ziniukai.com

ELNIO ( BRIEDŽIO) SIMBOLIKA TRADICINĖJE LIETUVIŲ KULTŪROJE

„Kalbėdamas apie miškus, užsimena apie ypatingą pagarbą briedžiui, šeivamedžiui, ko nemini nei Petras Dusburgietis, nei Piccolomini. Tikriausiai daugelį žinių apie senąją prūsų religiją Erazmas Stella paėmė iš dar gyvų liaudies tikėjimų. Jis pirmą karta paminėjo briedžių, gyvenančių šventuose miškuose, garbinimą, ožio aukojimą, ypatingą dėmesį šeivamedžiui, džiaugsmingą laidotuvių šventimą, tikint pomirtinį gyvenimą“ (BRMŠ II, 2001, p. 12).

„Net ir briedžio garbinimas, dėl kurio taip rimtai buvo suabejojęs Mannhardtas (Mannhardt, 1936, 189), yra būdingas baltų mitologijai (plg. Tauro vaidmenį padavimuose apie Vilniaus įkūrimą, prietaringą pagarbą stumbrams, elnio įvaizdį lietuvių liaudies dainose), ir vargu ar pačiam Erazmui Stellai reikėjo jį išgalvoti“ (BRMŠ II, 2001, p. 12).

„Žyniai įtikinėjo, kad visus žvėris, o ypač briedžius, gyvenančius tuose miškuose, reikią garbinti kaip dievų tarnus ir jų nemedžioti“ (BRMŠ II, 2001, p. 22).

„Jie garbino ir visus miško žvėris, ypač briedžius, kurių niekas neturėjo teisės gaudyti“ (BRMŠ II, 2001, p. 311).

„Lietuvių mitologijai reikšmingesnė jo pastaba apie ypatingą stumbro medžioklės paprotį, tiesiog ritualą (negalima stumbro užmušti ietimi iš toli, gaudyti kilpomis, o reikia jį nukaiti garbingoje dvikovoje). Šis paprotys, matyt, susijęs su ypatinga lietuvių pagarba raguočiams, ypač laukiniams (taurams, elniams), kilusia iš jų mitinio įprasminimo (plg. Taurą padavimuose apie Vilniaus įkūrimą, mitinio elnio įvaizdį kalendorinėse lietuvių liaudies dainose)“ (BRMŠ II, 2001, p. 362).

„Pirmą kartą Herbersteinas pamini maginę galią, teikiamą briedžio kanopoms, tauro odos diržams ir galbūt tauro kaktos odai, rašo apie prietaringą žemaičių vengimą dirbti žemę geležiniais įrankiais“ (BRMŠ II, 2001, p. 391).

„Tas žvėris, kurį lietuviai savo kalba vadina „Loss [briedžiu]“, gernamai- „Ellend“, kai kurie lotyniškai „Alcen“, lenkai „Onagrum“, yra laukinis asilas, nors išvaizda visai neatitinka pavadinimo. Mat jis turi skeltas kanopas, nors pasitaiko ir tokių, kurių kanopos ir neskeltos, bet labai retai. Gyvulys yra aukštesnis už elnią, ausys ir šnervės labiau atsikišusios, ragai nuo elnio niekuo nesiskiria, beveik baltos spalvos. Labai greitai bėga, bet ne taip, kaip kiti žvėrys, o tarsi žingsniuodamas. Kanopos jo paprastai nešiojamos kaip amuletas nuo nuomario“ (BRMŠ II, 2001, p. 395).

„Dar skaitome įstabų to pavyzdį Trogo Pompėjaus ir Justino Raštų 44 knygoje: „Taip pat ir pirmasis Ispanijos karalius Gargoras ar Gorgoras, norėdamas iš gėdos nužudyti savo anūką ir sūnų, kurį turėjo su tarnaite, liepė jį įmesti tarp kiaulių ir alkanų šunų, idant suėstų ir ant siaurų takų tvartuose dėjo, idant gyvuliai sumindžiotų; galop kai nė šitaip jis nežuvo, jūron įmetė, ir vis jūros bangos sukilusios jį nešė į krantą, o ten paskui elnė jį penėjo iš savo spenelių; po to įstabiu Dievo apvaizdos lėmimu jis tapo antruoju Ispanijos karaliumi ir buvo pavadintas vardu Habis“. Telefas, taip pat Mezijos ar Bulgarijos kunigaikštis, irgi būdamas išmestas girioje, kad žūtų, elnės buvo išpenėtas. Dar skaitome Čekijos kronikose, ką rasi ir Bielskio septintoje knygoje apie Čekijos karalystę, 322 lape, jog 909 metais po Kristaus Kroatijos karalaitį Ivaną Gestimulą elnė irgi maitino savo pienu girioje keturiasdešimt dvejus metus“ (BRMŠ II, 2001, p. 556).

„Geresnis žvirblis rankoje, kaip briedis girioje VP 16. Briedis girio [je], vo jau iešmą drož Plt. Netverk briedžiui už ragų, kol briedis girioje LTR. Didelis kaip briedis Skr. Insipenėjęs kaip briedis Lp. Eina galvą išrietęs kaip briedis Nj. Kojos kap briedžio (ilgos) Gs. Briedis breda, upė šąla (žvakės liejimas) BsM.
Suriesti briedžio ragu įveikti: aš tave suriesiu briedžio ragu, tai tu pamatysi! Jnšk. 2. prk. Apie didelį, tvirtą vyrą: Toks briedis, ką jam reiškia užsimest pūrelis žirnių An. Sūnai tokie briedžiai, kam tau bedirbt! Dbk. 3. Bž 612 toks žaidimas (vienas stovi pasilenkęs, kitas iš užpakalio šoka per jį): Kazoliukai žaidė gatvėje briedį rš“. (LKŽ It. p. 1043)

„Priskusk elnio rago ir uždėk ant rankos, tai užgis Lš. Geresnis žvirblis rankoje, nekaip elnias (briedis) girioje J. Jabl.“ (LKŽ It. p. 1126)

„Kas rasą neša ant savo ragų?
-Elnias“. (LTt Vt. p. 670)

„Buvus stirnos, briedės ar elnės kultą rodo randami ragai su kaukolės dalimi, paruošti taip, kad galima būtų galima užsidėti ant galvos (jų aptikta 8000- 7500m. pr. Kr. Star Carre, Anglijoje). Tokių galvos papuošalų reikėjo apeiginiams šokiams. Šokiai su stirnų, briedžių ar elnių ragais išlikę iki mūsų laikų (per Naujuosius metus tokius šokius šoka Anglijoje, Vokietijoje, Rumunijoje ir kitur), jų žinoma ir iš istorinių laikų. Raginių kulto lazdų, skiriamų 3000 m. pr. Kr., su meistriškai išskaptuotomis briedės galvomis rasta Šventojoje, prie Baltijos jūros , Lietuvoje, bei V tūkstantmečio pr. Kr. Gaban urve, Šiaurės Italijoje. Jos skirtos tikriausiai briedės motinos pagerbimo apeigoms“. (Gimbutienė, 1996, p. 178- 179)

„Savarankiški abstraktūs ženklai, pavyzdžiui, V, X ir Y, kurie nebuvo piktogramos, atsirado vėlyvajame paleolite. Kai kurie iš jų buvo raižomi ant akmens, kaulo, elnių ragų ar keramikos visą mezolito bei ankstyvojo neolito laikotarpį“. (Gimbutienė, 1996, p. 225)

„Gamtos valdovė. Simbolizuoja gamtos gyvybę duodančią galią. Jos modelis yra kosminis- gimimo, mirties ir atgimimo kartojimosi ciklas, kuris atitinka Mėnulio fazes ir pavasario, vasaros bei žiemos kaitą. Vizualūs jos atvaizdai yra antropomorfiniai (moteris gimdytoja), zoomorfiniai (elnė, lokė) ir Mirties valdovės (grifas, pelėda, varna) įvaizdžiai“. (Gimbutienė, 1996, p. 251)

„Panašių radinių aptikta Nalčike, Šiaurės Kaukaze, Kabardos Balkarijoje. Nedideliame 0,67m aukščio ir 30m pločio kurgane atkastas 121 kapas. Suriesti griaučiai gulėjo grupėmis nuo penkerių iki aštuonerių ant ochros sluoksnio, apkrauti akmenimis. Tarp įprastų įkapių buvo Pectunculus kriauklių karolių, akmenų ir elnių, vilkų, meškų, šernų ir kitų žvėrių dantų, akmeninių ir kaulinių apyrankių, šernų ilčių kabučių, ilgų titnaginių durklų, strėlių antgalių ir iš abiejų pusių nudailintų ylų“. (Gimbutienė, 1996, p. 261)

„Žodžių analizė rodo, kad ietį, peilį, durklą, lanką ir vėzdą pradėta vartoti labai anksti, t.y. praindoeuropiečių laikais. Tai patvirtina ir archeologiniai radiniai: Volgos eneolito ir Kurganų I kultūrų karių akmeniniai, titnaginiai ir elnių ragų ginklai“. (Gimbutienė, 1996, p. 287)

„Kurganų kultūros stelos išsiskiria tuo, kad jose vaizduojami saulės simboliai, ginklai ir vyrų reikmenys: durklai, alebardos, kirviai, lankai, strėlės ir strėlinės, diržai, dvigubi įvijiniai kabučiai, arkliai, elniai, ožiai, vežimai ir jaučiai, traukiantys arklą“. (Gimbutienė, 1996, p. 289)

„Dangaus šviesos Dievas simbolizuoja rytų ir saulės šviesą, pavasarį, saulę. Jo galias įkūnija ginklas- durklas (arba kardas), jo gyvuliai (elnias, arklys), jaučių pora bei jo vežimas“. (Gimbutienė, 1996, p. 290)

„Bried- upis up. Yl. Up. Kl., up. Pšš. Ir kt., iš viso 6, Briedž- iupis up. Jnšk., Briedž- ežeris ež. Ant., Briedž- ragis up. Lkč., Briedž- vertis, Briedž- vertys up. Všn., Briedžių upelis kltn. Iš liet. Briedis „didelis elnių šeimos šakotais ragais miškų gyvulys“ (LKŽ I 1043).“ (A. Vanagas „Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas“, p. 70)

„Briedbaliai Pakalnė, Gastos, Argelotai (vok. 1785 Brettballen, vėliau Brodballen ir Bradballen).- Sudurtinis iš pvd. Briedis arba iš bendrinio žodžio briedis „Hirsch“ + bala „Sumpf, Bruch“.- ELCH 49, GOL 25, VK 28.

Briedlaukiai 1. Įsrutis, Didlaukiai (vok. 1785 Brodlaucken, Brodlaugken, Brodlauken, 38 nepakeista, bet pakeisti stoties ir girininkijos pavadinimai į Karlswalde); 2. Pilkalnis, Kalveliai (vok. Brodlaugken, 38 Broden, sov. Mel‘ničnoje); 3. Pilkalnis, Lazdynai, Rudminai (vok. 1785 Brodlaucken, Brodlaugken, 38 Vielwege, sov. Abramovo).- Sudurtinis iš pvd. „Briedis, Briedys + laukas „Feld“, plg. dar Briedbaliai žr.- AMT 81, 789, GOL 26, INST 22, KALO 178, LE XIX 469; XX 524, VK 28.

Briedžiai Pilkalnis, Šilėnai, prie Šešupės upės (vok. 1785 Brodscken, Brodszen, 36 Brodscken, 38 Lugeck).- 1556 vadinami Augspirtha, NAT 113, pakeisti į Bredtzkemey (: Briedžkiemiai) pagal ten gyvenantį činšininką Narkus Bredis, NAT 157. 1625 Bredzen, Brodtscken, NAT 122.- Iš pvd. Briedis, Briedys, plg. dar Briedbaliai žr. Ir tarm. Pvd. Bredis, Bredys.-AMT 798, GOL 26, NAT 122, VK 28“. (V. Pėteraitis „Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai“, p. 85)

„Briedžiuliai Pakalnė, Kaukėnai (vok. Bredszull, Bredsckull, 38 Kleinelchninkel, sov. Čistoje).- Iš pvd. Briedžiulis

Briedžių sala Šilutė, Rusnė.- Plg. liet. Briedis „Hirsch“ + sala „Insel“.“ (V. Pėteraitis „Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai“, p. 85)

„Elniškė dv. Klaipėda, Priekulė (vok. 1785 Ellnischken).- Priesagos -iškė vedinys iš pvd. Elnys, VK 9 (: tarm. Elnis „elnias“).- FEN 121, GAU 41, GOL 48, LK 32“. (V. Pėteraitis „Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai“, p.

„103B. Mažas didelį papjovė. [20;1]

Žvėrys pamato katiną prie nušauto briedžio ir mano, jog katinas jį papjovė. / senutė sako vilkui, jog katinas ėda vilko / lapės odą. Žvėrys suruošia katinui pietus ir slepiasi. Katinas palaiko lapės uodegą pele, griebia už jos- lapė bėga. Nusigandęs katinas šoka į medį- išgąsdina ten buvusią mešką.
[20]: ž 2; V 3- KLV 3; R 9- LTt 326= RLVU; D 4; N 2. Įvairūs [1]: ž 1“. (B. Kerbelytė „Lietuvių liaudies pasakų repertuaras“, p. 26)

„AT-. Dėkinga žiurkė. [2]

Žiurkė prašo briedį jos nemindžioti, žada bėdoje padėti. Kai briedis patenka į kilpas, Žiurkė jas pagraužia ir briedį išlaisvina.
[2]: V1; D1.“(Kerbelytė B. „Lietuvių liaudies pasakų repertuaras“, p. 46)

„Briedis gėrisi savimi. [4]

Briedis gėrisi savo ragais, bet peikia kojas. Skalikams užklupus, ragai kliudo bėgti.
[4]: V2- KtR41; K1- SchPP 13; S1“ (Kerbelytė B. „Lietuvių liaudies pasakų repertuaras“, p. 48)

„AT.- Geras patarimas. [2]

Žmogui ant kaklo apsivynioja gyvatė; jis klausia žvėris patarimo. Lapė perkanda gyvatę/ briedis pasako, kad mirtis šalia,- žmogus užmuša gyvatę.
[2]: Ž1; D1“ (Kerbelytė B. „Lietuvių liaudies pasakų repertuaras“, p. 55)

„2022 B. Višta padeda kiaušinį, pelė jį sudaužo. [62; 4]

Višta padeda kiaušinį, pelė jį sudaužo. / Višta randa pupą, pelė pusę nukanda. Višta kudakuoja/ nusipeša. / Višta padeda raudoną kiaušinį, visi ima stebėtis. / Katelė turi du vaikelius; jie miršta. Katelė verkia. Sužino apie nelaimę seniai ir ima raudoti, vartai ima krypuoti, beržas/ ąžuolas šakas nusimeta/ briedis/ ožka ragus nusilaužia, upė susidrumsčia/ krauju pasrūva, mergina kibirus sudaužo, piemuo karves plaka/ kiaules išmuša. Ponai karietas uždega, kaimynė galvą nusisuka/ senė įkiša galvą į kisielių/ urėdas nusišauna/ senis pirštus nusikapoja. / Šeimininkė sužino, jog vyras ruošiasi nusišauti dėl sudaužyto kiaušinio. Ji sako, kad tuščia jos tos vištos ir jos kiaušinio. / Piemuo sužino apie nelaimę ir nusispjauna/ visus išvadina kvailiais. / Šeimininkas uždega klojimą- pelė išbėga. Iš to džiaugsmo atauga vištai plunksnos, ožkai- ragai, ąžuolui- šakos, susitaiso merginos kibirai. Višta pažada sudėti kitą kiaušinį.
[62]: Ž8; V1; R20- LTt 386, LTt 387, RLV23, KLV 138; K3-Sch PP34; S9- BsLPY354; D19- AED149; StŽ41; N2. 2022 B+ 1384+ 1210+ 1245 ir kt. [2] : D2; Įvairūs [2]: R1; S1“ (Kerbelytė B. „Lietuvių liaudies pasakų repertuaras“, p. 347)

„Yra advento dainų, laikomų labai senomis; jose yra vaizdų, artimų mitiniams indoeuropiečių vaizdiniams: „Vai, atbėga baikštus elnelis“, „Viduje lauko grūšelė žydi“. Atbėgęs prie vandens elnias, į jį žiūrėdamas, savo ragus skaičiuoja, vietoj dešimto šakelė, ant kurios stovi „svetlyčia“- joje „kavoliai kala“. Mergelė prašo kalvelių nukalti žiedą ar „sidabro žirkles“, kuriomis prakarpys pušų viršūnes ir pažiūrės į tėvelio dvarą. Ši keista fantastika, S. Skrodenio nuomone, rodo ryšį su senaisiais mitiniais vaizdiniais, „sietinais su saulės kultu, o labiausiai su pirminiais pasaulio struktūros elementais, išreiškiančiais ryšį tarp viršutinio ir žemiškojo pasaulio.“ (Kudirka J. „Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos“, p. 23)

„Briedis

Briedžio ragu suriesti įveikti: Aš tave suriesiu briedžio ragu, tai tu pamatysi! Jnšk.
Briedžio uogos LBŽ laumriešutis.“ („Frazeologijos žodynas“, p. 109)

1632. Briedis girioj, o jau iešmą drožia- 12 var.
1633. Didelis kaip briedis, o vaikšto apsitriedęs- 1 var.
1635. Eina kaip briedis, sienas aptriedęs- 4 var.
1636. Netverk briedžiui už ragų, kol briedis girioje- 3 var.“
(LPP, p. 375)

„Elnias. Šiaurės elnio ragai su pjaustymo žymėmis yra pats seniausias Rytų Pabaltijo archeologinis radinys. Kažkur lenkų ir prūsų pasienyje rasti tokie ragai, kuriuos mokslininkai datuoja 18000 metų prieš Kr. Žinoma, nei lenkų, nei prūsų, nei kitų indoeuropiečių tuo laiku šiose žemėse nebuvo ir niekas nežino, kaip anais laikais šis gyvulys buvo vadinamas. Tačiau kalbininkai neabejoja, kad lietuvių elnias, latvių alnis, prūsų alne yra senieji indoeuropietiški šio gyvulio pavadinimai.
Tiesa, prūsų kalbos žodis alne, kuris randamas vadinamajame Elbingo žodynėlyje, vokiškai yra verčiamas ’Tyer‛, vadinasi, ’žvėris‛ (dabartinis vokiečių kalbos Tier ’gyvulys, žvėris‛). Bet tokia reikšmė, be abejo, yra naujesnė, o senesnė žodžio reikšmė turėjusi būti ’elnias‛ arba ’elnė‛. Įdomu, kad šiuo atveju atvirkščią procesą mes randame anglų kalboje. Prūsų kalboje reikšmė ’elnias‛ išsiplėtė į reikšmę ’žvėris‛, o anglų kalboje senoji reikšmė ’žvėris‛ (plg. senosios anglų deor ’žvėris‛) susiaurėjo į reikšmę ’elnias‛ (plg. anglų deer ’elnias‛). Nemažoje dalyje indoeuropiečių kalbų dažniausiai dėl tabu senasis elnio pavadinimas buvo pakeistas naujesniais pavadinimais. Be baltų, senąjį šio gyvulio vardą išlaikė slavai (plg. lenkų jelen, čekų jelen), graikai (plg. elafos ’elnias‛, ellos ’elniukas‛), keltai (plg. kimrų elain ’elnė‛, airių elit), armėnai (plg. eln).
Tarp šimtų tūkstančių lietuvių kalbos žodžių vienu atžvilgiu žodis elnias yra unikalus- jis pasiekė net Pietų Afrikos krantus. Pirmiausia iš lietuvių kalbos kilo šiaip jau dažniausiai poetinėje kalboje vartojamas vokiečių kalbos žodis der Elen ’briedis‛ (plg. t.p. vokiečių das Elentier). Per vokiečius jis pasiekė prancūzų (plg. elan) ir olandų (plg. eland) kalbas, o olandai, garsieji būrai XVII- XVIII amžiuje nusinešė jį ir į Pietų Afriką. Pietų Afrikoje atsirado nauja olandų kalbos atšaka- afrikansas. Kartu su anglų kalba ji yra valstybinė Pietų Afrikos Respublikos kalba. Šia kalba kalba apie keturi milijonai žmonių (ne tik Pietų Afrikos Respublikoje, bet ir kai kuriose kaimyninėse šalyse). Vartoja jie ir vieną baltiškos kilmės žodį.“ (Sabaliauskas A. „Iš kur jie?“, p. 87- 88)

„Liet. briedis, plg. lat. briedis, pr. braydis. Panašių šio gyvulio pavadinimų esama ir kitose ide. kalbose. Tačiau tiksliai fonetika ir reikšmė sutampa tik baltų kalbose.
Liet. briedis randamas XVI- XVII a. raštuose.“ (Sabaliauskas A. „Lietuvių kalbos leksika“, p. 148)

„Liet. elnias, plg. lat. alnis ’briedis‛, pr. alne ’elnio patelė, tyer‛; lenk. jelen, s. air. elit ’stirna‛.
Pr. alne reikšmė kelia abejonių todėl, kad vok. ’tyer‛ galima versti ’žvėris‛. Tokiai prielaidai ypač pritartų tas faktas, kad Elbingo žodynėlyje, kur užfiksuotas žodis alne (647 žodis), yra žodžiai braydis ’briedis‛ (650 žodis), ragingis ’elnias‛ (651 žodis) ir glumbe ’elnė‛ (652 žodis).“ (Sabaliauskas A. „Lietuvių kalbos leksika“, p. 29)

„Briedienos konservavimas. Nušauto briedžio kailį nulupdavo, tada mėsą supjaustydavo nedideliais pailgais gabalais (didžiausias gabalas būna vieno kilogramo svorio) ir sausai džiovindavo. Konservuojamos briedienos vandeniu nešlapindavo, kad nepradėtų gesti, taip pat nesūdydavo, nes tada mėsa padrėgtų. Supjaustę mėsą gabalais, priklodavo skardą šiaudų, ant jų sudėliodavo mėsą ir pakišdavo į karštai prikūrentą krosnį- tokio karštumo kaip duonai kepti. Kai apdžiūdavo vienas šonas, maždaug už valandos, mėsą ištraukdavo, apversdavo ant kito šono ir vėl pakišdavo. Mėsa tol būdavo krosnyje, kol krosnis atvėsdavo ir mėsa sausai išdžiūdavo. Riebesnė mėsa išsitaukuodavo ir atvėsusi gerai laikydavosi. Taip krosnyje išdžiovintą mėsą sudėdavo į maišą ir pakabindavo ant aukšto sausoj vietoj.
Kai reikėdavo tokią mėsą virti, ją iš vakaro pamerkdavo į vandenį. Taip užkonservuota mėsa kvapo neatmainydavo ir būdavo kaip šviežiena.“ (Dulaitienė- Glemžaitė E. „Kupiškėnų senovė“, p. 140- 141)

„Braydis, elint (Elch)- briedis. Vok. elint (E 650) matyt atitinka Ryt. Pr. vok. Elend „Elen- briedis“. Pr. braidis galėtų būti iš briedis, kuris kartu su liet. briedis (lie. dial. briedys), la. briedis „elnias“ suponuoja (turbūt io- kamienį) balt. breidia- „briedis“. Pr. braydis bei lie. briedis laikyti skoliniais iš la. briedis ir šį vesti iš balt. brendis< ide. bhrendis nėra jokio pamato.“ (Mažiulis V. „Prūsų kalbos etimologijos žodynas“, I t., p. 153- 154)

„Elnė, simbolizuoja gyvuliškąjį arba motiniškąjį moteriškumo aspektą; pasakose moterys arba merginos dažnai paverčiamos elne. Graikų mitologijoje buvo šventasis Artemidės gyvūnas. Artemidės vežimą traukia keturios elnės arba elniai auksiniais ragais. Turkų ir mongolų mitologijoje elnės įkūnija moteriškąją, vadinasi, žemiškąją mitinio dangaus ir žemės susiliejimo pusę.“ (Becker U. „Simbolių žodynas“, p. 67)

„Elnias, jau senojo akmens amžiaus olose randami elne arba elniu persirengusių žmonių atvaizdai, kurie tikriausiai skirti kulto reikmėms. Elnias garbinamas visame pasaulyje; dėl didelių, kasmet ataugančių ragų dažnai lyginamas su gyvybės medžiu, dėl to daugelyje kultūrų ir epochų simbolizavo derlingumą, augimą (taip pat ir dvasios augimą), mirimą ir kūrimąsi. Pagal germanų tikėjimus elnias saugojo mirusiuosius keliaujant į pomirtinį amžinojo gyvenimo pasaulį. Kraujo spalvos elnio ragai, numetami kiekvienų metų pradžioje, daugelyje tautų yra šviesos spindulių ir ugnies simbolis, todėl elnias laikomas saulės gyvūnu arba tarpininku tarp dangaus ir žemės. Budizmo kultūrose (auksinis) elnias, kaip ir gazelė, laikomas išminties bei askezės simboliu. Kinijoje saulėtasis elnio aspektas turi kartais neigiamą prasmę- čia elnias simbolizuoja liesumą bei sausrą. Elnias ir elnė antikoje buvo laikomi šventaisiais Artemidės gyvūnais; elnio grumtynės su kitais gyvūnais simbolizuoja šviesos ir tamsos kovą. Antikos pasaulis ir keltai laikė elnią sielų vedliu. Antikoje jis yra gyvačių priešas bei naikintojas. Šis požiūris sutinkamas ir viduramžių krikšč. mene. Čia jis, beje, remiasi paralelėmis tarp elnio ir Kristaus (kuris gyvatei, t. y. velniui sutraiškė galvą); šventųjų Eustachijaus ir Huberto legendose pasakojama apie elnią, nešantį tarp ragų nukryžiuotąjį, kartais elnio ragai lyginami su Kristumi, nes jie galį siekti dangų. Krikšč. mene elnias neretai siejamas su gyvybės vandeniu. Retkarčiais jis yra melancholijos simbolis, nes mėgsta vienumą. Jo elgesys rujos metu labai pasikeičia, todėl jis, be kita ko, simbolizuoja vyr. seksualinę aistrą.“ (Becker U. „Simbolių žodynas“, p. 67- 68)

„Laikantis pasaulio medžio trigubo padalijimo, vertikaliai išdėstomi ir gyvūnai. Su viršumi paprastai siejami paukščiai, ypač erelis, dažnai koks fantastinis paukštis (medžio viršūnėje kartais būna simetriškai įkomponuoti du paukščiai, tarsi simbolizuojantys saulę ir mėnulį). Su medžio viduriu siejami kanopiniai (arkliai, jaučiai, karvės, elniai, briedžiai, antilopės, avys, ožkos ir t.t.), kartais bitės; kanopiniai simetriškai išsidėstę abiejose medžio pusėse ir dažnai sudaro horizontalią hierarchiją (pvz; arkliai, karvės, avys ir t.t.).“ („Mitologijos enciklopedija“, I t., p. 150)

„Be žalčių, šventais jie laikė taip pat didžiąsias pelėdas ir briedžius, lotyniškai vadinamus alce, ką paliudija Erazmas Stella. Be to, reikia pastebėti, kad kiekvienas prūsas laisva valia galėjo savo dievams pasišventinti vieną ar kitą gyvį, bet ypač šventi jiems buvo žalčiai, briedžiai ir didžiosios pelėdos (kurias prūsiškai vadindavo Ywas, o lotyniškai- bubones), tai atrodo, reikia paminėti, nes apie tokius šventinimus kronikose nėra vieningos nuomonės.“ (BRMŠ III t., 2003m. p. 265)

„Tarp šventų dalykų irgi būta skirtumo, nes vienas buvo garbinamas labiau negu kitas; kai kurie būdavo garbinami atskirų žmonių, o kiti visų (tokie buvo tik žalčiai ir pelėdos, iš dalies briedis), tą patvirtina ir Motiejus Mechovietis.“ (BRMŠ III t., 2003m. p. 266)

„Prie tokių priklauso taip pat žvėručiai (Szweruttes); tai tokie ženklų aiškintojai, kurie galėjo pranašauti iš laukinių žvėrių, jų eisenos ir elgesio. Pamatę vilką, lapę, kiškį, stirną, briedį, buivolą, mešką, taip pat žiogus, rupūžes, peles, driežus, jie mokėjo pranašauti apie būsimų dalykų baigtį, ypač stropiai atsižvelgdami į visas aplinkybes.“ (BRMŠ III t., 2003m. p. 282)

„Gyvulių bei paukščių patinai- briedis, bulius, ožys, avinas, eržilas, gulbinas, gaidys bei smulkūs paukščiai- dažnai pasitaiko liaudies ir proistoriniame simbolių mene ir priklauso rato šeimos simboliams.“ (Gimbutienė M. „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“, p. 10)

„Lietuvių ir apskritai Europos tautų menas gyvybės medį vaizduoja kartu su jį saugančiomis dvynių figūromis arba vyriškų gyvulių, pavyzdžiui, elnių, ožių, jaučių, eržilų, gulbinų, galvomis.“ (Gimbutienė M. „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“, p. 68)

„77. Elnias gėrisi savo vandeny atsispindinčiais ragais, bet nepatenkintas ilgomis kojomis. Medžiotojų užkluptas, džiaugiasi greitomis kojomis, bet ragai užkliūna už medžio šakų, ir šunys jį sulaiko. [2]; Scheu 24 nr. 13; Lev. 45m. 73.“ (Balys J. „Raštai“ III t., p. 31)

„Elnias. Tai paprastas visų Lietuvos ir Kuršo miškų žvėris. Kaimo žmonės vadina jį paprastai šokinėtoju. Kodėl?- nežinia. Elnio nagos seniau būdavo vartojamos (taip liaudis pasakoja) gaminti buriamosioms priemonėms, priešui kare užburti. Jos, sukapotos į smulkius gabaliukus, sumaišytos su blezdingos žole ir išbarstytos priešų stovykloje, priversdavusios priešus bėgti.
To žvėries stimburio kaulas, smulkiai sutrintas, išplaktas degtinėje ir duodamas gerti gimdyvei, turįs palengvinti gimdymą.“ (Jucevičius L. A. „Raštai“, p. 144)

„Briedis.
Briedį sapne matyti- geradarystė, rasite išeitį, kaip nugalėti sunkumus.
Daug briedžių sapnuoti- namuose nemalonumai.
Girdėti baubiant briedį- nesiseks, nors ir elgsitės sąžiningai.
Puolantį briedį sapnuoti- jūs esate įspėjami.
Sugauti ar užmušti briedį- gausite netikėtus turtus.“ („Didysis sapnininkas“, p. 57)

„Elnias.
Tai geras sapnas. Elnio regėjimas sapne pranašauja tyrą ir tvirtą draugystę jauniems ir ramų, harmoningą gyvenimą vedusiems.
Elnių banda- draugystė.
Sapnuoti šiaurės elnią- sąžiningas pareigų vykdymas, draugų ištikimybė.
Jeigu sapnuojate elniuką- ateityje turėsite patikimus ir teisingus draugus.
Jauniems žmonėms šis sapnas pranašauja tyrus jausmus.
Jeigu sapnuojate bėgantį elnią- reikalai baigsis greitai ir gerai.
Jeigu sapne elniai veža jus rogėse, tai patirsite nelaimę, bet draugai jums padės.
Jeigu biznieriai ir ūkininkai sapnuoja, kad medžioja elnius, vadinasi jų laukia nesėkmė.
Sapne užmušti elnią reiškia, kad priešai nenurims.“ („Didysis sapnininkas“, p. 85)

„24
Kalėdų rytą
Saulė pražydo,
Vai lėliu lėliu kalėda.

Sekminių rytą
Ežeras šąlo.

Kas tokis mandras
Paežeriais jojo?

Paežeriais jojo,
Ledą kapojo.

Ledą kapojo,
Eketes kirto.

Eketes kirto,
Žirgelius girdė.

Žirgelius girdė,
Mergeles virkdė.

Atbėgo elnis
Devyniaragis.

Dešimtam rage
Nauja seklyčia.

Tojoj seklyčioj,
Tojoj naujojoj.

Muzika grajina,
Jaunimas šoka,
Vai lėliu lėliu kalėda.

Valkininkas, 1936.“ (Balys J. „Lietuvių tautosakos skaitymai“, p. 119)

„25
Atbėgo elnis, devyniaragis,
Oi kalėda, devyniaragis.
Vai ir atbėgo, vandenin žiūri,
Vandenin žiūri, ragelius skaito.
Ant mano galvelės devyni rageliai,
Devyni rageliai, dešimta šakelė.
Ant tos šakelės kalveliai kala,
Kalveliai kala, sliesorėliai lieja.
Oi jūs, kalveliai, mano broleliai,
Jūs man nuliekit aukselio kupką,
Aš palaistysiu žalią rūtelę.

Merkinė, 1937“ (Balys J. „Lietuvių tautosakos skaitymai“, p. 120)

„Išėję į laukus, jie briedį, šerną, elnią nudobia bombarda, ietimi, paukštį, voveraitę nušauna svaidykle ar iš lanko. Jie yra puikūs šauliai. Jų vežimuose nerasi nieko, padaryto iš geležies, viskas iš medžio: išlenkdami medžių šaknis, jie daro tekinius, kurie iš tolo girdimi, nes neteptos ašys važiuojant girgžda.“ (Lasickis J. „Apie žemaičių dievus“, p. 17)

„Toks elnio ir žvėris pavadinimų sumišimas būdingas visai pietinei Baltijos zonai: be polabų pavyzdžio, kur elnias vadinamas žvėrimi (Thier), plg. alne, E 647: ‘tyer’ arba vo. tyer ‘elnias’. Plg.:V. Mažiulis,- Baltistica, 1979, XV, 148. Elnio vadinimo „žvėrimi“ motyvai daugmaž suprantami: šiose vietose elnias iš tikrųjų buvo pats stambiausias ir vertingiausias laukinis gyvūnas (ne veltui Elbingo žodynėlyje alne pradeda raguočių sąrašą), t.y. pagrindinis žvėris, tačiau tai nereiškia, kad „elniški“ žodžiai galėjo reikšti ir kitus žvėris (pvz., lokį, vilką, lapę ar kiškį). Galima manyti, kad laukinio gyvūno vadinimas „elniu“ turėjo aiškų metoniminį pobūdį; pirminė žodžio reikšmė buvo išlaikyta.“ (Toporov V. „Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai“, p. 130)

„Čia reikėtų paminėti ir nuostabiąsias kalėdotojų dainas „Vai ir atbėgo baikštus elnelis“ (Kl 338), „Atbėgo elnias devyniaragis“ (Kl 339), kuriose pasaulio medį jau yra įžiūrėję daugelis tyrinėtojų. O jose kaip tik vaizduojamas stebuklingas dvaras, ant kurio „saulė tekėjo, mėnuo ritėjo“.“ (Vėlius N. „Senovės baltų pasaulėžiūra“, p. 185- 186)

„Tačiau ką daryti, kai keli objektai pasitaiko tik kartu ir jų hierarchija ne tokia aiški? Pavyzdžiui, ką laikyti pasaulio modelio reprezentantais kalėdotojų dainoje „Vai ir atbėgo baikštus elnelis“- elnią, seklyčią, kurioje broleliai kala, ar tėvulio dvarą, kuriame „saulė tekėjo, mėnuo ritinėjo“?“ (Vėlius N. „Senovės baltų pasaulėžiūra“, p. 194)