristokratijai ir bažnyčios hierarchijos viršūnėms, tik Anglijoje stiprėjo parlamentas, o Venecijoje išliko respublika.
Tai buvo aštrių socialinių konfliktų periodas, tautiniai sukilimai, pilietiniai ir religiniai karai: Šimtametis (Anglija-Prancūzija 1397-1453m.) karas ir Trisdešimtmetis karas (1618-1648m.). Pirmosiomis kolonijinėmis imperinėmis valstybėmis tampa Ispanija ir Anglija.

Industrinė civilizacija.

Auga mechanizacija, automatizacija, pramonės koncentracija. Technologijos buvo vis glaudžiau susietos su gamyba, vystosi monopolijos. Šioje visuomenėje technologijoms suteikiamas prioritetas. Žmogus – mašinų kūrėjas, jos stato ir eksploatuoja, tačiau nuo jų vis labiau pradeda priklausyti žmogaus gyvenimas. Industrinei civilizacijai būdinga daug pokyčių. Atpinga drabužiai (gaminami iš pigių žaliavų: medvilnės), atkeliauja pigesni maisto produktai, atsiranda skalbyklos, susisteminamos ligos. Biologijos srityse atrandama ląstelės sudėtis. Teisės srityje pradedama rašyti prekybinė teisė. Pagrinde žmogus gyvena mieste, kur ir išsivysto miesto civilizacija XVII-XIXa. Anglai paskelbia, kad visi žmonės prieš įstatymus – lygūs. Vystosi teisinė valstybė. Atsiranda liberalizmas, konservatyvizmas, nacionalizmas, paplinta socialistinės idėjos. XIXa. – revoliucinis amžius civilizacijoje. Europietis mąsto, kad jisai yra viso pasaulio centras.
Atsiranda nauji rašytojai, žanrai, išplinta istorinis romanas, atpinga pati knyga, kūrėjas praranda savo kūrybinę laisvę, atsiranda užsakomosios knygos, reklamos. Baigėsi humanizmo epocha, kultūra tampa detalizuota, pradeda formuotis masinė kultūra XXa.
XIXa. daug kovojama dėl rinkimų teisės. Darbininkų sluoksniai susiję su ekonominėm problemom. Anglijoje sparčiai vystosi ekonomika, ji diktuoja kontinentinei Europai. Išsisprendžia vyrų bedarbių, grįžusių iš karo, problemos, pradedami tiesti geležinkeliai. XIXa.vid. anglai eksportuoja kapitalą į kitas Europos valstybes.
Socialinėje srityje XIXa.pab. išleidžiami garantijų paketai (Bismarkas), socialiniai ir sveikatos draudimai. Šiuos paketus pirmoji išleidžia Vokietija.
VIII Tema. Žmogus viduramžių, priešindustrinėje ir industrinėje civilizacijoje.
Gyventojų skaitlingumo augimas. Žmogaus poreikių ir gabumų dinamika. Šeima.

Gyventojų skaitlingumo augimas.

Gyventojų skaičius augo labai sparčiai paskutiniais industrinės civilizacijos amžiais, kai pasiekė iki 6mlrd. Tai sąlygojo didelis progresas, mirtingumo sumažėjimas ir gyvenimo trukmės ilgėjimas, didelis darbingumo augimas, gerėjo gyvenimo sąlygos. Tačiau šios tendencijos turėjo ir neigiamų bruožų:
1. Tankiai gyvenamuosiuose rajonuose kildavo ekologinės krizės;
2. Gyventojų skaičius sparčiai augo besivystančiose valstybėse (Kinija, Vietnamas).
Šie skirtumai tarp valstybių ir jų gyventojų ypatingai pasidaro ryškūs XXa.pab. Pasaulio skirstymas į Šiaurę ir Pietus tampa daugelio konfliktų priežastimi. Industrinė civilizacija neišsprendė pragyvenimo lygio suvienodinimo pasaulyje.

Žmogaus poreikių ir gabumų dinamika.

Šiuo periodu (šiose civilizacijose) susiformuoja šiuolaikinis žmogus su įvairiais poreikiais, su įvairiapusiais sugebėjimais, reikalaujančiais žinių ir įgūdžių.
Laisvą Graikijos poliaus pilietį ar Romos valstybės optimistą, kuris prioritetą suteikdavo grožiui, turėjo polinkį filosofuoti, keičia karingas, ribotas, žiaurus karalius su savo feodalais ir kariuomene. Jam puikiai sekasi kariauti ir grobti kitus kraštus. Priklausomas valstietis: nualintas prievolių ir mokesčių, pastovioje baimėje prieš dangiškas ir žemiškas bausmes. Vyrauja pesimizmo filosofija, atsisakymas žemiškų džiaugsmų vardan dangiškojo rojaus
Šiuolaikinio žmogaus vystimasis lėčiau vyko Rytuose – Bizantijoje, Indijoje, Kinijoje, Persijoje, Vid.Azijoje. Jis sustojo tada, kai šio regiono valstybės tapo kolonijinio pasaulio dalimi.
Viduramžių žmogus praranda laisvę. Valstiečiai yra lygiateisiai tik bendruomenės ribose, bet asmeniškai priklausė feodalams, kurie patys buvo siuzereno vasalai, su savo būriu tarnavo karaliaus kariuomenėje, dvasiškai priklausė nuo bažnyčios.
Religija tapo hierarchijos pagrindu, vykdė susidorojimus su kitatikiais. Priešindustrinės civilizacijos laikotarpiu – renesanso ir švietimo laikotarpiu – grįžimas prie laisvės. Piliečių lygiateisiškumo, asmenybės išaukštinimo, žmogaus dvasios kūrybiškumo užtikrinimas, atgimsta antikos idėjos mene, demokratija. Klesti miestai Venecija, Florencija, Genuja, Amsterdamas, Toledo ir kt. Miestas buvo dvasininkų, amatininkų, architektų, dailininkų, pirklių, bankininkų susitelkimo centrai. Laisvos minties centrais tapo universitetai. Tačiau šis asmeninės laisvė sugrįžimas nepraėjo be pasekmių. Feodalai bet kokia kaina siekė įtvirtinti savo valdžią, naikino besipriešinančius, pastoviai vedė karus, teismus. Bažnyčia ypatingai siekė įtvirtinti savo valdžią ekonomine ir politine prasme. Ir tai darė bausmėmis ir eretikų persekiojimu.
Priešindustrinės civilizacijos pabaigoje Reformacijos ir Kontrreformacijos laikotarpiu vėl stiprėjo absoliutizmas ir kitatikių persekiojimai, nelaisvės augimas, valstiečių ir amatininkų priespauda, inkvizicijos siautėjimas. Feodalinė hierarchinė sistema buvo pasmerkta, nes prasidėjo revoliuciniai judėjimai Anglijoje, Prancūzijoje, Nepriklausomybės karas Š.Amerikoje. Jų esmė buvo pilietinių teisių gavimas (piliečių lygiateisiškumas), asmenybių prioritetai, lygių galimybių pasireiškimas. Asmenybės laisvė ir konkurencija tapo buržuazinių kovų simboliu. Tai buvo pradžia industrinės civilizacijos. Ji atvėrė kelią greitam mokslo, išsilavinimo vystimuisi, kuris pirmiausia buvo laisvas nuo religinių dogmų. Religija turėjo taikytis prie pasikeitusio visuomenės gyvenimo.
XXa. Industrinės civilizacijos pabaigoje laisvės švytuoklė vėl pasisuko į nelaisvės pusę. Jo ekonomine prasme tapo žmogaus pavertimas dideliu sraigteliu industrinės mašinos, kuri pajungta monopolijų interesams, susijusiems su valstybine biurokratija. XXa.pr. ir vid. viešpatauja du režimai – fašizmas ir stalinizmas, visas geriausias intelektualinis personalas pajungtas militaristinei pramonei ir militaristiniams tikslams.
Žmogaus poreikių dinamika keitėsi banguotai. Pereinamuoju laikotarpiu į viduramžių civilizaciją įvyko postūmis link biologinių ir materialinių poreikių. Antikinės kultūros sugriovimas paskatino grįžimą prie primityvių poreikių, nukreiptų pirmiausia į žmogaus išgyvenimą šeimoje, žemės bendruomenėje, mieste, kai reikėjo daug kovoti už išlikimą. Ūkio natūralizacija vedė prie sumažėjimo ekonominių poreikių, kurie buvo susiję su mainais, rinka: į pirmą vietą išėjo interesai, susiję su žemės nuosavybės realizacija ir feodalinės nuomos atsiradimu. Socialiniai-politiniai poreikiai apsiribojo siauromis bendruomenės sienomis, cechais, vasaline priklausomybe. Dvasiniai poreikiai įtakojami krikščionybės ir islamiško asketizmo.
Vystantis ekonomikai XVIIIa. į pirmą vietą iškyla ekonominiai interesai. Socialiniai-politiniai interesai taip pat buvo pajungti ekonomikai. Dvasiniai poreikiai taip pat buvo susiję su ekonomika, tačiau laikui bėgant situacija pasikeitė, ekonominis vystimasis išaugino poreikį vystyti mokslą, kultūrą, meną.

Šeima.

Didžioji šeima iš trijų kartų buvo paplitusi feodaliniame kaime ir cechų mieste. Daugiavaikės šeimos buvo būdingos aukštuomenei, kurioje kildavo konfliktai dalijantis turtą. Šeimos pagrindas buvo ekonominis (didelį vaidmenį vaidino politiniai, turtiniai apmąstymai). Santuoka ir šeima buvo laiminama bažnyčios.
Asmeninės laisvės ir rinkos santykių plėtimasis daugeliu atvejų keitė šeimą, kuri vis labiau prarasdavo savo pozicijas ir išlaikė savo įtaką kaime. Šeima prarado savo ekonominę įtaką. Stipresni šeimyniniai ryšiai buvo Rytuose, kuriuos palaikė islamo tradicijos.

IX Tema. Techninis progresas viduramžių, priešindustrinėje ir industrinėje civilizacijose.
Techniniai perversmai viduramžių ir priešindustrinėse civilizacijose. Pramoninė revoliucija ir technologiniai perversmai industrinėje visuomenėje.

Perėjimas į kitą civilizaciją (viduramžių) prasidėjo nuo regreso. Žlugus antikinei civilizacijai keitėsi įrankiai, jie prastėjo ir darėsi grubesni, su tuo buvo susijusi bendra padėtis Europoje. Perimdami patirtį iš graikų ir romėnų barbarai paprastai keisdavo įrankius savo poreikiams. Būtent todėl labai išlėto vystėsi techninis progresas. Šio atotrūkio neturėjo Bizantija ir Rytų valstybės, o būtent Š. ir R. Europoje antikinės patirties perėmimas pastūmėjo techninio progreso link.
Techninė revoliucija prasidėjo Europoje XI-XIIa. būtent žemdirbystėje ir karinėje technikoje. Šiuo periodu baigėsi žemės apdirbimas kauptuku ir buvo pradėta ją įdirbti arklu (ariamoji žemdirbystė). Tai pat plačiai paplito trilaukė sistema. Pradėtos naudoti organinės trąšos, kurios leido išlaikyti žemės derlingumą. Feodaliniai karai vyko faktiškai nenutrūkstamai, atsirado arbaletai, kurie leido toliau ir stipriau skrieti strėlei į taikinį. Buvo naudojami stambūs riterių kalavijai, špagos, karo kirviai, peiliai. Kinų išrastas parakas Europoje leido išrasti šaunamąjį ginklą, kuris greitai tobulėjo. Tvirtovių apgultims buvo gaminami apgulčių ginklai katapultai, bizantiečiai naudojo „graikišką ugnį“.
Parako užtaisai buvo naudojami tvirtovių vartų ir sienų sprogdinimui. Tai aišku paskatino statyti galingesnes tvirtoves ir pilis, pereinamuosius bokštus. Taip pat pasikeitė metalurgija, vario, geležies rūdos, akmens anglies kasyba vyko šachtose; gerėjo plieno, vario lydymo metodai, taip pat buvo pradėta išgauti metalo lydiniai, Damasko plienas. XIa. pradėtas naudoti kalvio suvirinimas, terminis apdirbimas, karštas kalimas, meninis kalimas, inkrustacija, varpų liejimas. Prekybos vystimasis ir tolimi karo žygiai paskatino pradėti gaminti priekabas, karietas aukštuomenei, kelių ir tiltų per upes statybą. Pradėti statyti buriniai laivai su keliais deniais, kurie buvo apginkluoti patrankomis.
Šiuo periodu įvyksta perversmas energetikos srityje – pradėtas naudoti vandens ir vėjo malūnas, kurių konstrukcija buvo tobulinama ir naudojama taip pat ir kitose srityse. Europa ir būtent šiaurinė dalis buvo nusėta vėjo malūnų.
Viduramžių techninio progreso viršūnė buvo mechaninių laikrodžių gamyba – nuo bokšto laikrodžių iki kišeninių. 1434m. Gutenbergas išrado spausdinimo mašiną. Amatų plėtimąsi paskatino cechų plitimas miestuose, kurie apjungė šeimynines amatininkų dirbtuves. Cechuose vyko darbo įrankių specializacija, technologijos ir gaminių standartizacija. Tačiau tvirta reglamentacija ir technologinis konservatyvumas privedė prie to, kad XVa. Jie pradėjo stabdyti techninį progresą ir užleisti vietą manufaktūroms, kuriose buvo naudojamas darbo pasidalijimas.
Manufaktūros pradėjo masiškai formuotis XVIa. Greitai vystėsi vilnos, medvilnės, stiklo, porceliano manufaktūros, knygų spausdinimas (1500m. mokslininkams buvo žinomi 40 tūkst. leidinių). Taip pat tobulėjo šaunamieji ginklai, ypatingai šautuvų, pistoletų artilerija. Kuriami ginklų rūmai, arsenalai; formuojamas karinis jūrų laivynas, kuris buvo aprūpintas galingesne artilerija. Manufaktūros Europoje dominavo nuo XVIa. iki XVIIIa.pab. Tai buvo masinės gamybos ir kapitalistinių santykių formavimosi paati pradžia. Pramoninis pakilimas sąlygojo augimą miestų, kurie tapo manufaktūrų centrais. Pagerėja gyventojų aprūpinimas maisto produktais, išauga grūdų, žuvies, mėsos, vyno, alaus, cukraus vartojimas. Augo gyventojų skaičius.
XVIIIa. 6 dešimt. techninis progresas sparčiai vyko pirmiausiai Anglijoje tekstilės pramonėje išradus verpimo mašiną, mechaninio audimo stakles. Tai leido atpigti verpalams ir audiniams. 1785-1850m. Anglijoje audinių gamyba išaugo 50,6 kartų. Audiniai sudarė 50 proc. viso to meto Anglijos eksporto. tuo negalėjo konkuruoti. Audimo mašinos pareikalavo ir naujo energijos šaltinio, mašinos – variklio. 1784m. Džeimsas Wattas išrado garo mašiną, kuri galėjo varyti audimo mašinas vienodu greičiu. Ši mašina labai greitai buvo įdiegiama daugelyje įmonių. 1835m. jau didesnė dalis energijos buvo gaunama iš garo variklio.
Mašinų atsiradimas taip pat keitė metalurgiją. Pradėtas naudoti koksas, lengviau buvo išgauti anglį, atsirado geležinkeliai ir laivininkystė (išrastas garvežys ir garlaivis). Anglijoje pradėjo kurtis mašinų gamyba, industrinė technologija įgavo savo bazę – įrengimus. Anglijoje mašinos buvo pradėtos naudoti ne tik gamyboje, bet ir žemės ūkyje.
XIXa.vid. vyko postūmis technologijose. Greitai vystėsi garvežių, geležinkelių statyba, laivininkystė, kanalų, garlaivių statyba. Buvo išrastas telegrafas, elektros mašina, dujų variklis. Greitai vystėsi chemijos pramonė, tačiau čia nebuvo tokių radikalių permainų kaip XVIIIa.pr. Tai buvo tobulinimo laikotarpis ir išaugo mokslo reikšmė pramonėje ir gamyboje.
Kiek daugiau permainų vyko XIXa.pab.-XXa.pr., ypatingai energetikos srityje – perėjimas nuo garų ir anglies prie elektros energijos ir skysto kuro. Paplinta masinės gamybos būdai, energiją įmanoma perduoti tolimais atstumais. Sparčiai vystosi ryšių priemonės, elektrą pradėta naudoti apšvietimui, atpigo naftos gavyba, perdirbimas, pervežimai. Atsiranda naujos transporto priemonės: automobiliai, lėktuvai. Elektrifikuota buvo gamyba ir buitis, žemės ūkyje atsiranda traktoriai.
XXa. labai sparčiai pradėjo vystytis karinė pramonė, ypatingai karinė aviacija, sukurtas tankas, tobulėja karinis laivynas, atsiranda sprogstamosios medžiagos, naujos ginklų rūšys. Nuo XXa.vid. pradėta naudoti branduolinė energija, atsiranda kvantinė elektronika, lazerinės technologijos. Vystosi kibernetika, sukuriamos skaičiavimo mašinos. Žmogus pradeda užkariauti kosmosą, vystosi biotechnologijos, mikroelektronika, informatika.

X Tema. Viduramžių, priešindustrinės ir industrinės civilizacijų ekonomika.
Ekonomikos struktūros dinamika. Ekonominės formacijos. Rinka: rinkos reguliavimo mechanizmai.

Tendencijos:
1. Gamybos struktūroje sumažėjo produkcijos kiekis, skirtas asmeniniam naudojimai, daugėja rinkos paslaugų, valstybinio produkto (ekonomikos militarizacija, biurokratinio aparato didėjimas, valstybės nuosavybės didėjimas). Patrigubėjo intelektualinio produkto dalis dėl padaugėjimo gyventojų, kurie užsiima mokslu, dalyvauja švietime ir kultūroje.
2. Labai ženkliai pasikeičia ekonomikos šakų struktūra. Jeigu pereinamuoju laikotarpiu ir viduramžių visuomenėje dominavo žemės ūkis ir jo produktus perdirbančios šakos, tai XXa.vid. tai krito ir daugelis jau gamino darbo įrankius, pramonės produktus, paslaugas, medžiagas (metalas, chemijos produktai).
3. Dvigubai išaugo individuali gamyba prekių ir paslaugų smulkiose ir stambiose gamyklose. Pradedant nuo viduramžių civilizacijos pradėjo augti nacionalinės gamybos dalis, o nuo industrinės epochos – tarpkontinentinė gamyba.
4. Radikaliai pasikeitė ekonominė struktūra, tam tikrų nuosavybių derinimas, rinkos santykių sfera. Feodalizmui buvo būdinga bendruomenės smulki nuosavybė, o vėliau ėmė augti stambi privati nuosavybė (akcinė-monopolistinė) beveik dešimt kartų. Valstybinė nuosavybė pradžioje krito, bet kapitalizmo laikotarpiu valstybinė-monopolistinė vėl išaugo. Sumažėjo dalis smulkios privačios nuosavybės, bet ji vis dėlto išsaugojo pozicijas žemės ūkyje (šeimyninės fermos) ir paslaugų sferoje. Atsirado ir ėmė sparčiai vystytis tarptautinės nuosavybės dalis, susijusi su kapitalo išvežimu ir transnacionalinių kompanijų vystimusi. Jeigu pereinamuoju laikotarpiu į Viduramžių civilizaciją vyravo natūrinis ūkis, tai vėliau ženkliai išsiplečia rinkos sienos, o industrinėje civilizacijoje jis tapo vyraujančia mainų forma, suvedant į minimumą natūralių santykių likučius.
Viduramžių civilizacijoje vyrauja smulkus prekinis ūkis, pagrįstas privačia nuosavybe, dominavo miestuose ir kaimuose. Pagrindinė produktų masė buvo gaminama amatininkų ir buvo parduodama smulkų prekiautojų; palaipsniui vystėsi mokamų paslaugų sektorius. Manufaktūrų atsiradimas ir kapitalistinių santykių vystimasis žlugdė smulkią prekybą.
Vergoviniai santykiai taip pat buvo šių civilizacijų Rytų valstybėse ir Amerikos žemyne. Vergovė buvo panaikinta tik XIXa. 7 dešimt. Stambiausias fenomenas šio laikotarpio buvo pramoninio kapitalo manufaktūrų atsiradimas. Kapitalistiniai santykiai galėtinai įsigali V.Europos valstybėse XIXa.pr. (monopolistinis kapitalizmas). XXa. kaip priešprieša kapitalizmui buvo sukurta socialistinė ekonomika, kuri grindžiama be krizinių augimų ir ūkių planavimo.

Rinka. Rinkos reguliavimo mechanizmas.

Pereinamuoju laikotarpiu rinka buvo nustumta, regresas jautėsi V.Europoje ir kitose teritorijose. Tačiau jau viduramžių civilizacijoje rinka susigrąžino savo pozicijas. Išsiplėtė jos geografinės sienos, apėmė beveik visą Europą, didesnę dalį Azijos, Š.Afriką. Atsirado nauji prekybos centrai, laisvi miestai, jų sąjungos, prograsavo prekybos formos, egzistavo vekseliai, atsinaujino senieji ir atsirado nauji prekybiniai ryšiai. Šie pasiekimai dar labiau išsiplėtė priešindrustinėje civilizacijoje. Atsirado prekybinės biržos ir kompanijos, bankų tinklas. Tarptautinė prekyba (ypatingai su Indija ir Amerikos žemyno valstybėmis) atnešė daug turtų, atvedė iki „kainų revoliucijos“ XVIa.
Pirminio kapitalo kaupimas, kuris buvo vykdomas daugiausia prekyboje, leido įkurti kapitalistines manufaktūras. Tačiau tikrasis rinkos išsiveržimas įvyko industrinėje civilizacijoje, kai kapitalas pilnai apėmė gamybos sferą, ypatingai pramoninę, kuri buvo pertvarkyta pagal mokslinės techninės bazės ir greitai augančios rinkos poreikius.
XIXa.vid. atsiranda finansinis kapitalas ir pirmiausia Anglijoje, kuri vėliau pradeda jį eksportuoti į kitas valstybes. Rinkos santykių vystimasis savo apogėjų pasiekė XXa. – industrinės civilizacijos pabaigoje.
Pirminė rinkos forma yra mainai (prekių) – prekyba. Pirmiausia ji vystėsi natūraliai (amatininkai pardavinėjo savo produktus). Vėliau atsirado tarpininkas tarp gamintojo ir vartotojo – pirklys. Vartotojų patogumui buvo atidaromi nuolatiniai prekybos punktai, kurie netgi specializuodavosi tam tikrų produktų prekyboje. Vėliau atsirado smulkių pardavėjų, kurie nedidelį kiekį produktų pristatydavo į kaimus, namus.
Viduramžių Europoje vyko mugių atgaivinimas. Tačiau jau XIIa. Jos užleido vietą didmeninei prekybai. Vėliau atsirado biržos XVa.pr. (Antverpenas, Lionas, Amsterdamas, Londonas, Hamburgas, Paryžius). Būtent biržos pradėjo diktuoti kainas.
Greta prekinės rinkos vystėsi piniginė rinka. Taurieji metalai atstojo pinigus, tai buvo vertės matas, atsiskaitymo priemonė. Tačiau laikui bėgant piniginių sistemų priešu tapo didelis kiekis aukso ir sidabro antplūdis iš Amerikos, kas atvedė prie metalo atpigimo, kainų augimo.
Trūko pinigų karams, poreikių patenkinimui, todėl daugelis valstybių pradėjo leisti popierinius pinigus. Pradėjo juos leisti neribotai ir tuo paleisdavo infliacinį mechanizmą. Pinigų emisijos reguliavimas buvo perleistas valstybiniams bankams nuo XVa. (Barselona, Genuja, Amsterdamas, Venecija, Anglija), pirmiausia vedė tik depozitus ir pinigų pervedimus iš sąskaitos į sąskaitą. Buvo išrastas vekselis, vėliau atsirado akcijos, obligacijos. Operacijomis su jais pradėjo užsiimti bankai, biržos. Vėliau susikūrė fondinės biržos (XVIIa. Amsterdamas), išpopuliarėjo XIXa., kai įsikūrė akcinės bendrovės.
Rinka iš prigimties remiasi savireguliacija. Tačiau laikui bėgant XIX-XXa. rinkos reguliavimosi imasi valstybė.

XI Tema. Socialinės-politinės sistemos evoliucija.
Socialiniai-politiniai ciklai. Socialinė stratifikacija. Politinis gyvenimas, valstybė ir teisė.

Socialiniai-politiniai ciklai.

Pirmasis ciklas.
Pirmasis ciklas apėmė 800 metų (Va.vid.-XIIIa.vid.) – viduramžiškos socialinės-politinė sistemos kūrimasis ir įsitvirtinimas. Šis procesas reiškėsi dviem būdais:
1. Socialinių jėgų ir feodalinių politinių institutų formavimasis, besikeičiantis visuomenės pagrindu (Bizantija, Kinija, Indija) arba jį griovė (V.Romos imperijos žlugimas).
2. Feodalinių santykių formavimasis keičiant bendruomeninius santykius, apeinant vergovinius (Š.Europa, Skandinavija, Pabaltijys, slavų gentys). Feodalizmo formavimasis abiejų krypčių baigėsi vienu rezultatu, susidarė du poliai: žemvaldžių-feodalų, iš kurių buvo pagrindinis feodalas – karalius, caras, imperatorius, kalifas ir priklausomų nuo žemės-valstiečių, kurie mokėjo nuomą vienokiu ar kitokiu būdu, taip pat kai kurių socialinių sluoksnių (luomų, kastų): amatininkų, pirklių, karių, kulto tarnautojų, kūrybinių profesijų žmonių.
Pirmajame cikle buvo stipri įtaka bažnytinės hierarchijos (katalikiškos, pravoslaviškos, musulmoniškos) socialiniams institutams. Paskutinei šio ciklo fazei yra būdingas vis didesnis feodalinis susiskaldymas, karų gausa, didelių valstybių žlugimas, Kryžiaus žygių pabaiga ir mongolų užkariavimai.

Antrasis ciklas.
Politinis ciklas apima XIIIa.vid.-XVIIIa.vid. Tai plitimo periodas, subrendimo ir feodalinės socialinės-politinės santvarkos krizės. Absoliutizmas įsitvirtina daugelyje valstybių (Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Rusijoje), pasaulinių imperijų atgimimas (ispaniškos, britaniškos). Formuojasi stipri buržuazijos klasė, jos pretenzijos politiniam lyderiavimui. Tai buvo garantuota Nyderlanduose (1566-1609m.) ir ypatingai Anglijos revoliucijos metu. Kaip politinė jėga reiškėsi ir valstiečiai, kurie buvo nuvaryti į neviltį feodalinių duoklių, prievolių:
1358m. – Žakerija Prancūzijoje,
1381m. – W.Tailerio sukilimas Anglijoje,
1524-1525m. – valstiečių sukilimas Vokietijoje,
1573m. – valstiečių sukilimas Kroatijoje ir Slovakijoje,
1606-1607m. – Ivano Bolotnikovo sukilimas Rusijoje.
Šio periodo didžiausia ir stipriausia socialinė-politinė jėga buvo bažnyčia, kuri valdė turtingiausias žemes, rinko bažnytinę dešimtinę, kovojo už lyderystę su karaliais ir imperatoriais, organizavo išpuolius prieš kitatikius. Daugybė feodalinių karų alino valstybes, griovė gamybines jėgas. Karai netgi įgaudavo ilgalaikį charakterį: Šimtametis karas (1337-1453m.), Trisdešimtmetis karas (1618-1648m.), į kurį buvo įtrauktos beveik visos Europos valstybės. Amerikos atradimas, Indijos užkariavimas iššaukė kolonijinius karus, kurie netgi išeidavo už kolonijos ribų. Anglijos XVIIa. Revoliucija užbaigė parlamentinės monarchijos formavimą.

Trečiasis ciklas.
Nuo XVIIIa. paskutinio ketvirčio iki XXa. paskutinio ketvirčio ciklas turi kelias fazes:
1. 1775-1830m. – buržuazinio politinio viešpatavimo kaip karo pasekmė už nepriklausomybę ir JAV susikūrimas, Prancūzijos revoliucija ir Napaleono karai.
2. 1831-1870m. – greitai kapitalistinės socialinės-politinės sistemos paplitimas; nacionalinių valstybių Vokietijoje, Italijoje formavimasis; likvidavimas vergovės ir sustiprinimas feodalinės valstybės JAV; pilietinis karas 1861-1865m.; darbininkų judėjimo pradžia (I Internacionalas, Paryžiaus Komuna); buržuazinės demokratijos įsitvirtinimas daugelyje Europos valstybių.
3. 1871-1913m. – buržuazinio socialinės-politinės sistemos subrendimas, kuriasi masinės partijos, kapitalizmas perauga į imperializmą, užbaigiamas pasaulio pasidalijimas ir prasideda kova už jo persidalijimą.
4. 1914-1945m. – pradžia socialinės-politinės sistemos krizės (industrinės visuomenės), tai pasireiškė dviejuose pasauliniuose karuose. Totalitarinių valstybių atsiradimas Vokietijoje, Italijoje, Japonijoje ir Tarybų Sąjungoje.
5. 1946-1975m. – išsigelbėjimas ir gilėjimas krizės (socialinės-politinės sistemos), formavimasis ir kovojimas dviejų pasaulinių sistemų, dviejų karinių blokų, kolonijinės sistemos suirimas ir atsiradimas nepriklausomų valstybių („trečiojo pasaulio“), lokalinių karų vykimas („šaltasis karas“), ginklavimosi rungtynės, kurios sukėlė branduolinio ginklo pavojų.

Socialinė stratifikacija.

Socialinių santykių spektras viduramžiais buvo labai įvairus ir dinamiškas. Socialinių laiptų viršūnėje buvo feodalų klasė – žemvaldžiai, bažnytinė viršūnėlė, karo vadai, kurie paklusdavo karaliui, imperatoriui ar kalifui. Jų pagrindinis užsiėmimas buvo karas, mokesčių surinkimas, duoklės ir t.t. Feodalus supo daugybė tarnų, valdininkų.
Priešingame poliuje buvo priklausomų valstiečių klasė, kurie turėjo žemės sklypą, mokėti duoklę, siųsti kareivius, juos apginkluoti, paklusti feodaliniam teismui ir vykdyti daug kitų prievolių. Miestuose (feodalinėse respublikose) išsiskyrė turtinės viršūnėlės (patricijai, aukštoji administracija, žemvaldžiai, stambūs pirkliai ir kt.), skaitlingas laisvų miestiečių (amatininkai, smulkūs pirkliai, savininkai) ir priklausomi, neturintys balso teisės. Viduramžių pabaigoje ėmė formuotis buržuazija – samdomi darbininkai ir verslininkai.
Didelę reikšmę viduramžiais turėjo priklausomybė vienai ar kitai religijai (sektai). XVI-XIXa. atsiranda ir paplinta buržuazija (radikalūs socialiniai-politiniai pokyčiai). Formuojasi tokios klasės kaip kapitalistų, žemvaldžių, darbininkų, valstiečių, smulkių miestiečių. Industrinėje visuomenėje greitai ir pakankamai įtakingas įsigali inteligentijos sluoksnis, valdininkų sluoksnis.

Politinis gyvenimas, valstybė, teisė.

Viduramžiais išorinę ir vidaus politiką vykdė ir už ją buvo atsakingas karalius ir jo žmonės. Buržuazinėje visuomenėje (priešindustrinėje civilizacijoje) – politinės partijos. Valstybės valdymo formos šiose civilizacijose buvo absoliutinė monarchija (daugelyje valstybių, nuo XVa.). Tai buvo pirmasis žingsnis į stambių nacionalinių valstybių susidarymą (XVIIIa. ir XIXa. Prancūzija, Anglija, Ispanija, Žečpospolita, Osmanų imperija). XVIa. Kolumbui atradus Amerikos žemyną Ispanija tapo stambia kolonijine pasaulio imperija, tai taip pat skatino kolonijas kurti kitas valstybes. XVIIa. prasideda absoliutizmo krizė stiprėjant buržuazijai, jo ekonominiam statusui, kuris reikalavo reikiamos politinės jėgos. Galutinis smūgis buvo suduotas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu. Tuo metu pradeda kurtis buržuazinės valstybės su valdžių pasidalijimo aparatu (XVII-XIXa.) JAV tampa prezidentine valstybe, parlamentine respublika tampa Prancūzija, konstitucine monarchija – Anglija ir t.t.
Pripažįstama:
1. Lygių teisių galimybė visiems piliečiams;
2. Teisinė apsauga (asmeniniui ir valstybiniam turtui);
3. Rasinės, tautinės religinės diskriminacijos panaikinimas, tačiau XXa. tai atgimsta;
4. Laisva rinka;
5. Politinė konkurencija;
6. Valdžių atskyrimas: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisinė.
XXa. kai kuriose pasaulio regionuose pradeda kurtis totalitarinės valstybės.
Pirmosios politinės partijos pradeda kurtis buržuazinėje visuomenėje. Po Didžiųjų laisvių Chartijos priėmimo Anglijoje 1215m. atsirado sluoksniuotas atstovavimo principas ir organas – parlamentas (1265m.), generaliniai luomai Prancūzijoje (1302m.), landtagai vokiškose kunigaikštystėse (XIIa.pab.). Pirmosios partijos Anglijoje toriai ir vigai. Tačiau partijų laikas atėjo tik industrinėje visuomenėje. Nacionaliniame Konvente 1790m. išsiskiria politiniai judėjimai (jakobinai, žirondistai ir t.t.), kurie turėjo kai kuriuos politinių partijų bruožus. XIXa. kiekviena klasė Europoje ir Š.Amerikoje turėjo savo partijas, nors jų struktūra, susikūrimo principai buvo diskutuotini. Pagrinde tai buvo parlamentinės partijos. XIXa.vid. atsirado partijos. Kurios atstovavo tam tikrų sluoksnių interesus, pasisakydamos prieš esamą santvarką, kuriant naują visuomenę (internacionalas, anarchistai, socialdemokratai). Kai kuriose valstybėse išliko dvipartinė sistema: JAV, D.Britanija. Politinė valdžia yra valstybė, kuri remiasi teisinėmis normomis, valdžios ir valdymo organais, kariuomene, ideologiniu aparatu, sava ekonomine jėga.

XII Tema. Pokyčiai dvasiniame gyvenime viduramžių, priešindustrinėje ir industrinėje civilizacijose.
Mokslinio pažinimo vystimasis. Kultūros pakilimai ir krizės. Švietimo sistemos raida. Etika ir ideologija.

Mokslinio pažinimo vystimasis.

Antikinės civilizacijos pasiekimai mokslo srityje davė tolesnį postūmį mokslo vystimuisi. Intelektualinės veiklos aktyvumo sumažėjimas buvo tik pereinamuoju laikotarpiu, viduramžių civilizacijose vėl atsiranda scholastinė filosofija. Mokslo evoliucija vyko trimis etapais, kuriuose formavosi mokslinė pasaulėžiūra.

Mokslo pakilimas rytuose.
Arabų mokslininkai paveldėjo graikų ir Artimųjų Rytų mokslo palikimą. Ši sintezė buvo pretekstas greito ir sėkmingo vystimosi arabų mokslo (VIII-IXa.). To meto žymiausi mokslininkai:
al-Horezmi (matematikas, astronomas, geografas, algebros pradininkas (VIIIa.pab.-IXa.pr.),
al-Burini (astronomas, geodezininkas, fizikas, matematikas, botanikas, geografas, filosofas, istorikas, etnografas; pakankamai tiksliai nustatė Žemės dydį, pagamino gaublį, pateikė prielaidas, kad Žemė sukasi aplink Saulę, sudarė trigonometrines lenteles),
Ibn Sina (Avicena) (nusipelnė filosofijos ir medicinos srityje (Xa.pab.-XIa.pr.)).
Jiems buvo būdingas enciklopedizmas.

Bizantijos mokslas.
Tai buvo tiesioginis graikų-romėnų mokslo paveldėtojas. Oficiali religija krikščionybė paliko pėdsakus viduramžių mokslo raidoje, siekdama mokslininkams primesti bažnyčios dogminį mąstymą. Ciklinę istorijos sampratą pakeičia istorijos pradžios aiškinimas nuo pasaulio sukūrimo dienos (pagal Bibliją). Tačiau Platono ir Aristotelio tradicijos buvo tęsiamos, atsirado neoplatonikų filosofijos mokykla. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas taikomosioms mokslo žinioms ir šakoms: medicina, žemės ūkis, amatai, statyba, karyba. Kaip ir Rytuose vystosi enciklopedinė kryptis.
L.Matematikas (VIIIa.pr.-IXa. 6 dešimt.) buvo matematikos, fizikos, mechanikos, filosofijos, astronomijos, medicinos žinovas. Jis pirmasis raides panaudojo kaip aritmetinius simbolius.
M.Pselis (1018-1096/97m.) buvo mokslininkas-enciklopedistas, filosofas, sukūrė logikos pagrindus.
N.Grigora (1295-1360m.) vystė Aristotelio idėjas, pasiūlė kalendoriaus reformą. Gyvendamas vienuolyne parašė didelį istorinį veikalą „Ramėjų istorija“.
G.Plifonas (1360-1452m.) buvo Platono pasekėjas, jo idėjas vystė filosofiniame-religiniame veikale „Įstatymai“, pasiekė, kad vėl iš naujo atgimtų Platono akademija Florencijoje.
Bizantijos mokslas tuo metu niekuo ypatingu negarsėjo, jo ypatumas yra tai, kad buvo perduotas graikų mokslo palikimas.

V.Europos mokslas.
Jo formavimasis rėmėsi antikinio ir rytų mokslo minties palikimu, bet daugelyje sričių kūrė naujus savo mokslo pagrindus. Taip sukūrė viduramžių Europos palikimą, kuriam daug įtakos turėjo krikščionybė, jos pasaulėžiūra. Pirmasis enciklopedistas buvo I.Sevilietis (570-630m.). Jo pagrindiniame veikale „Etimologija arba Pradžia“ pateiktas rinkinys tada žinomų dalykų: gramatikos, retorikos, dialektikos, geometrijos, chemijos, astronomijos. Jis buvo parašytas remiantis antikiniu palikimu, pateikti antikinių autorių darbai.
XI-XIIa. mokslo tendencija buvo bandymas padaryti Aristotelio mokymo sintezę su katalikiška teologija, kuri greitai užsitarnavo autoritetą tarp to laikmečio mokslininkų (scholastinės filosofijos vystimasis). Geriausiai tai pavyko padaryti T.Akviniečiui (1225/26-1274m.). Savo kūriniuose sujungė žinias ir tikėjimą, pripažino pažinimo, žmogaus proto vertę, bet pirmenybę teikė bažnytinėms dogmoms.
Bet vystėsi gamtos ir tikslieji mokslai. XV-XVIIa.pab. mokslas pradėjo išsivaduoti iš bažnyčios varžtų, išaugo mokslinių išradimų ir atradimų skaičius. Labai sparčiai šiuo laikotarpiu vystėsi tikslieji ir technikos mokslai (Leonardo da Vinci, N.Kopernikas, G.Galilėjus, fizikoje I.Niutono dėsniai, filosofijoje F.Bekonas, P.Dekartas). Buvo sukurto mokslinės draugijos – Londono Karališkoji Draugija (1662m.), Prancūzijos Karališkoji mokslo akademija (1666m.). Panašias draugijas bandyta įkurti Italijoje, bet jos čia ilgai negyvavo. Akademijos leido geriau organizuoti mokslinius tyrimus, vykdyti tarpdalykinius tyrimus, naudojosi valstybine parama. Pramonės pasiekimai vis labiau spartino mechanikos, pneumatikos vystimąsi. Buvo išrastas mikroskopas, barometras, oro siurblys, chronometras, teleskopas ir kiti moksliniai prietaisai. XV-XVIIa. pradėjo formuotis šiuolaikinis mokslas.

Kultūros pakilimai ir krizės.

Šiuolaikinė pasaulinė kultūra formavosi keliais etapais ir keliomis kryptimis: Bizantijos kultūra, V.Europos kultūra, Rytų kultūra (Kinija, Indija ir Arabų pasaulis0), Naujo pasaulio kultūra, kuri buvo atrasta XVa.

Viduramžių civilizacija.
Viduramžių civilizacijoje įtakos turėjo kelių valstybių kultūros. Bizantijos kultūra, kurią įtakojo krikščionybė, kuri savo daile ir architektūros stiliumi bandė paveikti tikinčiuosius. Tai geriausiai atspindi Šv. Sofijos bažnyčioje Konstantinopolyje (523-5377m.). Bizantija taip pat garsėjo ikonų tapyba, kuri atitiko bažnytinius kanonus. Vaizduojamasis Bizantijos menas vystimosi viršūnę pasiekė XIII-XVa. Bizantijos kultūroje sparčiai vystėsi grožinė literatūra, pasaulitinė architektūra, freskų tapyba.
V.Europos kultūros formavimesi pirmiausia buvo žingsnis atgal palyginti su antikinės kultūros pasiekimais. Tačiau ankstyvuoju V.Europos kultūros formavimosi laikotarpiu buvo padėti pagrindai dabartinei kultūrai. Ankstyvajam periodui buvo būdinga antikinės, besiformuojančios krikščioniškos ir barbarų kultūros sintezė. Taip pat tam įtakos turėjo Rytų kultūra. V.Europos kultūros pakilimas prasidėjo Xa. Ir tai labiausiai pasireiškė architektūroje. X-XIIa. Dominavo romanikos stilius (Vormso katedra), vėliau atsirado gotikos stilius, kuris tapo viduramžių meno simboliu (Reimso, Strasbūro katedros). Riterių kultūra buvo epinės literatūros šaltiniu “Giesmė apie Rolandą”, “Nibelungų giesmė”, keltų epas apie karalių Artūrą, riterių romanai, trubadūrų dainos, kurios aukštino meilę ir ištikimybę. Tapyboje dominuoja biblijiniai motyvai.

Renesanso epocha.
Šios epochos simboliu tapo humanizmas. Renesansas pirmiausia prasidėjo (XIII-XVIa.pab.) Italijoje, o kituose Europos kraštuose prasidėjo vėliau ir pasireiškė silpniau. Meno karaliene tapo tapyba, vėlyvajame Renesanse atsiranda psichologinis realizmas freskų tapyboje (Džotto, Botičeli, Leonardas da Vinči, Rafaelis, Mikelandželas; Vokietijoje – Diureris). Tačiau tapyba Renesanso laikais sparčiai vystėsi Nyderlanduose ir Flandrijoje (Rubensas, Rembrantas). Ispanijoje šiuo laikotarpiu žymiausi – El Greko, Diego Velaskes. Šalia tapybos vystėsi skulptūra, architektūra, muzika (pirmoji opera R.Peri “Dafnė” 1594m.), literatūra (Erazmas Rotardamietis, Tomas Moras, Servantesas, F.Rable), teatro menas. Išradus knygų spausdinimą prasidėjo kurtis bibliotekos ir licėjai, ir jų skaičius sparčiai augo.

Trečiasis periodas – XVIIa.vid..-XXa. paskutiniai dešimtmečiai.
Šio periodo dinamikoje buvo kelios prieštaringos tendencijos. Pirmiausia perėmimas Renesanso humanizmo ir kūrybiškumo. Tačiau šis palikimas buvo keičiamas, jis kito Reformacijos, Švietimo laikotarpiais. Antra, kūrybiškumo išsilaisvinimias iš bažnyčios kanonų, menas darėsi žemiškesniu, ir vis daugiau pasisukdavo žmogaus link. Trečia, palaipsniui buvo prarandamos humanizmo tradicijos, nes didėja technologijų įtaka. Industrinė visuomenė sukūrė greitą kultūros perdavimą ir skirtingų kultūrų susiliejimą skirtingose regionuose ir valstybėse.
Šį laikotarpį galima skirstyti į kelertą smulkesnių etapų:
1. 1650-1789m. – tai industrinės visuomenės kultūros formavimosi ir paplitimo laikotarpis. Naudojamasi Renesanso palikimu. Žymiausi veikėjai – Volteras, Ruso, Šileris, Getė. Pakilime buvo dramaturgija – Moljeras, Bomaršė. Vaizduojamajame mene – A.Vatto, DŽ.Kaneletto, muzikoje – Mocartas.
2. 1790-1870m. – industrinės visuomenės kultūros brandos periodas. Viešpatauja literatūra – Puškinas, Dž.Baironas, H.Heine; prozoje – Stendalis, O.Balzakas, E.Zolia, Č.Dikensas; dramaturgijoje – G.Irvingas, G.Ibsenas; muzikoje buvo pakilimas – Bethovenas, F.Listas, F.Šubertas, Dž.Verdis, Ž.Bizė, R.Vagneris, F.Šopenas, M.Glinka ir kt. Vaizduojamojo meno visose mokyklose dominavo vizualus jausmingumas, realizmas.
3. 1871-1930m. – prieštaravimų aštrėjimas industrinėje visuomenėje ir krizės pradžia. Kūrybiškumas palaipsniui pradėjo išsekti. 1895m. brolių Liumjerių išradimas – kinas, padėjo pagrindus naujai meno rūšiai – kino menui. 1920m. kinas tapo masiniu ir tai vis sparčiau tampa kino industrija, komercine veikla. XIXa. Pradėjo atsirasti ekspresionistinis menas, kuris atspindėjo menininko asmenybę, jo subjektyvų požiūrį į objektą.
4. 1931-1985m. – aštrios krizės periodas. Krizė pasireiškė keliomis kryptimis – modernizme ir socialistiniame realizme. Modernistai vis dažniau nusisukdavo nuo kasdienio, realaus gyvenimo, o socialistinis realizmas orientavos į ideologijos padiktuotą tikrovės atvaizdavimą. Periodo pabaigoje pradėjo formuotis nauja civilizacija (postindustrinė arba poindustrinė) su savo kultūra, kurioje ji tampa pirmuoju prioritetu.

Švietimo sistemos vystimasis.

Feodalizmo laikotarpiu Europoje buvo pastebimas švietimo kritimas palyginti su antikiniu. Specializuota švietimo sistema siaurėjo. Ji išliko tik Baizantijoje, Kinijoje, Indijoje, nors ir ten buvo pastebimos regresinės tendencijos. Žinių, įgūdžių ir kultūros perdavimo sistema buvo šeimoje, būtent dirbant žemdirbystėje, amatuose, prekyboje, statyboje. Tačiau pradėjus sparčiai vystytis ekonomikai, amatams, prekybai, statybai ir kuriantis feodalinėms valstybėms, miestų atgimimas pareikalavo speciolizuotos švietimo sistemos, kuri pirmiausia buvo globojama bažnyčios. Žymiausiais ankstyvųjų viduramžių švietėjas Kasiodoras VIa. Italijos pietuose įkūrė “Vivarijų” – kultūrinį centrą, kuriame buvo mokykla, knygų perrašinėjimo dirbtuvės ir biblioteka. Panašūs centrai buvo kuriami daugelyje vienuolynų. Pradžioje tokiose mokyklose mokėsi gramatikos ir skaitė bažnytinę literatūrą, vėliau įvesta klasikinių dalykų mokymas ir mokymasis pirma pakopa “trivijumas” – gramatika, retorika ir dialektika, antra pakopa “kvadrijumas” – geometrija, aritmetika, astronomij ir muzika.
Aukštesnė pakopa buvo prie karaliaus rūmų įkurta Karolio Didžiojo Akademija Achene, Frankų valstybėje. Karolis Dydisis kvietė mokytojus iš Italijos, Ispanijos, Britanijos, Airijos.
Akademija taip pat buvo įkurta šalia imperatoriaus Otono I rūmų. Mokytis galėjo ne tik klierikai, bet ir pasauliečiai, ir mergaitės. Xa. Pagyvėja mokyklų veikla Italijoje, jose pradedami dėstyti praktiniai mokslai – medicina, teisė.
Švietimo sistemos vystymo viršūnė buvo universitetų sukūrimas – XIIa. Paryžiuje, Bolonijoje, Oksforde; XIIIa. – Kembridže, Padujoje, Neapolyje; XIVa. – Prahoje, Krokuvoje, Vienoje.
Renesanso epochoje švietimo sistema keičiasi, mažėja bažnyčios įtaka. Nuo XIVa. Florencijoje – organizuotas pasaulietinis mokymas, buvo kuriamos pirklių mokyklos. XVa.pab. Europoje buvo 79 universitetai ir jie taip pat palaipsniui vadavosi iš bažnyčios įtakos, bet dažnai patekdavo į valstybės įtaką. Kūrėsi specializuotos mokyklos: Portugalijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Olandijoje – jūreivių mokyklos. Humanistinės filosofijos centrais Anglijoje tampa Oksfordo ir Kembridžo universitetai.
Industrinėje civilizacijoje augo poreikis specializuotų mokyklų ir čia pradeda kurtis specialios mokyklos, vėliau tai technikumai, politechnikumai, žemės ūkio mokyklos. Mokslas pinga ir darosi prieinamas daugeliui žmonių.

Etika ir ideologija.

Viduramžių civilizacijose susiformavo didžiosios pasaulio religijos, kurios tapo etikos ir ideologijos šaltiniu. Plinta krikščionybė, budizmas, induizmas, VIIa. atsiranda islamas.
1. Religijos ir moralės sintezė suteikė galimybę geriau sutvarkyti žmonių santykius.
2. Religinės pasaulėžiūros ir moralės viešpatavimo įsitvirtinimas turėjo socialines-ekonomines priežastis. Tai sustiprino feodalinių santykių vystimąsi.
3. Jos suvaidino didelį vaidmenį kuriantis valstrybėms, kovojant su feodaliniu susiskaldymu. Religija buvo valstybių centralizacijos ideologija.
4. Religija viešpatavo dvasinėje srityje, buvo pajungusi į savo įtaką mokslą, kultūrą, švietimą. Tai kėlė daug prieštaravimų.
Priešindustrinėje civilizacijoje religijos vietą po truputį užima humanistinė filosofija, kuri daugeliu atveju tampa ideologija. Tai įvyksta Reformacijos laikotarpiu, kai norima atsisakyti ankstesnės religijos įtakos ir bažnyčios dogmų vyravimo gyvenime. Pradeda formuotis pasaulietinė-humanistinė etika, atsisukama į žmogų kaip į asmenį, kūrėją, pasaulio valdytoją.
Palaipsniui vyko religijos įtakos praradimas žmogaus dvasiniame, politiniame ir ekonominiame gyvenime. Bažnyčia turėjo prisitaikyti prie permainų, lanksčiai reaguodavo į žmogaus interesus, socialinius prieštaravimus.
Religiją kaip ideologijos pagrindą keičia mokslinių žinių progresas. Viską stengiamasi paaiškinti racionaliai, XIXa. racionalumas pradeda dominuoti. XXa. religiją pakeičia socialistinė ideologija, kuri kai kuriose šalyse tampa šių valstybių religija ir reguliuoja visuomenės gyvenimą.

XIII Tema. Postindustrinės civilizacijos formavimasis.
Pagrindiniai postindustrinės civilizacijos kontūrai. Transformacijos ekonomikoje, socialinėje ir politinėje sferoje.

Pagrindiniai postindustrinės civilizacijos kontūrai.

Atgimsta humanistinės idėjos, kurios industrinėje civilizacijoje buvo pamirštos. Vėl grįžtama prie laisvos kūrybingos asmenybės sampratos, tačiau ji jau skiriasi nuo antikinės ar renesansinės sampratos, nes pasikeitė visuomenės gyvenimas, jo sąlygos ir kokybė.
Šioje visuomenėje dominuoja protas, nes sudėtingėjant ekonomikai, technologijoms, ekologijai, socialiniams-politiniams ryšiams neįmanoma gyventi ir dirbti beveik kiekvienoje sferoje be mokslinių žinių. Šiuolaikinėje Japonijoje ekonomikos pagrindas remiasi trimis dalykais: mikroekonomika, biotechnologijomis, informatika ir tai dominuoja ne tik gamyboje, bet ir kasdieniame visuomenės gyvenime.
Tačiau postindustrinėje visuomenėje šalia proto ir žinių dominavimo egzistuoja ir žmogus, gana mielai besidomintis tokiais dalykais kaip misticizmu, būrimais, agnosticizmu, realytivizmu, kas tikrai prasilenkia su mokslinėmis žiniomis.
Postindustrinėje visuomenėje prioritetas teikiamas kultūrai. Žmogus patenkintas savo kasdieniu, buitiniu gyvenimu, vėl atgauna poreikį dvasinio ir meninio gyvenimo. Tai tampa masiniais reiškiniais, masiškai susidomima klasikine arba aukštąja kultūra. Aukšta kultūra tampa prieinama visiems visuomenės nariams. Tačiau šalia išlieka ir masinė kultūra, kuri taip pat išlaiko pozicijas visuomenės gyvenime.
Keičiasi švietimo turinys, metodai ir formos. Jis yra orientuotas į visapusiško savarankiško individo formavimą, kuris sugebėtų kūrybiškai ir greitai prisitaikyti prie greitai besikeičiančių gyvenimo situacijų. Švietimas tampa nenutrūkstamas, jis vyksta visą žmogaus gyvenimą, pastoviai yra papildomos ir atnaujinamos turimos žinios.
Formuojasi naujos etikos elementai, tarpusavio santykių taisyklės, kuriose pabrėžiama nepriklausomybė kiekvieno asmens kaip unikalios asmenybės, kuri turi teisę pats savarankiškai kurti savo elgesį, bet atsižvelgdamas į kito žmogaus interesus, jų nepažeisdamas. Kolektyvo uždavinys yra tarnauti asmenybės interesams.
Išnyksta ideologijos dominavimas, kuris nustelbia asmenybės interesus. Žmogus gali rinktis pasaulėžiūrą, kuri yra jam artimesnė. Tačiau jaučiamas grįžimas prie pasaulinių religijų ir jų kraštutinių pažiūrų susiformuoja fundamentalistinės pažiūros ir tai daugeliu atveju yra susiję su socialine padėtimi, kuri daugeliu atveju yra prasta: bedarbystė, demografinė padėtis, didelis gimstamumas ir kt.

Transformacijos ekonomikoje, socialinėje ir politinėje sferoje.

Ekonomikos srityje pastebimos šios tendencijos: atgimsta smulkusis verslas, industrijos gigantai netenka ankstesnės įtakos, sumažėja valstybinės nuosavybės dalis. Apribojamas monopolizmas, didėja tarptautinė nuosavybė, kurios pagrindas yra telekomunikacijų, transporto, aplinkos monitoringo globali sistema.
Socialiniuose ir tarpnacionaliniuose santykiuose taip pat formuojasi naujos tendencijos: gilėja socialinė stratifikacija, išlieka socialiniai nesutarimai ir kartais jie darosi vis aštresni. Prieštaringi santykiai formuojasi tarp skirtingų tautų, kyla konfliktai, tačiau tautinės ir etninės mažumos turi teises, jos yra pilnavertės ir lygios partnerės.
Politikos srityje dominuoja demokratinė sistema ir vis dažniau valstybė tampa teisine, auga reikšmė regioninių valdymo organų, vietinės savivaldos. Sparčiai vystosi pasaulinė sistema, integraciniai procesai vyksta V.Europoje – Europos Sąjunga, Š. Amerikoje ir NVS.